TURISTAS.LT: Kipras. Kelionės dienoraštis

Pasakoja keliautojas Tomas BENDIKAS

Ieškodamas šilumos ir naujų kelionės patyrimų 2013-ųjų metų lapkričio-gruodžio mėnesį leidausi kelionėn į Kipro salą. Tikslas - aplankyti gražiausius gamtos kampelius, istorinius-archeologinius paminklus, susipažinti su vietos kultūra. Kelionės plane - pietinis Kipras ir šiaurinė Turkijos valdoma Kipro respublika, keliaujant autobusu, pėsčiomis, išbandant autostopo galimybes.

Dienoraštyje stengiausi pateikti ne tik savo spūdžius bet ir kai kurias technines smulkmenas, kurios gali būti naudingos kitiems keliautojams.

TURISTAS.LT: Nepažįstamas Egiptas

2012 sausio mėn keliavau po Egiptą ir pasiraikius progai pasidalindavau savo ispudziais apie šia šalį dienoraščio pavidalu. Tai mano subjektyvūs pastebejimai ir nebutinai sutaps su kitų žmonių turimais patyrimais. Čia peteikiu daug detalių su kainomis ir pan. - gal būt tai bus naudinga kažkam ateityje. Atsiprašau už tekstą be lietuviškų raidžių ir skubejimo klaidas - kelionėje viskas ne taip kaip namie prie savo kompiuterio. Linkiu malonaus skaitymo!

Nuoširdžiai, Tomas Bendikas

TURISTAS.LT: Dviračiu nuo Krokuvos iki Balatono ežero

Kelionės laikas: 2011.04.08-2011.05.07

Kelionės tikslas: Dviračiu apvažiuoti Balatono ežerą Vengrijoje, pakeliui pasižvalgant po Lenkijos, Slovakijos, Vengrijos miestelius ir gamtos kampelius, aplankant Vengrijos sostinę Budapeštą, apleistas pilis ir Dunojų. Grįžti atgal Slovakiją ir ten savaitėlę palaipioti uolomis arba kitaip pasikultūrinti, jei oras bus mažiau palankus. Čia pateiktas grubus ir nepilnas kelionės planas.

Transportas: Važiuojų įprastu kalnų dviračiu 26" ratais, apkrautu ~25kg mantos (kelionės pradžioje). Vienintelis naudingas patobulinimas - padidinto atsparumo pradurimui padangos.

Kelionės metu pagal galimybes pats arba su TURISTAS.LT kolektyvo pagalba Lietuvoje stengsiuos rašyti kelionės patyrimų dienoraštį. Tuos kam įdomų , kviečiu vis apsilankyti šiame puslapyje. Laibai džiaugsiuos Jūsų komentarais, patarimais ir klausimais šio puslapio apačioje :)

Ekspedicija į lietuvių kalinimo vietas Rusijos Federacijoje, Permės srityje 2010

Kviečiame paskaityti naująjį kelionių dienoraštį apie šių metų rudenį vykusią ekspediciją į lietuvių tremties vietas Permės srityje!

Metams bėgant, mažėjant gyvųjų amžininkų skaičiui, vis sunkiau surasti liudininkų, kurie papasakotų, bylotų skaudžią istorinę tiesą ir buvusių represijų mastą. Muziejai atviri, juose daugybė eksponatų, informacijos ir medžiagos, tačiau gyvosios istorijos, prie kurios dar būtų galima „prisiliesti“, lieka vis mažiau ir mažiau.
Siekdama puoselėti ir išsaugoti Lietuvos istorijos paveldą bei pagerbti sovietų okupacijos laikotarpiu nukentėjusius lietuvius, bendrija „Lemtis“ tęsia jau prieš daugelį metų pradėtą darbą. 2009 m. bendrija paminėjusi 20 – ies metų veiklos sukaktį, per šį laikotarpį surengė 22 ekspedicijas į lietuvių trėmimų ir įkalinimo vietas visoje Rusijos Federacijos teritorijoje. Dar dešimtyje dalyvavo bendrijos nariai.
Šių metų ekspedicijoje (rugsėjo 14-25 dienomis) 4 žmonių grupė vyko į Permės (buv. Molotovo) sritį. Permės komių autonominėje apygardoje ekspedicijos dalyviai tvarkė dar išlikusias lietuvių kapines Kūdymkaro, Gainų, Kebratų, Šordino, Tukačiovo, Galiašoro ir kitose vietovėse, susipažino su buvusiomis lietuvių kalinių ir tremtinių gyvenimo sąlygomis, bendravo su ten gyvenančiais lietuviais. Kapinėse buvo kertami menkaverčiai medžiai, krūmai, atstatomos tvorelės, kryžiai, paminklai. Taip pat buvo tikslinami kapinių inventorizaciniai duomenys.

Ekspedicija į lietuvių kalinimo vietas Komijos respublikoje 2009

Tremties ir kalinimo istorija, kurią lydėjo žmonių skausmas, vargai, mirtys, badas, po truputį grimzta į užmarštį. Tačiau ateitis yra kuriama ant praeities pamatų. Todėl siekdama puoselėti ir išsaugoti Lietuvos istorijos paveldą bei pagerbti sovietų okupacijos laikotarpiu nukentėjusius lietuvius, bendrija „Lemtis“ tęsia jau prieš daugelį metų pradėtą darbą. Darbo patirties su švietimo įstaigomis turinti bendrija šiemet (2009 metais) švenčia 20 – ies metų veiklos sukaktį. Per šį laikotarpį buvo surengta virš 20 ekspedicijų į lietuvių trėmimų ir įkalinimo vietas visoje Rusijos Federacijos teritorijoje. Dar 8-iose dalyvavo bendrijos nariai.

Vaivorykštės taku per laiko nenumarintus šviesulius

Šįkart oras buvo visoks: nori saulės – prašom, vaivorykštės akims „pasišildyti" – prašom, vėjo plaukams pakedenti – negaila, lietaus – še tau arbatinį šaukštelį.

Vinco Mykolaičio-Putino tėviškėje Pilotiškėse, Igliaukos apylinkėse, sugužame į viename trobos gale įrengtą muziejų, persismelkusį senybės kvapu. Čia snūduriuoja Kūrėją menantys asmeniniai daiktai: ant sienos kabo dar gimnazisto pieštas kunigaikštis Gediminas, stovi paaugliškų matmenų lova, motinos skrynia. Šiame name dar tebegyvena didžiojo Kūrėjo sūnėnas, kiti giminės tęsėjai. Mąslių kalakutų ir kitų karališkų kiemo paukščių žvilgsnių palydėti lauko keliu gūrinam į Aušrakalnį (vadintą ir Krušakaliu) – laukinėmis kriaušėmis nuaugusį kalnelį, kurį rašytojas ir poetas „įkurdino" ir savo žymiajame romane „Altorių šešėly".
 

Misija Sibiras 2007

Misija Sibiras - tai Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos (LiJOT) organizuojama ekspedicija į lietuvių trėmimų, koncentracijos stovyklų ir įkalinimo vietas Sibire. Jos metu buvo aplankytos lietuvių trėmimo vietos Krasnojarsko srityje, Šalinskaja rajone, prie upės Manos. Ekspedicijos metu tvarkytos trėmimų vietos, apleistos lietuvių kapinės, susipažinta su buvusiomis lietuvių tremtinių gyvenimo sąlygomis. Ekspedicija vyko 2007 m. rugpjūčio 1- 20 dienomis.


Šioje ekspedicijoje atrinkta iš beveik 600 anketas užpildžiusių norinčiųjų dalyvavo ir Turistas.lt komandos narė Asta Semokaitė, tad čia pateikiame jos dienoraščio ištraukas.

 

 

 

Kelionė iki Krasnojarsko ir Pimijos kaimo buvo visai trumpa, netgi neįtikėtina, kad ji truko dvi paras... turbūt begalinis smalsumas, noras nuvykti į Sibirą buvo tokie dideli, kad milžino kąsniais suvalgė laiką, ir mes jau buvome ten.
Kelyje kartais pagalvodavau apie vežamus tremtinius, bet manau, kad „įsijautinėti į jų kailį“ beprasmiška. Juk nieko nebepakeisi... Manau, svarbiausia – gerbti istorijos įvykius, žmonių pėdsakus ir juos išsaugoti ateinančioms kartoms. Tai aš ir laikau savo misija. Lietuvą galima mylėti įvairiai, skirtingais poelgiais ir darbais... tai netgi gali prasidėti nuo to, kad nemeti šiukšlių ant šaligatvio, o į šiukšlių dėžę, kad padedi kaimynui sutvarkyti tvorą, kad užsieniečiui gali padainuoti tikrą lietuvių liaudies dainą ir nuo daugelio kitų dalykų...

Pagaliau Sibiras. Matau jį pro dardančio autobuso langus, kai akys vos ne vos prasiplėšia nuo miego ir, nors jos limpa atgalios, mano širdį labai traukia šios miškais apaugusios kalvos... gražu čia. Išlipam. Apsigyvename prie upelio. Gamta kaip Lietuvoj – beržų, eglių, pušelių miškas. Žydi ramunės, dobilai ir kitos gėlės. Ištremtiems mūsų tėvynės vaikams gamta čia turėjo būti arti širdies ir priminti Lietuvą. Ir žiogų gausybė čirškia... netgi uodų ir mašalų kiekis primena Lietuvos pelkes.

 

***
Pirmosios kapinės prie Pimijos kaimelio įsiminė, nes buvo pirmosios. Triūsėm negailėdami jėgų ir širdies. Merginos užsiėmė juvelyrika: kruopščiai bei kantriai gramdė įsisenėjusias samanas nuo pamirštų antkapių. Vaikinai kirto ir nešė medžius, kad kapuose būtų kuo daugiau šviesos ir saulės. Sudėtinga pažinti, kur lietuviški antkapiai, nes tik ant keleto belikę užrašai. Kitur tik maži mediniai kryželiai ar dideli lietuviški kryžiai...

Sunkiausia buvo, kai dirbant užėjo lietus ir visi peršlapom, o dirbt vis tiek norėjosi... bent aš tyliai prašiau, kad vakare išsigiedrytų ir būtų galima išsidžiovinti rūbus. Ech, koks džiaugsmas aplankė, kai debesys po truputį ėmė sklaidytis, lietus rimo ir pasirodė saulė... tada mes, merginos, irgi ėmėmės nešioti nukapotas šakas, nes „juvelyrių“ darbas triūsiant vienoje vietoje šaldė. Galiausiai vyrai, nupjovę apipuvusias nuvirtusių kryžių dalis, pastatė juos ir vėl įkasė į žemę. Trys kryžiai ir vėl galingai atsistojo garbingai laikyti lietuvių atminties. Į vieną iš jų, ties buvusiu kryžiaus centru, įtaisėme mažą baltą beržinį kryželį, kurį padarė Arnas . Nauja ir sena susijungė naujam gyvenimui. Kryžių pakėlimas man buvo didingiausia akimirka šiandien, net kvapą užgniaužė.

 

***
Keliaudami į Padsobnoje aplankėme Narvos kaimelį ir sutvarkėme jame buvusias kapines. Užsukome ir pas vienintelę kaimelio lietuvę Danutę. Ji plačiai atvėrė savo namų duris nelauktiems svečiams, išvirė karšto vandens bei dešrelių, o lauktuvėm dar įdėjo savo augintų agurkų.
Žiūrėjau į ją, keletui minučių prisėdusią ant suolelio kampo, nes visą kiemą buvome užėmę mes, ir norėjau suvokti, kaip ji dabar jaučiasi ir ką galvoja... juk daug metų nematė nei Lietuvos, nei lietuvių, o jie štai atėjo visai netikėtai ir turbūt sukėlė daug prisiminimų... jos vyras, santūrus ir rimtas, visą laiką stovėjo lauke už aukštų vartų, saugojo mūsų kuprines, kalbėjo su mūsiškiais vyrais. Jo veidas buvo rimtas ir santūrus... Neatrodė, kad jam būtų labai smagu, jog mes aplankėme. Jis, manau, visai nenorėtų, kad žmona persikeltų ten – į tolimąją Lietuvą. Jie juk gyvena čia, šitame kaime, tai kam ta Lietuva...

Lipome į gana statų kalną, slidus molis, sunkios kuprinės, keletą kartų stojom trumpo poilsio. Ak, kokie nuostabūs vaizdai atsivėrė nuo šio kalno!!! Širdis, atrodo, prasiplėtė nuo šios nuostabios panoramos. Toliau ėjome per šlapias žoles, kurios siekė kelius. Kai kur buvęs kelias, kai kur visiškai be jo… aukštumose netgi uodų ir kitų mašalų padaugėjo. Kelias buvo tikrai sunkus, bet jaudinantis ir teikiantis malonumą, nes iš esmės man patinka pats ėjimas. Jis mane kažkaip subalansuoja ir nuramina… eidama tokiu sunkiu keliu vis aiškiau suvokiau, kodėl tai yra „misija“. Tikslas aiškus – sutvarkyti nykstančius kapus, išsaugoti tremtinių atminimą. O misija tai yra todėl, kad nelengvai įgyvendinama. Tai sunki užduotis, reikalaujanti daug ištvermės, valios ir jėgų…ne bet kas gali tam ryžtis ir ne bet kas gali tai pajėgti įgyvendinti iki galo.

 

***
Lyja lyja… trumpam nustoja ir paskui vėl lyja… dangumi slenka pilki debesys, medžių viršūnėmis vaikšto rūkas ir tik prabėgom išlenda saulutė…
Šiandien lankėm lietuviškas kapines pačioj miško glūdumoj. Nuo miško pakraščio iki Manos upės tęsiasi pieva, joje kažkada buvo Podsobnoje kaimas, kurio šiuo metu nė ženklo nelikę… Miške tarp medžių -kryžiai ir pasvirusios tvorelės, apkerpėję ir sukrypę kryžiai. Kitur telikę vos matomi kauburėliai. Nuėję visi ėmėmės darbo. Vaikinai pjovė medžius, merginos gremžė samanas ir kerpes nuo kryžių. Kapinių vietoje greitai prašviesėjo ir radosi erdvės. Tik ant šių aukštų kryžių nei vienos raidės ar skaičiaus… jokio užrašo, kad čia ilsisi lietuviai. Labai norėjosi lentelėje išraižyti „Amžinąjį atilsį lietuviams” ir ją prikalti kapų prieigose, kad kiekvienas praeivis žinotų, kas čia ilsisi. Nors nėra čia net praeivių ar dar ko nors, kam būtų įdomu, tačiau žmogus nuolat nori palikti pėdsaką, būti įamžintas… arba įamžinti savo tautiečių atminimą. Arnas viename kryžiaus stulpe vėl įtaisė savadarbį beržinį kryželį. Gražu.

