Turizmas


.

Knygų lentynėlė

Liaudiškų šokių
vakaronės

Puslapis kitomis kalbomis:

EN RU DE LV PL

 

Muziejuje – kovojantis miestas

Spausdinti

Vos atidarytas Varšuvos sukilimo muziejus buvo pripažintas geriausiu muziejumi visoje Vidurio ir Rytų Europoje.
Ši garbė jam teko ne tik dėl lenkų tautai itin reikšmingo įvykio įamžinimo, bet ir dėl šimtamečio apleisto pastato sumanaus atgaivinimo bei puikaus pritaikymo naujai paskirčiai. Per ketverius metus ši populiari lenkų ir turistų iš įvairių kraštų lankytina vieta gavo net 40 tarptautinių apdovanojimų.

Aidi kovojusio miesto garsai

Varšuvos sukilimo muziejų ketinta įkurti jau seniai, tačiau tik prezidentas L.Kačinskis sugebėjo šią idėją įgyvendinti. Ir padarė tai per vienus metus. Statybininkai, muziejininkai triūsė trimis pamainomis, kad švenčiant varšuviečių pasipriešinimo nacistinės Vokietijos okupacijai 60-metį muziejus atvertų duris.
Muziejaus centre – per kelis aukštus stūksantis plieno monumentas, iš kurio sklinda širdies pulsavimas, kovojančio miesto garsai, sukilėlių dainos ir t. t. Salių sienose – daugybė angelių, už kurių įmontuoti ekranai. Dirstelėjęs ten pamatai siaubingus Varšuvos geto vaizdus, dokumentinius miestiečių sušaudymo egzekucijų, ant Varšuvos krintančių bombų kadrus.
Didžiulį įspūdį daro aukštai palubėje kabantis autentiškas bombonešis. Tokio tipo lėktuvai, pakilę Italijoje, gabendavo paramą su vokiečiais kovojančiai Varšuvai. Eksponuojamas ir karo metų motocik­las su lopšiu, primityvi spaustuvė, spausdinusi sukilėlių laikraštį, proklamacijas, kulkų suvarpyti vaikiški vežimėliai. Muziejuje skamba varpais atliekamas sukilusios Varšuvos himnas „Varšavianka“. Jį anuomet Nacionalinės filharmonijos solistai grodavo sostinės gatvėse, nepaisydami gresiančio hitlerininkų keršto.

Karo meto kronikos

Muziejus stulbina dokumentikos gausa, čia surinkta, regis, viskas, kas tik įmanoma: sukilėlių platinti atsišaukimai, plakatai, didvyriškai žuvusių varšuviečių laiškai artimiesiems, milžiniško formato kovojančios Varšuvos nuotraukos. Informacija apie praeitį pateikiama dar vienu originaliu būdu – prie sukilimo dalyvių portretų stovi senoviniai telefonai. Pakėlęs ragelį, išgirsti jų atsakymus į reikšmingus klausimus: kodėl ryžotės sukilti, kas vyko po kapituliacijos, kokiame lageryje atsidūrėte po sukilimo, kaip ten elgtasi su sukilėliais, vėliau – socialistinėje Lenkijoje?
Atėję į muziejų, būtinai užklysite į kino salę, kur demonstruojamos karo metų kino kronikos. Vaikams skirta speciali patalpa – Mažojo sukilėlio salė, nes į sukilimą buvo įsitraukę net vaikai, buvę ryšininkais. Ši salė šviesi, spalvinga, moksleiviai, net darželinukai joje mokosi istorijos, žiūri spektaklius apie sukilėlius arba patys vaidina skautus sanitarus, laiškininkus ir t. t. Mažieji čia randa karo laikų žaislų.
Muziejaus rūsyje įrengtas 25 metrų ilgio kanalizacijos vamzdis – kopija tų Varšuvos požeminių arterijų, kuriomis sukilėliai, slėpdamiesi nuo nacių, šliauždami braudavosi iš vieno sostinės rajono į kitą. Kad geriau įsijaustų į sukilimo dvasią, lankytojai gali patys išbandyti tokią kelionę. Yra salė, kur sužinai faktus apie sukilimo pralaimėjimą bei tai, kas vyko paskui – didžiojo trejeto (Čerčilio, Ruzvelto, Stalino) išdavikišką susitarimą, varšuviečių kančias, jų išvarymą iš savo miesto.

