Turizmas


.

Knygų lentynėlė

Liaudiškų šokių
vakaronės

Puslapis kitomis kalbomis:

EN RU DE LV PL

 

Kaukazas 2006

Spausdinti

2006 liepos 15 – 31 kelionė į Kaukazo Bezengi rajoną. Tai kasmet Lietuvos keliautojų sąjungos organizuojama turiada į kalnus, kurioje dalyvavo ir Lietuvos turistų informacinės svetainės komandos narė Asta Semokaitė.

Mūsų grupės dalyviai:

Rimas Šilagalis - vadas
Lina Bruzgaitė - operatorė, vado padėjėja
Violeta – rami padėjėja
Daivutė – buhalterė, operatorė
Eglė Slušnienė - menininkė
Andrius – maistininkas, rašytojas, dainuotojas
Giedrė Šimkevičiūtė – visada su nuomone
Tatjana Marčenko – savanoriškai palaikanti švarą gamtoje
Vidas Pakštas – „einantis angelo sargo pareigas“
Asta Semokaitė – atsakinga už dienoraštį

Čia galite rasti žygio žemėlapį.

 


2006 liepos 15 šeštadienis

Ryte apie 6:20 renkamės Vilniaus stoties perone, vėl iš naujo nužvelgiame dar mažai pažįstamus savo kelionės draugus ir kartu sulipame į traukinį. 2 vagonas. Susidedame kuprines ant aukšto, įsitaisome kiek galima patogiau tuose suspaustuose vietos lopinėliuose. Kas garsiai čiauška ant viso vagono, kas fotografuoja, žvalgosi pro langus, bando bendrauti arba snausti....
Pasienyje Baltarusijos pasieniečiai su nešiojamais kompiuteriais skenuoja mūsų pasus.
10:30 Minsko geležinkelio stotis. Sugužame į apačią ir begalo tvankioje patalpoje laukiame, kol iškeis pinigus, kad galėtume palikti kuprines saugykloje. Kas ne kas užkanda, pasiimame smulkius daiktus į kuprines, kurių gali prireikti mieste. Giedrei negera, ji išbalusi, tad palikus mus išeina ieškoti gryno oro. Toliau asmeniniai planai. Išsiskirstome į maždaug tris grupeles kas sau. Mūsų grupelėje – Vidas, Tania, Giedrė ir Asta. Purškia lietus, o mes vaikštome ten kur akys veda. Ieškome centro, paskui senamiesčio liekanų apie kurias papasakojo Giedrė.

Pakeliui vis sutinkam kokius nors lietuvius iš mūsų didelės grupės. Iš gatvės prekeivių nusiperkame paragauti alaus. Kavinėje sustojame kavos, arbatos, Vidas užkanda, o Giedrė nusnaudžia. Toliau ilgai einame viena ilga ir tiesia gatve iki CUM ieškoti sportinių prekių, bet ten tik pižoninės prekės eiliniams matrasininkams, tai šiek tiek pažioplinėtame ir traukiame atgal. Lyja jau gerokai, tad išnaudojame metro privalumus.
16:10 grįžtam į traukinių stotį ir įsitaisome viršuje, laukiamojoje salėje ant palangės. Giedrė bando miegoti, bet tvarkos sergėtojai policininkai jai neleidžia ir aiškina, kad pas juos taip niekas nedaro. Laukiame visos savo grupės. Aš turiu knygą, tad mielai naudojuosi jos malonumais, dar su Vidu pažaidžiam kryžiukais nuliukais ;) Plepam... Nusirašome autobusų grafiką (hmm, kažkas jau galvoja apie kelionę namo??!! J )
19:19 mes jau esame traukinyje ir po truputi pajudame iš Minsko. Aš netikėtai sužinau, kad juo dardėsime36 valandas ir bandau susitaikyti su šia netikėta žinia ;) Su kitom grupėm dalinamės vietomis, vis skaičiuoja skaičiuoja ir šiaip ne taip išdalina. Kas nori nusiperka patalynę. Įsikuriame ir... geriam alų, bendraujam, sulošiam pirmąsias „Durniaus“ partijas ir po truputi sumingame.
Naktį privažiuojame Ukrainos sieną. Palydovė vaikšto ir penkis kartus tampo kiekvieną už rankovės, kad paruoštų pasą, kol galų gale ateina pasieniečiai ir patikrina. Stovim turbūt ilgokai, bet tai nėra svarbu: užmerki akis ir pasineri į saldų sapnų pasaulį.
Asta


2006 liepos 16 sekmadienis

Rytas. Keliasi kas kada nori ir vėl įsisuka į gyvenimo traukinyje rutiną. Geriam kavą, kuria vaišina Vidas, pusryčiaujame, skaitom knygas ir bendraujame. Labai užsimanome žemėlapio, tai Vidas suveikia iš kitų grupių ir pagaliau sukišę nosis apžvelgiame Alplagerį ir Kaukazo kalnus, kuriuose būsim jau ryt. Vėl žaidžiame „Durnių“.
Xapkobe išlipame pasiganyti. 26 minutės. Pasitinka minia prekeivių bandanti įsiūlyti visokių dalykų, iš kurių labiausiai sužavi servizai J Mes išlekiam į miestą, pasižavime fontanu, senais autobusiukais, mikriuku su dujų balionu užpakalyje, giros bačka... apeiname geroką ratą ir paskui jau bėgame į stotį, kad nepavėluotume į traukinį. Pasportavome :) Čia vėl įprasta rutina.
Vėl plepame, snaudžiame, sprendžiame bendrai kryžiažodį, žmogelis iš kitos grupės išmokina naują žaidimą – lobio ieškojimas (panašiai kaip Respublika, laivų mūšis). Laimi Asta :)
20:30 (rusų laiku jau 21:30) sustojame Rusijos pasienyje, laukuose, tarp apleistų pastatų. Surenka mūsų pasus ir ilgai ilgai laukiame jų grįžtant. Mūsų chebra labai jau šneka apie mašinas, daug nusimano, tai aš klausau ir šviečiuosi J Dar išgeriu „3in1“ ir lipu į savo gultą.
Asta


2006 liepos 17 pirmadienis

Keliasi ir vėl kada kas pabunda ir imasi ruošos, nes šįryt pagaliau lipsime iš traukinio. Dar iš Vido gaunu paskutinius kavos likučius, be cukraus L bet mane pavaišina sausainiais, tai visai nieko.
8:30 išlipame Taganrog pasiganyti, bet neilgam, nes turime važiuoti. Pamatome tik stotį iš šitos pusės ir kai kas išbando nemokamus tualetus.
~ 9:30 pagaliau Piatigorskas! Visi labai skubame išlipti, nes tam turime tik 5min. Iš lauko pamatome vakar išdaužto traukinio langą, pasifotografuojame ir einame į stotį. Ten vadai jau tariasi dėl autobusų ir skirsto juos grupėms. Kas nori dar nusiperka giros ir sulipame į tris senukus GAZ ir 1 mikriuką. Mūsų autobusiukyje dvi grupės. Dardame per miestą. Kas bando snausti, kas spokso pro langus. Maždaug po pusantros valandos sustojame mažoje gatvelėje, kur vienoj pusėje pastatas su aukšta tvora ir vielom, kitoje – keli namai, viename iš jų parduotuvėle, o kieme – centrinis biuras. Visi suguža ten, kas ledų, kas vietinės duonos, kas alaus. Laimingieji randa laimę tualete, nors šiaip niekam neaišku, ko čia sustojome. Turbūt vadų susirinkimas. Davus ženklą, vėl visi susėdame į autobusus ir dardame. Sustojame prie banko, kam reikia išsikeičia pinigus. Prasideda kalneliai, keičiasi horizontas, tai žavimės, kol akys neužsimerkia. Jau pradedame bijoti, kad liksime su neužpildytu dujų balionų, bet galų gale sustojame prie degalinės. Kas nori nueina į krūmus, kas nori padrybso išsitiesę ant žolės ir vėl sulipame atgal.
Gerai dardame kalnų keliuku ir stebimės kaip toks autobusiukas nesubyra ir mus pavelka. Sustojame ant upelio atsiaušinti variklio, tie, kas sėdi bedugnės pusėje pajaučia kūnu prabėgančius šiurpuliukus J ir važiuojame toliau. Sustoję susitinkame kitas grupes pasienyje. Sulaukę savo eilės paduodame pasus, juos patikrina pagal sąrašus ir dardame toliau.
~ 17:30 mes pagaliau išlipame Bezengi alplageryje. Autobusiukas prieš pačią pabaigą paleidžia mus pačius šiek tiek palipėti, o jis užveža daiktus. Išsikrovę einame ieškoti tinkamos vietos palapinėms statyti. Įsikuriame. Traukiame burtus dėl maisto virimo budėjimo tvarkos. Grafikas atrodo taip:
1. Vidas + Tania;
2. Daivutė + Violeta;
3. Asta + Giedrė;
4. Andrius + Eglė;
5. Rimas + Lina.
Pirmieji budi Vidas su Tania. Išvirė nuostabią manų košę prie kurios buvo paprašyta cinamono. Už kurį Vidas dar ilgai peikė Astą J prieš tai dar valgėme nuostabią sriubą. Kai kas išsiaiškino kur yra dušai ir jais pasinaudojo. Parymojom parymojom, žvalgėmės į debesimis aptrauktus kalnus, bandydami bent akimirkai išvysti jų didybę ir viršūnes, išgėrėme arbatos ir nuėjome miegoti. Nenustojamai šniokštė kalnų upe. Mūsų palapinė dar pažaidė „Raidę“ ir „Spiat ustalyje y ygrušky...“.
Asta


