Nors porai valandų – į gamtos ir istorijos pamokėlę Varnupiuose
Mūsų draugiška kompanija dviem automobiliais sekmadienio popietę išsiruošėme aplankyti seniausia laikomos pagoniškos Sūduvos gyvenvietės – Varnupių (Kirvakalnio) piliakalnio.
Nuo Marijampolės (Saulės gatve) pasukome Narto gyvenvietės link. Asfaltuotame kelyje iš karto už miesto pamatėme ženklą, kad iki Varnupių – 13 km. Pakeliui pravažiavome Padovinį (neužsukdami į pačią gyvenvietę – vykti reikia pagrindiniu keliu). Ir jau visai netoli – Varnupiai. Važiuodami gyvenviete kairėje kelio pusėje pamatėme garsųjį piliakalnį, Sūduvos krašto piliakalnių motina vadinamą. Mokslininkai mano, kad čia senųjų sūduvių gyvenvietės būta dar prieš mūsų tūkstantmečio pradžią - apie II-I amžių prieš Kristų. Manoma, kad ant piliakalnio galėjo būti pirmųjų Sūdūvos kunigaikščių pilis. Šios istorinės žinios viliojo kuo greičiau nusigauti iki tikslo. Pravažiavus Varnupių gyvenvietę, tereikia pasukti į kairę.
Eidami pieva iki piliakalnio svaigome nuo gryno oro, pavasario dvelksmo ir vyturių – pabėgus nuo miesto triukšmo ir mašinų ūžimo, tai buvo visiškai neįprasti ausiai garsai, o mūsų jauniausiems kelionės dalyviams – gera gamtos pamokėlė, kad vyturius nuo šarkų atskirtų...
Į beveik 20 metrų piliakalnį vedančiais laiptais užkopę viršun negalėjome patikėti akimis – norėjosi ne tik fotografuoti, bet ir atmintyje užfiksuoti saulės ir debesų žaismą, aplinkui esančias lygumas su netoliese esančiu Šakališkių piliakalniu, Amalvos pelkėmis (piliakalnis, manoma, yra buvusio ežero pakrantėje, dabartinių Amalvos pelkių pietų pakraštyje)...
Vos už 100 metrų nuo piliakalnio stūkso nedidelė kalvelė – su Patkaviniu akmeniu, jis vadinamas Pagonių dievaičiu. Akmenyje iškalta pasaga. Gerai apžiūrėję šį akmenį, radome ir daugiau pasagėlių – bent mums taip atrodė... Legendos pasakoja, kad šis akmuo žymi Napoleono lobio vietą. Taip pat yra manoma, kad šiuo akmeniu prasidėjo kūlgrinda (akmenimis grįstas kelias, esantis po vandeniu) per buvusį ežerą. Ji vedė į netoli esantį Šakališkių piliakalnį.
Šiltas pavasario vėjas pavakarėn atvėso, tačiau karšta arbata ir sumuštiniai, susėdus ant medinių piliakalnio laiptų, sušildė, o ramybė, kurią patyrėme šioje įspūdingoje vietoje, kuriam laikui nugramzdino užmarštin visus buities ir darbų rūpesčius. Mėgaudamiesi čiobrelių arbata su medumi kalbėjomės apie tai, kur važiuosime kitą savaitgalį – nors porai valandų, kad galėtume patirti su niekuo nepalyginamą gamtos prisilietimą....
Autorė: Daiva Klimavičienė, publikuota 2008.04.05
/ informacijos šaltinis: www.suduvosgidas.lt /
Nuo Marijampolės (Saulės gatve) pasukome Narto gyvenvietės link. Asfaltuotame kelyje iš karto už miesto pamatėme ženklą, kad iki Varnupių – 13 km. Pakeliui pravažiavome Padovinį (neužsukdami į pačią gyvenvietę – vykti reikia pagrindiniu keliu). Ir jau visai netoli – Varnupiai. Važiuodami gyvenviete kairėje kelio pusėje pamatėme garsųjį piliakalnį, Sūduvos krašto piliakalnių motina vadinamą. Mokslininkai mano, kad čia senųjų sūduvių gyvenvietės būta dar prieš mūsų tūkstantmečio pradžią - apie II-I amžių prieš Kristų. Manoma, kad ant piliakalnio galėjo būti pirmųjų Sūdūvos kunigaikščių pilis. Šios istorinės žinios viliojo kuo greičiau nusigauti iki tikslo. Pravažiavus Varnupių gyvenvietę, tereikia pasukti į kairę.
Eidami pieva iki piliakalnio svaigome nuo gryno oro, pavasario dvelksmo ir vyturių – pabėgus nuo miesto triukšmo ir mašinų ūžimo, tai buvo visiškai neįprasti ausiai garsai, o mūsų jauniausiems kelionės dalyviams – gera gamtos pamokėlė, kad vyturius nuo šarkų atskirtų...
Į beveik 20 metrų piliakalnį vedančiais laiptais užkopę viršun negalėjome patikėti akimis – norėjosi ne tik fotografuoti, bet ir atmintyje užfiksuoti saulės ir debesų žaismą, aplinkui esančias lygumas su netoliese esančiu Šakališkių piliakalniu, Amalvos pelkėmis (piliakalnis, manoma, yra buvusio ežero pakrantėje, dabartinių Amalvos pelkių pietų pakraštyje)...
Vos už 100 metrų nuo piliakalnio stūkso nedidelė kalvelė – su Patkaviniu akmeniu, jis vadinamas Pagonių dievaičiu. Akmenyje iškalta pasaga. Gerai apžiūrėję šį akmenį, radome ir daugiau pasagėlių – bent mums taip atrodė... Legendos pasakoja, kad šis akmuo žymi Napoleono lobio vietą. Taip pat yra manoma, kad šiuo akmeniu prasidėjo kūlgrinda (akmenimis grįstas kelias, esantis po vandeniu) per buvusį ežerą. Ji vedė į netoli esantį Šakališkių piliakalnį.
Šiltas pavasario vėjas pavakarėn atvėso, tačiau karšta arbata ir sumuštiniai, susėdus ant medinių piliakalnio laiptų, sušildė, o ramybė, kurią patyrėme šioje įspūdingoje vietoje, kuriam laikui nugramzdino užmarštin visus buities ir darbų rūpesčius. Mėgaudamiesi čiobrelių arbata su medumi kalbėjomės apie tai, kur važiuosime kitą savaitgalį – nors porai valandų, kad galėtume patirti su niekuo nepalyginamą gamtos prisilietimą....
Autorė: Daiva Klimavičienė, publikuota 2008.04.05
/ informacijos šaltinis: www.suduvosgidas.lt /