 

***
Šiandien vėl ėjome į naują vietą. Pradžioje kelio ieškodami braidėm po pelkėtas vietoves, o vėliau kovėmės su ilgomis ilgomis – galvas siekiančiomis ir veidą trankančiomis - žolėmis. Karts nuo karto lydavo, tad stodavom ir glausdavomės prie medžių ir laukdavome, kol lietus aprims. Žolės buvo ypatingai aukštos, kad net trankėsi į veidus ir erzino. Ėjau rankom skirdama tas žoles, sulaikydama jų smūgius, baidydama muses ir galvojau – gerai, kad Dievas davė dvi rankas, jos labai reikalingos apsiginti nuo musių ir žolių.
Galiausiai įsikūrėm prie gražaus ir tyro upelio netoli Didžiojo Unguto kaimo, o vakare, kaip dažnai darydavom, dalijomės mums labiausiai įstrigusiais įspūdžiais. Kilo daug minčių…Labai aiškiai suvokiau, kad čia esančios lietuvių kapinės yra Lietuvos kultūros paveldas. Tokių didingų ir galingų kryžių jau niekur Lietuvoje neberasi, nes jie buvo nugriauti ar pakeisti naujais. O čia jie išsilaikę. Tik labai gaila, kad jie taip apleisti ir visiškai nesaugomi, atrodo niekam nereikalingi…o norėtųsi, kad jie būtų branginami, kaip ir kiekvienas iš mūsų protėvių paveldėtas daiktas.

 

***
Liūdnokas rytas. Pabudau ir girdžiu, kaip lašai krisdami atsimuša į palapinės stogą. Lyja… Keliamės, einam prie jau besikūrenančio laužo, geriam rytinę arbatą, verdam košę. Liūdnoka… dalis mūsų išvažiuoja į namus. Tad ir mano mintys norom nenorom ima sukti ratus apie namus ir ten pakliktus brangius žmones. Netgi tvarkydama kapus galvoju apie savuosius. Mums gerai – mes bent jau žinome, kada grįšim, o tiems, kurie čia gyveno…jie nieko nežinojo… ir tas begalinis ilgesys vėl jungia mus…
Bandau įsijausti į žmonių, kurie čia buvo ištremti gyvenimą, savijautą, ilgesį…Labai aiškiai suvokiu, kad jų išgyvenimai priklauso jiems, o mūsų- mums. Nebeišgyvensim to, ką jie jau išgyveno, nebepalengvinsim jų naštos ir nieko nebepakeisim…Kita vertus – aš nelabai ir noriu tai išgyventi, nes kartą jau patyriau savotišką tremtį. Mano mama prieš septynerius metus išsikraustė gyventi į užsienį ir kartu išsivežė mane. Niekada nesvajojau apie gyvenimą užsienyje, niekada ten nenorėjau... gyvenau Lietuvoj ir buvau laiminga, nieko man netrūko. Tad išvažiavau svetur su didžiulėm ašarom. Ten gyventi ir prisitaikyti buvo sunku, nes atrodė, kad viskas liko Lietuvoje. Tas begalinis nesuvaldomas ilgesys... Užsienyje aš mokiausi kalbos, keletą mėnesių ėjau į mokyklą, vėliau dirbau. Sąlygos ten, be abejo, buvo geros. Netgi susipažinau su keletu ten gyvenančių lietuvių... bėgo mėnesiai, tačiau aš niekaip nepritapau ten, ir širdis labai šaukė į Lietuvą, gyvenimo ten prasmės aš nemačiau. Atrodė, Lietuvoj liko viskas – mano žmonės, mano vietos, viskas taip sava ir brangu – lietuviška kalba, kuria gali išreikšti tai, ką nori, ir suprasti kitų mintis, lietuviškos šventės, tradicijos. Viskas sava, prasminga, pastovu ir tikra. Ten nors ir išmokau vietinę kalbą greitai ir galėjau susikalbėti, nuolat jutau, kad kalbėdama su žmogumi, niekada iki galo negaliu išreikšti to, ko noriu, o jis niekada nesupras manęs iki dūšios gilumos. Žodžiai atrodydavo paviršutiniški ir nenešantys tokios gilios prasmės, kaip mano gimtieji, lietuviški.
Tačiau man pasisekė – mano maldos ir ašaros, kurias liedavau vakarais, buvo išklausytos – po metų gyvenimo ten aš grįžau į Lietuvą ir čia gyvenu. Tremtiniams buvo žymiai sunkiau – jie arba mirė čia, arba grįžo į Lietuvą po daugelio metų , kai viskas buvo pasikeitę. Kai kurie netgi liko gyventi čia, nes čia jie užaugo, šios vietos tapo jų namais, čia sukūrė šeimas.
Visada labai pykstu dėl veiksmų, kurie daromi prieš žmogaus valią ir norą, jo nei neatsiklausus. Tai juk yra taip antžmogiška... Tu pasijunti toks menkas ir nieko negalintis pakeisti, nors, atrodo, juk gyvenimas tavo, gyvybė tavo... ir kažkas ima ja disponuoti... Gyvenimo paradoksas – kiek daug kartais gali žmogus sukurti ir padaryti, o kartais tas pats žmogus tėra visiškai menkas kito įtakoje...

Asmeniškai aš „Misiją Sibiras“ suvokiau kaip galimybę duoti Lietuvai. Važiavau čia, kad prisidėčiau prie Lietuvos istorijos akimirkų išsaugojimo, prie tremtinių atminties palaikymo ir kad išreikščiau pagarbą jiems.

Ką dar jaunimas gali duoti Lietuvai? – tikiu, kad daug, labai daug. Tereikia, kad sąmoningai ir savarankiškai mąstytų, norėtų ir darytų. Tai parsideda nuo tų pačių labai paprastų dalykų – pavasariais padėti sutvarkyti Lietuvos gamtą, padėti saugoti kultūros vertybes ir paveldą Lietuvoje, įsilieti į valstybės reikalų tvarkymą, suvokti tautinių švenčių prasmę ir švęsti jas pagarbiai bei turiningai. Juk galime ne laužyti, o kurti ir saugoti tai, ką turime. Svarbiausia suvokti, kad viskas padaroma ne žodžiais, o darbais ir jei išsakytos mintys netampa darbais, vadinasi jos tebuvo vėjo dvelksmas ir pelenai.

 

***
Šiandien baisiai karšta diena. Į kapines prie Mažojo Unguto ėjom daugiau nei 5 kilometrus visiškai atvira pakrante, kur kepino saulė ir nebuvo nė menkiausio šešėlio. Karšta... Gerai, kad bent dirbome kapinėse, kur buvo daug pavėsio po medžiais, tai šiaip ne taip pakentėm.
Sutvarkę kapines aplankėme vietinę gyventoją Albiną, kuri buvo atvežta iš Lietuvos dar visai jauna. Dabar ji yra vienintelė šiame kaime likusi lietuvė. Jos vyras mirė prieš porą metų, vaikai gyvena Krasnojarske. Ji labai gyvybinga ir maloni moteris, buvo labai įdomu jos klausyti visiems susėdus ratu aplink. Pasakojo, kad lietuviai švęsdavo šventes, krikštydavo vaikus, kirsdavo medžius miške... Pamenu ir vietinių gyventojų pasakojimus kituose kaimuose apie tai, kad lietuviai mėgdavo dainuoti liaudiškas dainas ir rengdavo vakarones. Kadangi aš pati moku lietuvių liaudies dainų ir šokių, o man jie yra labai brangūs, tokie pasakojimai labai glostė ir džiugino mano širdį.

Patikino mus, kad aplinkui daug meškų ir moterys vienos netgi bijančios eiti per miškus, juo labiau, kad meškų kasmet vis daugėja. Keistai atrodo šie pasakojimai, kai išties niekada nesu mačiusi meškos miške ir nepajutusi jos grėsmės ir galybės.

Keista, nes jau keletą dienų gyvename toje pačioje vietoje. Ryte visi kartu pasiėmę pjūklus ir kirvius einame į darbą, po darbo lygiai taip pat vilkdami kojas pėdiname namo. Keistas bendrumo jausmas, nes niekada gyvenime su grupe žmonių nėjau į darbą. Tame kelyje galvoju apie tai, kaip tremtiniai eidavo į darbą kartu. Jaučiu bendrumo jausmą ir su jais.

Kažkas paklausė – kas yra tikrieji sibiriečiai? Ir tuomet paaiškėjo, kad tikrieji sibiriečiai yra visi, kurie čia buvo atitremti ir gyveno – lietuviai, rusai, vokiečiai. Vietinių sibiriečių iki tol čia nebuvo... paskui jie tapo vieni kitiems broliais, seserimis, kaimynais. Visų dalia buvo tokia pati, visi išgyvenimo tą patį ilgesį ir sunkias gyvenimo sąlygas.

 

 

***
Trečiojo kilometro gyvenvietės kapinės buvo įspūdingos tuo, kad jos visos vien tik lietuviškos (išskyrus du rusiškus kapus), mediniai aukšti kryžiai ir tvorelės, ant kalnelio. Nuostabus vaizdas. Jį sunku nupasakoti žodžiais, bet pamačius supranti visumą ir tobulybę – va tokios yra tikrosios lietuviškos kaimo kapinės. Tiesa, šios kapinės apleistos ir apgriuvusios. Mes jas aptvarkėm, priekyje atstatėme aukštą kryžių, ir tada buvo išties gražu. Merginos buvo patenkintos, nes čia joms buvo leista iki paskutinio šapelio surinkti nuo žemės ir nuvalyti visas samanas. Tetrūko po gėlytę ant kiekvieno kapo padėti, kad jie pražystų.

Mes, merginos, gramdome samanas nuo pasenusių kryžių ir tvorelių. Tas darbas

reikalauja labai daug kantrybės, atsidavimo ir kruopštumo. Mes ir pačios suvokdavom, kad visko iki galo nepadarysim ir po kiek laiko samanos vėl užžels, bet tas širdies troškimas, tas širdies šauksmas, įskiepytas iš mamų – imti įrankį ir kruopščiai, tyliai ir atsakingai gramdyti.. .Gražu žiūrėti kaip vyrai daro vienus darbus,

o moterys- kitus, ir visa tai susijungia į visumą, vienybę.

 

 

***
Dar vienas išbandymas – šiandien reikėjo keltis 4:30 ir vos pabudę išgirdom barbenančius lietaus lašus. Nedžiugino, bet kėlėmės, susidėjome daiktus ir ėjom į kaimelio sankryžą. Ten ilgai laukėme autobuso, nors ir nebuvome tikri, ar visi į jį sutilpsime. Galiausiai sulaukėme ir šiaip ne taip susitalpinome, nes vietiniai autobusiukai maži, kursuoja tik kartą per dieną ir dar turi surinkti visus norinčius pakeleivius.. Neilgai trukus privažiavome savo stotelę ir išlipome už Aleksėjevkos kaimelio.

Įėjus į šias kapines man šiurpuliukai nubėgo per kūną nešdami nemalonų jausmą. Jos paliko slegiantį įspūdį, nes buvo panašios į sąvartyną. Tai buvo didelis miško plotas, apaugęs žolėmis ir medžiais, neaptvertas visiškai jokia tvora, tad buvo neaišku, nei kur kapinių pradžia, nei kur pabaiga. Braidžiau po tą žolę, suverstus antkapius, ieškojau lietuviškų kapų. Kryžiai išmėtyti kas sau, ir tarp kitų sunku rasti lietuviškuosius. Nyku, tikrai nyku... visiškos džiunglės. Kaip visada ėmėmės darbo, iškirtome medžius ir brūzgynus, išnešėm šakas ir išrautas žoles. Prašviesėjo. Tose vietose tankynės nebebuvo, matėsi mūsų prikelti mediniai kryžiai.

Šiek tiek pailsėję ir pavalgę išėjome į ilgą kelionę. Nors ėjom tik 16 kilometrų, kelias tikrai buvo sudėtingas. Iš pradžių žygiavome saulės kepinama aukštos žolės pieva, nebuvo jokio šešėlio. Vėliau – apsiniaukęs dangus, į veidą besitrankančios žolės, kojas ir rankas dilginančios dilgėlės. Pirmiesiems einantiesiems kaip visada tekdavo „ledlaužio” dalia – praminti kelią šitose džiunglėse. Kelionė tikrai buvo ilga ir varginanti, be to, trūko vandens, bet galiausiai įėjome į miško takelį, o juo už poros kilometrų priėjome upę, kurios pakrantėje ir įsikūrėme. Dangus buvo visiškai pilkas ir apsiniaukęs, skaudėjo visus kaulus, mūsų laukė daug drėgnų rūbų.|
Ekspeditorius Gintautas sakė, kad kai kur ėjome meškų takeliais, nes jis matė sugadintų bei išėstų skruzdėlynų ir kitokių požymių. Smalsu ir šiek tiek baugu... nors kol nepamatai savo akimis, neatrodo tokia tikroviška meškų grėsmės realybė.

 

***
Visą naktį lijo. Laužas kūrėsi sunkiai, bet galiausiai vyrai jį įkūrė prikapoję skiedrų. Po pusryčių susikrovę kuprines lyjant vėl patraukėme į kelią. Nors ėjome keliu, kuris buvo tik šiek tiek apžėlęs žole, eiti buvo labai sunku, lietus nestojo. Be to, daugeliui spaudė batai ar kuprinės.

Galiausiai visi permirkę priėjome Korbiko kapines. Jos vėlgi turėjo savo veidą ir dvasią, nes visos čia aplankytos kapinės skiriasi vienos nuo kitų. Šitos vienintelės prasidėjo gražiais vartais, toliau stovėjo tvirti lyg milžinai dažyti kryžiai, o jų apsupty – Marijos statula. Šiuose miškuose, kur vietoj buvusių kaimų želia pievos, tikrai lyg oazė atrodo didingi kryžiai ir Marijos statula. Be to, ant kryžių išraižyti mirusiųjų vardai, pavardės, gimimo metai ir vieta, ištrėmimo ir mirties datos... kai kur netgi parašyta keletas gražių minčių – „Ilsėkis ramybėje Lietuvos gėlele be laiko palaužta gyvenimo audrų”.
Lietus lijo, o mes kaip visada dirbom – kirtom ir tempėm medžius, rovėm žoles. Pagražėjo kapai, prašviesėjo... ir mūsų širdyse buvo smagiau nuveikus darbą. Tuomet vėl pasiruošėm kelionei.

