Turizmas


.

Knygų lentynėlė

Liaudiškų šokių
vakaronės

Puslapis kitomis kalbomis:

EN RU DE LV PL

 

Sūduvos gamta prie „geležinės uždangos“

Spausdinti
Šiandien – Tarptautinė biologinės įvairovės diena. Ta proga ir šis rašinys. Prieš keletą dienų keliaudami rusų pasieniečių keliu, besitęsiančiu prie Lietuvos sienos su Lenkija, aikčiojom ne tik nuo netikėtai į keliuką išbėgančių stirninų, lapių ar elniuko. Akis pakėlę į dangų svarstėm, ar tik ne vanagai plasnoja. O kur dar varlinėjantys gandrai, gervės...
Nenorėčiau gąsdinti, bet privalau: teko susidurti ir su smulkesne „biologine įvairove“ – erkėmis ir tiesiog po kojomis aukštoj žolėje suspurdančiais varliukais, kurie kartais išgąsdindavo labiau nei erkės. O ausims ilsėtis čia niekas neleido – paukščių čiulbėjimas buvo toks intensyvus, kad girdėjosi net neišjungus automobilio variklio... Beje, apie šiuo metu ten žydinčius spalvingus augalus, baltų gėlių pieveles galima būtų parašyti net atskirą straipsnį.

Kelionę rekomenduojama pradėti Lazdijų rajone ir baigti Vištytyje. Nuostabi gamta, 60 metų beveik neliesta žmogaus. Prie kelio daug istorinių, gamtos, archeologijos paminklų, piliakalnių. Galima keliauti pėstute, lengvuoju automobiliu ar dviračiais.

Prieš mus važiavusieji šiuo keliu akcentavo gamtos grožį. Jie sakė, kad juo geriausia važiuoti gegužę – tada lakštingalos gieda „kaip išprotėjusios“, o jų klausantis kažin kas sieloje darosi... Akis džiugina ir augalų įvairovė, jų žydėjimas ir spalvos...

Taigi išsiruošėme – kol dar žaluma tikra ir neapnešta vasaros dulkėmis, kol viskas dvelkia šviežuma ir gaiva. Važiavome automobiliu, tačiau, esant geram orui, tai gali būti puiki kelionė dviračiu ar net su kuprinėmis pėstute. Be abejo, pakeliui nerasime nei kavinių, nei viešbučių ar poilsio zonų. Vienintelis „laisvalaikio centras“ yra netoli buvusios Reketijos užkardos pasukus keliuku kairėn. Minėtoje poilsinėje, ko gero, apsistoja medžiotojai. Yra stalai, laužavietė ir stogas, jei lietus užklumpa. Taigi išsiruošus keliauti reikėtų turėti vandens atsigerti ir maisto. Nes kelionė, kaip minėjau, beveik necivilizuotu mūsų valstybės pakraščiu.

Mes kelionę pradėjome ne nuo Lazdijų, bet nuo Kalvarijos. Už miestelio reikia važiuoti muitinės link. Prieš pat muitinę yra visai neryškus keliukas į dešinę. Jei įvažiavę netrukus pamatysite kairėje pusėje suartą poros metrų pločio žemės juostą – važiuojate teisingai: pasieniečių keliu. Dabar šis Lietuvos sienos su Lenkija kelias atviras ir mums, keliaujantiems. Neabejoju, kad net išpaikinti užsienio turistai džiaugtųsi galėdami pamatyti tokį gamtos grožį. Gal kiek dulkinas šis keliukas, bet nevadinčiau to trūkumu, greičiau – savotiška atrakcija. Viską atpirktų vaizdai, kai net nežinai, kur dairytis: pirmyn, kairėn ar dešinėn. Visai galva susisuka – visur įdomu, nes vieni dalykai žavūs gamtiniu požiūriu, kiti – mūsų 60-metės sovietinės istorijos liudininkai, treti – žadinantys smalsumą ir keliantys ne vieną klausimą, kurį, grįžus po šios kelionės, norisi pastudijuoti giliau...

Taigi važiuojame keliu, kuriuo daugelį metų važinėjo tik pasieniečiai. Dešinėje pusėje – „geležinės uždangos“ liudininkė spygliuotos vielos tvora, kuri visada buvo aukšta, dabar jau telikusi daugiau simbolinė – kad turistas ar bet kuris žmogus prisimintų, kas visai neseniai čia buvo... Turistams ar svečiams iš užsienio galėtume papasakoti, kas vyko 60 metų mūsų valstybėje, o šie dar ir „suvenyrų“ – tikros „geležinės uždangos“ detalių galėtų lengvai rasti... Panašiai kaip Berlyno sienos gabalėlius žmonės rinko atminimui...

Apie tai, kad esame tik svečiai šiame gamtos take, mums nuolat priminė ramiai kaip savo namuose per keliuką nušuoliavęs stirninas, kelios lapės, net elniukas, jau nekalbant apie ramiai sau varlinėjančius gandrus ar išdidžiai bevaikštinėjančią gervę...

Vienoje vietoje mus pristabdė upeliukas, radęs sau vagą skersai kelio. Šalimais bebrai „pastatė“ tikrą užtvanką – didžiuliai medžiai virtę kaip pieštukai. Čia jų namai, čia jie elgiasi pagal savo prigimtį.

Įspūdinga vieta, kurią pastebėjome į važiavę į Vištyčio regioninį parką - Grybingirio rezervatas. Padaryti stendai, perspėjantys, kad čia vaikščioti draudžiama (tai yra gyvoji mokslinė laboratorija po atviru dangumi, čia dirba mokslininkai – stebi, kaip natūraliai „tvarkosi“ pati gamta).

Visaip norėjome „pažeisti“ nurodymą ir bent žingsnį žengti į Grybingirio rezervatą, deja... Neįsivaizduojamas dalykas ten koją įkelti: tai tikros džiunglės. Todėl visai nesuvokiama, kaip, liuoktelėjęs prieš mūsų automobilį, toje tankmėje iš karto dingo elnio jauniklis... Nestabtelėjo net papozuoti fotografijai.

Tikriausiai paklausite, kiek laiko užtrunka ši kelionė. Kaip jau minėjau, tai vietos, kuriomis gali žavėtis sustojęs valandų valandas arba tik žvalgytis keliaudamas pėstute, važiuodamas dviračiu ar automobiliu. Pavargę ar norėdami patrumpinti kelią galite pasukti atgal arba sukti Liubavo link ir grįžti į asfaltuotą kelią. Nuo Pavištyčio galite sukti Lenkijos link (visai netoli asfaltuotas kelias) ir pro Šypliškius bei kertant Lenkijos-Lietuvos sieną grįžti namo. Galima sukti Vištyčio link ir toliau važiuoti norima kryptimi. Netoliese yra ir Rusijos siena. Tačiau ši valstybė Šengenui nepriklauso, taigi kirsti jos sieną nėra paprasta.

Apie tai, ką dar galima sužinoti važiuojant šiuo ypatingo grožio keliu – kitame rašinyje.
 
Straipsnio autorė: Daiva Klimavičienė  Publikuota: 2008.05.22
/ Informacijos šaltinis: www.suduvosgidas.lt /

Komentuoti
Vardas:
Komentaras:

Saugos kodas:* Code
Dar vienas saugos klausimas:* Kuri raidė svetainės pavadinime paveiksliukas kartojasi daugiausia kartų?




Komentarai
RSS komentarai
 
Dviratis.ltNuotykių maratonasAutostop.lt