Napoleonas Bonapartas, Vilkaviškio dvaras ir retro muzika
„M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondas“, keliaudamas po Lietuvos dvarus, skleisdamas muziką, pasakodamas apie kultūrinį ir dažnai pamirštą Lietuvos paveldą, nepamiršta ir apleistų dvarų, apie kuriuos išlikę mažai istorinių žinių. Dvaro, kurio didi praeitis užžėlusi žole ir pasislėpusi tarp apgriuvusių sienų, istoriją būtina priminti ir prisiminti. Tad liepos 14 d. 18 val. šalia Vilkaviškio (Napoleono) dvaro (Vilkaviškis) Fondas rengia pramoginės retro muzikos koncertą „...nuo Antano Šabaniausko iki mūsų dienų“. Solistai - Gintarė Skėrytė (sopranas), Arūnas Dingelis (tenoras), Dainius Puišys (baritonas) bei Instrumentinis trio, kuriame groja muzikantai Povilas Jaraminas (fortepijonas), Jaroslavas Cechanovičius (gitara) ir Eugenijus Mikšys (bosinė gitara) dvaro praeitį prikels tango muzika, fokstrotais, lietuvių liaudies bei lietuviškų dainų motyvais. „Bent kartą liaukimės bambėję – nusišypsokime“, - sako muzikantai, kviesdami žmones susiburti draugėn ten, kur kadaise sudėjusi ginklus prieš karą ilsėjosi imperatoriaus Napoleono didžioji kariuomenė.
Miestas tarp dviejų upių
Vilkaviškis, prisiglaudęs Šeimenos ir Vilkaujos upių santakoje, - vienas seniausių Sūduvos miestų, istorijos metraščiuose minimas nuo XVI a. pradžios. Karalienė Bona, 1561 m. viename rašte minėdama Paširvinčio (Alvito) parapijos sienas, pamini ir Vilkaviškį. Apie miesto įsikūrimą ir tokio pavadinimo kilmę sklando galybę legendų. Tačiau, anot istorinių šaltinių, Vilkaviškis išaugo iš kaimo, įsikūrusio XVI a. antroje pusėje Birštono girios vakariniame pakraštyje. J. Totoraičio, parašiusio Sūduvos Suvalkijos istoriją, nuomone, Vilkaviškis atsirado kaip Prienų girios kaimelis. Tuo metu Vilkaviškio dvaras ir seniūnija priklausė Prienų seniūnui. O pats Vilkaviškio pavadinimas kildinamas iš gyventojo, pavarde Vilkas ar Vilkaujiškis, atsikėlusio iš anapus Nemuno, arba nuo Vilkaujos upelio.
Pradžioje Vilkaviškio būta tik mažo miestelio prie kelio iš Kauno į Prūsus. Bet jis plėtėsi: 1620 m. Vilkaviškyje pastatyta bažnyčia, 1660 m. miestui buvo suteiktos Magdeburgo teisės, nuo 1697 m. rugsėjo 19 d. miestelėnai galėję didžiuotis ir savo herbu, kurio paskyrimą nulėmė garsi, tuo metu Vilkaviškyje šeimininkavusi didikų Pacų giminė. Tad ir pats herbas savo simbolika panašus į šios giminės - dviguba sidabrinė lelija raudoname lauke. Smailėjanti į apačią herbo skydo forma pabrėžia jo kilmę iš Prancūzijos. XVII a. antroje pusėje Vilkaviškis buvo užstatytas pagal stačiakampį gotikinį planą.
XVI a. čia gyvenę daug pirklių, amatininkų, nes per Vilkaviškį ėjęs kelias iš Kauno į Prūsiją. Tuo metu didžiąją bendruomenės dalį sudarę žydai, tad miestelėnai galėję didžiuotis ir viena seniausių bei gražiausių Lietuvoje medinių sinagogų, kuri pastatyta daugiau kaip prieš 400 metų. Carinės Rusijos laikais Vilkaviškis, būdamas Mažosios Lietuvos pasienyje, tapo svarbiu gabenamos draudžiamos lietuviškos spaudos platinimo centru.
Vilkaviškyje lankantis imperatoriui Napoleonui, karo prieš Rusiją pergalės atveju, jis pažadėjęs miestą paversti mažuoju Paryžiumi.