Kelias buvo klampus, su didžiulėmis balomis per visą kelią, kurias reikėdavo apeiti. Ėjosi sunkiai, bet ėjom, nes žinojom, kad už 5 kilometrų prieisime kaimą. Staiga pamatėme atvažiuojantį automobilį, kuris stabtelėjo šalia mūsų. Išlipęs lietuvis Paulius tarė – „sveiki broliai lietuviai”, ir mūsų širdys nušvito iš džiaugsmo. Tas žmogus paėmė visus mūsų daiktus ir mus, merginas, o vėliau dar kartą nuvažiavęs- ir likusius dalyvius. Pataikėm netgi į jo žmonos Veros gimtadienį, tad jie puolė mus sodinti prie stalo ir rūpintis mumis. Prigužėjo mūsų pilna troba, gavom karštos arbatos, maisto, netgi pakūreno pečių šiltam vandeniui. Tiesiog oazė!! Tikrai buvo jauku tuose namuose ir lengva pasijusti savais, nes žmonės tikrai buvo svetingi. Suguldė mus savo namuose, o patys miegojo pagalbiniame namelyje su virtuve. Išsimiegojom pasakiškai, rytojaus dieną vėl buvome pamaitinti, nuvežti dar kartą į kapus pabaigti darbų. Tokių žmonių atvirų širdžių ir meilės tikrai neįmanoma pamiršti.

 

***
Iš paties ryto išsiruošėme į tikrą misiją, nes ėjome ieškoti kapinių, kurios netgi nebuvo įtrauktos į mūsų planus. Visų pirma teko nueiti 6 kilometrus iki kaimelio, kur vietinių gyventojų klausėme apie netoliese buvusias aukso kasyklas, radimo vietas, gyvenvietę šalia jų ir lietuvių kapus. Keletas seniausių gyventojų bandė mums paaiškinti, kur už 3 kilometrų ieškoti šių kapų, tačiau jų aiškinimai nebuvo labai tikslūs, ilgai klaidžiojom. Pasiskirstę grupelėmis išėjome skirtingų vietų link... labai norėjosi rasti. Eidama įtemptai žvalgiausi, nes žinojau, kad taigoje nelengva pamatyti medinius kryžius ir tvoreles. Nuėjom turbūt žymiai toliau didelio troškimo vedini, bet teko grįžti tuščiomis... tuomet sutikome Tadą, kuris buvo nubėgęs 3 kilometrus atgal į kaimelį perėjo per keletą trobų ir atsivedė kelis vietinius gyventojus, kurie nurodė tikslią kryptį ir bendrom jėgom šukuodami mišką galiausiai išrydome vieną kitą kryžių. Net sušukau iš džiaugsmo!! Arčiau priėjus matėsi daugiau kryžių ir kapų, gražiai vienas prie kito surikiuotų dvejomis eilėmis. Šie kapai man išsiskyrė taisyklinga tvarka, nors tai matyti nebuvo labai lengva, nes, kaip ir visur kitur, prieaugę galybė medžių ir žolių. Liūdnas vaizdas, bet kartu ir šventas, o širdis virpėjo atradimo džiugesiu.

Tvarkėme kapines su didele meile ir jos įgavo kitą veidą, atsigavo. Prašviesėjo, gyvenimui prikėlėme keletą kryžių. Prieš tai čia atrodė vos įžengiamos ir visų pamirštos džiunglės... ir man kiekvieną kartą lieka nuostaba, kaip tokia saujelė žmonių per tokį trumpą laiką gali padaryti tokį didelį ir aiškų pokytį. Kapinės neatpažįstamos. O vienas, atrodo, čia triūstum begalybę ir galo nesimatytų.
Man šios kapinės labai gražios ir brangios. Galbūt, kad jos tokios paprastos, medinės ir visiškai užmirštos miško paslaptyje... man patinka paslaptys... ypač kai jos atskleidžiamos, jomis pasidalijama tik su artimiausiais ir patikimais žmonėmis. Tada jautiesi toks svarbus ir reikšmingas, o tuo pačiu metu įpareigotas ir atsakingas... galbūt dėl to šios kapinės man kelia tokį ypatingą jausmą – nes jos atsivėrė kaip paslaptis mums ir pasidalijo su mumis.
Sunku įsivaizduoti, kaip viskas čia atrodė prieš 50 metų. Kai čia virė gyvenimas, buvo kaimas ir šios kapinės buvo gyvos. Sunku patikėti, kad jos matė žmonių gyvenimus, o štai dabar mes žiūrime į jas beveik nebegyvas.

Pakeliui namo aplankėme vienintelį šiame kaime gyvenantį lietuvį. Jo mama, dar maža būdama, su savo šeima buvo atitremta čia, kur susipažino su lietuviu ir už jo ištekėjo. Taip gimė Jonas, o vėliau ir jo brolis. Jis gimęs čia, užaugęs ir gyvenimą nugyvenęs. Jo akyse nemačiau ilgesio ar didelės meilės Lietuvai, nes jo gimtinė čia. Tad šiek tiek pakalbėję apie jo gyvenimą atsisveikinome. Pakeliui mūsų laukė ypatinga atrakcija, nes lietui lyjant susistabdėme „kamazą“, buvo neįtikėtina, kad jis sustojo ir sutiko pavežti visą krūvą jaunimo savo priekaboje iki Berete kaimelio.

O vakare dar teko tikras malonuma sparvažiuoti iš kaimelio iki stovyklavietės tankete ;) ir laipiojant po šalimais esančias kalvas pasigrožėti apylinkių grožiu.

 

***
Paskutinė naktis gamtoje, paskutinis rytas, košė, pakavimas daiktų... Kojas visi velka lėtai, niekas nebeskuba, nes žino, kad tai išėjimas iš miškų, atsisveikinimas su tuo, kur nežinia, ar kada nors sugrįšim...

Berete kapinės panašios į keletą kitų, kuriose ilsisi įvairių tautybių žmonės ir kurios yra netoli dar gyvenamų kaimelių. Jose maždaug 20 lietuvių kapų. Čia netgi keletas jų su rusiškais skardiniais antkapiais, nuotraukom, metalinėm tvorelėm...šiek tiek civilizacijos paliesti. Vieni netgi nesenai sutvarkyti kapai išduoda, kad kažkas jais rūpinasi, kad atvažiuoja ir prisimena. Atliekam savo darbus kaip visada, dirbam atiduodami paskutines jėgas ir atsidūstam – darbas baigtas, viskas sutvarkyta, išvykstame link civilizacijos.

Dideli Rusijos miestai, kuriuose šiek tiek buvom kelionės namo metu, slėgė savo dydžiu, triukšmu ir dusino išmetamosiomis dujomis.. ilgėjausi miškų, pamiltų kapų ir žmonių, su kuriais bendravau. Norėjosi arba grįžti atgal į gamtą, arba kuo greičiau namo, į tėviškę.

Įsimintiniausia kelio atgal akimirka – kai dardėdami traukiniu susirinkę vienoje kupė ėmėme dainuoti vieną po kitos lietuviškas dainas. Tas, su kuriomis užaugome, tas, kurias girdėdavom maži Lietuvos atgimimo laikotarpiu ir tas, kurias mokykloje mums mokino muzikos mokytojos ar netgi tėvai...viena po kitos jos atgydavo mūsų atminty, vienas žmogus atsimindavo vieną posmelį, kitas – kitą, o visi iš širdies pritardavo...akys žibėjo ir tikrai dainavom iš širdies gelmių. Nuostabu, kad mes vis dar mokam šias dainas, kad džiaugiamės ir didžiuojamės, kad dainuodami jaučiam bendrystę su visa tauta, nes dainos perduodamos iš kartos į kartą. Tikiuosi, mes vis dar perduosime jas ir savo vaikams.

 

Oficiali ekspedicijos svetainė: www.misijasibiras.lt/2007

Kaukazas 2006

2006 liepos 15 – 31 kelionė į Kaukazo Bezengi rajoną. Tai kasmet Lietuvos keliautojų sąjungos organizuojama turiada į kalnus, kurioje dalyvavo ir Lietuvos turistų informacinės svetainės komandos narė Asta Semokaitė.

Mūsų grupės dalyviai:

Rimas Šilagalis - vadas
Lina Bruzgaitė - operatorė, vado padėjėja
Violeta – rami padėjėja
Daivutė – buhalterė, operatorė
Eglė Slušnienė - menininkė
Andrius – maistininkas, rašytojas, dainuotojas
Giedrė Šimkevičiūtė – visada su nuomone
Tatjana Marčenko – savanoriškai palaikanti švarą gamtoje
Vidas Pakštas – „einantis angelo sargo pareigas“
Asta Semokaitė – atsakinga už dienoraštį

Čia galite rasti žygio žemėlapį.

 


2006 liepos 15 šeštadienis

Ryte apie 6:20 renkamės Vilniaus stoties perone, vėl iš naujo nužvelgiame dar mažai pažįstamus savo kelionės draugus ir kartu sulipame į traukinį. 2 vagonas. Susidedame kuprines ant aukšto, įsitaisome kiek galima patogiau tuose suspaustuose vietos lopinėliuose. Kas garsiai čiauška ant viso vagono, kas fotografuoja, žvalgosi pro langus, bando bendrauti arba snausti....
Pasienyje Baltarusijos pasieniečiai su nešiojamais kompiuteriais skenuoja mūsų pasus.
10:30 Minsko geležinkelio stotis. Sugužame į apačią ir begalo tvankioje patalpoje laukiame, kol iškeis pinigus, kad galėtume palikti kuprines saugykloje. Kas ne kas užkanda, pasiimame smulkius daiktus į kuprines, kurių gali prireikti mieste. Giedrei negera, ji išbalusi, tad palikus mus išeina ieškoti gryno oro. Toliau asmeniniai planai. Išsiskirstome į maždaug tris grupeles kas sau. Mūsų grupelėje – Vidas, Tania, Giedrė ir Asta. Purškia lietus, o mes vaikštome ten kur akys veda. Ieškome centro, paskui senamiesčio liekanų apie kurias papasakojo Giedrė.

Pakeliui vis sutinkam kokius nors lietuvius iš mūsų didelės grupės. Iš gatvės prekeivių nusiperkame paragauti alaus. Kavinėje sustojame kavos, arbatos, Vidas užkanda, o Giedrė nusnaudžia. Toliau ilgai einame viena ilga ir tiesia gatve iki CUM ieškoti sportinių prekių, bet ten tik pižoninės prekės eiliniams matrasininkams, tai šiek tiek pažioplinėtame ir traukiame atgal. Lyja jau gerokai, tad išnaudojame metro privalumus.
16:10 grįžtam į traukinių stotį ir įsitaisome viršuje, laukiamojoje salėje ant palangės. Giedrė bando miegoti, bet tvarkos sergėtojai policininkai jai neleidžia ir aiškina, kad pas juos taip niekas nedaro. Laukiame visos savo grupės. Aš turiu knygą, tad mielai naudojuosi jos malonumais, dar su Vidu pažaidžiam kryžiukais nuliukais ;) Plepam... Nusirašome autobusų grafiką (hmm, kažkas jau galvoja apie kelionę namo??!! J )
19:19 mes jau esame traukinyje ir po truputi pajudame iš Minsko. Aš netikėtai sužinau, kad juo dardėsime36 valandas ir bandau susitaikyti su šia netikėta žinia ;) Su kitom grupėm dalinamės vietomis, vis skaičiuoja skaičiuoja ir šiaip ne taip išdalina. Kas nori nusiperka patalynę. Įsikuriame ir... geriam alų, bendraujam, sulošiam pirmąsias „Durniaus“ partijas ir po truputi sumingame.
Naktį privažiuojame Ukrainos sieną. Palydovė vaikšto ir penkis kartus tampo kiekvieną už rankovės, kad paruoštų pasą, kol galų gale ateina pasieniečiai ir patikrina. Stovim turbūt ilgokai, bet tai nėra svarbu: užmerki akis ir pasineri į saldų sapnų pasaulį.
Asta


2006 liepos 16 sekmadienis

Rytas. Keliasi kas kada nori ir vėl įsisuka į gyvenimo traukinyje rutiną. Geriam kavą, kuria vaišina Vidas, pusryčiaujame, skaitom knygas ir bendraujame. Labai užsimanome žemėlapio, tai Vidas suveikia iš kitų grupių ir pagaliau sukišę nosis apžvelgiame Alplagerį ir Kaukazo kalnus, kuriuose būsim jau ryt. Vėl žaidžiame „Durnių“.
Xapkobe išlipame pasiganyti. 26 minutės. Pasitinka minia prekeivių bandanti įsiūlyti visokių dalykų, iš kurių labiausiai sužavi servizai J Mes išlekiam į miestą, pasižavime fontanu, senais autobusiukais, mikriuku su dujų balionu užpakalyje, giros bačka... apeiname geroką ratą ir paskui jau bėgame į stotį, kad nepavėluotume į traukinį. Pasportavome :) Čia vėl įprasta rutina.
Vėl plepame, snaudžiame, sprendžiame bendrai kryžiažodį, žmogelis iš kitos grupės išmokina naują žaidimą – lobio ieškojimas (panašiai kaip Respublika, laivų mūšis). Laimi Asta :)
20:30 (rusų laiku jau 21:30) sustojame Rusijos pasienyje, laukuose, tarp apleistų pastatų. Surenka mūsų pasus ir ilgai ilgai laukiame jų grįžtant. Mūsų chebra labai jau šneka apie mašinas, daug nusimano, tai aš klausau ir šviečiuosi J Dar išgeriu „3in1“ ir lipu į savo gultą.
Asta


