Turizmas


.

Knygų lentynėlė

Liaudiškų šokių
vakaronės

Puslapis kitomis kalbomis:

EN RU DE LV PL

 

Lankykite Punsko kraštą

Spausdinti

Punsko kraštas – Sūduvos dalis – tai lietuviškų dainų, šokių, įdomių tradicijų, gardžių patiekalų kraštas. Čia taip pat puiki, švari gamta: kalneliai ir slėniai, miškai, pievos ir vasarojum banguojantys laukai, gražūs ežerai. Šio krašto istorija ir jo gyventojų sumanumas paliko čia daug pėdsakų: įdomių pastatų, muziejų, pakelės kryžių bei paminklinių akmenų, puikių sodybų.
Prosenių palikimas – materialinės kultūros pavyzdžiai, dainos, pasakojimai, vietovardžiai liudija apie tai, kad čia nuo amžių gyveno lietuviai. Susipratę, saugantys savo kalbą ir papročius, vietiniai lietuviai palieka ir apčiuopiamą paveldą, – praeiviui, kad žinotų, kas čia gyveno ir dabar dar gyvena ir vaikams, bei anūkams, kad žinotų, kokios jų šaknys.

Eglinės piliakalnį, nors jis ir neįeina į Punsko valsčiaus sudėtį, - o Šipliškių, - turistiniai vadovai dažnai priskiria „Punsko pusei“. Atvykę iš Lietuvos, peržengę Lietuvos-Lenkijos sieną Budziske ir norėdami apžiūrėti Eglinės piliakalnį, turėtute pavažiuoti Suvalkų link iki kryžkelės su žvyrkeliu. Juo keliaujant, vėliau reikia sukti į kairę, į lauko kelelį. Nuvažiavus kelis šimtus metrų, prieš valstybės sienos perėjos ženklą vėl reikia sukti į kairę, toliau truputį paėjėti ir už sodybos jau matysis garsiausias apylinkėje Eglinės piliakalnis. Piliakalnį kasinėjo Varšuvos archeologijos muziejaus mokslininkai. Jie rado čia keramikos, kaulo, rago dirbinių, įrankių, ginklų, XI-XII a. papuošalų, kuriuos galima pamatyti Suvalkų muziejuje. Archeologai nustatė, kad senovėje čia jotvingių gyventa. Punsko krašto veikėjų idėja ir svajonė yra piliakalnio papėdėje esančioje sodyboje įkurti parodą apie jotvingius. Apie šio krašto senovės gyventojus galima pasiskaityti Sigito Birgelio albume „Jotvos pakrašty-Na obrzeżach Jaćwieży-In jotvingiai land“, kurį nusipirksite Punsko „Aušros“ knygynėlyje.

Turbūt daugiausiai lankytinų vietų galima aptikti Punske. Į Punską, peržengę Lenkijos-Lietuvos sieną, galite patekti dviem būdais. Jei sieną kertate Kalvarijos-Budzisko perėjoje, reikia tiesiai pavažiuoti kelis kilometrus iki Šipliškių, o privažiavus kryžkeles, sukti į kairę ir pagal kelrodžius važiuoti į Punską. Kitas būdas – kirsti Lazdijų-Aradninkų perėją ir privažiavus Seinus, kreiptis į Punsko pusę.

Punske be problemų galima gauti nakvynės ir pavalgyti. Čia veikia (Mickevičiaus g-vėje) restoranas „Sodas“, baras-užeiga „Karčiama“, daug maisto parduotuvių.

Mickevičiaus g-vėje 23 yra Punsko valsčiaus savivaldybės pastatas, kuriame veikia Turizmo informacijos centras. Čia gausite išsamesnių žinių apie nakvynę, lankytinas vietas, renginius ir t.t. Tame pačiame pastate įsikūrusi ir Lenkijos lietuvių „Aušros“ žurnalo redakcija bei Punsko „Aušros“ leidykla ir knygynėlis, kur galima nusipirkti Lenkijos lietuvių išleistų leidinių bei turistinį vadovą apie Punsko kraštą – B. Bobinienės „Punsko kraštas-Puńsk i okolice“. Prieš pastatą stovi didžiulis akmuo – paminklas, skirtas Punsko 400-osioms metinėms paminėti. Čia pat esančioje mašinų stovėjimo aikštelėje bei aikštėje prie Punsko bažnyčios yra tikslūs Punsko miestelio žemėlapiai, o ant pastato sienos – Punsko valsčiaus žemėlapis.