Dvarą garsinanti tik Napoleono viešnagė
Vilkaviškis ir jo apylinkės žymūs ne vienu dvaru, apie kuriuos sukaupta daugiau ar mažiau istorinių faktų. Vilkaviškis priklauso tų dvarų sąrašui, kurių istorija pašykštėjo duomenų ateinančioms kartoms. Bene labiausiai Vilkaviškio dvarą išgarsino istorinė aplinkybė, kad jo rūmuose 1812 m. birželio mėnesį, prieš pradėdamas karą su Rusija, buvo apsistojęs Prancūzijos imperatorius Napoleonas Bonapartas. Šį įvykį užrašė klierikas (vėliau prelatas) Butkevičius. Jis rašo, kad 1812 m. birželio 19-24 d. Vilkaviškio apylinkės keliai buvo pilni prancūzų kariuomenės – apie 250 000 karių. Napoleono kariuomenės korpusai, rinktinės, pulkai visais keliais dulkių debesyse rinkosi į Vilkaviškį. Visa kariuomenė buvo surikiuota laukuose, esančiuose į pietus nuo klebonijos, prie pat Vilkaviškio. Visi miestelio namai buvo užimti grafų, maršalų, generolų. Birželio 21 d. atvykęs Napoleonas apsigyveno Vilkaviškio dvare, kitų šaltinių teigimu – palapinėje, pastatytoje prie dvaro. Napoleono buvimą mieste beveik pusantro šimto metų priminė liepa kurijos sode ir girnų akmens stalas Vilkaviškio dvaro parke prie kurio sėdėjęs imperatorius. Šiandien tai byloja tik nuotraukose įamžintos istorijos relikvijos.
Vilkaviškio dvaras buvęs tik stotelė Imperatoriaus planuose keliaujant į karą prieš rusus. Napoleonas savo armijai keturias dienas dvaro apylinkėse leido pailsėti, o pats dvaro parke prie akmeninio stalo su karvedžiais surengė galutinį pasitarimą dėl karo. Prieš pat žygį imperatorius suorganizavo kariuomenės paradą miesto laukuose ir paskelbė atsišaukimą – faktišką karo pradžios paskelbimą Rusijai. Iš čia Didžioji armiją į Rusiją patraukė trimis kryptimis: pagrindinė dalis žygiavo per Kauną, kur persikėlė per Nemuną ties dabar Napoleono kalnu vadinamu Pajiesio piliakalniu. Antroji dalis patraukė į šiaurę, Rygos link, trečioji – į pietus, kad Gardine susijungtų su imperatoriaus brolio Vestfalijos karaliaus vedamu korpusu. Išlikę pasakojimai apie didelius vilkaviškiečių patirtus nuostolius, mat reikėję tokiai didžiuliai armijai kažkur apsistoti, parūpinti maisto, pašerti žirgus...
Iki šiol šalia Gižų pieninės išlikinęs kauburys, kurį, anot pasakojimų, šalmais supylė Napoleono kariai – mat ten stovėjęs imperatorius ir žvelgęs į pražygiuojančias armijos voras. Prie plento iš Vilkaviškio į Pilviškius, maždaug už pusantro kilometro nuo miesto, alyvom ir brūzgais apaugusios rėpso pamirštos mirusių Napoleono karių kapinaitės.
Ištuštėjęs dvaras ir Vilkaviškio parkas
Kaip ir didžioji dalis dvarų, Vilkaviškio dvaras neišvengė „nedvariško“ likimo. 1861 m panaikinus baudžiavą dvaru imta vadinti tik dvaro sodyba su tam tikru žemės plotu. 1864-1904 m. dvare gyvenęs rusas generolas. Pirmojo pasaulinio karo metais dvare apsigyveno vokiečiai. Pasakojama, kad vėliau Vilkaviškio dvarą su 80 hektarų centru iš valstybės nupirko kunigas Karalius, tad vėliau čia įsikūrė ir Vilkaviškio vyskupijos kurija. Čia gyveno ir vyskupai: Antanas Karosas ir Mečislovas Reinys.
Dvaras buvo likviduotas 1940 m., vykdant sovietinį žemės reformos įstatymą. Antrojo Pasaulinio karo metais dvaro rūmų pastatas apskritai buvęs tuščias. Tuo metu ne tik ištuštėjo dvaras, tačiau pats miestelis buvo sugriautas, išliko tik 10 procentų pastatų. Tik po karo į dvarą vėl įžengė žmogaus koja, tačiau ne dvaro reikalais rūpintis. Čia įsikūrė Vilkaviškio tarybinio ūkio administracija. Dabar dvare įrengti gyvenamieji butai, o iš kadaise buvusios dvaro sodybos įrengtas Vilkaviškio parkas. Jis išsidėstęs netaisyklingu geometrišku planu bei užima keturių hektarų plotą. Senieji Vilkaviškio gyventojai dvaro parką vadinę „miesto sodu“. Ir augmenija parke įvairi: be savaiminių drebulių, beržų, ąžuolų, uosių, jame auga pasodinti svetimžemiai kaštonai, robinijos, didžiąlapės liepos, kazokiniai kadagiai ir t.t. Iš retesnių medžių pažymėtini didžioji pocūgė ir popieržievis beržas. Šiuo metu parkas įtrauktas į dvarų saugojimo programą.