2006 liepos 17 pirmadienis

Keliasi ir vėl kada kas pabunda ir imasi ruošos, nes šįryt pagaliau lipsime iš traukinio. Dar iš Vido gaunu paskutinius kavos likučius, be cukraus L bet mane pavaišina sausainiais, tai visai nieko.
8:30 išlipame Taganrog pasiganyti, bet neilgam, nes turime važiuoti. Pamatome tik stotį iš šitos pusės ir kai kas išbando nemokamus tualetus.
~ 9:30 pagaliau Piatigorskas! Visi labai skubame išlipti, nes tam turime tik 5min. Iš lauko pamatome vakar išdaužto traukinio langą, pasifotografuojame ir einame į stotį. Ten vadai jau tariasi dėl autobusų ir skirsto juos grupėms. Kas nori dar nusiperka giros ir sulipame į tris senukus GAZ ir 1 mikriuką. Mūsų autobusiukyje dvi grupės. Dardame per miestą. Kas bando snausti, kas spokso pro langus. Maždaug po pusantros valandos sustojame mažoje gatvelėje, kur vienoj pusėje pastatas su aukšta tvora ir vielom, kitoje – keli namai, viename iš jų parduotuvėle, o kieme – centrinis biuras. Visi suguža ten, kas ledų, kas vietinės duonos, kas alaus. Laimingieji randa laimę tualete, nors šiaip niekam neaišku, ko čia sustojome. Turbūt vadų susirinkimas. Davus ženklą, vėl visi susėdame į autobusus ir dardame. Sustojame prie banko, kam reikia išsikeičia pinigus. Prasideda kalneliai, keičiasi horizontas, tai žavimės, kol akys neužsimerkia. Jau pradedame bijoti, kad liksime su neužpildytu dujų balionų, bet galų gale sustojame prie degalinės. Kas nori nueina į krūmus, kas nori padrybso išsitiesę ant žolės ir vėl sulipame atgal.
Gerai dardame kalnų keliuku ir stebimės kaip toks autobusiukas nesubyra ir mus pavelka. Sustojame ant upelio atsiaušinti variklio, tie, kas sėdi bedugnės pusėje pajaučia kūnu prabėgančius šiurpuliukus J ir važiuojame toliau. Sustoję susitinkame kitas grupes pasienyje. Sulaukę savo eilės paduodame pasus, juos patikrina pagal sąrašus ir dardame toliau.
~ 17:30 mes pagaliau išlipame Bezengi alplageryje. Autobusiukas prieš pačią pabaigą paleidžia mus pačius šiek tiek palipėti, o jis užveža daiktus. Išsikrovę einame ieškoti tinkamos vietos palapinėms statyti. Įsikuriame. Traukiame burtus dėl maisto virimo budėjimo tvarkos. Grafikas atrodo taip:
1. Vidas + Tania;
2. Daivutė + Violeta;
3. Asta + Giedrė;
4. Andrius + Eglė;
5. Rimas + Lina.
Pirmieji budi Vidas su Tania. Išvirė nuostabią manų košę prie kurios buvo paprašyta cinamono. Už kurį Vidas dar ilgai peikė Astą J prieš tai dar valgėme nuostabią sriubą. Kai kas išsiaiškino kur yra dušai ir jais pasinaudojo. Parymojom parymojom, žvalgėmės į debesimis aptrauktus kalnus, bandydami bent akimirkai išvysti jų didybę ir viršūnes, išgėrėme arbatos ir nuėjome miegoti. Nenustojamai šniokštė kalnų upe. Mūsų palapinė dar pažaidė „Raidę“ ir „Spiat ustalyje y ygrušky...“.
Asta


2006 liepos 18 antradienis

Žiūriu – slėnyje kybo riebūs juodi debesys, tai skubėsiu rašyti.
Ši diena man prasidėjo nuo žvaigždžių tyrinėjimo naktį pakeliui į budelę. Žvaigždynai ryškūs, tiesiai ant viršūnių pasimovę, bet jų negaliu atpažinti, taip dangus persisukęs.
Rytas pažadino lietaus pirštų barbenimu. Išlindus iš palapinės buvo sunku apsispręsti, kaip rengtis, kad tiktų ir karštai saulei ir lietingam vėjui. Tai persirenginėjom pirmyn – atgal.
Prisikirtę saldžios ryžių košės ėjom į stovyklos atidarymą. Jucevičius pristatė visą mūsų apie 80 lietuvių komandą Bezengi alplagerio direktoriui ir dviem vedliam, jie mus pasveikino, iškėlėme Lietuvos vėliavą. Taip pat prisiklausėme istorijų apie Bezengi rajoną. Sako, čia kalnų ožiai seka žmogų net lendantį į krūmus. Išsamesnę informaciją galima rasti jų www.mountain.bezengi.ru , tai be abejo, smalsumo vedini, grįžę namo, žvilgtelsime ir mes ;)
Veiksmas išjudėjo stipriau, kai ėmėme mokintis raišioti mazgus. Pasirodo, užtenka įsikarščiuoti ir koks nors mazgas iškart pats užsiriša. Nors kitiem teko gerokai paplušėti ir pasikonsultuoti pas Liną arba Jucevičių. Galiausiai išmokome iš virvės pasidaryti viršutinius apraišus, aštuoniukę ir kt. tada jau buvo tikrai džiugu :) mokinomės pakabinta virve rėplioti nuo šlaito žemyn. Kai kuriuos, neapsisaugojusius, savo randais pašventino virvė – „nudegino“.
Po pietų, apie 14val., kol kas sočiai apkrautų lašiniais, išėjome į pirmąjį pasivaikščiojimą link paminklo Akstinui ir jo bendražygiams. Kiek spėjom nesidairyti po kojomis, dešinėje pamatėme akmenimis aplipusį ledyno liežuvį, iš kurio gerklės į slėnį liejosi upė. Ir tas ledynas atrodė toks paslaptingas ir neįtikėtinas.
Tas pirmas pasivaikščiojimas, nors ir be kuprinių, buvo gausiai aplaistytas prakaitu ir padūsavimais. Jei būtume pasiekę upelį, turbūt jį visą išgertume. Ėjome per akmenis dar nepasitikėdami savo kojomis. O akys kliūdavo už nuobyryne pakibusių akmenukų – grybų.
Tiesa, priėjome šlaitą, visą žydintį baltais rododendrais. Šalia šalčiu kvėpuojančio ledyno atrodė neįtikinamai.
Ir dar priėjome sniegu padengtą šlaitą, kurį reikėjo pereiti skersai. Pirmasis pereitas sniegas. Rmėmės lazdomis į šlaito pusę ir atsargiai atsargiai dėjome žingsnius, turbūt ir kojos ne vienam drebėjo – ypač pažvelgus žemyn – tikrai nesinorėjo nusiristi :)
Atgal jau ėjome labiau pasitikėdami savimi, tačiau vis dar mažai. O be to jau ir nuovargis darė savo darbą. Astai ir Vidui teko akimirką išsigąsti, nes Asta pargriuvo ant akmenų ir abiejų džiaugsmui – nenuriedėjo žemyn J o galėjo... Šiandien Vidas įgijo, netgi galima sakyti savanoriškai pats sau pasiskyrė „angelo sargo“ pareigas ir ištikimai jas ėjo kiekvieną dieną. Jis visada eidavo grupės gale. Na, šiek tiek saugumo, šiek tiek pagalbos ir gal net psichologinio komforto sumetimais, na, dėl grupės.

Grįžtant į palapines iš nuovargio tyrinėjau žolę. Joje radau keletą žemuogių, bruknių ir daug ožių spirų, taip primenančių razinas.
Kaip sakė Jucevičiaus "draugė", sunki ta duona kalnuose, bet skani.
Eglė


2006 liepos 19 trečiadienis

Išvykimas į stovyklą. (Prie Bch-tau)
Iš vakaro planavome išvykti į stovyklą prie Bch-Tau apie 10-11val., bet rūkas pakoregavo kardinaliai visus Juciaus planus. Nuo pat labo ryto pakilo rūkas, prasidėjo lietus, trumpai tariant – iki 14val. mes trynėmės Alplageryje ir fasavome savo „manatkes“ į kupres. Laikas judėjo lėtai, nuotaikos keitėsi nuo euforijos, kad eisime į kalnus iki „pofigizmo“, kad jei ir eisime (šis faktas dėl nesiliaujančio lietaus galėjo ir neįvykti), tai eisime šlapi kaip „ciuckiai“.
Žodžiu, mm.. (kaip jau buvo minėta anksčiau) išvykome. Bet išvykimo procesą sustabdė nežinojimas, kuria linkme judėti... išsiaiškinome... maršruto pradžioj matomumas siekė iki 30-40m. Girdėjome tik kaip ūžia upė. Bet po valandos ėjimo situacija su orais pasikeitė – pamatėm galų gale saulę už ką jai ir padėkojome. Ir kai valgėme pietus, tai prasisklaidantis rūkas mums leido pamatyti visai žavių vaizdų, pavaikščioti aplink ir pafotkinti.
Maršrutas buvo tikrai įdomus – slėnis, šlaitas 60º, akmenys, ledynas ir ledokrytis. Paskutinis padarė didelį įspūdį. Nieko panašaus dar savo gyvenime nebuvau mačiusi. (Jeigu jūs irgi – mielai prašome peržiūrėti mūsų fotkes). Bendroj sumoj maršrutas užtruko apie 3val.
Kokią 19val. buvome vietoje – graži vieta – įėjimas iš ledyno, iš kairės morena – akmenų masė, iš dešinės – status kalno monolitas. Taip iki šiol ir neaišku, kuri iš tų viršūnių Bx-Tau, kuri Brno (jei teisingai atsimenu pavadinimą J). Žodžiu, vietovė tikrai graži. Šią dieną pakilome beveik iki 3km. Įsikūrus daugias vaikštinėjo aplinkui ieškodami gražių kadrų. Vienas iš tokių žavių buvo keletas ožių pasirodžiusių ant keteros, lyg atėjusių į mus pasižiūrėti J Tuomet jie mums dar buvo didelė naujovė J.
Stovykloj jau „tūsinosi“ Labutis su savo chebrantais, bei stovėjo pora rusų palapinių.
Kaip visada vakarienei virėm sriubą, košę ir plius – kisielių, kurio privirėm tiek daug, kad daug ir liko, o Astai buvo labai jo gaila, tai vis valgė valgė jį, jau kai visi seniai buvo susiruošę miegoti J o paskui turėjo vargo plaunant puodus, kuriuose, atrodo jau tikrai švariuose, vanduo vis parausdavo J
Dar šiek tiek dainavom ir šokom meškutes ir „šilumos“ šokį, nes buvo šiek tiek šalta.
Tania


2006 liepos 20 ketvirtadienis

Rytas išaušo stebėtinai gražus (atsižvelgiant į tai, kad išvakarėse lijo lietus ir buvo šalta – bent jau man). Šis rytas dar ypatingas tuo, kad aš jausdamas gilią pareigą laiku pažadinti budinčiąsias (2 asmenys iš mano palapinės), turėjau nepramiegoti ir pats.
7val. pareiga – žadintuvas įvykdyta ir dar galima pasidžiaugti nuo saulutės prišildyta palapine. Pusryčiai buvo tikrai skanūs ir sotūs, nors kai kam ir sukėlė nepatogumų išgaudant spageti makaronus iš bliudelių.
9:15 – „Visi į žygį“. Šaunioji mūsų komanda ištisas 2,5 valandas galinėjomės su stačiu šlaitu ir kas žingsnis didėjančiu aukščiu, visa laimė, kad dauguma kilo lengvai apsirengę, besigrožėdami atsiveriančiais naujais kalnų vaizdais. Pamatėme kaip atrodo tikra sniego lavina. Ir netgi spėjome užfiksuoti foto aparatais.
Užkopę į „padangę“ radome ledyną ir labai gražų nedidelį ežerėlį, gaila – truputi šaltoką. Tik pavalgę puspiečius kibome į technikos atidirbinėjimą „lipi-čiuoži-stabdai“. Ir čia tikrai vieną iš didžiausių įspūdžių paliko keletas akmenų atskilusių ir lėkusių tiesiai (na, beveik tiesia) į mus. Dar porą valandų „akimis“ atidirbinėjome „kačių“ pritaikymo technologiją, o po to... per slystantį sniegą lipom zigzagais į aukštybes kol alpinistų įspėti (beveik ir patys susipratę, nes riedančius akmenukus jau šiandien buvom matę) vos ne strimgalviais, panaudodami įvairias čiuožinėjimo sniegu technologijas grįžom prie „kačių“ technikos puoselėtojų.
Po visų šių nuotykių, lipimas žemyn buvo tik lengvas pasibėginėjimas, pasičiužinėjimas, pasišokinėjimas nuo taip nelengvai ryte įveiktų šlaitų. Tikštas rūkas. Keletas kalnų ožių pakeliui, štai ir visas kelias i „bazę“.
Šiandien lipimo rekordas – 3500m (gal ir keliais metrais daugiau).
Nulipus žemyn, kasvakarinė ruoša, prausimasis šaltame upelio vandenyje, vakarienė... prie kurios gavome Linos siurprizą, kuris buvo tikrai nuostabus – vadinasi berods „vapsvų medus“ (atsiprašau, jei klystu J ), bet kažkas saldaus, panašaus į medų, su alkoholiu ir tirštas tirštas. Ypatingas gardėsis ;)
Vidas

 