Orientuodamiesi pagal Punsko valsčiaus savivaldybės pastatą, sukdami Mickevičiaus gatve dešinėn, už kelių kilometrų pateksite į kryžkelę Kreivėnų kaime, kur stovi paminklas, skirtas šio krašto knygnešiui Povilui Matulevičiui, veikusiam 1864-1904 m. - lietuviškos spaudos draudimo metais.
O pasukę į kairę, Mickevičiaus gatvėje aptiksite daug senų, dar prieškarinių žydų pastatų. Dešinėje, Mickevičiaus ir Gegužės 1-osios g-vių sankirtoje, stovi buvę rabino namai, kur veikė Punsko lietuvių kultūros namai. Priešais šį pastatą yra buvusi žydų sinagoga. Deja, dabar viena jos dalis apgyvendinta, o kita - atstoja sandėlius.

Mickevičiaus g-vę vainikuoja neogotikos stiliaus Punsko Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo bažnyčia. Tai jau trečioji šioje vietoje atstatyta šventovė. Anksčiau 1597 m. statyta medinė bažnyčia sudegė 1772 m., kita, taip pat medinė – 1868 m. Dabartinė šventovė buvo baigta statyti 1881 m. Bažnyčia pastatyta iš plytų ir akmens, netinkuota, trijų navų, du jos aukšti bokštai (po 35 m aukščio) didingai iškilę virš Punsko miestelio. Kairiajame bokšte įrengtų trijų varpų skardus gaudesys girdėti visoje apylinkėje. Bažnyčios vidaus sienos ir lubos papuoštos lietuviškais ornamentais. Šventovėje yra penki altoriai: puikus ąžuolinis pagrindinis altorius, kurio centre yra Kristus ant kryžiaus, Marijos, šv. Jono ir klūpančios Magdalenos skulptūros; dešinėje navoje – Gailestingosios Dievo Motinos atvaizdas, kairėje – šv. Jurgio, kovojančio su slibinu, paveikslas; dešinėje koplyčioje yra altorius su Dievo Motinos, Pasaulio Karalienės, skulptūra, o kairėje - altorius su šv. Petro ir Povilo paveikslu. Be to, bažnyčioje esą daug kitų šventųjų skulptūrų, paveikslų, vitražų, įdomių lietuviškų vėliavų, skambūs vargonai. Daug informacijos apie Punsko bažnyčią, klebonavusius kunigus, joje vykstančias apeigas ir Punsko parapiją bei parapijiečius yra pateikta naujajame Sigito Birgelio albume „Punsko parapija – Parafia Puńsk“, išleistame minint Punsko parapijos 410-ąjį jubiliejų.

Čia pat, už bažnyčios yra Senosios klebonijos pastatas, kur veikia šio kraštotautodailės galerija-muziejus. Tai šimtametis medinis pastatas, kuriame paroda veikia nuo 1995 m. Čia galima apžiūrėti įdomius eksponatus: senovinius namų apyvokos daiktus, baldus, audinius, juostas, molinius ir keraminius indus, drožinius, kalvystės pavyzdžius, margučių kolekciją, Žolinės vainikus, sodus ir kt. Senosios klebonijos vedėja – Lenkijos lietuvių etninės kultūros draugijos pirmininkė - Aldona Vaicekauskienė. Kai kuriuos tautodailės darbus galima nusipirkti.

Bažnyčios aplinka papuošta kryžiais ir rūpintojėliais (pvz. paminklas Lietuvos partizanams, kovojusiems su sovietais už Lietuvos laisvę).

Punske galima dar aplankyti etnografinį muziejų, kurį 1979 metais įkūrė mokytojas, įžymus Punsko krašto veikėjas, Juozas Vaina. Muziejaus kūrėjas medžiagą kaupė daug anksčiau –pradedant 1968-aisiais metais. Jis rinko ne tik šio krašto žmonių materialinės kultūros palikimą, bet ir dainas, tautosaką. Medžiaga yra įamžinta keliuose Juozo Vainos leidiniuose: „Punsko-Seinų krašto materialinė kultūra“, bei dvejose „Nuo Punsko iki Seinų“ knygose (sudarytoja D. Krištopaitė). Šiuo metu muziejaus rinkinyje yra per du tūkstančius XX a. pradžios šio krašto materialinės kultūros eksponatų, senovės kaimo moterų darbus ir gyvenimą vaizduojanti paroda. Muziejuje galima apžiūrėti ir įdomią monetų kolekcija, raštijos paminklus bei lietuvių lakūnų Dariaus ir Girėno memorialinę salę.