Jolita Žalgirytė M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondas
Straipsnis publikuotas interneto svetainėje www.bernardinai.lt 2007-07-12
/ Informacijos šaltinis – www.bernardinai.lt /
Vilkaviškis, prisiglaudęs Šeimenos ir Vilkaujos upių santakoje, - vienas seniausių Sūduvos miestų, istorijos metraščiuose minimas nuo XVI a. pradžios. Karalienė Bona, 1561 m. viename rašte minėdama Paširvinčio (Alvito) parapijos sienas, pamini ir Vilkaviškį. Apie miesto įsikūrimą ir tokio pavadinimo kilmę sklando galybę legendų. Tačiau, anot istorinių šaltinių, Vilkaviškis išaugo iš kaimo, įsikūrusio XVI a. antroje pusėje Birštono girios vakariniame pakraštyje. J. Totoraičio, parašiusio Sūduvos Suvalkijos istoriją, nuomone, Vilkaviškis atsirado kaip Prienų girios kaimelis. Tuo metu Vilkaviškio dvaras ir seniūnija priklausė Prienų seniūnui. O pats Vilkaviškio pavadinimas kildinamas iš gyventojo, pavarde Vilkas ar Vilkaujiškis, atsikėlusio iš anapus Nemuno, arba nuo Vilkaujos upelio.
Pradžioje Vilkaviškio būta tik mažo miestelio prie kelio iš Kauno į Prūsus. Bet jis plėtėsi: 1620 m. Vilkaviškyje pastatyta bažnyčia, 1660 m. miestui buvo suteiktos Magdeburgo teisės, nuo 1697 m. rugsėjo 19 d. miestelėnai galėję didžiuotis ir savo herbu, kurio paskyrimą nulėmė garsi, tuo metu Vilkaviškyje šeimininkavusi didikų Pacų giminė. Tad ir pats herbas savo simbolika panašus į šios giminės - dviguba sidabrinė lelija raudoname lauke. Smailėjanti į apačią herbo skydo forma pabrėžia jo kilmę iš Prancūzijos. XVII a. antroje pusėje Vilkaviškis buvo užstatytas pagal stačiakampį gotikinį planą.
XVI a. čia gyvenę daug pirklių, amatininkų, nes per Vilkaviškį ėjęs kelias iš Kauno į Prūsiją. Tuo metu didžiąją bendruomenės dalį sudarę žydai, tad miestelėnai galėję didžiuotis ir viena seniausių bei gražiausių Lietuvoje medinių sinagogų, kuri pastatyta daugiau kaip prieš 400 metų. Carinės Rusijos laikais Vilkaviškis, būdamas Mažosios Lietuvos pasienyje, tapo svarbiu gabenamos draudžiamos lietuviškos spaudos platinimo centru.
Vilkaviškyje lankantis imperatoriui Napoleonui, karo prieš Rusiją pergalės atveju, jis pažadėjęs miestą paversti mažuoju Paryžiumi.
Dvarą garsinanti tik Napoleono viešnagė
Vilkaviškis ir jo apylinkės žymūs ne vienu dvaru, apie kuriuos sukaupta daugiau ar mažiau istorinių faktų. Vilkaviškis priklauso tų dvarų sąrašui, kurių istorija pašykštėjo duomenų ateinančioms kartoms. Bene labiausiai Vilkaviškio dvarą išgarsino istorinė aplinkybė, kad jo rūmuose 1812 m. birželio mėnesį, prieš pradėdamas karą su Rusija, buvo apsistojęs Prancūzijos imperatorius Napoleonas Bonapartas. Šį įvykį užrašė klierikas (vėliau prelatas) Butkevičius. Jis rašo, kad 1812 m. birželio 19-24 d. Vilkaviškio apylinkės keliai buvo pilni prancūzų kariuomenės – apie 250 000 karių. Napoleono kariuomenės korpusai, rinktinės, pulkai visais keliais dulkių debesyse rinkosi į Vilkaviškį. Visa kariuomenė buvo surikiuota laukuose, esančiuose į pietus nuo klebonijos, prie pat Vilkaviškio. Visi miestelio namai buvo užimti grafų, maršalų, generolų. Birželio 21 d. atvykęs Napoleonas apsigyveno Vilkaviškio dvare, kitų šaltinių teigimu – palapinėje, pastatytoje prie dvaro. Napoleono buvimą mieste beveik pusantro šimto metų priminė liepa kurijos sode ir girnų akmens stalas Vilkaviškio dvaro parke prie kurio sėdėjęs imperatorius. Šiandien tai byloja tik nuotraukose įamžintos istorijos relikvijos.
