Turizmas


.

Knygų lentynėlė

Liaudiškų šokių
vakaronės

Puslapis kitomis kalbomis:

EN RU DE LV PL

 

Kalnų slidinėjimas Turkijoje

Spausdinti
Turkija tai šalis, kuri dažniausiai siejasi su vasaros poilsiu Viduržemio jūros kurortuose. Mažai kam ateina į galvą, kad tenykščiuose kalnuose galima slidinėti. Atvirai sakant, važiuodami į Turkiją balandžio pradžioje, nesitikėjome, kad galėsime ten slidinėti. Tačiau... – Ulu Dag pakraščiuose dar yra 2 metrai sniego, o ugnikalnio Ercyes paviršiuje – trys.. – mūsų nuostabai pranešė pažįstami turkai. Na, tuomet važiuojame!
Ulu Dag masyvas tęsiasi apie 150 km. į pietus nuo Stambulo. Artimiausias miestas - tai kupina istorinių įžymybių, ir tuo pačiu garsėjanti karštais šaltiniais Bursa – 40 minučių važiavimo automobiliu.Kelias baigiasi vietoje, kur pristatyta keliasdešimt viešbučių ir prasideda trasos. Apsigyvenome viešbutyje „Agaolu“ – vieta pakankamai ekskliuzyvi, bet kitokių čia ir nėra. Slidinėjimas Turkijoje- tai sportas greičiausiai aukščiausiai visuomenės klasei. Sezono pabaigoje nakvynių kainos mažėja, tuo ir pasinaudojome.

Viešbutis puikus. Galime naudotis gražiu baseinu su stiklinėmis sienomis ir vaizdu į kalnus; biliardu, sauna ir viskuo, kas susiję su all-inclusive pasiūlymu, apimančiu taip pat maistą, kaip ir įvairius gėrimus, tame tarpe gerą turkiška alų. Na, bet alus tai idėja vakarui, dieną praleidžiame slidinėdami. Kaip ir priimta Turkijoje, iškart atsiranda paslaugių žmonių. Malonusis Volkanas parduoda mums abonementus, turintis nuomos punktą Beratas aprūpina mus įranga (kainos: 10 lirų, už komplektą: batai, slidės, lazdos vienai dienai), paskui aptarnaujantis trasas ir kalbantis angliškai Ibrahimas pasiima slides ir nusprendžia parodyti mums visą teritoriją.

Šlaitų pasirinkimas yra visai neblogas, nors dauguma trasų paprastos, idealios mokymuisi, o būtent tokiame lygyje yra dauguma Turkijos slidininkų. Beje, centro žemėlapiuose raiškiai matoma, kad trasų ženklinime dominuoja mėlynos ir žalios spalvos. Tačiau yra ir tokių vietų, kuriose reikėtų pasistengti - mūsų pamėgta tapo „Karkay“ (arba „sniegas“) trasa, visiškai stati ir siaura. Sumoje Ulu Dag slidininkams yra skirta 15 trasų (ilgiausia 3 km. ilgio) 1765-2232 metrų aukštyje. Pagrindinis slidinėjimo sezonas tęsiasi tarp gruodžio 20 ir kovo 20 dienos, nors slidinėti galima, priklausomai nuo sąlygų, žymiai ilgiau (vidutiniškai tai sudaro 120 dienų per metus). Abonementų kainos nėra aukštos – oficialiai jos siekia 50 lirų už dieną, tačiau kiekvienas viešbutis turi savo nuolaidų sistemą, kurios dėka mes, kaip svečiai įsikeldami į viešbutį, jau gavome 50 procentų nuolaidą. Deja, abonementas ne apima visų trasų, o tik tas, kurios priklauso viešbučiui, parduodančiam slidinėjimo pasą. Laimei, pasirodo, kad „Agaoglu“, tai yra mūsų viešbutis, yra didžiausias trasų savininkas šiame regione. Jam priklauso 4 puikios zigzago formos trasos, o nuo šių metų dar yra naujai pastatyta gondola, todėl galima slidinėti išties plačioje teritorijoje.

Orai laikinai pablogėjo, ir Ibrahimas kviečia mus tradicinės turkiškos arbatos, tai yra tamsus, stiprus antpilas, pateikiamas tulpės formos stiklinėse. Už lango barsto sniegas, tad neskubėdami kalbamės apie vietines sąlygas. Ratrakai? Yra du, bet netrūkus bus daugiau. Pirmoji pagalba? Nemokamai, klientų pervežimu užsiima Jandarma (žandarmerija), o po apžiūros mini –ligoninėje, jeigu reikia, nevykėlį į Bursą pasiima greitoji.