Šiuo metu muziejus veikia naujuosiuose Punsko lietuvių kultūros namuose (Kovo 11-osios g-vėje 17). Tad važiuodami į tą pusę, pvz. iš Mickevičiaus g-vės įsukę į Gegužės 1-osios (jei važiuosite atgal iš bažnyčios, - pirmosiose kryžkelėse reikia pasukti į dešinę, o įveikus kalnelį, į kairę) dešinėje pusėje pastebėsite Punios ežerą, o kairėje – Senųjų Punsko katalikų kapinių teritoriją (apie tai, kad prieš karą čia buvo kapinės, mini paminklinis akmuo), kur dar galima rasti paminklų ir koplyčią.
Tolėliau puikuojasi Punsko lietuvių kultūros namų pastatas. Čia buriasi Punsko krašto saviveiklininkai: vaikai, jaunimas, suaugę žmonės. Kasmet vyksta daug įdomių renginių: scenoje pasirodo ne tik vietiniai ansambliai – kapelos, šokių grupės, folkloro ansambliai, bet atvyksta daug svečių iš Lietuvos, Kanados, Lenkijos... Vyksta periodiniai Punsko visuomenės renginiai: Vaikų šokių šventė „Aguonėlė“, Chorų šventė, Vaikų ir jaunimo dainų festivalis „Dainorėlis“, „Motinos dienos“ koncertai, Lietuvių jaunimo estradinių ansamblių festivalis, Lenkijos Tautinių ir etninių mažumų susitikimai, Dainuojančių šeimų konkursas, „Vėlinių koncertas“. Be to, Punsko LKN patalpose vyksta įvairios parodos, konkursai. LKN dažnai koordinuoja šventes ir renginius, vykstančus Punsko krašte.
Važiuodami iš Punsko Mokyklos gatve (iš kultūros namų sukame į dešinę, važiuojame Kovo 11-osios g-ve iki pirmųjų kryžkelių ir vėl sukame į dešinę) Seinų link, kairėje pusėje pastebėsime nedidelį XIX-XX a. skanseną (buities muziejų). Nedidelėje kaimo sodyboje esą: gyvenamasis namas, kluonas, tvartas, svirnas ir šulinys su iškelta svirtimi. Visuose pastatuose yra minėtų amžių eksponatų - senovinių namų apyvokos ir žemės ūkio rakandų. Čia vyksta Klojimo teatrų festivalis ir folkloro
ansamblių koncertai. Skanseno sudedamoji dalis yra ir naujai pastatyti objektai. 2007-aisiais metais Punsko valsčiaus savivaldybė (pasinaudodama MSWiA (Lenkija), Interreg IIIA bei TMID (Lietuva) lėšomis) baigė statyti 200 m2 „Karčiamą“ ir 100 m2 muziejų – XIX a. medinę klėtelę. Objektuose bus kaupiami Punsko krašto gyventojų materialinės kultūros pavyzdžiai (staklės – „stovai“, žemės ūkio padargai, liaudies drabužiai), knygos, leidiniai, bei kulinarinis paveldas.

Važiuodami toliau tuo pačiu keliu, pastebėsite Varšuvos-Kauno geležinkelio dalį Trakiškėse. Kairėje pusėjetolumoje pamatysite seną (1896 m.), dar caro statytą stoties pastatą. Už jo puikuojasi nauja Trakiškių stotis. Tik pravažiavus geležinkelio bėgius, norint išsimaudyti ir papramogauti, galima pasukti į dešinę, ir važiuoti tiesiai. Miško kelio gale privažiuosite Poilsio ir pramogų centrą “Šilainė”. Centras yra prie pat miško, prie Seivų ežero. Čia galima pailsėti, išsimaudyti, gauti nakvynės ir maisto. “Šilainėje” vyksta daug kultūrinių renginių: Joninės, Oninės, Turistinio sezono atidarymas ir užbaigimas, bei vienas svarbesnių – Duonos, medaus ir pieno šventė (susijęs su rupgjūčio 15 d. vykstančiomis Žolinės atlaidais Punske). Iš Punsko arkliais kinkytais vežimais, brikeliais suvažiavę į šventę žmonės stebi rugių kūlimą, malimą girnomis, duonos kepimą, sūrio slėgimą, sviesto mušimą, skruzdėlyno kepimą. Tradicinius patiekalus skanaujančius svečius linksmina kapela. Galima atsigaivinti netoliese viliojančiame Seivų ežero vandenyje, pasivažinėti brikeliais, pajodinėti arkliais.

Pabuvoję Šilainėje, važiuodami tuo pačiu keliu atgal, miškeliui baigiantis, galite pasukti į kitą keliuką - dešinėn. Juo privažiuosite Petro Lukoševičiaus sumanymu statomą jotvingių ir prūsų gyvenvietę. Daug darbų jau padaryta, tačiau savininko užmojai ne prasti – žada statyti jotvingių-prūsų pilis, įrengti menes, kur poilsiaus turistai, auginti arklius ir kt.