2006 liepos 18 antradienis

Žiūriu – slėnyje kybo riebūs juodi debesys, tai skubėsiu rašyti.
Ši diena man prasidėjo nuo žvaigždžių tyrinėjimo naktį pakeliui į budelę. Žvaigždynai ryškūs, tiesiai ant viršūnių pasimovę, bet jų negaliu atpažinti, taip dangus persisukęs.
Rytas pažadino lietaus pirštų barbenimu. Išlindus iš palapinės buvo sunku apsispręsti, kaip rengtis, kad tiktų ir karštai saulei ir lietingam vėjui. Tai persirenginėjom pirmyn – atgal.
Prisikirtę saldžios ryžių košės ėjom į stovyklos atidarymą. Jucevičius pristatė visą mūsų apie 80 lietuvių komandą Bezengi alplagerio direktoriui ir dviem vedliam, jie mus pasveikino, iškėlėme Lietuvos vėliavą. Taip pat prisiklausėme istorijų apie Bezengi rajoną. Sako, čia kalnų ožiai seka žmogų net lendantį į krūmus. Išsamesnę informaciją galima rasti jų www.mountain.bezengi.ru , tai be abejo, smalsumo vedini, grįžę namo, žvilgtelsime ir mes ;)
Veiksmas išjudėjo stipriau, kai ėmėme mokintis raišioti mazgus. Pasirodo, užtenka įsikarščiuoti ir koks nors mazgas iškart pats užsiriša. Nors kitiem teko gerokai paplušėti ir pasikonsultuoti pas Liną arba Jucevičių. Galiausiai išmokome iš virvės pasidaryti viršutinius apraišus, aštuoniukę ir kt. tada jau buvo tikrai džiugu :) mokinomės pakabinta virve rėplioti nuo šlaito žemyn. Kai kuriuos, neapsisaugojusius, savo randais pašventino virvė – „nudegino“.
Po pietų, apie 14val., kol kas sočiai apkrautų lašiniais, išėjome į pirmąjį pasivaikščiojimą link paminklo Akstinui ir jo bendražygiams. Kiek spėjom nesidairyti po kojomis, dešinėje pamatėme akmenimis aplipusį ledyno liežuvį, iš kurio gerklės į slėnį liejosi upė. Ir tas ledynas atrodė toks paslaptingas ir neįtikėtinas.
Tas pirmas pasivaikščiojimas, nors ir be kuprinių, buvo gausiai aplaistytas prakaitu ir padūsavimais. Jei būtume pasiekę upelį, turbūt jį visą išgertume. Ėjome per akmenis dar nepasitikėdami savo kojomis. O akys kliūdavo už nuobyryne pakibusių akmenukų – grybų.
Tiesa, priėjome šlaitą, visą žydintį baltais rododendrais. Šalia šalčiu kvėpuojančio ledyno atrodė neįtikinamai.
Ir dar priėjome sniegu padengtą šlaitą, kurį reikėjo pereiti skersai. Pirmasis pereitas sniegas. Rmėmės lazdomis į šlaito pusę ir atsargiai atsargiai dėjome žingsnius, turbūt ir kojos ne vienam drebėjo – ypač pažvelgus žemyn – tikrai nesinorėjo nusiristi :)
Atgal jau ėjome labiau pasitikėdami savimi, tačiau vis dar mažai. O be to jau ir nuovargis darė savo darbą. Astai ir Vidui teko akimirką išsigąsti, nes Asta pargriuvo ant akmenų ir abiejų džiaugsmui – nenuriedėjo žemyn J o galėjo... Šiandien Vidas įgijo, netgi galima sakyti savanoriškai pats sau pasiskyrė „angelo sargo“ pareigas ir ištikimai jas ėjo kiekvieną dieną. Jis visada eidavo grupės gale. Na, šiek tiek saugumo, šiek tiek pagalbos ir gal net psichologinio komforto sumetimais, na, dėl grupės.

Grįžtant į palapines iš nuovargio tyrinėjau žolę. Joje radau keletą žemuogių, bruknių ir daug ožių spirų, taip primenančių razinas.
Kaip sakė Jucevičiaus "draugė", sunki ta duona kalnuose, bet skani.
Eglė


2006 liepos 19 trečiadienis

Išvykimas į stovyklą. (Prie Bch-tau)
Iš vakaro planavome išvykti į stovyklą prie Bch-Tau apie 10-11val., bet rūkas pakoregavo kardinaliai visus Juciaus planus. Nuo pat labo ryto pakilo rūkas, prasidėjo lietus, trumpai tariant – iki 14val. mes trynėmės Alplageryje ir fasavome savo „manatkes“ į kupres. Laikas judėjo lėtai, nuotaikos keitėsi nuo euforijos, kad eisime į kalnus iki „pofigizmo“, kad jei ir eisime (šis faktas dėl nesiliaujančio lietaus galėjo ir neįvykti), tai eisime šlapi kaip „ciuckiai“.
Žodžiu, mm.. (kaip jau buvo minėta anksčiau) išvykome. Bet išvykimo procesą sustabdė nežinojimas, kuria linkme judėti... išsiaiškinome... maršruto pradžioj matomumas siekė iki 30-40m. Girdėjome tik kaip ūžia upė. Bet po valandos ėjimo situacija su orais pasikeitė – pamatėm galų gale saulę už ką jai ir padėkojome. Ir kai valgėme pietus, tai prasisklaidantis rūkas mums leido pamatyti visai žavių vaizdų, pavaikščioti aplink ir pafotkinti.
Maršrutas buvo tikrai įdomus – slėnis, šlaitas 60º, akmenys, ledynas ir ledokrytis. Paskutinis padarė didelį įspūdį. Nieko panašaus dar savo gyvenime nebuvau mačiusi. (Jeigu jūs irgi – mielai prašome peržiūrėti mūsų fotkes). Bendroj sumoj maršrutas užtruko apie 3val.
Kokią 19val. buvome vietoje – graži vieta – įėjimas iš ledyno, iš kairės morena – akmenų masė, iš dešinės – status kalno monolitas. Taip iki šiol ir neaišku, kuri iš tų viršūnių Bx-Tau, kuri Brno (jei teisingai atsimenu pavadinimą J). Žodžiu, vietovė tikrai graži. Šią dieną pakilome beveik iki 3km. Įsikūrus daugias vaikštinėjo aplinkui ieškodami gražių kadrų. Vienas iš tokių žavių buvo keletas ožių pasirodžiusių ant keteros, lyg atėjusių į mus pasižiūrėti J Tuomet jie mums dar buvo didelė naujovė J.
Stovykloj jau „tūsinosi“ Labutis su savo chebrantais, bei stovėjo pora rusų palapinių.
Kaip visada vakarienei virėm sriubą, košę ir plius – kisielių, kurio privirėm tiek daug, kad daug ir liko, o Astai buvo labai jo gaila, tai vis valgė valgė jį, jau kai visi seniai buvo susiruošę miegoti J o paskui turėjo vargo plaunant puodus, kuriuose, atrodo jau tikrai švariuose, vanduo vis parausdavo J
Dar šiek tiek dainavom ir šokom meškutes ir „šilumos“ šokį, nes buvo šiek tiek šalta.
Tania