Planai ateičiai? Visų pirma, naujos trasos, juo labiau, kad teritorijos jų įrengimui netrūksta. Tiesa, viena pusė apribota nacionaliniu parku, bet iš kitos pusės erdvės pakankamai. Klausiame, kas čia daugiausiai slidinėja? Jeigu turkai, tai pagrinde turtingi, o iš užsieniečių dominuoja rusai. Užsieniečiams čia žymiai geriau nei turkams, nes... viešbučiuose gauna žemesnes kainas. Tai proturistinės šalies politikos efektas – stengiamasi, kad atvažiuotų kuo daugiau svečių, pasiliekančių viešbutyje ilgesniam laikui (turkai apsilanko paprastai tik savaitgaliais).

Tuo metu pasirodė saulė, tad grįžtame slidinėti. Aš turiu dar papildomą pramogą –Beratas, kuris taip pat yra slidinėjimo instruktorius, organizuoja man ekskursiją sniego motoroleriu. Važiuojame prie simpatiškų svečių namų, esančių prie viršutinės trasų stoties. Kažkaip nesitiki, kad esame Turkijoje, bet apie tai primena turkiška muzika, skambanti bare pakalnėje (buvau maloniai nustebintas, kad čia net karšto vyno yra!). Kuo ilgiau čia esame, tuo labiau mums čia patinka. Labiausiai tai, kad nėra eilių prie trasų, o nuokalnėse slidinėjame praktiškai vieni. Ir tai, kad trasos veikia net iki 18 val... – Yra norinčių slidinėti, todėl dirbame –sako Ibrahimas ir nustemba, kai pasakome, kad Alpėse jau 16.30 val. viskas būna uždaryta.

Erciyes – slidinėjimas ugnikalnyje

Norėdami pamatyti kitas Turkijos slidinėjimo zonas, nutarėme persikelti į Kapadokiją. Šio pasakiško krašto, esančio centrinėje Anatalijos dalyje, pakraštyje išdidžiai kyla užgesęs ugnikalnis Erciyes (3917 metrų virš jūros paviršiaus). Iš aplinkinio Kaysery prie šlaitų be problemų galima nuvažiuoti taip vadinamu dolmušu (mikroautobusu) – už pusę valandos važiavimo sumokėjome pora eurų. Su orais mums vėl nepasisekė – sniego yra daug, tačiau matomumas toks prastas, kad ir akimirkai nepavyko pamatyti ugnikalnio Erciyes viršukalnės. Jos pasiekimas tai populiarus slidininkų ekskursijų tikslas. Pirmiausia laukia 2-3 valandų kėlimasis, o atlyginimas – nusileidimas už trasų ribų žemėlapiuose pažymėtose juoda spalva trasose).

Trasos yra tik žemesniuose kalno lygiuose. Panašiai kaip ir Ulu Dag, čia taip pat negalima nusipirkti slidinėjimo paso paslaugos, apimančios visus keltuvus. Mehmetas, žinomas komplekso darbuotojas, parodo mums žemėlapį ir paaiškina: ši trasa yra visiems prieinama , iš kurios galima persėsti į paskesnį keltuvą. Lygiagretūs keltuvai tik įgaliotiems –jie priklauso Sporto Ministerijai, tad jais naudojasi daugiau sportininkai. Paskutinę trasą, šiek tiek nuošalėje, įrengė miestelio valdžios organai, todėl jie ir sprendžia, kas gali ten slidinėti.

Po kelių minučių Mehmetas pakviečia mus į jo paties laikomą įrangos nuomos punktą. Jame matomas pavadinimas „Arlberg“ mums pagrįstai siejasi su Austrija. Pasirodo, kad Mehmetas ilgą laiką gyveno Austrijoje, o jo šeima iki šiol ten tebėra. Būtent ten, Alpėse, mūsų draugas išmoko slidinėti, paskui tapo vienu iš snowboardo pradininkų.

Idėjų propaguoti slidinėjimą Mehmetui netrūksta – pastaruoju metu buvo atvažiavę Austrijos snowboardo akrobatikos meistrai, taip pat parodė vietiniams Kayseri gyventojams, kad egzistuoja tokios patrankos, kurių dėka galima pagaminti dirbtinį sniegą. Greitai tokios patrankos atsiras šlaite pastoviam laikui – iš tikrųjų sniegas čia guli 150 dienų per metus, tačiau apsidrausti nepakenks.