2006 liepos 21 penktadienis

"Kieto ir skysto ledo diena" :)
Rytas buvo lėtas ir neįprastai ramus – niekas niekur neskubėjo ir neskubino. Galima buvo ramiai „pindėti“ (kas nežino šitas žodis reiškia tyčinį visišką nieko neveikimą ir mėgavimąsi, kaifavimą. Žodžio kilmė nežinoma :) ) Tiesa, spindėjimas plane įrašytas nebuvo, tad keik prailgo: kas puolė daryti mankštą, kas prisiminė jogą ir/ar sporto salę... 10:00 pagaliau judam!
Judėjimo būta neilgo. Paėjėję vakarykščiu takeliu iš jo išsukome ledyno link. Pradžioje nedrąsiais žingsniukais, paskui vis greičiau patraukėme link ledokryčio. Atsisukę pamojavom vakarykščiam kalnui ir ledynu bekopinėjantiems mažyčiams brūkšniukams. Pasiekę ledokrytį pasidėjome kuprines ir nuėjome palaipioti ledu. Ogi pasirodo, pataikėme į pačios Sniego Karalienės rezidenciją – vaizdeliai kaip iš filmo. Žinoma, kiekvienąsyk vasarą trumpom rankovėm vaikščioti sniegu yra įdomus potyris, tačiau šįsyk vis tik ėmėsi darytis šaltoka. Piktas skrandis reikalaudamas duoklės ėmė imti viršų prieš vaizdų gausybę. O kuprinės pasirodė tolokai ir jas dar reikėjo surasti, nes jos buvo dingusios mums iš akių ir kiekvienam atrodė, kad jas palikome šiek tiek skirtingose vietose. Galų gale jas pamatė Linas.
Žinoma, po pietų akyse prašviesėjo ir atsisveikinimui paspoksoję į dvigubą laviną, patraukėme, tiesa „bez dorožiju“ (t.y. be kelio) šiltojo slėnio link. Dar turėjome progos pažvelgti į ledyno plyšius. Galiausiai, išėję į taką, patekome žavingon pievon, kur klestėjo pavėlavęs gegužės mėnuo ir skersai išilgai raitėsi, kunkuliavo mažesni ir didesni upeliukai. Tačiau šita grožio romantikai baigėsi, kai paaiškėjo, kad vieną gražų ir didelį upelį reikia perbristi. O baisu. Šiek tiek pasižvalgę ir tai nusprendę ėmėme nerimauti. Moterys prisėdo, kas rašė dienoraštį, kas mėgavosi vienatve, o kas draugiškai plepėjo. Vyrai išėjo į rimtesnę žvalgybą aukštyn upės krantu, tačiau tai rezultatų nedavė. Ėjo stiprus rūkas su jam būdinga drėgme... vadas ėmė mąstyti apie nakvynę čia, kai kas jam pritarė kai kas ne. Jaunimėlis jau nuo pat pradžių buvo nusiteikęs šiam iššūkiai – perbristi upę, įveikti ir eiti toliau J galiausiai, padrąsinti sutiktų rusų turistų porelės, ryžomės bristi. Jie rado visai nebloga vietelę J ir... perbridom!!! Nieko baisaus J ir maža pasididžiavimo bangelė pakėlė kiekvienam nuotaiką.
Atėjom į slėnį, paskendusį rūke. Sako, jisai šiltas. Ryte patikrinsim jo išvaizdą ir apylinkes, o kol kas laukiam vakarienės. Ir... Dar gavom Violetos siurprizą!!! J ir smagiai pažaidėm „Raidę“ ar dar kažką...
Vido pastebėjimas: “paukštis čiulba kaip ožys“.
O rūkui kartais prasiskaidrinant vyrai ant kalnelio pamatė didžiulį akmenį, kurio riedėjimo trajektorija būtų tiesiai į mūsų palapines ir uoliai tuo gąsdino kitus.
... et, tik ledų šiandien taip ir nebuvo... L (o Asta dėl jau trečią dieną nešė kondensuotą pieną, kurio taip ir nepanaudojom).
Giedrė


2006 liepos 22 šeštadienis

Atsikėlėme, kaip dažnai būna, rūke. Naktį lijo, žaibavo ir griaustiniai trankėsi. Vieni parpė ir nieko negirdėjo, o buvo ir tokių, kurie manė, jog tai akmenų griūtys. Vidas sakė, kad naktį išėjęs i lauką, po to vos kelią suradęs atgal į palapinę. Po pusryčių, rūkui taip ir neišsisklaidžius, palikę palapines stovėti ir jose nebūtinus daiktus, pradėjome kilti aukštyn link šiltojo slėnio. Pradžioj reikėjo persikabaroti per upę, bet šią kliūtį įveikėme lengvai. Po to prasidėjo toks staigus ir ilgas kilimas, kad aš ir vėl pagalvojau „koks velnias čia mane nešė“ J bet pusiaukelėje, Linai nuo mano pečių paėmus kuprinę, tapo žymiai lengviau, ir toliau kopiau gana lengvai. Priėjom trobelę (aukštis 3200m.). Joje lengvai būtų tilpusi mūsų grupė. Viduje prilipdėme mūsų triados lipduką – emblemą, ir vėl teko gerą valandą palaukti, kad išsisklaidytų rūkas ir pasimatytų kelias, kur toliau eiti. Per tą laiką su pavydu žiūrėjome kaip kažkokie čekai (ar ne čekai) šveitė didžiausius gabalus dešros ir duonos su paštetu. Toliau ir vėl lipimas aukštyn, priekyje einančiojo kojos ir rūkas iš visų pusių. Bet vis dažniau pasirodydavo viršūnės, kaip vėliau išsiaiškinome Archimedas, Ukiu ir Uralas, bei ledynas, vadinamas „Arbūzu“.
Priėję ežeriuką, nutarėme stoti papietauti, ir toliau apsižvalgyti savarankiškai kam kaip patinka. Vidas su Tania padarė ekspediciją per pilką ledinį ežeriuko vandenį iki kriokliuko, kuriuo tekėjo tyresnis vanduo. O likusieji žavėjosi jų ištverme J sušveitę po didžiausią gabalą lašinių ir sūrio, atgavome jėgas ir išsibarstėme kas sau. Aukščiau paėję pamatėm slėnį, kuris iš tiesų vadinasi šiltasis (maždaug 3600m), sutikome ten ir savo brolius lietuvius, besiilsinčius po kopimo į perėję. Smalsiai pabendravom su jais J rūkui vis prasiblaškant prifotkinom žavingų viršūnių ir ožių J Grįždami atgal ir leisdamiesi prie tos pačios trobelės sutikome alpinistą iš Tverės, kuris guodėsi, kad dėl tiršto rūko negalėjo įkopti į Archimedo viršūnę. Taigi, ne vien mums rūkas sumaišo kortas. Leidimasis atgal stačiu šlaitu buvo greitas, vos ne bėgte. Man visai patiko J
Nusileidę iki palapinių, paskubomis susipakavome daiktus. Rūkas buvo toks tirštas, kad vos galėjome rasti takelį. Ilgas kelias namo į bazę...dar vienas pereitas upelis... Bezengi mus pasitiko besiliaujančia dulksna. Nusiprausę po dušais, suvalgę labai skanią Vido ir Tanios vakarienę, sugulėm miegoti. O Vidas su Tania tai tikrai verti medalio, nes tuo metu kai visi paisydami tik savo poreikių ir nuovargio lėkė į dušus, jie pasiaukojančiai virė visiems vakarienę.
Šiandien atsiskleidė du žmonės. Visi išgirdome kokie puikūs Andriaus vokaliniai sugebėjimai. Leisdamasis nuo kalno jis mus linksmino įvairiom dainom. O Tania nustebino ekologiniu išprusimu – kol dėjomės daiktus į kuprines nakvynės vietoje, ji surinko kelių metų šiukšles ir parnešė į Bezengi. O Vidas, anot Astos, buvo prarastas. (Asta: Pats naktį palapinėje prieš miegą pamąstęs susigalvojo kažkokius įžadus apie savo elgesį ir juos prisiėmė, tai ir buvo visą dieną kaip nesavas, mes net pasigedom jo J ).
Daiva


2006 liepos 23 sekmadienis

Saulėta tingėjimo ir lervėjimo diena, kad rytoj pakiltume drugiais į ilgą žygį. Arba nelabai ilgą. Arba neisime. Mane maistininką, tokie neapibrėžtumai knisa, nes maisto nepaėmėme visoms dienoms, o turistai valgyti nori neprikalstomai nuo oro, kalnų grožio, bėgiojančių ožių ar šniokščiančių upių. Sunku likti atsakingu chaose. Tiesa, vakar vakare pasidžiaugiau, kad budintieji, Tania ir Vidas, padarė mums valgyti, nors po ilgos kelionės visi, tame tarpe ir aš pats, norėjo praustis šiltame duše, o vakaras jau buvo vėlyvas.
Ką šiandien veikėme? kadangi aptūpėme Bezengi, tai daug lervėjome. Karšta ryto saulė išdžiovino ar bent pradžiovino šlapius drabužius, pabjurusias nuotaikas, bei rasą ant žolės, kuri praktiškai neišnyksta. Dabar 18:30, jau bent porą valandų viską dengia rūkas, tad budime prie palapinių plepalais stumdami laiką.
Kadangi diena buvo giedra, tai išsitingėję traukėm prie krioklių. Iš pradžių nelankytoje pusėje, o vėliau – po pietų – toje pusėje, kurią vakar paniurę praėjome rūke grįždami iš kalnų. Kas norėjo, liko stovykloje, o kas norėjo – vaikštinėjo daugiau ar mažiau.
Iki pietų stovykloje liko Asta, ji mėgavosi vienatve, skaitė savo branginamą knygą, buvo labai laiminga ir jai atrodė, kad visi grįžo šiek tiek per anksti J kai visi grįžo pietų, pasigedom Andriaus su egle, kurie buvo išėję nežinia kur ir niekam nedavė jokių žinių apie save, tai teko jiems palikti jų pietų dalį. Bet galiausiai ir jie grįžo ir kartu išėjo vakarykščiais keliais. Po pietų stovykloje liko Giedrė ir taip pat mėgavosi vienatve, bei ruošėsi skaityti Astos paskolintą knygą. Visi kiti patraukė apžiūrėti vakarykščių krioklių. Saulė kepino, kaip niekada kaitriai ir kai kas nudegė nepaslėptas kojas J Apžiūrėję krioklius, išsidalinom riešutus ir visi pasiskirstė kas kur. Vadas dar labai norėjo parodyti būdingiausią kalnų vaizdelį dedamą į knygas – snieguotos viršūnės, žolė ir kalnų upelis tarp akmenų – viskas viename J. Toliau vyrai patraukė atskirai, trys moterys – atskirai, o Tania su Asta pailsėjusios, pasimėgavusios labai smagiai ristele parbėgo namo. Ten nusipirko alaus ir toliau poilsiavo.
Buvau ištvermingiausiųjų grupėje ir savo pažintinių vaikščiojimų triadą baigiau ant didelio akmens vidury upokšnio. Plepėjome, deginomės, ganėme debesis, bei praeinančius turistus. Viena grupė neteisingai suprato Vido paaiškinimą, kur yra brasta ir perėjo grupę kas kaip – kas basomis, kas su batais. Žinodami brastos vietą stebėjome su nuostaba jų bandymus. Vadas mane perspėjo, kad ir mane kas nors nufotografuos pereinant grupę netikusioje vietoje J. Po anos grupelės atėjo „tikras“ alpinistas rimtais batais. Jis ėjo beveik ta pačia vieta kaip aprašytoji grupelė, bet praktiškai nesusimąstė, kur eiti: vanduo jo negąsdino. Kitų grupių, ėjusių tikrąja brasta nei neminiu.
Pasižvalgę apylinkėm grįžom tingėt į stovyklą. Tingėt arba ilsėtis J o ką, jei rytoj išeisime į žygį iki penktadienio vakaro? Gal eisiu paskaičiuoti produktų, kad žinočiau, ką šiandien arba ryt nupirkti ėjimui. Tiesa, savo skrupulingumo dėka netekau pusryčių valgykloje: kol vieni išsiaiškino, kad pusryčiai kainuoja 70rub/žmogui, aš išsiaiškinau, kad mūsų standartiniai pusryčiai kainuoja 80rub/grupei plius dujos. Sudie pusryčiai valgykloj, lauksiu penktadienio „šventinės“ vakarienės.
p.s. man trūksta maisto, tad tyrinėju, kaip keičiasi vertinimai. Vidas prašė sumuštinių su sviestu ir paštetu, nors namuose to nevalgytų J. Įdomu.
Andrius


2006 liepos 24 pirmadienis

Šis rytelis ypatingas tuo, kad Violeta ir Daivute ryžių košės privirė tiek daug, kad galų gale visi, net ir didžiausi besočiai prisikimšo pilnus pilvukus. Ir dar prie pusryčių Daivutė ištraukė savo siurprizą – bruknes cukruje. Tikrai dieviškas skanumėlis!!! J
Pagaliau atgavome dujų balioną, tačiau užpildytą tik iki pusės. Bakarai teisinosi, kad niekaip nesugebėjo jo pripildyti. Tai teko dar papildomai pirkti dujų. O tai ir vėl atsiliepė mūsų plonėjančiom piniginėm.
Kompiuteris-Andrius mikliai perskirstė maistą. Visų nuostabai kiekvienam maisto davinys – apie 4kg. Tad gerokai pasunkėjusias kuprines išnešėm parodyti kitam ledynui.
Žvyras, akmenys, akmenys lede, grynas ledas, ledo plyšiai, balos skruzdėlynai, grybai, akys. Vėl akmenys lede, akmenys, žolytė pagaliau ir staigių staigiausias kilimas.
Baisiausia vis dėl to buvo įveikti ledo plyšius. Bet bebaimis Andrius nutiesė kelią, ir visi sėkmingai įveikėme šią kliūtį. Aš tik gailėjausi, kad dėl šalčio ir baimės ši nepaprasta kelionė per ledo properšas liko nenufilmuota. O Daivutė aimanuoja, gailisi, kad visi sunkiausi momentai lieka neįamžinti.
Pietūs ant ledyne augančio grybo irgi buvo įspūdingi: kiekvienam teko po 7 šprotelius. Sočiai pavalgius Daivutė su palengvėjimu atsiduso: pagaliau prasideda tikros atostogos – budėjimai atbudėti, dienoraštis parašytas, daugiau prievolių neliko.
Toliau ir vėl kilimas aukštyn, aukštyn, aukštyn. Takelis driekėsi šlaito ketera. Priėjome žalią – mėlyną – rudą ežeriuką. O už jo ir mūsų šios dienos žygio tikslą – Barankošą (2757m.).
Ėjom sunkiai, bet linksmai. Sunkiame kelyje Vidas, įkvėpimo pagautas, išsiliejo šiltomis eilėmis šalia šalto ledyno. O galiausiai abu su Andrium uždainavo. Tačiau našta buvo per sunki ir dainos nutilo.
Šiandien visą dieną keliavome ledyno Bezengi liežuviu. Prieš mus pro debesis retkarčiais švysteli ir pati Bezengi siena.
Palapines spėjom pastatyti pačiu laiku. Smarkus lietus, griausmai ir žaibai suginė visus vidun. Tik pasiaukojusios Asta ir Giedrė liko virti vakarienės. Saldi sriuba buvo pristatyta tiesiai į palapinę. Vėliau, kai lietus aprimo gavome ir košės, o paskui arbatos ir žavingąjį Giedrės siurprizą – Rafaelo. Mm... pirštus apsilaižėm J
Beje, statydami palapines matėm įdomų vaizdelį. Pagrindinis veikėjas – įstrigęs olose ožiukas, kuris visaip bandė išsivaduoti. Asta, šventai tikėjusi, kad jam į pagalbą ateis draugai, įspūdingai komentavo šią dramą, kol iš tiesų – galų gale atėjo draugai ir savo patarimais greit padėjo jam įveikti kliūtis. Ir visą vakarą kalnų ožių bandelės sukiojosi aplinkui. Ne veltui ši pievelė vadinama Barankošas (išvertus – ožių slėnis). Tie ožiai besibūriuodami ir nesidaužydami ragais netgi buvo užpuolę mūsų merginas: kai jos ėjo vandens ir juos filmavo, staiga vienas atsisuko ir ėmė artėti link jų, tai pamatę dar kokie 3 ožiai ėmė rimtai ir greitėjančiu tempu artėti link jų, tuomet jau jos pasileido bėgt J viskas įamžinta Tanios foto aparate J.
Naktį atsikėlę ir išėję pasivaikščioti vėl kaip ir kitom naktim galėjo žavėtis nepakartojamai žvaigždėtu dangumi, kuris tiesiog pakeri, kol nepradedi drebėti, suvokęs, kad naktį vis dėl to šalta ;)