2006 liepos 20 ketvirtadienis

Rytas išaušo stebėtinai gražus (atsižvelgiant į tai, kad išvakarėse lijo lietus ir buvo šalta – bent jau man). Šis rytas dar ypatingas tuo, kad aš jausdamas gilią pareigą laiku pažadinti budinčiąsias (2 asmenys iš mano palapinės), turėjau nepramiegoti ir pats.
7val. pareiga – žadintuvas įvykdyta ir dar galima pasidžiaugti nuo saulutės prišildyta palapine. Pusryčiai buvo tikrai skanūs ir sotūs, nors kai kam ir sukėlė nepatogumų išgaudant spageti makaronus iš bliudelių.
9:15 – „Visi į žygį“. Šaunioji mūsų komanda ištisas 2,5 valandas galinėjomės su stačiu šlaitu ir kas žingsnis didėjančiu aukščiu, visa laimė, kad dauguma kilo lengvai apsirengę, besigrožėdami atsiveriančiais naujais kalnų vaizdais. Pamatėme kaip atrodo tikra sniego lavina. Ir netgi spėjome užfiksuoti foto aparatais.
Užkopę į „padangę“ radome ledyną ir labai gražų nedidelį ežerėlį, gaila – truputi šaltoką. Tik pavalgę puspiečius kibome į technikos atidirbinėjimą „lipi-čiuoži-stabdai“. Ir čia tikrai vieną iš didžiausių įspūdžių paliko keletas akmenų atskilusių ir lėkusių tiesiai (na, beveik tiesia) į mus. Dar porą valandų „akimis“ atidirbinėjome „kačių“ pritaikymo technologiją, o po to... per slystantį sniegą lipom zigzagais į aukštybes kol alpinistų įspėti (beveik ir patys susipratę, nes riedančius akmenukus jau šiandien buvom matę) vos ne strimgalviais, panaudodami įvairias čiuožinėjimo sniegu technologijas grįžom prie „kačių“ technikos puoselėtojų.
Po visų šių nuotykių, lipimas žemyn buvo tik lengvas pasibėginėjimas, pasičiužinėjimas, pasišokinėjimas nuo taip nelengvai ryte įveiktų šlaitų. Tikštas rūkas. Keletas kalnų ožių pakeliui, štai ir visas kelias i „bazę“.
Šiandien lipimo rekordas – 3500m (gal ir keliais metrais daugiau).
Nulipus žemyn, kasvakarinė ruoša, prausimasis šaltame upelio vandenyje, vakarienė... prie kurios gavome Linos siurprizą, kuris buvo tikrai nuostabus – vadinasi berods „vapsvų medus“ (atsiprašau, jei klystu J ), bet kažkas saldaus, panašaus į medų, su alkoholiu ir tirštas tirštas. Ypatingas gardėsis ;)
Vidas

 


2006 liepos 21 penktadienis

"Kieto ir skysto ledo diena" :)
Rytas buvo lėtas ir neįprastai ramus – niekas niekur neskubėjo ir neskubino. Galima buvo ramiai „pindėti“ (kas nežino šitas žodis reiškia tyčinį visišką nieko neveikimą ir mėgavimąsi, kaifavimą. Žodžio kilmė nežinoma :) ) Tiesa, spindėjimas plane įrašytas nebuvo, tad keik prailgo: kas puolė daryti mankštą, kas prisiminė jogą ir/ar sporto salę... 10:00 pagaliau judam!
Judėjimo būta neilgo. Paėjėję vakarykščiu takeliu iš jo išsukome ledyno link. Pradžioje nedrąsiais žingsniukais, paskui vis greičiau patraukėme link ledokryčio. Atsisukę pamojavom vakarykščiam kalnui ir ledynu bekopinėjantiems mažyčiams brūkšniukams. Pasiekę ledokrytį pasidėjome kuprines ir nuėjome palaipioti ledu. Ogi pasirodo, pataikėme į pačios Sniego Karalienės rezidenciją – vaizdeliai kaip iš filmo. Žinoma, kiekvienąsyk vasarą trumpom rankovėm vaikščioti sniegu yra įdomus potyris, tačiau šįsyk vis tik ėmėsi darytis šaltoka. Piktas skrandis reikalaudamas duoklės ėmė imti viršų prieš vaizdų gausybę. O kuprinės pasirodė tolokai ir jas dar reikėjo surasti, nes jos buvo dingusios mums iš akių ir kiekvienam atrodė, kad jas palikome šiek tiek skirtingose vietose. Galų gale jas pamatė Linas.
Žinoma, po pietų akyse prašviesėjo ir atsisveikinimui paspoksoję į dvigubą laviną, patraukėme, tiesa „bez dorožiju“ (t.y. be kelio) šiltojo slėnio link. Dar turėjome progos pažvelgti į ledyno plyšius. Galiausiai, išėję į taką, patekome žavingon pievon, kur klestėjo pavėlavęs gegužės mėnuo ir skersai išilgai raitėsi, kunkuliavo mažesni ir didesni upeliukai. Tačiau šita grožio romantikai baigėsi, kai paaiškėjo, kad vieną gražų ir didelį upelį reikia perbristi. O baisu. Šiek tiek pasižvalgę ir tai nusprendę ėmėme nerimauti. Moterys prisėdo, kas rašė dienoraštį, kas mėgavosi vienatve, o kas draugiškai plepėjo. Vyrai išėjo į rimtesnę žvalgybą aukštyn upės krantu, tačiau tai rezultatų nedavė. Ėjo stiprus rūkas su jam būdinga drėgme... vadas ėmė mąstyti apie nakvynę čia, kai kas jam pritarė kai kas ne. Jaunimėlis jau nuo pat pradžių buvo nusiteikęs šiam iššūkiai – perbristi upę, įveikti ir eiti toliau J galiausiai, padrąsinti sutiktų rusų turistų porelės, ryžomės bristi. Jie rado visai nebloga vietelę J ir... perbridom!!! Nieko baisaus J ir maža pasididžiavimo bangelė pakėlė kiekvienam nuotaiką.
Atėjom į slėnį, paskendusį rūke. Sako, jisai šiltas. Ryte patikrinsim jo išvaizdą ir apylinkes, o kol kas laukiam vakarienės. Ir... Dar gavom Violetos siurprizą!!! J ir smagiai pažaidėm „Raidę“ ar dar kažką...
Vido pastebėjimas: “paukštis čiulba kaip ožys“.
O rūkui kartais prasiskaidrinant vyrai ant kalnelio pamatė didžiulį akmenį, kurio riedėjimo trajektorija būtų tiesiai į mūsų palapines ir uoliai tuo gąsdino kitus.
... et, tik ledų šiandien taip ir nebuvo... L (o Asta dėl jau trečią dieną nešė kondensuotą pieną, kurio taip ir nepanaudojom).
Giedrė


2006 liepos 22 šeštadienis

Atsikėlėme, kaip dažnai būna, rūke. Naktį lijo, žaibavo ir griaustiniai trankėsi. Vieni parpė ir nieko negirdėjo, o buvo ir tokių, kurie manė, jog tai akmenų griūtys. Vidas sakė, kad naktį išėjęs i lauką, po to vos kelią suradęs atgal į palapinę. Po pusryčių, rūkui taip ir neišsisklaidžius, palikę palapines stovėti ir jose nebūtinus daiktus, pradėjome kilti aukštyn link šiltojo slėnio. Pradžioj reikėjo persikabaroti per upę, bet šią kliūtį įveikėme lengvai. Po to prasidėjo toks staigus ir ilgas kilimas, kad aš ir vėl pagalvojau „koks velnias čia mane nešė“ J bet pusiaukelėje, Linai nuo mano pečių paėmus kuprinę, tapo žymiai lengviau, ir toliau kopiau gana lengvai. Priėjom trobelę (aukštis 3200m.). Joje lengvai būtų tilpusi mūsų grupė. Viduje prilipdėme mūsų triados lipduką – emblemą, ir vėl teko gerą valandą palaukti, kad išsisklaidytų rūkas ir pasimatytų kelias, kur toliau eiti. Per tą laiką su pavydu žiūrėjome kaip kažkokie čekai (ar ne čekai) šveitė didžiausius gabalus dešros ir duonos su paštetu. Toliau ir vėl lipimas aukštyn, priekyje einančiojo kojos ir rūkas iš visų pusių. Bet vis dažniau pasirodydavo viršūnės, kaip vėliau išsiaiškinome Archimedas, Ukiu ir Uralas, bei ledynas, vadinamas „Arbūzu“.
Priėję ežeriuką, nutarėme stoti papietauti, ir toliau apsižvalgyti savarankiškai kam kaip patinka. Vidas su Tania padarė ekspediciją per pilką ledinį ežeriuko vandenį iki kriokliuko, kuriuo tekėjo tyresnis vanduo. O likusieji žavėjosi jų ištverme J sušveitę po didžiausią gabalą lašinių ir sūrio, atgavome jėgas ir išsibarstėme kas sau. Aukščiau paėję pamatėm slėnį, kuris iš tiesų vadinasi šiltasis (maždaug 3600m), sutikome ten ir savo brolius lietuvius, besiilsinčius po kopimo į perėję. Smalsiai pabendravom su jais J rūkui vis prasiblaškant prifotkinom žavingų viršūnių ir ožių J Grįždami atgal ir leisdamiesi prie tos pačios trobelės sutikome alpinistą iš Tverės, kuris guodėsi, kad dėl tiršto rūko negalėjo įkopti į Archimedo viršūnę. Taigi, ne vien mums rūkas sumaišo kortas. Leidimasis atgal stačiu šlaitu buvo greitas, vos ne bėgte. Man visai patiko J
Nusileidę iki palapinių, paskubomis susipakavome daiktus. Rūkas buvo toks tirštas, kad vos galėjome rasti takelį. Ilgas kelias namo į bazę...dar vienas pereitas upelis... Bezengi mus pasitiko besiliaujančia dulksna. Nusiprausę po dušais, suvalgę labai skanią Vido ir Tanios vakarienę, sugulėm miegoti. O Vidas su Tania tai tikrai verti medalio, nes tuo metu kai visi paisydami tik savo poreikių ir nuovargio lėkė į dušus, jie pasiaukojančiai virė visiems vakarienę.
Šiandien atsiskleidė du žmonės. Visi išgirdome kokie puikūs Andriaus vokaliniai sugebėjimai. Leisdamasis nuo kalno jis mus linksmino įvairiom dainom. O Tania nustebino ekologiniu išprusimu – kol dėjomės daiktus į kuprines nakvynės vietoje, ji surinko kelių metų šiukšles ir parnešė į Bezengi. O Vidas, anot Astos, buvo prarastas. (Asta: Pats naktį palapinėje prieš miegą pamąstęs susigalvojo kažkokius įžadus apie savo elgesį ir juos prisiėmė, tai ir buvo visą dieną kaip nesavas, mes net pasigedom jo J ).
Daiva