Įamžinta tūkstančiai sukilėlių

Gausybė archyvinės dokumentikos vis papildoma naujais eksponatais, kurių lenkai nesiliauja ieškoję Vokietijoje, Amerikoje, Izraelyje. 2006 m. buvo atidarytas dar vienas muziejaus skyrius, tad dabar bendras plotas sudaro 3000 kv. metrų. Naujausios salės atspindi padėtį Europoje 1944–1945 metais, pasaulio reakciją į sukilimą. Surinkta aibė duomenų apie prieštaringus sukilimo vertinimus, apie politologų bei visuomenės diskusijas dar ir šiandien, kodėl ši narsi varšuviečių kova buvo pamerkta žlugti.
Muziejaus poreikiams pritaikytas pastatą supantis parkas, kuriame iš tolo šviečia 200 metrų ilgio Atminimo lenta. Joje įamžintos žuvusių sukilėlių pavardės. Jų čia 9 tūkstančiai ir vis papildoma naujomis. Per ketverius darbo metus muziejuje apsilankė ne tik gausybė paprastų žmonių, bet ir tūkstančiai užsienio delegacijų, tarp jų prezidentų, karalių, ambasadorių. Daugelis vėliau pabrėžia: „Dabar mes kur kas geriau suprantame Lenkiją“. Labiausiai visiems krinta į akis, kokią ypatingą reikšmę ši šalis skiria patriotizmo ugdymui. Regis, paprasta įstaiga – muziejus, bet kaip čia sugebama pritraukti moksleivius, studentus, net karius! Visiems paruošta itin plati švietimo programa. Ką tik atidaryta net skaitykla, kur sukaupta dokumentinė medžiaga, skirta specialioms pamokoms, seminarams. Bendradarbiaujant su šalies Gynybos ministerija, muziejuje karininkams rengiami kursai, kad jie mokėtų savo pavaldiniams deramai nušviesti Ant­rąjį pasaulinį karą, Varšuvos sukilimą ir susidorojimą su sukilėliais.
„Pilietinio istorijos suvokimo bei pateikimo mūsų darbuotojai mokėsi Vašingtono, Izraelio muziejuose, – teigia šios įstaigos direktorius Janas Oldakovskis. – Norime, kad pasaulis gerbtų mūsų išgyvenimus, kaip gerbia žydų požiūrį į holokaustą. Ir kad kitos valstybės suprastų, jog okupacija mums baigėsi ne 1945 metais, bet 1989 metais, kai išsivadavome iš komunizmo. Sovietų teroras – toks pat kaip gestapo, o ypač tragiška, kad Stalino žiaurumą perėmė vietiniai Lenkijos komunistai. Muziejaus užduotis – aiškinti ir šį faktą.“
Muziejus, kurį lenkai vadina skolos savo didvyriams grąžinimu, kainavo 50 mln. zlotų, jį kūrė 400 žmonių, jame sukaupta 30 tūkst. eksponatų. Čia išleista 15 tūkst. įvairiausių leidinių, dirba daugiau kaip 70 žmonių, muziejų apžiūrėjo 1,5 mln. lankytojų. Įėjimas kainuoja tik 2–4 zlotus, sek­madieniais – nemokamas.


Hitlerio kerštas

Varšuvos sukilimas prasidėjo 1944 rugpjūčio 1 d., kai Hitlerio armija buvo gerokai susilpnėjusi, o jos okupuoti lenkai tikėjo, jog jų žaibiška akcija išvaduos sostinę iš nacių. Lenkų viltis ypač kurstė sovietai, pažadėję talkinti varšuviečiams. Radijas ištisai trimitavo: „Žmonės, imkitės ginklo! Nugalėkite fašistus!“ Sukilėliai buvo įsitikinę, kad į kitą Vyslos krantą Varšuvoje tuoj atskubės Raudonoji armija. Tačiau Stalinas abejingai stebėjo varšuviečių grumtynes su kur kas stipresniu priešu. Anot istorikų, jam buvo labai paranku, kad vokiečiai kuo daugiau išžudytų lenkų pogrindžio karių. Tad sukilimas, kurį Varšuva planavo pergalingai užbaigti per 3–4 dienas, truko net 2 mėnesius ir baigėsi visišku pralaimėjimu. Sukilime dalyvavo apie 22 tūkst. kovotojų, bet tik 3,5 tūkst. iš jų buvo pakankamai apgink­luoti. Vos su keliais pistoletais ir pora granatų lenkų jaunimo būriai narsiai mėgindavo užimti net gestapo būstines, kartais jiems tai pavykdavo, bet dažniausiai beveik visi jaunuoliai žūdavo.
Hitleris žiauriai atkeršijo sukilusiai Varšuvai: gatvėse vykdė viešas kovotojų egzekucijas, o miestą beveik visiškai sugriovė. Per sukilimą žuvo 200 tūkst. varšuviečių, daugiausia civilių. Nemažai politikų, kai kurie Lenkijos kariuomenės vadai sukilimą laikė beprotybe, nes numatė, kad vokiečiai keršys, o Maskva neateis į pagalbą. Sukilimo organizatorių Bor-Komorovskį generolas Andersas norėjo net į teismą patraukti.
Dar ir šiandien apie sukilimą Lenkijoje sklando legendos. „Anų dienų patriotiško jaunimo žygdarbis turėjo milžinišką įtaką mūsų pilietinės sąmonės išlikimui komunistiniais laikais. Tos kovos atminimas ir dabar moko lenkus, kad Tėvynė – šventas dalykas“ – rašė Lenkijos spauda.

 

Autorė: Edita Degutienė. Publikuota 2009.02.25

/ Informacijos šaltinis: www.valstietis.lt /

Komentuoti
Vardas:
Komentaras:

Saugos kodas:* Code
Dar vienas saugos klausimas:* Kuri raidė svetainės pavadinime paveiksliukas kartojasi daugiausia kartų?




Komentarai
RSS komentarai
 
Nuotykių maratonasAutostop.ltDviratis.lt