Lina ir kiti palapininkai


2006 liepos 25 antradienis

Šiandien ryte pasiekiau savo asmeninį rekordą – atsikėliau ir išlindau iš palapinės 7:20 niekieno nepakelta ir visiškai savo pastangomis ir jėgomis, nors šiaip visada vos vos išlįsdavau iš savo miegmaišio skambant puodams ir kviečiant pusryčiauti – ir tai būdavo visada priverstinai J o šiandien suveikė atsakomybės jausmas dėl pusryčių J.
Atsikėlęs buvo jau ir vadas, vaikščiojo po kalvas ir ieškojo gerų kadrų. Vėliau iš palapinės išlindo Daiva, ir kai dauguma jau buvo pakilusių, mes su Giedre ėmėme virti grikių košę, o vėliau ir arbatą. Bonus buvo kondensuotas pienas J Tada tradiciškai ėmėmės rytinio pakavimo ir 11val. išėjome. Keista, bet iki tol nepasirodė nei vienas ožys.
Diena buvo graži, debesys dengė tik viršūnes ir dažnokai pašildydavo kaulus saulutė. Keletą kartų grasino lietus, bet jis taip ir neįsijautė. Tik mes vis susimąstydavome – išsitraukti striukes ar ne. Kai kurie keletą kartų tai ir padarė. Didžiąją kelio dalį ėjome žaliomis keterų atbrailomis siauru takeliu ir pažvelgus į apačią kai kam trumpam apsvaigdavo galva ir apimdavo baimė. Ėjome tiesiai link Bezengi sienos, o vėliau sukome dešinėn ir ėjome lygiagrečiai jos. Vis kilome ir kilome. Kaip parodė vėlesnė vieša apklausa – 6 žmonėms ši diena buvo sudėtingiausia iš visų ligi šiol buvusių.
O ir pietus gavome vėlokai – tik 15val., kai jau buvome pakankamai aukštai įkopę. Čia jau prasidėjo ir šioks toks nerimas – kurgi ta viršūnė į kurią mes planuojame šiandien įkopti, nes priešais nusidriekusios sienos atrodė ne mūsų jėgoms. Šalia buvę 4 rusai taip pat nepadėjo išspręsti šios dilemos, tik matėme, kaip grupė baltarusių kopia didžiuliu sniego plotu kairėn. Ar ir mums teks eiti ten?
Išėjom apie 15:30. Apsižvelgęs vadas nusprendė leistis stačiu ir akmenuotu šlaitu. Visi apsiginklavome pirštinėmis ir šalmais. Kinkos virpėjo, giliai įkvėpėme ir leidomės. Akmenys byrėjo iš po kojų, visi intensyviai žvalgėsi, kad tik skaudžiau jų neužkliudytų, buvo sudėtinga kraujagyslėse? Nusileidome sėkmingai. Visi atsipūtė, pajuto užplūstant pasididžiavimo bangą. Vėl pakeitėm kovinę aprangą ir tuomet jau kilome sniego plotais aukštyn. Nusprendėme nebeeiti į viršūnę, o traukti į Kel perėją (3582m.) ir ten pernakvoti, o galbūt ryt ryte be kuprinių palipėti į viršūnę. Sutikom rusų grupę, kurie nurodė geresnę vietą stovyklavietei perėjoje, kur nepučia vėjai. Tik iš kur gausime vandens? Upelio šalia nėra...tik kairiojoje sniegyno pusėje.
Ant perėjos po turu radome skardinę su dėžute ir rašteliu nuo praėjusios rusų grupės. Vadas papasakojo, kad tai sena tradicija vyravusi Rusijoje. Norint įrodyti kokias perėjas žygio metu perėjo grupė ir gauti žygio kategorijos patvirtinimą, turi nuo perėjos apimti prieš tai buvusios grupės paliktą raštelį ir pristatyti kartu su ataskaita, o perėjoje palikti raštelį su duomenimis apie savo grupę kitiems ateinantiesiems.
Stovyklavietėje radome 4*1,5l butelius vandens, pasistatėme palapines ir tuomet – ilgai lauktas istorinis įvykis – tie, kurie pirma kartą buvo perėjoje darė ledus (Tania, Daiva, Vidas), nors Tania įvardija tai diskriminacija J. Kol Tania su Daivute kasė sniegą, Vidas taisėsi savo batus ir bandė juos priveržti medvarščiais. Kai sniegas jau buvo atgabentas, visi trys kibo į darbą, maišė su kondensuotu pienu, trupino šokoladą, o vėliau kas norėjo dar galėjo įsidėti razinų.
Ledai gavosi fantastiškai skanūs ir lediniai. kaip priedas į juos buvo įpilta brendžio J juos gamino firma DAIVITA, o ledai vadinosi „KEL“. Kai visi atsišaldėme, moterys liko virti šiltos košės, o vyrai išėjo į ekspediciją – vandens. Košė buvo karališkai skani ir vyrai kaip tik grįžo nešini vandeniu.
Smagiai pavakarojome, prisijuokėme iki soties plepėdami apie tranzavimą, anekdotus ir naktinius vaikščiojimus į tualetą J pasibaigus arbatai, susitvarkėm vakarinius reikalus ir išsiskirstėme į palapines. O puodai ir bliūdai pirmą kartą liko vieniši ir murzini nakties tamsoje, nes vanduo – deficitas. Labos ir šiltos nakties!! J
Miegojome ant labai keistos uolienos – pasak vado – vienos iš skalūnų. Visa perėja atrodė kaip mėnulio paviršius iš šių mažų juodų lobelių. Naktį buvo minusinė temperatūra, tai ne kurie pašalo, bet užtai rytas buvo pasakiškas – giedra padangė, nei vieno debesėlio ir visu gražumu atsivėrusios visos snieguotos viršūnės. Tad anksti pakilę vyrai išsivaikščiojo į visas puses kas sau fotografuoti.
p.s. topinis anekdotas, kurį papasakojo Violeta: Mergina ruošiasi į žygį į kalnus ir dedasi savo daiktus.
Prieina mama ir sako:
- Dukrele, taigi eini į kalnus, turėtum apsiimti palapinę, miegmaišį, o tu čia stringus dediesi.
Dukra atsako:
- Mamyt, jei bus stringai, tai turėsiu ir miegmaišį ir kur miegoti J

Asta


2006 liepos 26 trečiadienis

Kai kuriems rytas išaušo šaltas. Lauke buvo minusinė temperatūra – akmenukai apšerkšniję, vanduo buteliuose ir arbatos likučiai puodeliuose virtę ledukais. Tiesa, mano pastebėjimas, kad miegot buvo karšta kažkodėl žmonių neįtikino.. J
Planai, kaip ir vakarykštės dienos, keitėsi gal kokius 3 kartus. Vis tik, mano kuklia nuomone, geriausia idėja laimėjo: diena buvo graži ir su šiek tiek papindėjimo. Pradžioje, susiruošę šturmuoti sniegus, palipėjome šiltomis ir saulėtomis skalūnų uolomis, apžiūrėjome vaizdelius. Čia jau teko keturiomis lipti J Nusileidę patraukėme kiton pusėn, ant kitų uolų, kur visi vaizdeliai, ledynai, Bezengi siena, Bezengi alplageris – kaip ant delno.
Ėjimas ten irgi nebuvo lengvas, reikalavo daug atsargumo ir pasitikėjimo, nes kritimas būtų baigęsis skausmingai.Viršūnėje po turu taip pat radome palikimą dėkle nuo akinių – saldainių ir mažos mergaitės nuotrauką, kurios kitoje pusėje buvo užrašyta – „Olia. 1988-1994. Ji šiemet labai norėjo į kalnus, bet žuvo autokatastrofoje, tai brolis keliauja jos atminimui.“
Ten taip pat rusiškai ir angliškai parašėme žinutę ir linkėjimus kitiems nuo mūsų grupės, visi pasirašėme, dar įdėjome 1 lietuvišką saldainį ir paėmėme 1 ten buvusį ir vėl užkonservavome ateinančioms kartoms J Grįžę papietavom, pašildėm šonus saulutėje, prasivėdinom vėjelyje ir kita perėjos Kel puse leidomės Barankošo link. Nusileidimas užtruko 1,5val., tačiau kažkodėl norisi užjaust tuos, kurie ryžtasi šią „paprastutę“ 1A kategorijos perėją įveikti iš šios pusės – nuobirynai čiuožia tik žemyn... :)
Šios dienos, o ir visos kelionės, aukščiausias rekordas - maždaug 3800m. O va, 1,5val. ir visos dienos lipimo kaip nebūta. Turbūt reiks avinų slėnį vadinti saldžios sriubos slėniu – abu sykius čia vakarodami ją valgėme J O ožių koks 50 aplink apsupę ganosi. Eglė turbūt juos šiuo metu užsilipus ant keteros piešia J Nusileidom gana ankstokai, tai buvo laiko pasėdėti ant pievutės, papiešti, pabendrauti su kitom grupėm ir pan. Laukiam vakarienės – kusačius nerimauja J Čia taip pat šį vakarą atėjo ir įsikūrė ir Jucevičiaus grupė. Jis atėjo pasilabinti su mumis, pasiklausti kaip sekasi ir su kai kuriais iš mūsų aptarti asmeninius reikalus.
Po vakarienės teko stebėti gerą avinų vaidinimą, kurie čia pat už kelių žingsnių nuo mūsų ėdė vieną krūmą, juo nepasidalindami kovėsi ragais, o mūsiškiai trokšdami vaizdų dar jiems duodavo duonos ir košės.
Pavakaroję, kaip visada sugulėm saldžiam miegui J
Giedrė


2006 liepos 27 ketvirtadienis

7val. ryto prasegusi palapinės užtrauktuką, pamačiau, kad mūsų Barankošo stovyklavietė baigia ištuštėti. Rusų grupė stačiu šlaitu jau lipo aukštyn, o Jucevičiaus komanda taip pat jau buvo susiruošusi žygiui. Taigi, pasidžiaugiau, kad mūsų grupė dar šauniai miega ir pati nukritau dar pabaigti sapnų :).
Sudoroję puodą žirniakošės, neskubėdami apie 11val. išėjome link ledyno. Ėjimą paįvairindavo saulė su lietaus priemaišomis. Fotografavome ledyno plyšius, bet daug nesikalbėjome, sunku tas kupres tempti aukštyn. Va, dabar visi po arbatos aptarinėja, kas kaip klišai stato kojas, kad neįmanoma sekti iš paskos (čia Giedrė labai susijaudino Vido ir Astos nuomone ir paskui jau beveik teko guosti – na koks gi skirtumas, ką kiti apie tai mano, svarbiausia – kad tau pačiai patogu ).
Prieš ledyno posūkį sutikome Labučio kompaniją, kuri kaip tik grįžinėjo iš to slėnio ir jau buvo nusileidę nuo keteros, apsilabinom, apsidalinom įspūdžiais ir toliau – jie į stovyklą, nes jau ryt rytą išvyksta pasiblaškyti po Piatigorską, o mes į viršų.
Priėjus ledyno galą, tiksliau jo išsiskyrimą į dvi puses ir ledokrytį, teko lipti per stačius slidžius akmenis, tai pasimokėme šliaužti pilvais. Kai kuriems netgi teko ekstremalios akimirkos, kai tekdavo staigiai susigaudyti slystant ir akimirksniu reaguoti J Kol gaudžiau orą toliau lipdama, nelabai ką mačiau, tik akmenis po nosim. Nieko, pažiūrėsiu nuotraukose. Tik Vidas gavęs laisvą kelią, nustraksėjo priekin savo greičiu net neatsisukdamas į mus visus likusius, tad susitikom jau tik viršuje.
Užlipus į viršų, tikėjomės ramiai papietauti, bet ten buvo kažkokia vėjų sankryža. Darėsi šalta, tai greitai susigrūdome lašinius už žandų ir patraukėme į šaltosios stovyklavietės pusę. Eidami iš aukštai prisižiūrėjome į ledynų plyšius ir lavinų pasispardymus. (Tiksliau lavinų garsas būdavo kas pusvalandį, bet įspūdingų vaizdų taip ir neteko pamatyti. Sakėm, sekasi tiems, gruzams, viskas į jų pusę krenta). Kelias vinguriavo pačia keteros viršūne, tad teko labai dėmesingai stebėti, kur dedi koją. Ir taip visą laiką J Beje Vidas atrado naują žaidimą – akmenukų pastumduką, kuriuo susidomėjo bei Asta su Tania. Kai nuo keteros lengvai, be jėgos nustumi akmenuką ir stebi jo judėjimo trajektoriją, bei žiūri kiek toli jis nurieda. Žadėjom ir čiampionatą surengti. Tik paskutinioji kelio dalis ėjo stačiu kalno šlaitu gerokai padengtu sniegu, dar smailus kalno kampas su uolomis ir prieš akis jau išvydome stovyklavietę.
Dar įgijom naują grupelę draugų J Berods iš Baltarusijos, sutikom juos visų pirma ant ledyno besiilsinčius, tuomet jie mus pasivijo ir pralenkė bepietaujančius, o paskui susitikom stovykloje. Tai jų vadas atėjo maloniai pasišnekučiuoti, pasiklausinėti kaip sekasi. Toks malonusis matosi – gana linksmas rubuilis vyriokas J
Įsikūrėme stovyklavietėje ant akmenyno ir dabar laukiam pačios šalčiausios nakties. Iš slėnio pusės kaip slibinai šliaužioja rūko debesys. Tania išvirė puodą žalios bulvių košės su prieskoninėmis žolelėmis, bet jis greit ištuštėjo ir dienos pasaka baigta.
Žymiai vėliau už mus į stovyklavietę sugrįžo Jucevičius su grupe nuo viršūnės. Į tą pačią viršūnę buvo ir Labučio kompanija įlipusi. Tai mes truputėli jiems pavydėjome... nes irgi norėjome įlipti į viršūnę, o šitą turbūt būtume sugebėję ir mes J tik vadas sakė, kad taip įvyko dėl informacijos stygiaus – niekas prieš tai nepranešė, kad yra tokia viršūnė, kurią ir mes galėtume šturmuoti ir kad visi kiti žada į ją lipti.
Neapsakomas buvo Daivos susižavėjimas kalnais ir begalinis noras pamatyti kuo daugiau. Ji, kaip ir seniau keletą kartų jau darė, išsitraukė vado žemėlapį ir bandė sužiūrėti visas viršūnes, kurios matėsi iš šios stovyklavietės. Deja, daugką jau dengė rūkas, tad susitarėm ryt ryte anksti, jei bus giedra, tie, kas nori eiti pažiūrėti Dych-tau viršūnės iš arčiau J.
Tiesa, dar šiek tiek apie vakar. Kai ėjau morenos ketera, sutikau ožį, ateinantį priešais. Iš garso atrodė, kad ateina dama su aukštakulniais. Kai susitikau, ožys apsižiūrėjo į mane ir švilptelėto. Tikras kavalierius J. Mums vakarieniaujant aplinkui ratus ėmė sukti daugiau ožių. Vienas atkakliai griaužė usnių kupstą. Numečiau jiems samtį grikių košės. Tai pamatėm, kaip du ožiai, atsistoję ant užpakalinių kojų, susirėmė ragais dėl tos košės. Dar buvo įdomu pažiūrėti, kaip maži ožiukai bliaudami šokinėja per uolas. O jie tikrai buvo vietoj nenustygstantys ir nuolat lakstantys J
Sutemo. Labanakt, dienorašti.
Eglė