2006 liepos 23 sekmadienis

Saulėta tingėjimo ir lervėjimo diena, kad rytoj pakiltume drugiais į ilgą žygį. Arba nelabai ilgą. Arba neisime. Mane maistininką, tokie neapibrėžtumai knisa, nes maisto nepaėmėme visoms dienoms, o turistai valgyti nori neprikalstomai nuo oro, kalnų grožio, bėgiojančių ožių ar šniokščiančių upių. Sunku likti atsakingu chaose. Tiesa, vakar vakare pasidžiaugiau, kad budintieji, Tania ir Vidas, padarė mums valgyti, nors po ilgos kelionės visi, tame tarpe ir aš pats, norėjo praustis šiltame duše, o vakaras jau buvo vėlyvas.
Ką šiandien veikėme? kadangi aptūpėme Bezengi, tai daug lervėjome. Karšta ryto saulė išdžiovino ar bent pradžiovino šlapius drabužius, pabjurusias nuotaikas, bei rasą ant žolės, kuri praktiškai neišnyksta. Dabar 18:30, jau bent porą valandų viską dengia rūkas, tad budime prie palapinių plepalais stumdami laiką.
Kadangi diena buvo giedra, tai išsitingėję traukėm prie krioklių. Iš pradžių nelankytoje pusėje, o vėliau – po pietų – toje pusėje, kurią vakar paniurę praėjome rūke grįždami iš kalnų. Kas norėjo, liko stovykloje, o kas norėjo – vaikštinėjo daugiau ar mažiau.
Iki pietų stovykloje liko Asta, ji mėgavosi vienatve, skaitė savo branginamą knygą, buvo labai laiminga ir jai atrodė, kad visi grįžo šiek tiek per anksti J kai visi grįžo pietų, pasigedom Andriaus su egle, kurie buvo išėję nežinia kur ir niekam nedavė jokių žinių apie save, tai teko jiems palikti jų pietų dalį. Bet galiausiai ir jie grįžo ir kartu išėjo vakarykščiais keliais. Po pietų stovykloje liko Giedrė ir taip pat mėgavosi vienatve, bei ruošėsi skaityti Astos paskolintą knygą. Visi kiti patraukė apžiūrėti vakarykščių krioklių. Saulė kepino, kaip niekada kaitriai ir kai kas nudegė nepaslėptas kojas J Apžiūrėję krioklius, išsidalinom riešutus ir visi pasiskirstė kas kur. Vadas dar labai norėjo parodyti būdingiausią kalnų vaizdelį dedamą į knygas – snieguotos viršūnės, žolė ir kalnų upelis tarp akmenų – viskas viename J. Toliau vyrai patraukė atskirai, trys moterys – atskirai, o Tania su Asta pailsėjusios, pasimėgavusios labai smagiai ristele parbėgo namo. Ten nusipirko alaus ir toliau poilsiavo.
Buvau ištvermingiausiųjų grupėje ir savo pažintinių vaikščiojimų triadą baigiau ant didelio akmens vidury upokšnio. Plepėjome, deginomės, ganėme debesis, bei praeinančius turistus. Viena grupė neteisingai suprato Vido paaiškinimą, kur yra brasta ir perėjo grupę kas kaip – kas basomis, kas su batais. Žinodami brastos vietą stebėjome su nuostaba jų bandymus. Vadas mane perspėjo, kad ir mane kas nors nufotografuos pereinant grupę netikusioje vietoje J. Po anos grupelės atėjo „tikras“ alpinistas rimtais batais. Jis ėjo beveik ta pačia vieta kaip aprašytoji grupelė, bet praktiškai nesusimąstė, kur eiti: vanduo jo negąsdino. Kitų grupių, ėjusių tikrąja brasta nei neminiu.
Pasižvalgę apylinkėm grįžom tingėt į stovyklą. Tingėt arba ilsėtis J o ką, jei rytoj išeisime į žygį iki penktadienio vakaro? Gal eisiu paskaičiuoti produktų, kad žinočiau, ką šiandien arba ryt nupirkti ėjimui. Tiesa, savo skrupulingumo dėka netekau pusryčių valgykloje: kol vieni išsiaiškino, kad pusryčiai kainuoja 70rub/žmogui, aš išsiaiškinau, kad mūsų standartiniai pusryčiai kainuoja 80rub/grupei plius dujos. Sudie pusryčiai valgykloj, lauksiu penktadienio „šventinės“ vakarienės.
p.s. man trūksta maisto, tad tyrinėju, kaip keičiasi vertinimai. Vidas prašė sumuštinių su sviestu ir paštetu, nors namuose to nevalgytų J. Įdomu.
Andrius


2006 liepos 24 pirmadienis

Šis rytelis ypatingas tuo, kad Violeta ir Daivute ryžių košės privirė tiek daug, kad galų gale visi, net ir didžiausi besočiai prisikimšo pilnus pilvukus. Ir dar prie pusryčių Daivutė ištraukė savo siurprizą – bruknes cukruje. Tikrai dieviškas skanumėlis!!! J
Pagaliau atgavome dujų balioną, tačiau užpildytą tik iki pusės. Bakarai teisinosi, kad niekaip nesugebėjo jo pripildyti. Tai teko dar papildomai pirkti dujų. O tai ir vėl atsiliepė mūsų plonėjančiom piniginėm.
Kompiuteris-Andrius mikliai perskirstė maistą. Visų nuostabai kiekvienam maisto davinys – apie 4kg. Tad gerokai pasunkėjusias kuprines išnešėm parodyti kitam ledynui.
Žvyras, akmenys, akmenys lede, grynas ledas, ledo plyšiai, balos skruzdėlynai, grybai, akys. Vėl akmenys lede, akmenys, žolytė pagaliau ir staigių staigiausias kilimas.
Baisiausia vis dėl to buvo įveikti ledo plyšius. Bet bebaimis Andrius nutiesė kelią, ir visi sėkmingai įveikėme šią kliūtį. Aš tik gailėjausi, kad dėl šalčio ir baimės ši nepaprasta kelionė per ledo properšas liko nenufilmuota. O Daivutė aimanuoja, gailisi, kad visi sunkiausi momentai lieka neįamžinti.
Pietūs ant ledyne augančio grybo irgi buvo įspūdingi: kiekvienam teko po 7 šprotelius. Sočiai pavalgius Daivutė su palengvėjimu atsiduso: pagaliau prasideda tikros atostogos – budėjimai atbudėti, dienoraštis parašytas, daugiau prievolių neliko.
Toliau ir vėl kilimas aukštyn, aukštyn, aukštyn. Takelis driekėsi šlaito ketera. Priėjome žalią – mėlyną – rudą ežeriuką. O už jo ir mūsų šios dienos žygio tikslą – Barankošą (2757m.).
Ėjom sunkiai, bet linksmai. Sunkiame kelyje Vidas, įkvėpimo pagautas, išsiliejo šiltomis eilėmis šalia šalto ledyno. O galiausiai abu su Andrium uždainavo. Tačiau našta buvo per sunki ir dainos nutilo.
Šiandien visą dieną keliavome ledyno Bezengi liežuviu. Prieš mus pro debesis retkarčiais švysteli ir pati Bezengi siena.
Palapines spėjom pastatyti pačiu laiku. Smarkus lietus, griausmai ir žaibai suginė visus vidun. Tik pasiaukojusios Asta ir Giedrė liko virti vakarienės. Saldi sriuba buvo pristatyta tiesiai į palapinę. Vėliau, kai lietus aprimo gavome ir košės, o paskui arbatos ir žavingąjį Giedrės siurprizą – Rafaelo. Mm... pirštus apsilaižėm J
Beje, statydami palapines matėm įdomų vaizdelį. Pagrindinis veikėjas – įstrigęs olose ožiukas, kuris visaip bandė išsivaduoti. Asta, šventai tikėjusi, kad jam į pagalbą ateis draugai, įspūdingai komentavo šią dramą, kol iš tiesų – galų gale atėjo draugai ir savo patarimais greit padėjo jam įveikti kliūtis. Ir visą vakarą kalnų ožių bandelės sukiojosi aplinkui. Ne veltui ši pievelė vadinama Barankošas (išvertus – ožių slėnis). Tie ožiai besibūriuodami ir nesidaužydami ragais netgi buvo užpuolę mūsų merginas: kai jos ėjo vandens ir juos filmavo, staiga vienas atsisuko ir ėmė artėti link jų, tai pamatę dar kokie 3 ožiai ėmė rimtai ir greitėjančiu tempu artėti link jų, tuomet jau jos pasileido bėgt J viskas įamžinta Tanios foto aparate J.
Naktį atsikėlę ir išėję pasivaikščioti vėl kaip ir kitom naktim galėjo žavėtis nepakartojamai žvaigždėtu dangumi, kuris tiesiog pakeri, kol nepradedi drebėti, suvokęs, kad naktį vis dėl to šalta ;)