Vilkaviškio dvaras buvęs tik stotelė Imperatoriaus planuose keliaujant į karą prieš rusus. Napoleonas savo armijai keturias dienas dvaro apylinkėse leido pailsėti, o pats dvaro parke prie akmeninio stalo su karvedžiais surengė galutinį pasitarimą dėl karo. Prieš pat žygį imperatorius suorganizavo kariuomenės paradą miesto laukuose ir paskelbė atsišaukimą – faktišką karo pradžios paskelbimą Rusijai. Iš čia Didžioji armiją į Rusiją patraukė trimis kryptimis: pagrindinė dalis žygiavo per Kauną, kur persikėlė per Nemuną ties dabar Napoleono kalnu vadinamu Pajiesio piliakalniu. Antroji dalis patraukė į šiaurę, Rygos link, trečioji – į pietus, kad Gardine susijungtų su imperatoriaus brolio Vestfalijos karaliaus vedamu korpusu. Išlikę pasakojimai apie didelius vilkaviškiečių patirtus nuostolius, mat reikėję tokiai didžiuliai armijai kažkur apsistoti, parūpinti maisto, pašerti žirgus...
Iki šiol šalia Gižų pieninės išlikinęs kauburys, kurį, anot pasakojimų, šalmais supylė Napoleono kariai – mat ten stovėjęs imperatorius ir žvelgęs į pražygiuojančias armijos voras. Prie plento iš Vilkaviškio į Pilviškius, maždaug už pusantro kilometro nuo miesto, alyvom ir brūzgais apaugusios rėpso pamirštos mirusių Napoleono karių kapinaitės.
Ištuštėjęs dvaras ir Vilkaviškio parkas
Kaip ir didžioji dalis dvarų, Vilkaviškio dvaras neišvengė „nedvariško“ likimo. 1861 m panaikinus baudžiavą dvaru imta vadinti tik dvaro sodyba su tam tikru žemės plotu. 1864-1904 m. dvare gyvenęs rusas generolas. Pirmojo pasaulinio karo metais dvare apsigyveno vokiečiai. Pasakojama, kad vėliau Vilkaviškio dvarą su 80 hektarų centru iš valstybės nupirko kunigas Karalius, tad vėliau čia įsikūrė ir Vilkaviškio vyskupijos kurija. Čia gyveno ir vyskupai: Antanas Karosas ir Mečislovas Reinys.
Dvaras buvo likviduotas 1940 m., vykdant sovietinį žemės reformos įstatymą. Antrojo Pasaulinio karo metais dvaro rūmų pastatas apskritai buvęs tuščias. Tuo metu ne tik ištuštėjo dvaras, tačiau pats miestelis buvo sugriautas, išliko tik 10 procentų pastatų. Tik po karo į dvarą vėl įžengė žmogaus koja, tačiau ne dvaro reikalais rūpintis. Čia įsikūrė Vilkaviškio tarybinio ūkio administracija. Dabar dvare įrengti gyvenamieji butai, o iš kadaise buvusios dvaro sodybos įrengtas Vilkaviškio parkas. Jis išsidėstęs netaisyklingu geometrišku planu bei užima keturių hektarų plotą. Senieji Vilkaviškio gyventojai dvaro parką vadinę „miesto sodu“. Ir augmenija parke įvairi: be savaiminių drebulių, beržų, ąžuolų, uosių, jame auga pasodinti svetimžemiai kaštonai, robinijos, didžiąlapės liepos, kazokiniai kadagiai ir t.t. Iš retesnių medžių pažymėtini didžioji pocūgė ir popieržievis beržas. Šiuo metu parkas įtrauktas į dvarų saugojimo programą.
Jolita Žalgirytė M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondas
Straipsnis publikuotas interneto svetainėje www.bernardinai.lt 2007-07-12
/ Informacijos šaltinis – www.bernardinai.lt /