Mes tuo metu pritvirtiname slides. Aukštis, kuriame pratęstos trasos, svyruoja nuo 2200 iki 2770 metrų, nors planuojama iškelti keltuvus iki 3100 metrų virš jūros paviršiaus. – Tai labai saugi sritis –užtikrina Mehmetas. –Griūčių nėra, paklysti neįmanoma, nes kur ne nuvažiuosi, visada išvažiuosi į plentą.

Nuokalnėje sutinkame sargybinį, tai yra vieno asmens tvarkos –gelbėjimo patrulis –vaikinas su sniego motoroleriu striukėje su užrašu „Jandarma“. Apart patrulio, mūsų ir instruktoriaus su nuolat apsiverčiančia mokine, šlaite daugiau nieko nėra. –Sezonas pastoviai tęsiasi –sako Mehmetas. Prasideda kažkur lapkričio 20, o baigiasi balandžio 20. Šiandien apačioje lyja, todėl Kayseri žmonės galvoja, kad ir čia lyja ir neatvažiuoja.

Įvairumo delei, mūsų naujas pažįstamas parodo aplinkinius viešbučius. Nakvynių pasirinkimas didelis – nuo standartinių kalnų turistinių bazių iki prabangių keturių žvaigždučių (geriausias viešbutis Grand Eras, kuriame nakvynė dviviečiame numeryje, su maitinimu 3 kartus per diena kainuoja 90 lirų. Skirtingai nuo rajono Ulu Dag, kur tarp svečių dauguma rusai, miestelyje Erciyes iš užsieniečių galima sutikti visų pirma Amerikos ir Vakarų Europos kareivius iš NATO bazių, įsikūrusių kraštinėje Adanoje. Erciyes patiko taip pat ir olandams kurie išsinuomavo net vieną iš viešbučių (panašų į piramidę „Dedeman Hotel“), suremontavo, ir šiais metais jau čia pastovūs svečiai.

Apima liūdesys, nes turime atsisveikinti. Pažadame dar grįžti į Erciyes, tam kad nusileisti iš jo viršukalnės. O taip pat tam, kad aplankyti visus tuos mielus žmones, kuriuos čia sutikome.


/ Informacijos šaltinis: www.sniegozona.lt /

Komentuoti
Vardas:
Komentaras:

Saugos kodas:* Code
Dar vienas saugos klausimas:* Kuri raidė svetainės pavadinime paveiksliukas kartojasi daugiausia kartų?




Komentarai (3)
RSS komentarai
1. 2012-01-21, 09:45
 
JCb8dB ecofzdalclic
 
akhfyt
2. 2012-01-19, 04:36
 
Phenmoneal breakdown of the topic, you should write for me too!
 
Jerry
3. 2009-04-07, 11:05
 
Jeigu aš leisčiausi nuo Rrciyes viršukalnės, tai kalno papėdėje manęs jau turėtų laukti gydytojas su mažų mažiausiai paruošta vaistinėle. O jeigu rimtai, tai po kalnus palaipioti mėgstu.
 
stuff
 
Autostop.ltNuotykių maratonasDviratis.lt
 

Kelionės

    Kultūrinis turizmas


      Daugiau kultūros

      Stovyklos vaikams

        Pasidalinkite info

        Bookmark and Share

        Reklamėlė

        Lokės pėda
        SveikasVaikas.lt
        dzordzas.lt
        Klajoklis
        Bicsport
        expedicija.lt
        Sportas ir mada expedition.lt
        Ditma.lt
        keliones_ir_pramogos
        ZaliejiTuristai.lt
        ViskasTurizmui.lt 120
        robinzonada.lt
        Armijai ir civiliams aic.lt
        MusuPaveldas.lt
        PailsekLietuvoje.lt

        Juokelis

        Ištroškęs keliautojas įžengia į miestą ir mažo berniuko, sėdinčio ant laiptų paprašo vandens. Berniukas atneša puodelį, kuriame vandens tik ant dugno.
        Keliautojas išgeria ir prašo dar. Berniukas atneša tiek pat. Paskui dar kartą... Ir dar...
        - Kodėl tu man neatneši pilno puodelio? - klausia keliautojas.
        - O as čiaupo nepasiekiu, o iš unitazo daugiau nepasisemia...