Lina ir kiti palapininkai


2006 liepos 25 antradienis

Šiandien ryte pasiekiau savo asmeninį rekordą – atsikėliau ir išlindau iš palapinės 7:20 niekieno nepakelta ir visiškai savo pastangomis ir jėgomis, nors šiaip visada vos vos išlįsdavau iš savo miegmaišio skambant puodams ir kviečiant pusryčiauti – ir tai būdavo visada priverstinai J o šiandien suveikė atsakomybės jausmas dėl pusryčių J.
Atsikėlęs buvo jau ir vadas, vaikščiojo po kalvas ir ieškojo gerų kadrų. Vėliau iš palapinės išlindo Daiva, ir kai dauguma jau buvo pakilusių, mes su Giedre ėmėme virti grikių košę, o vėliau ir arbatą. Bonus buvo kondensuotas pienas J Tada tradiciškai ėmėmės rytinio pakavimo ir 11val. išėjome. Keista, bet iki tol nepasirodė nei vienas ožys.
Diena buvo graži, debesys dengė tik viršūnes ir dažnokai pašildydavo kaulus saulutė. Keletą kartų grasino lietus, bet jis taip ir neįsijautė. Tik mes vis susimąstydavome – išsitraukti striukes ar ne. Kai kurie keletą kartų tai ir padarė. Didžiąją kelio dalį ėjome žaliomis keterų atbrailomis siauru takeliu ir pažvelgus į apačią kai kam trumpam apsvaigdavo galva ir apimdavo baimė. Ėjome tiesiai link Bezengi sienos, o vėliau sukome dešinėn ir ėjome lygiagrečiai jos. Vis kilome ir kilome. Kaip parodė vėlesnė vieša apklausa – 6 žmonėms ši diena buvo sudėtingiausia iš visų ligi šiol buvusių.
O ir pietus gavome vėlokai – tik 15val., kai jau buvome pakankamai aukštai įkopę. Čia jau prasidėjo ir šioks toks nerimas – kurgi ta viršūnė į kurią mes planuojame šiandien įkopti, nes priešais nusidriekusios sienos atrodė ne mūsų jėgoms. Šalia buvę 4 rusai taip pat nepadėjo išspręsti šios dilemos, tik matėme, kaip grupė baltarusių kopia didžiuliu sniego plotu kairėn. Ar ir mums teks eiti ten?
Išėjom apie 15:30. Apsižvelgęs vadas nusprendė leistis stačiu ir akmenuotu šlaitu. Visi apsiginklavome pirštinėmis ir šalmais. Kinkos virpėjo, giliai įkvėpėme ir leidomės. Akmenys byrėjo iš po kojų, visi intensyviai žvalgėsi, kad tik skaudžiau jų neužkliudytų, buvo sudėtinga kraujagyslėse? Nusileidome sėkmingai. Visi atsipūtė, pajuto užplūstant pasididžiavimo bangą. Vėl pakeitėm kovinę aprangą ir tuomet jau kilome sniego plotais aukštyn. Nusprendėme nebeeiti į viršūnę, o traukti į Kel perėją (3582m.) ir ten pernakvoti, o galbūt ryt ryte be kuprinių palipėti į viršūnę. Sutikom rusų grupę, kurie nurodė geresnę vietą stovyklavietei perėjoje, kur nepučia vėjai. Tik iš kur gausime vandens? Upelio šalia nėra...tik kairiojoje sniegyno pusėje.
Ant perėjos po turu radome skardinę su dėžute ir rašteliu nuo praėjusios rusų grupės. Vadas papasakojo, kad tai sena tradicija vyravusi Rusijoje. Norint įrodyti kokias perėjas žygio metu perėjo grupė ir gauti žygio kategorijos patvirtinimą, turi nuo perėjos apimti prieš tai buvusios grupės paliktą raštelį ir pristatyti kartu su ataskaita, o perėjoje palikti raštelį su duomenimis apie savo grupę kitiems ateinantiesiems.
Stovyklavietėje radome 4*1,5l butelius vandens, pasistatėme palapines ir tuomet – ilgai lauktas istorinis įvykis – tie, kurie pirma kartą buvo perėjoje darė ledus (Tania, Daiva, Vidas), nors Tania įvardija tai diskriminacija J. Kol Tania su Daivute kasė sniegą, Vidas taisėsi savo batus ir bandė juos priveržti medvarščiais. Kai sniegas jau buvo atgabentas, visi trys kibo į darbą, maišė su kondensuotu pienu, trupino šokoladą, o vėliau kas norėjo dar galėjo įsidėti razinų.
Ledai gavosi fantastiškai skanūs ir lediniai. kaip priedas į juos buvo įpilta brendžio J juos gamino firma DAIVITA, o ledai vadinosi „KEL“. Kai visi atsišaldėme, moterys liko virti šiltos košės, o vyrai išėjo į ekspediciją – vandens. Košė buvo karališkai skani ir vyrai kaip tik grįžo nešini vandeniu.
Smagiai pavakarojome, prisijuokėme iki soties plepėdami apie tranzavimą, anekdotus ir naktinius vaikščiojimus į tualetą J pasibaigus arbatai, susitvarkėm vakarinius reikalus ir išsiskirstėme į palapines. O puodai ir bliūdai pirmą kartą liko vieniši ir murzini nakties tamsoje, nes vanduo – deficitas. Labos ir šiltos nakties!! J
Miegojome ant labai keistos uolienos – pasak vado – vienos iš skalūnų. Visa perėja atrodė kaip mėnulio paviršius iš šių mažų juodų lobelių. Naktį buvo minusinė temperatūra, tai ne kurie pašalo, bet užtai rytas buvo pasakiškas – giedra padangė, nei vieno debesėlio ir visu gražumu atsivėrusios visos snieguotos viršūnės. Tad anksti pakilę vyrai išsivaikščiojo į visas puses kas sau fotografuoti.
p.s. topinis anekdotas, kurį papasakojo Violeta: Mergina ruošiasi į žygį į kalnus ir dedasi savo daiktus.
Prieina mama ir sako:
- Dukrele, taigi eini į kalnus, turėtum apsiimti palapinę, miegmaišį, o tu čia stringus dediesi.
Dukra atsako:
- Mamyt, jei bus stringai, tai turėsiu ir miegmaišį ir kur miegoti J