2006 liepos 28 penktadienis

Ką ir besakyti, šiandien visi keliai ir takai veda į Bezengi. Paskutinė laiptinių, kopinėsimų, slidinėjimų ir šokinėjimų per akmenis diena. Keliaujame atgalios, o rytoj trauksime link Lietuvos.
Čia trumpam įsiterps ta grupelė (tiksliau jos dalis – Asta) J O buvo taip... pabundu anksti, apie 6val., girdžiu kaip iš kitos grupės atsisveikina Birutė, „Mažylis“ atsidėkoja už viską ir išeina... Jau laikas ir mums būtų keltis, bet vadas neateina žadinti, tai mąstau, kad gal reikia keltis pačiai ir jį pažadint...bet galiausiai jis ateina ir mes vikriai atsikeliame. Baisiai šalta, dar ilgai drebėjom, bet smalsumas nenugalintis. Lipasi sunkiai, kojos nesilanksto, bet šiaip taip įveikiam statų šlaitą, žalia pieva artėjam link Dch-Tau ir labai nustembame, kad jis nepasipuošęs sniego kepure. Atrodo ir mes galėtume į jį įlipti J bet turbūt priėjimas prie jo sudėtingesnis nei atrodo J laukiam kol saulės spinduliai pasirodys už jo viršūnės, bet taip ir nesulaukiam, pafotkinam kitus gražius saulės atidengiamus kalnus, sniegynų plotus. Beprotiškai gražus ir giedras rytas. Akimis palydim lipančius alpinistus. Ir leidžiamės akmenimis. Pakeliui į stovyklą pamatome porelę savo rusų draugų, kur per upę kartu ėjom ir grįžtam pas savus.
Likę pasilepino paskutinėmis šalto ryto akimirkomis. Žvaigždėtas dangus padovanojo šerkšno ir užmigdė šalia vado palapinės čiurlenantį upelį.

Legenda apie paskutinę Temerkušą.

Kalnuose yra tokia šalis – Lėklandiją. Joje akmeniniai lėktuvai dėdavo akmeninius kiaušinius, iš kurių išsiritę lėktuviukai temerkušai kaip ereliai lakstydavo tarp snieguotų viršūnių, švilpaudami laisvės dainas, kartas nuo karto sukeldami kalnams sniego juoką ir baidydami ožius perėjose.
Laikui bėgant sąlygos lėktuvų gyvenimui tapo nepalankios. Išdidūs lėktuviai dažnai mesdavo iššūkį nirtulingiems šiaurės vėjams ir besirungdami tarpusavy neretai likdavo ilsėtis stačiuose Kaukazo šlaituose, o vėjas kvatodamas nulėkdavo toliau. Lėktuvės buvo atsargesnės, bet ir jų tykojo nauji pavojai. Žmonės byloja, kad paskutinės lėktuvės liekanas ledynas neseniai atnešė prie Bezengi stovyklos.
Akmenų krūvų istorija yra dar liūdnesnė.
Lėktuvų padėti kiaušiniai išsiperėdavo vieniši atšiauriuose sniegynų viršūnėse, liūliuojamos vėjo ir kaitinamos retai pasirodančios saulės.
Paskutinis likęs juodas kiaušinis ilgai mėgavosi orų kaita, kol jo gale atsirado mažas įtrūkimas. Tos akimirkos ilgai laukė aplinkinių kalnų viršūnės, metų metus spėliojusios ar išsiris lėktuviukas ar lėktuviukė. Ir štai toji akimirka atėjo! Su brazdėsiu ir traškesiu viduje kuitėsi mažas padarėlis, sulig namu, o kalnai užgniaužę kvapą stebėjo ir laukė baigties.
Mažas snapelis platino angą, ir netikėtas motoriuko nusičiaudėjimas nusviedė jau nebereikalingą kiautą žemyn į prarają.
Deja, čia tykojo nelaimė. Kol kiaušinis lepinosi orais, ledyno plokštikalnė pasviro, ir mažas padarėlis ėmė plakti sparnais, silpnais nagais kabindamasis į slidų ledo šlaitą, tai šen, tai ten užsibūdamas ilgėliau, bet kraštas nenumaldomai artėjo...
Netrukus beviltiškas klyktelėsimas pranešė grumtynių pabaigą, ir sniegais pašiurpusios viršūnės sudrebėjo. Tokios liūdnos atomazgos jos nesitikėjo.
Bet ir tai dar nebuvo pabaiga. Nors vėjo gūsiai ir stengėsi prilaikyti didingą skrajūną, šio gležni, dar blizgantys sparnai ir liauni sraigtai negalėjo pasipriešinti žemės traukai ir nuo šono ant šono lėktuviukas ėmė smigti link ledyno...
Liudininkai pasakoja, kad lėktuviukas dar keliskart užkabino žemę sparnais, palikdamas akmenų krūvas, kol galiausiai sustingo amžiams. Gedintys kalnai dar ir dabar karts nuo karto nubraukia liūdesio akmenį ar atsidusėja papurtydami sniego kepures, tą tragišką žūtį atmindami.
Jei ir dabar kada eisite palei Bezengi sieną nuo Austriškojo slėnio link Juodųjų kalnų, kairėje pusėje, ledo dykynėje galite pamatyti kelias akmenų krūvas, paskutinio lėktuviuko liekanas.

Eidami link Bezengi stovyklos matėme metalo lašą, skrendantį link Austriškosios nakvynės vietos: ryte sužinojome, kad kitoje grupėje įvyko nelaimė ir Jucevičius su kitais vyrukais ėjo jiems apdėti. Paskui Vidas nuėjęs pas savo pažįstamas išsiaiškino daugiau – kad Kašalino grupėje du žmonės nukrito nuo perėjos, jie 3val leidosi kol nusileido iki sužeistųjų, vyrui sulaužyta koja, merginai nubrozdintas veidas ir dar Kašalinas su vienu vyru 5val. ėjo kol priėjo Austriškąjį slėnį, kur tikėjosi rasti alpinistus su racija, kad susiektų su Alplageriu, bet nerado. Rado Jucevičių su VGTU, kurie ir išskubėjo su neštuvais padėti nukentėjusiesiams, o kita grupelė, kurią girdėjo Asta, ryte 6val. išėjo į Alplagerį pranešti į bazę. Pasidžiaugėme, kad tai buvo mūsų paskutinė diena, nes eitume dar atsargiau nei prieš tai: nelaimės perspėja ir primena apie pavojus.
Stebėdami malūnsparnio judėjimą aptarinėjome regimus atstumus: jau regėjos, jog malūnsparnis turėjo trenktis į Bezengi sieną, o jis toliau skrisdavo ta pačia kryptimi, kol galiausiai – gerokai pavėluotai, anot mūsų lūkesčių – pasukdavo į šoną. Tik buvo neramu, kai pamatėme, kad malūnsparnis atskrido dar kartą. Buvo visokių minčių – gal nerado grupės, gal negalėjo abiejų iškart pargabenti... baisiausia aišku buvo, kad galbūt vienas nebeišlaikė ir žuvo, o žuvusiojo kartu negabena su nukentėjusiuoju... Po tokios minties pagalvojom, kad gal jau geriau ir nespėlioti...
Pasidžiaugėme, kad ryte iš stovyklos išėję keturi Jucevičiai pasiekė pagrindinę Bezengi stovyklą ir sugebėjo priprašyti pagalbos, nes nelaimės vieta buvo toli nuo bazės.
Mūsų nusileidimas nebuvo kuo nors išskirtinis. Oras mus palepino: nebuvo per karšta, matomumas buvo geras. Kelias iš pradžių ėjo keteros atbraila palei ledyną, o sunkiausia turbūt buvo nusileisti nuo stataus šlaito palei krioklį, ypač toj vietoj kur uolos buvo šlapios, nes jomis tekėjo vanduo. Vėliau ėjome ledynu, moreniniais pakraščiais ir nusigavome iki stovyklos. Ant ledyno suvalgėm paskutinius tradicinius pietus – lašiniai, duona, svogūnas, česnakas ir sūris. Ėjome ilgokai, apie 5,5val. svajojome apie didelę baltą duoną su paštetu ir „Terek“ alų, kurį čia visi labai gėrė ir ant butelio buvo parašyta 12%. Mes niekaip negalėjom patikėti, kad alus gali būti 12%, tad sakėm, kad būtinai būtinai išbandysime. Nusigalavome ir pernelyg neskubėjome, per paskutiniuosius akmenis kojos vilkosi gerokai sudėtingai ir sulėtintai.
Galiausiai pasiekėme stovyklą, įsikūrėme ir vėl naujoje vietoje – prie didelės žalios palapinės, prie kurios iš pat pradžių bazavosi Jucevičiai. Ėmėmės palapinių statymo, maudymo duše, kai kas ir skalbimo. Buhalterijoje sužinojome, kad šiandienos sužeistieji laikosi visai gerai, jie nugabenti į ligoninę ir niekas nemirė. Lengviau atsikvėpėme, buvo gera tai sužinoti. Pasidarėme paskutinę bendrą vakarienę – virėme manų košę ir arbatos puodą – ir kas norėjo užkando parduotuvėje nusipirkto maisto. Ir gėrėm išsvajotojo alaus, tik apsirodo jis buvo 4,7º J Apgaule!!! Bet skanus J
Tarsi nieko ypatingo ir neįvyko. Tiesa, aptarėme pasikeitimą nuotraukomis ir galimą susitikimą rugsėjo mėnesį. Buvo gera sėdėti ir žiūrėti į žmonės, kurie jau buvo kitokie... kažkas visus siejo viduje ir kiekvienas buvo savaip artimas, brangus, įdomus...
Rytoj – kelionės į Lietuvą pradžia. Surinkome paskutinius pinigus kelionei padengti ir bendrom išlaidom. Ir po truputi išsiskirstėm į palapines. Rytoj reikėjo anksti keltis ir palikti šią nuostabią vietelę.
Andrius