Grįžtant atgal į Punsko-Seinų plentą, galima pasirinkti du variantus: važiuoti visąlaik tiesiai (ir privažiavus Seivuose kryžkeles, važiuoti toliau tiesiai) iki Smalėnų bažnytkaimio ir aplankyti ten esančią šv. Izidoriaus Artojo bažnyčią su vienuolynu, arba tą plentą pervažiuoti ir važiuojant lygiagrečiai su geležinkelio bėgiais, kryžkelėse pasukti į dešinę, Kampuočių ir Pristavonių kaimo link. Kampuočių kaime ant Kampuočio ežero kranto, kryžkelėje, dešinėje pusėje, stovi didžiulis akmuo, skirtas Kovo 11-ajai - Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo datai paminėti. Aplink jį šlama Laisvės ąžuolynas, kuriame kelis šimtus medelių pasodino Punsko krašto žmonės.

Pasirinkdami pirmąjį variantą, privažiavus Smalėnų kaimo kapinaites, reikia dar truputį tiesiai pavažiuoti ir privažiavus plentą, pasukti dešinėn. Kairėje pusėje pastebėsite baltuojančią bažnytėlę. Tai Šv. Izidoriaus bažnyčia pastatyta kartu su vienuolynu 1839 m., dvarininko Habermano pastangomis. Nuo 1897 m. ji yra parapijos bažnyčia. Ji pastatyta iš akmens, tinkuota, vienos navos, su vienu (14 m) bokštu. Viduje yra 3 altoriai. Pagrindiniame yra Nukryžiuotojo Kristaus skulptūra. Kairiajame šoniniame altoriuje yra Angeliškosios Dievo Motinos paveikslas, uždengiamas Čenstakavos Dievo Motinos paveikslu. Antrajame (dešiniajame) altoriuje esą Šv. Izidoriaus ir Šv. Antano paveikslai. Vienuolynas pastatytas 1839 m. iš plytų. Jis vieno aukšto ir dengtas raudonomis čerpėmis. 1975 m. vienuoliai obliatai pristatė dar vieną aukštą ir apdengė skarda. Bažnyčios kieme yra koplyčia, pastatyta 1846 m., kurios rūsyje palaidota Habermanų šeima.

Besilankantiems Punsko krašte, iš tikrųjų vertėtų pavažinėti po valsčiaus kaimus. Jie prismaigstyti pakelės kryžių, dekoratyvių autobuso stotelių, paminklinių akmenų. Punsko kaimo sodybų išvaizda, ypač įstojus į ES, labai pakito teigiamon pusėn. Dažnai dėka ES lėšų, ūkininkai stato naujus, modernius žemės ūkio pastatus: karvides, kiaulides; perka naujovišką įrangą, didina gyvulių gerbuvį, skiria labai didelį dėmesį aplinkos tvarkai, remontuoja gyvenamuosius namus. Galimybių pasinaudoti ES fondų lėšomis turi ir Punsko valsčiaus savivaldybė. Pvz., rašomų projektų dėka valsčiuje nutiesta dešimtys kilometrų naujų asfaltuotų kelių. Visa tai labai pakeitė kaimo išvaizdą, tad verta pamatyti, ką žmonės pasiekė Lenkijai įstojus į ES gretas.



Autorė: Božena Bobinienė, publikuota 2008.04.09

/ Informacijos šaltinis: www.suduvosgidas.lt /

Komentuoti
Vardas:
Komentaras:

Saugos kodas:* Code
Dar vienas saugos klausimas:* Kuri raidė svetainės pavadinime paveiksliukas kartojasi daugiausia kartų?




Komentarai
RSS komentarai
 
Dviratis.ltNuotykių maratonasAutostop.lt
 

Kelionės

    Kultūrinis turizmas


      Daugiau kultūros

      Stovyklos vaikams

        Pasidalinkite info

        Bookmark and Share

        Reklamėlė

        Irklakojis
        Bicsport
        LTV.lt
        expedicija.lt
        dzordzas.lt
        MontisMagia.lt
        ViskasTurizmui.lt 120
        Ditma.lt
        ZaliejiTuristai.lt
        MusuPaveldas.lt
        Sportas ir mada expedition.lt
        PailsekLietuvoje.lt
        Armijai ir civiliams aic.lt
        robinzonada.lt
        keliones_ir_pramogos

        Juokelis

        Petraitienė su vyru ką tik grįžo iš kelionės po Europą.
        Draugai nekantrauja įspūdžių:
        - Jūs tikriausiai aplankėte ir Romą?
        - Tiksliai nežinau, - Atsako ponia Petraitienė. – Matote, bilietus visada pirko vyras.