Asta


2006 liepos 26 trečiadienis

Kai kuriems rytas išaušo šaltas. Lauke buvo minusinė temperatūra – akmenukai apšerkšniję, vanduo buteliuose ir arbatos likučiai puodeliuose virtę ledukais. Tiesa, mano pastebėjimas, kad miegot buvo karšta kažkodėl žmonių neįtikino.. J
Planai, kaip ir vakarykštės dienos, keitėsi gal kokius 3 kartus. Vis tik, mano kuklia nuomone, geriausia idėja laimėjo: diena buvo graži ir su šiek tiek papindėjimo. Pradžioje, susiruošę šturmuoti sniegus, palipėjome šiltomis ir saulėtomis skalūnų uolomis, apžiūrėjome vaizdelius. Čia jau teko keturiomis lipti J Nusileidę patraukėme kiton pusėn, ant kitų uolų, kur visi vaizdeliai, ledynai, Bezengi siena, Bezengi alplageris – kaip ant delno.
Ėjimas ten irgi nebuvo lengvas, reikalavo daug atsargumo ir pasitikėjimo, nes kritimas būtų baigęsis skausmingai.Viršūnėje po turu taip pat radome palikimą dėkle nuo akinių – saldainių ir mažos mergaitės nuotrauką, kurios kitoje pusėje buvo užrašyta – „Olia. 1988-1994. Ji šiemet labai norėjo į kalnus, bet žuvo autokatastrofoje, tai brolis keliauja jos atminimui.“
Ten taip pat rusiškai ir angliškai parašėme žinutę ir linkėjimus kitiems nuo mūsų grupės, visi pasirašėme, dar įdėjome 1 lietuvišką saldainį ir paėmėme 1 ten buvusį ir vėl užkonservavome ateinančioms kartoms J Grįžę papietavom, pašildėm šonus saulutėje, prasivėdinom vėjelyje ir kita perėjos Kel puse leidomės Barankošo link. Nusileidimas užtruko 1,5val., tačiau kažkodėl norisi užjaust tuos, kurie ryžtasi šią „paprastutę“ 1A kategorijos perėją įveikti iš šios pusės – nuobirynai čiuožia tik žemyn... :)
Šios dienos, o ir visos kelionės, aukščiausias rekordas - maždaug 3800m. O va, 1,5val. ir visos dienos lipimo kaip nebūta. Turbūt reiks avinų slėnį vadinti saldžios sriubos slėniu – abu sykius čia vakarodami ją valgėme J O ožių koks 50 aplink apsupę ganosi. Eglė turbūt juos šiuo metu užsilipus ant keteros piešia J Nusileidom gana ankstokai, tai buvo laiko pasėdėti ant pievutės, papiešti, pabendrauti su kitom grupėm ir pan. Laukiam vakarienės – kusačius nerimauja J Čia taip pat šį vakarą atėjo ir įsikūrė ir Jucevičiaus grupė. Jis atėjo pasilabinti su mumis, pasiklausti kaip sekasi ir su kai kuriais iš mūsų aptarti asmeninius reikalus.
Po vakarienės teko stebėti gerą avinų vaidinimą, kurie čia pat už kelių žingsnių nuo mūsų ėdė vieną krūmą, juo nepasidalindami kovėsi ragais, o mūsiškiai trokšdami vaizdų dar jiems duodavo duonos ir košės.
Pavakaroję, kaip visada sugulėm saldžiam miegui J
Giedrė


2006 liepos 27 ketvirtadienis

7val. ryto prasegusi palapinės užtrauktuką, pamačiau, kad mūsų Barankošo stovyklavietė baigia ištuštėti. Rusų grupė stačiu šlaitu jau lipo aukštyn, o Jucevičiaus komanda taip pat jau buvo susiruošusi žygiui. Taigi, pasidžiaugiau, kad mūsų grupė dar šauniai miega ir pati nukritau dar pabaigti sapnų :).
Sudoroję puodą žirniakošės, neskubėdami apie 11val. išėjome link ledyno. Ėjimą paįvairindavo saulė su lietaus priemaišomis. Fotografavome ledyno plyšius, bet daug nesikalbėjome, sunku tas kupres tempti aukštyn. Va, dabar visi po arbatos aptarinėja, kas kaip klišai stato kojas, kad neįmanoma sekti iš paskos (čia Giedrė labai susijaudino Vido ir Astos nuomone ir paskui jau beveik teko guosti – na koks gi skirtumas, ką kiti apie tai mano, svarbiausia – kad tau pačiai patogu ).
Prieš ledyno posūkį sutikome Labučio kompaniją, kuri kaip tik grįžinėjo iš to slėnio ir jau buvo nusileidę nuo keteros, apsilabinom, apsidalinom įspūdžiais ir toliau – jie į stovyklą, nes jau ryt rytą išvyksta pasiblaškyti po Piatigorską, o mes į viršų.
Priėjus ledyno galą, tiksliau jo išsiskyrimą į dvi puses ir ledokrytį, teko lipti per stačius slidžius akmenis, tai pasimokėme šliaužti pilvais. Kai kuriems netgi teko ekstremalios akimirkos, kai tekdavo staigiai susigaudyti slystant ir akimirksniu reaguoti J Kol gaudžiau orą toliau lipdama, nelabai ką mačiau, tik akmenis po nosim. Nieko, pažiūrėsiu nuotraukose. Tik Vidas gavęs laisvą kelią, nustraksėjo priekin savo greičiu net neatsisukdamas į mus visus likusius, tad susitikom jau tik viršuje.
Užlipus į viršų, tikėjomės ramiai papietauti, bet ten buvo kažkokia vėjų sankryža. Darėsi šalta, tai greitai susigrūdome lašinius už žandų ir patraukėme į šaltosios stovyklavietės pusę. Eidami iš aukštai prisižiūrėjome į ledynų plyšius ir lavinų pasispardymus. (Tiksliau lavinų garsas būdavo kas pusvalandį, bet įspūdingų vaizdų taip ir neteko pamatyti. Sakėm, sekasi tiems, gruzams, viskas į jų pusę krenta). Kelias vinguriavo pačia keteros viršūne, tad teko labai dėmesingai stebėti, kur dedi koją. Ir taip visą laiką J Beje Vidas atrado naują žaidimą – akmenukų pastumduką, kuriuo susidomėjo bei Asta su Tania. Kai nuo keteros lengvai, be jėgos nustumi akmenuką ir stebi jo judėjimo trajektoriją, bei žiūri kiek toli jis nurieda. Žadėjom ir čiampionatą surengti. Tik paskutinioji kelio dalis ėjo stačiu kalno šlaitu gerokai padengtu sniegu, dar smailus kalno kampas su uolomis ir prieš akis jau išvydome stovyklavietę.
Dar įgijom naują grupelę draugų J Berods iš Baltarusijos, sutikom juos visų pirma ant ledyno besiilsinčius, tuomet jie mus pasivijo ir pralenkė bepietaujančius, o paskui susitikom stovykloje. Tai jų vadas atėjo maloniai pasišnekučiuoti, pasiklausinėti kaip sekasi. Toks malonusis matosi – gana linksmas rubuilis vyriokas J
Įsikūrėme stovyklavietėje ant akmenyno ir dabar laukiam pačios šalčiausios nakties. Iš slėnio pusės kaip slibinai šliaužioja rūko debesys. Tania išvirė puodą žalios bulvių košės su prieskoninėmis žolelėmis, bet jis greit ištuštėjo ir dienos pasaka baigta.
Žymiai vėliau už mus į stovyklavietę sugrįžo Jucevičius su grupe nuo viršūnės. Į tą pačią viršūnę buvo ir Labučio kompanija įlipusi. Tai mes truputėli jiems pavydėjome... nes irgi norėjome įlipti į viršūnę, o šitą turbūt būtume sugebėję ir mes J tik vadas sakė, kad taip įvyko dėl informacijos stygiaus – niekas prieš tai nepranešė, kad yra tokia viršūnė, kurią ir mes galėtume šturmuoti ir kad visi kiti žada į ją lipti.
Neapsakomas buvo Daivos susižavėjimas kalnais ir begalinis noras pamatyti kuo daugiau. Ji, kaip ir seniau keletą kartų jau darė, išsitraukė vado žemėlapį ir bandė sužiūrėti visas viršūnes, kurios matėsi iš šios stovyklavietės. Deja, daugką jau dengė rūkas, tad susitarėm ryt ryte anksti, jei bus giedra, tie, kas nori eiti pažiūrėti Dych-tau viršūnės iš arčiau J.
Tiesa, dar šiek tiek apie vakar. Kai ėjau morenos ketera, sutikau ožį, ateinantį priešais. Iš garso atrodė, kad ateina dama su aukštakulniais. Kai susitikau, ožys apsižiūrėjo į mane ir švilptelėto. Tikras kavalierius J. Mums vakarieniaujant aplinkui ratus ėmė sukti daugiau ožių. Vienas atkakliai griaužė usnių kupstą. Numečiau jiems samtį grikių košės. Tai pamatėm, kaip du ožiai, atsistoję ant užpakalinių kojų, susirėmė ragais dėl tos košės. Dar buvo įdomu pažiūrėti, kaip maži ožiukai bliaudami šokinėja per uolas. O jie tikrai buvo vietoj nenustygstantys ir nuolat lakstantys J
Sutemo. Labanakt, dienorašti.
Eglė


2006 liepos 28 penktadienis

Ką ir besakyti, šiandien visi keliai ir takai veda į Bezengi. Paskutinė laiptinių, kopinėsimų, slidinėjimų ir šokinėjimų per akmenis diena. Keliaujame atgalios, o rytoj trauksime link Lietuvos.
Čia trumpam įsiterps ta grupelė (tiksliau jos dalis – Asta) J O buvo taip... pabundu anksti, apie 6val., girdžiu kaip iš kitos grupės atsisveikina Birutė, „Mažylis“ atsidėkoja už viską ir išeina... Jau laikas ir mums būtų keltis, bet vadas neateina žadinti, tai mąstau, kad gal reikia keltis pačiai ir jį pažadint...bet galiausiai jis ateina ir mes vikriai atsikeliame. Baisiai šalta, dar ilgai drebėjom, bet smalsumas nenugalintis. Lipasi sunkiai, kojos nesilanksto, bet šiaip taip įveikiam statų šlaitą, žalia pieva artėjam link Dch-Tau ir labai nustembame, kad jis nepasipuošęs sniego kepure. Atrodo ir mes galėtume į jį įlipti J bet turbūt priėjimas prie jo sudėtingesnis nei atrodo J laukiam kol saulės spinduliai pasirodys už jo viršūnės, bet taip ir nesulaukiam, pafotkinam kitus gražius saulės atidengiamus kalnus, sniegynų plotus. Beprotiškai gražus ir giedras rytas. Akimis palydim lipančius alpinistus. Ir leidžiamės akmenimis. Pakeliui į stovyklą pamatome porelę savo rusų draugų, kur per upę kartu ėjom ir grįžtam pas savus.
Likę pasilepino paskutinėmis šalto ryto akimirkomis. Žvaigždėtas dangus padovanojo šerkšno ir užmigdė šalia vado palapinės čiurlenantį upelį.

Legenda apie paskutinę Temerkušą.

Kalnuose yra tokia šalis – Lėklandiją. Joje akmeniniai lėktuvai dėdavo akmeninius kiaušinius, iš kurių išsiritę lėktuviukai temerkušai kaip ereliai lakstydavo tarp snieguotų viršūnių, švilpaudami laisvės dainas, kartas nuo karto sukeldami kalnams sniego juoką ir baidydami ožius perėjose.
Laikui bėgant sąlygos lėktuvų gyvenimui tapo nepalankios. Išdidūs lėktuviai dažnai mesdavo iššūkį nirtulingiems šiaurės vėjams ir besirungdami tarpusavy neretai likdavo ilsėtis stačiuose Kaukazo šlaituose, o vėjas kvatodamas nulėkdavo toliau. Lėktuvės buvo atsargesnės, bet ir jų tykojo nauji pavojai. Žmonės byloja, kad paskutinės lėktuvės liekanas ledynas neseniai atnešė prie Bezengi stovyklos.
Akmenų krūvų istorija yra dar liūdnesnė.
Lėktuvų padėti kiaušiniai išsiperėdavo vieniši atšiauriuose sniegynų viršūnėse, liūliuojamos vėjo ir kaitinamos retai pasirodančios saulės.
Paskutinis likęs juodas kiaušinis ilgai mėgavosi orų kaita, kol jo gale atsirado mažas įtrūkimas. Tos akimirkos ilgai laukė aplinkinių kalnų viršūnės, metų metus spėliojusios ar išsiris lėktuviukas ar lėktuviukė. Ir štai toji akimirka atėjo! Su brazdėsiu ir traškesiu viduje kuitėsi mažas padarėlis, sulig namu, o kalnai užgniaužę kvapą stebėjo ir laukė baigties.
Mažas snapelis platino angą, ir netikėtas motoriuko nusičiaudėjimas nusviedė jau nebereikalingą kiautą žemyn į prarają.
Deja, čia tykojo nelaimė. Kol kiaušinis lepinosi orais, ledyno plokštikalnė pasviro, ir mažas padarėlis ėmė plakti sparnais, silpnais nagais kabindamasis į slidų ledo šlaitą, tai šen, tai ten užsibūdamas ilgėliau, bet kraštas nenumaldomai artėjo...
Netrukus beviltiškas klyktelėsimas pranešė grumtynių pabaigą, ir sniegais pašiurpusios viršūnės sudrebėjo. Tokios liūdnos atomazgos jos nesitikėjo.
Bet ir tai dar nebuvo pabaiga. Nors vėjo gūsiai ir stengėsi prilaikyti didingą skrajūną, šio gležni, dar blizgantys sparnai ir liauni sraigtai negalėjo pasipriešinti žemės traukai ir nuo šono ant šono lėktuviukas ėmė smigti link ledyno...
Liudininkai pasakoja, kad lėktuviukas dar keliskart užkabino žemę sparnais, palikdamas akmenų krūvas, kol galiausiai sustingo amžiams. Gedintys kalnai dar ir dabar karts nuo karto nubraukia liūdesio akmenį ar atsidusėja papurtydami sniego kepures, tą tragišką žūtį atmindami.
Jei ir dabar kada eisite palei Bezengi sieną nuo Austriškojo slėnio link Juodųjų kalnų, kairėje pusėje, ledo dykynėje galite pamatyti kelias akmenų krūvas, paskutinio lėktuviuko liekanas.

Eidami link Bezengi stovyklos matėme metalo lašą, skrendantį link Austriškosios nakvynės vietos: ryte sužinojome, kad kitoje grupėje įvyko nelaimė ir Jucevičius su kitais vyrukais ėjo jiems apdėti. Paskui Vidas nuėjęs pas savo pažįstamas išsiaiškino daugiau – kad Kašalino grupėje du žmonės nukrito nuo perėjos, jie 3val leidosi kol nusileido iki sužeistųjų, vyrui sulaužyta koja, merginai nubrozdintas veidas ir dar Kašalinas su vienu vyru 5val. ėjo kol priėjo Austriškąjį slėnį, kur tikėjosi rasti alpinistus su racija, kad susiektų su Alplageriu, bet nerado. Rado Jucevičių su VGTU, kurie ir išskubėjo su neštuvais padėti nukentėjusiesiams, o kita grupelė, kurią girdėjo Asta, ryte 6val. išėjo į Alplagerį pranešti į bazę. Pasidžiaugėme, kad tai buvo mūsų paskutinė diena, nes eitume dar atsargiau nei prieš tai: nelaimės perspėja ir primena apie pavojus.
Stebėdami malūnsparnio judėjimą aptarinėjome regimus atstumus: jau regėjos, jog malūnsparnis turėjo trenktis į Bezengi sieną, o jis toliau skrisdavo ta pačia kryptimi, kol galiausiai – gerokai pavėluotai, anot mūsų lūkesčių – pasukdavo į šoną. Tik buvo neramu, kai pamatėme, kad malūnsparnis atskrido dar kartą. Buvo visokių minčių – gal nerado grupės, gal negalėjo abiejų iškart pargabenti... baisiausia aišku buvo, kad galbūt vienas nebeišlaikė ir žuvo, o žuvusiojo kartu negabena su nukentėjusiuoju... Po tokios minties pagalvojom, kad gal jau geriau ir nespėlioti...
Pasidžiaugėme, kad ryte iš stovyklos išėję keturi Jucevičiai pasiekė pagrindinę Bezengi stovyklą ir sugebėjo priprašyti pagalbos, nes nelaimės vieta buvo toli nuo bazės.
Mūsų nusileidimas nebuvo kuo nors išskirtinis. Oras mus palepino: nebuvo per karšta, matomumas buvo geras. Kelias iš pradžių ėjo keteros atbraila palei ledyną, o sunkiausia turbūt buvo nusileisti nuo stataus šlaito palei krioklį, ypač toj vietoj kur uolos buvo šlapios, nes jomis tekėjo vanduo. Vėliau ėjome ledynu, moreniniais pakraščiais ir nusigavome iki stovyklos. Ant ledyno suvalgėm paskutinius tradicinius pietus – lašiniai, duona, svogūnas, česnakas ir sūris. Ėjome ilgokai, apie 5,5val. svajojome apie didelę baltą duoną su paštetu ir „Terek“ alų, kurį čia visi labai gėrė ir ant butelio buvo parašyta 12%. Mes niekaip negalėjom patikėti, kad alus gali būti 12%, tad sakėm, kad būtinai būtinai išbandysime. Nusigalavome ir pernelyg neskubėjome, per paskutiniuosius akmenis kojos vilkosi gerokai sudėtingai ir sulėtintai.
Galiausiai pasiekėme stovyklą, įsikūrėme ir vėl naujoje vietoje – prie didelės žalios palapinės, prie kurios iš pat pradžių bazavosi Jucevičiai. Ėmėmės palapinių statymo, maudymo duše, kai kas ir skalbimo. Buhalterijoje sužinojome, kad šiandienos sužeistieji laikosi visai gerai, jie nugabenti į ligoninę ir niekas nemirė. Lengviau atsikvėpėme, buvo gera tai sužinoti. Pasidarėme paskutinę bendrą vakarienę – virėme manų košę ir arbatos puodą – ir kas norėjo užkando parduotuvėje nusipirkto maisto. Ir gėrėm išsvajotojo alaus, tik apsirodo jis buvo 4,7º J Apgaule!!! Bet skanus J
Tarsi nieko ypatingo ir neįvyko. Tiesa, aptarėme pasikeitimą nuotraukomis ir galimą susitikimą rugsėjo mėnesį. Buvo gera sėdėti ir žiūrėti į žmonės, kurie jau buvo kitokie... kažkas visus siejo viduje ir kiekvienas buvo savaip artimas, brangus, įdomus...
Rytoj – kelionės į Lietuvą pradžia. Surinkome paskutinius pinigus kelionei padengti ir bendrom išlaidom. Ir po truputi išsiskirstėm į palapines. Rytoj reikėjo anksti keltis ir palikti šią nuostabią vietelę.
Andrius


2006 liepos 29 - 31 šeštadienis - pirmadienis

Rytas buvo ankstyvas, savaip žavus ir galbūt truputi slegiantis... pakavomės ir ruošėmės išvykti. Asta, Vidas ir Giedrė nuėję į valgyklą paprašė karšto vandens kavai ir arbatai, dideliu puodeliu kavos pasidalinom ir su kitais prie autobusiuko ;) Iki paskutinės minutės buvo neaišku keliese mes važiuosim autobusiuku ir kiek už tai teks mokėti, tai vadas ir finansininkė Daivutė turėjo vargo tai aiškindamiesi ir skaičiuodami. Kiti irgi - bandydami susiskaičiuoti savo finansus ;) O kai kam tai buvo dzin . Galiausiai, turbūt apie 9val. sulipom į autobusiuką, ten dar važiavo pora rusų ir keli vaikinukai gale. Dardėjome jau pažįstamu keliu tik į priešingą pusę, pakeliui prisimindami prieš dvi savaites buvusias akimirkas, vėl stebėjome mažų miestelių gyvenimą, tradicinius namus, žmonių aprangą... buvo šiek tiek nesusipratimų dėl nesusikalbėjimo tarp vairuotojo ir keleivių išlaipinimo Nalčike, ten užsukome į centrinį ofisą, nes Giedrei reikėjo paimti leidimus Ąžuolų žygeiviams, autobusų ir geležinkelio stotis dėl kitų keleivių. Ir galiausiai atvykome į Piatigorsko geležinkelio stotį.
Bandėm palikti daiktus saugojimo kameroje, bet vėliau nusprendėme paeiliui juos saugoti perone poromis po pusvalandį. Giedrė + Vidas, Violeta + Daivutė, Rimas + Lina, Andrius + Eglė, Tania + Asta. Mes su Tania turėjom porą valandų, norėjom rasti vaisių turgų, šiaip maisto kelionei traukiniu, lauktuvių ir tūliką J Nusitrenkėm į pačią tolybę, kur buvo CUM, radom tūliką ir apsipirkom. Tania dar pirko arbūzą chebrai gimtadienio proga. Ir laikas prabėgo labai labai greitai. Atėjom į budėjimo vietą šiek tiek anksčiau nei reikėjo, bet beprotiškai norėjom valgyti, be to prisivaikščiojom gerokai, tad nebuvo gaila J laikas budint praėjo visai greitai. Stotyje dar matėm Labutį ir sužeistuosius, kurie atrodė visai gerai, tad visiškai nusiraminom dėl jų.
Galiausiai atvažiavo traukinys ir mes turėjom sulipti į jį per 5min. bet tai pavyko visai nesudėtingai J Čia vėl vietų skaičiavimasis, dalijimasis, šioks toks pasiginčijimas tarp Andriaus ir kito grupės nario dėl vietos, patalynės išsinuomavimas ir... jau atrodo įprasta tvarka... Išvykom apie 18val. Buvo Tanios gimtadienis, tad sugalvojome jai extra dovaną – slapta visi ant lapelio surašė savo įspūdį apie Tanią, tai ką sugebėjo pastebėti apie ją kelionės metu, tai užrašėme kitoje atspausdinto žemėlapio pusėje, pridėjome keletą piešinukų apie Tanią ryte, dieną, vakare ir naktį J Aplodismentai idėjos įgyvendintojai – Eglei. Pasveikinome Tanią, sudainavome jai gimtadienio dainą ir visi kartu suvalgėme nuostabiai skanų arbūzą. Tada bandėme miegoti J
Ryte pabudus laukė dar visa para traukiny. Kaip visada žaidėme „durnių“, Asta skaitė knygą, gulinėjam, žiopsojom pro langus, nes buvo graži diena. Norėjom padėkoti vadui už tai, kad vedė mūsų grupę, tad padovanojome jam Eglės piešinį. Jis pavaišino vynu, kurį gavo iš Labučio chebros už daiktų saugojimą Piatigorsko perone. Ir dar valgėme medaus skonio melioną. Tikrai dieviškai skanus!! J Taip pat gavom paskaityti iš vado medžiagą apie Bezengi rajoną, jo draustinį ir istoriją. Skaitė Vidas ir garsiai vertė, nes tekstas buvo rusiškai. Įdomu paklausyti J O vakarop turėjom džiaugsmo azartiškai pažaisti „mafiją“ su kitais iš Labučio chebros. Tikrai buvo labai smagu ir įdomu, nes be visa ko mafijos korta sugebėjo net 3 kartus iškristi Andriui, o tai buvo tikrai neįtikėtina J
Taigi, laikas prabėgo visai greitai. Ryte visi sukrutom ir ėmėm ruoštis ilgai lauktam išlipimui. 6:50 keliom minutėm vėluodamas traukinys sustojo Minske. Išlipę iš karto nuskubėjome keisti pinigų ir bandyti užsisakyti bilietus autobusų stoty. 3 Jucevičiaus chebros kauniečiai sugebėjo netgi 7val. autobusu išvažiuoti. Mūsiškiai nusipirko bilietus ir turėjo išvažiuoti apie 8val., o Asta su tania dar šiek tiek liko. Asta norėjo nuvažiuoti į turistinių prekių parduotuvę, tania dėl taip ir neatskleistų priežasčių apsisprendė jai laikyti kompaniją. Deja mums nesisekė, nes ir dėdamas didžiausias pastangas, niekaip negavom informacijos, kur ji yra, be to ir laiko nedaug teturėjome... tai nuvažiavom iki CUM, kuriame jau buvom buvusios ir nusipirkom bent kilimėlių. Na, o tuomet jau į autobusą ir ilgu keliu link Vilniaus. O kelias buvo labai ilgas... bet galiausiai visi atsiradome namie..
Asta

Daugiau kelionės nuotraukų galite rasti čia.

Komentuoti
Vardas:
Komentaras:

Saugos kodas:* Code
Dar vienas saugos klausimas:* Kuri raidė svetainės pavadinime paveiksliukas kartojasi daugiausia kartų?




Komentarai (2)
RSS komentarai
1. 2012-08-08, 08:10
 
Ieškome gyventoją Įsruties 22-65
 
Sergejus
2. 2009-02-14, 18:27
 
pats geriausias patarimas, gimes is asmenines daug kelioniu maciusios patirties, tonussan, nes tik jis gali padeti nepramiegoti ryte
 
Elektra
 
Nuotykių maratonasAutostop.ltDviratis.lt
 

Kelionės

    Kultūrinis turizmas


      Daugiau kultūros

      Pasidalinkite info

      Bookmark and Share

      Reklamėlė

      LTV.lt
      Klajoklis
      dzordzas.lt
      Lokės pėda
      Irklakojis
      expedicija.lt
      PailsekLietuvoje.lt
      Armijai ir civiliams aic.lt
      MusuPaveldas.lt
      ViskasTurizmui.lt 120
      keliones_ir_pramogos
      ZaliejiTuristai.lt
      robinzonada.lt
      Ditma.lt
      Sportas ir mada expedition.lt

      Juokelis

      Petraitienė su vyru ką tik grįžo iš kelionės po Europą.
      Draugai nekantrauja įspūdžių:
      - Jūs tikriausiai aplankėte ir Romą?
      - Tiksliai nežinau, - Atsako ponia Petraitienė. – Matote, bilietus visada pirko vyras.