2006 liepos 29 - 31 šeštadienis - pirmadienis

Rytas buvo ankstyvas, savaip žavus ir galbūt truputi slegiantis... pakavomės ir ruošėmės išvykti. Asta, Vidas ir Giedrė nuėję į valgyklą paprašė karšto vandens kavai ir arbatai, dideliu puodeliu kavos pasidalinom ir su kitais prie autobusiuko ;) Iki paskutinės minutės buvo neaišku keliese mes važiuosim autobusiuku ir kiek už tai teks mokėti, tai vadas ir finansininkė Daivutė turėjo vargo tai aiškindamiesi ir skaičiuodami. Kiti irgi - bandydami susiskaičiuoti savo finansus ;) O kai kam tai buvo dzin . Galiausiai, turbūt apie 9val. sulipom į autobusiuką, ten dar važiavo pora rusų ir keli vaikinukai gale. Dardėjome jau pažįstamu keliu tik į priešingą pusę, pakeliui prisimindami prieš dvi savaites buvusias akimirkas, vėl stebėjome mažų miestelių gyvenimą, tradicinius namus, žmonių aprangą... buvo šiek tiek nesusipratimų dėl nesusikalbėjimo tarp vairuotojo ir keleivių išlaipinimo Nalčike, ten užsukome į centrinį ofisą, nes Giedrei reikėjo paimti leidimus Ąžuolų žygeiviams, autobusų ir geležinkelio stotis dėl kitų keleivių. Ir galiausiai atvykome į Piatigorsko geležinkelio stotį.
Bandėm palikti daiktus saugojimo kameroje, bet vėliau nusprendėme paeiliui juos saugoti perone poromis po pusvalandį. Giedrė + Vidas, Violeta + Daivutė, Rimas + Lina, Andrius + Eglė, Tania + Asta. Mes su Tania turėjom porą valandų, norėjom rasti vaisių turgų, šiaip maisto kelionei traukiniu, lauktuvių ir tūliką J Nusitrenkėm į pačią tolybę, kur buvo CUM, radom tūliką ir apsipirkom. Tania dar pirko arbūzą chebrai gimtadienio proga. Ir laikas prabėgo labai labai greitai. Atėjom į budėjimo vietą šiek tiek anksčiau nei reikėjo, bet beprotiškai norėjom valgyti, be to prisivaikščiojom gerokai, tad nebuvo gaila J laikas budint praėjo visai greitai. Stotyje dar matėm Labutį ir sužeistuosius, kurie atrodė visai gerai, tad visiškai nusiraminom dėl jų.
Galiausiai atvažiavo traukinys ir mes turėjom sulipti į jį per 5min. bet tai pavyko visai nesudėtingai J Čia vėl vietų skaičiavimasis, dalijimasis, šioks toks pasiginčijimas tarp Andriaus ir kito grupės nario dėl vietos, patalynės išsinuomavimas ir... jau atrodo įprasta tvarka... Išvykom apie 18val. Buvo Tanios gimtadienis, tad sugalvojome jai extra dovaną – slapta visi ant lapelio surašė savo įspūdį apie Tanią, tai ką sugebėjo pastebėti apie ją kelionės metu, tai užrašėme kitoje atspausdinto žemėlapio pusėje, pridėjome keletą piešinukų apie Tanią ryte, dieną, vakare ir naktį J Aplodismentai idėjos įgyvendintojai – Eglei. Pasveikinome Tanią, sudainavome jai gimtadienio dainą ir visi kartu suvalgėme nuostabiai skanų arbūzą. Tada bandėme miegoti J
Ryte pabudus laukė dar visa para traukiny. Kaip visada žaidėme „durnių“, Asta skaitė knygą, gulinėjam, žiopsojom pro langus, nes buvo graži diena. Norėjom padėkoti vadui už tai, kad vedė mūsų grupę, tad padovanojome jam Eglės piešinį. Jis pavaišino vynu, kurį gavo iš Labučio chebros už daiktų saugojimą Piatigorsko perone. Ir dar valgėme medaus skonio melioną. Tikrai dieviškai skanus!! J Taip pat gavom paskaityti iš vado medžiagą apie Bezengi rajoną, jo draustinį ir istoriją. Skaitė Vidas ir garsiai vertė, nes tekstas buvo rusiškai. Įdomu paklausyti J O vakarop turėjom džiaugsmo azartiškai pažaisti „mafiją“ su kitais iš Labučio chebros. Tikrai buvo labai smagu ir įdomu, nes be visa ko mafijos korta sugebėjo net 3 kartus iškristi Andriui, o tai buvo tikrai neįtikėtina J
Taigi, laikas prabėgo visai greitai. Ryte visi sukrutom ir ėmėm ruoštis ilgai lauktam išlipimui. 6:50 keliom minutėm vėluodamas traukinys sustojo Minske. Išlipę iš karto nuskubėjome keisti pinigų ir bandyti užsisakyti bilietus autobusų stoty. 3 Jucevičiaus chebros kauniečiai sugebėjo netgi 7val. autobusu išvažiuoti. Mūsiškiai nusipirko bilietus ir turėjo išvažiuoti apie 8val., o Asta su tania dar šiek tiek liko. Asta norėjo nuvažiuoti į turistinių prekių parduotuvę, tania dėl taip ir neatskleistų priežasčių apsisprendė jai laikyti kompaniją. Deja mums nesisekė, nes ir dėdamas didžiausias pastangas, niekaip negavom informacijos, kur ji yra, be to ir laiko nedaug teturėjome... tai nuvažiavom iki CUM, kuriame jau buvom buvusios ir nusipirkom bent kilimėlių. Na, o tuomet jau į autobusą ir ilgu keliu link Vilniaus. O kelias buvo labai ilgas... bet galiausiai visi atsiradome namie..
Asta

Daugiau kelionės nuotraukų galite rasti čia.

2004.08.06-09.09 Dviračių žygis Europe 4 Family

Tai dviračių žygis iš keturių Europos kampų (Lietuva, Airoja, Ispanija, Lenkija) į Europos parlamentą Briuselyje, kur žygio dalyviai įteikė jų vertybes ir valią išreiškiančia peticiją apie šeimos išsaugojimą ir stiprinimą Europoje. Žygio dalyviai kiekvieną dieną mindavo dviračiais iš vieno miesto į kitą, nakvodavo mokyklos salėse, palapinėse ar žmonių namusoe, taip pat miestuose rengdavo ar dalyvaudavo įvairiose akcijose, kalbėdavosi su praeiviais apie šeimos svarbą žmogaus gyvenime. Lietuvos jaunimas per visą žygį vežėsi dvi didelias drobės juostas ant kurių miestuose žmonėms leisdavo dėti savo rankų antspaudus kaip pritarimą šei peticijai, bei rašyti įvairias mintis apie šeimą, linkėjimus ar prašymus Europos parlamentarams apie šeimos svarbą. 

Viso Lietuvos šakos dalyviai numynė 2591km
Lietuvoje 390km

Šiame žygyje dalyvavo Turistas.lt komandos narė Asta Semokaitė, o nariai Tomas Stasiukaitis ir Tomas Bendikas dalyvavo atkarpoje Lietuvoje.

Pateikiame šio žygio dienoraštį nuo Lietuvos - Lenkijos sienos iki Briuselio.

 

      

2004 08 13 penktadienis ~60km Lazdijai - Augustov

Laura: Šiandien prasidėjo atostogos!!! Pirma diena Lenkijoje. Vakar nežinojome, kad mūsų niekas nepasitiks prie sienos ir visą dieną važiuosime vieni. Bet maltiečiai (Georg ir Heino) kaip visuomet buvo gerai nusiteikę ir sakė, kad viskas bus gerai. Na, aš jais ir patikėjau. Įveikėm nesunkiai. Bet tas važiavimas eilėje mane veda iš proto. Negaliu to pakęsti. Bet įveikiau ir tai. Tiesa, teko nusiversti gan skaudžiai, ko pasekoje gavau keletą pleistrų ir tepalų, o paskui dar ir galimybę pasivažinėti maltiečiu sunkvežimyje, nes visa drebėjau ir nepaėjau. Bet, dėkui dievui, neilgam. Greitai vėl sėdau ant savo dviratuko ir gan šauniai važiavau. Tiesa buvo juokinga, kai Heino važiavo su mano dviračiu su užrašu ŽMONA bet dar vyras.
Įlindau į Klajoklį, kur radau užuominų, kaip nuskrist į Dominiką – visai įmanoma. Va. Tada, guodžiau Aurimą, kuris man įsikniaubęs į pilvą vos neverkė, kad reikia namo važiuot – buvo jo labai gaila. Tikrai labai.
Pusryčiams gavome pietus - su pilnu garnyru. Pajudėjome su Tomais, kurie Lenkijoje pasuko atgal. Tiesa, dar prieš tai pasidžiaugėme tortu už 7,10lt ir užrašais ant dviratukų VYRAS ir ŽMONA su skarbonkėm, kurias išbandėm tik Lenkijoje – baisus triukšmas 
Kirtom sieną be problemų, paskui nusivertėm, paskui važiavom per mišką, kuris taip lietuviškai kvepėjo ir užsimanėm čiobrelių arbatos, virtos ant laužo. Sustoję pamėlyniavom – labai skanu. Astulė numigo. Ilgai aiškinomės, kur valgom. Nusprendėm važiuot iki ežero 5km, teko numint >10, bet paskui radom šaunią vietelę, kur mes su Rasa numigom, prieš tai šauniai papietavę.
Asta Kas miegojo, kas vaikštinėjo vienatvėj, kas dviračius taisėsi, o kas šiaip plepėjosi…O dangus vis niaukėsi ir niaukėsi…ir jau kai pagalvojome apie važiavimą, ėmė lyti  visi sulindom po pavėsine ir susirietę susispaudę sėdėjome. Iš vaikinukų vis kas nors šukteldavo “ten švinta švintaĄ” tik Laurai taip neatrodė. Galų gale ji nusprendė imtis veiksmų ir su “pasatu” važiuoti iki Augustovo ieškoti lenkų. Mūsų nuostabai ji grižo su dviem lenkais, kurie aceit jau porą valandų laukė mūsų visai netoliese. Tuomet visi puolėm iki sunkvežimio, išsitraukėm savo lietpalčius ir sėdom ant savo “žirgų”  pylė lietusĄ ir mums teko pirmą kartą šį žygį normaliai minti per jį. Na, kaip kuriems tai aišku labai patiko ir jie atsigavo  dar kažkaip nesusitarę vieni nuskubėjo į priekį, kiti atsiliko ir gavosi, kad pasidalinome į 2 grupes, už ką paskui visi gavome velnių.
Vakarienę valgėme lenkiškame “Restauracja”, kur vėl šiek tike nervų kainavo lenkam, nes jie kažkaip apsiskaičiavo ir per mažai porcijų užsakė. Bet aišku mes pasidalinom sriubom, kurių buvo 3 rūšių ir karbonadais, kurių liko. Paskui vėl visiems teko lįsti į savo šlapius ir nemalonius lietpalčius ir po saugumo paskaitos saugiai minti lietumi tolyn.
Apgyvendino mus bažnyčios priestate, visų “džiaugsmui” – merginas ir vaikinus atskiruose aukštuose. Kai jau susitvarkėm, vakarojom paskutinį vakarą su maltėzeriais, gėrėme jų statomą šampaną ir dalijomės šiandienos įspūdžiais, ypač apie mūsų naujausiojo nario elgesį 
Ir vis dėl to Gedis ir Mažvydas neiškentę atsikraustė miegoti pas merginas 
Buvo šlapia diena, su atsisveikinimais, su grupės sumažėjimu, atvykimu į Lenkiją. Keista priprasti, kai mūsų mažai, bet vis tiek gera, kad esam visi lietuviai  nes poryt prisijungs ~25 lenkus. Na, o šiandien labanakt!


2004 08 14 šeštadienis ~50km Grajevo bažnyčia "su kalneliais ant srogo"

Rasa : Koks vargas! Man prisiėjo rašyti dienoraštį.
Taigi… gavau į rankas kamuoliuką, kurį spaudant galima nusiraminti. (reikia baigti, nes visi tvarko, o aš čia sėdžiu  )
Rytas Lenkijoje prasidėjo kėlimusi 7val. , kadangi kai kas sumaišė laiką su Lietuvos. Tiesa, dar prieš tai Lenkijos bažnytėlės varpai pranešė, kad šiandien šeštadienis ir laikas į mišias.
Na, o kelionės iš Augustovo į Grajevą metu įsitikinau, jog ant dviračio tikrai įmanoma užmigti, nes visą laiką važiavome keliu, kuriuo važiavo fūros. Didžiausias įvykis buvo dviračių takelis, kur galėdavome minti vienas šalia kito. O jų buvo net kokie 3… įsitikinom, kad lenkų simbolio – gandrų- čia yra pakankamai, nes tokios gausybės vienoje vietoje dar niekada nebuvome matę. Buvom sustoję vienam miestely, kurio pavadinimo tikrai nepasakysiu. Gedas žinoma, eilinį kartą niršo, kad mes tik 49km nenumynėm per 2val., kad nuodugniai, išilgai ir skersai neapžiūrėjome Augustovo, o stoviniuojame ir dairomės po kažkokį neaiškų miestelį, kur net lankytino objekto – parduotuvės- nesimato. FantastikaĄ bažnytėlėj apsidžiaugėm išvydę porą prancūziškų sakinių, kuriuos net pavyko išsiversti. Kelyje dar labai pradžiugino aguonos (kurių buvo net kokios 25  ), geltonų gėlių panašių į pienes laukas. Matėm 3 kambarių butų ant stulpo, kuris labiausiai tiktų gandrams. Išsiaiškinau, jog nykštukai geriausi gyvena Prienuose 
Atvažiavom į miestelį. Bažnytėlė, kuriuos “tvartuose” gyvenome, buvo įspūdinga tuo, kad žmonės labai sureagavo. Ašei labai patiko, kiti ja pasibaisėjo. Žinau tik tiek, kad čia buvo per daug prikrauta visokiausių statulėlių, “linksmųjų kalnelių” ir panašiai. Lenkai čia mus sutiko gana “vaišingai” : su maišeliu dešrelių (nevirtų) ir pora pomidorų. O dėl vakarienės ir pusryčių, tai pasiūlė, o gal net ir nesiūlė pasidaryti patiems. Taigi, Vaidos žodžiais, kad “Lenkijoje mūsų laukia lietus, badas ir maras” pamažu ima pildytis. Ne, nieko. Tik gaila lenkės Agnieškos, nes ji labai jaudinasi dėl tokių dalykų.
O dabar pietų miego metas, nes esam pavargę ir neturim ką veikti (tai yra nėra jokių akcijų ir aš asmeniškai jaučiuosi kaip eiliniame žygyje, o šeimos idėja pasibaigė Lazdijuose, taigi dėl to laukiu Varšuvos). Tuo tarpu eisiu miegoti ir aš. Labanaktis.
Laurytei labai pasisekė, nes gavo iš maltiečių lovytę, o dar ir nykštukai atėjo išprašyti.
Virginija : Kol per pietus Laura u Mažvydu miegojo ( nuo 16 iki 18 val. buvo paskelbtas tylos laikas), atvyko naujoji maltiečių pamaina. Senieji perdavė jiems visus vaistus, įrankius ir kitus turtus, parodė kaip naudotis Maltamobiliu… bet įdomiausias dalykas, kad tie naujieji yra jauni (iki 30 metų) ir visai nieko…ir dar kalba angliškaiĄ.. merginom “šviežiena”.. (ir vaikinai taip juokavo). O vaikinams bus tokios “šviežienos” , kai Varšuvoje susijungsime su lenkų grupe..  
Rasa : Laura keliasi. Astule geria 3 kavos puodelį.
Atsikėlę su Astule išėjom pasivaikščioti kitus palikę ir šiek tiek kaltos. Taigi, neypatingai žinau, kas vyko. Gera buvo pasikalbėti ir rasti slyvyčių, jomis pavaišinti žmogučius. Sužinojau, kad praleidom Lauružės daineles. Ach, kaip liūdna. O dabar ruošiamės miegoti.
Nykštukai turi budėti…vargšeliai. Mažvydėlis dar tik Laurytės lovytėj, o nykštukai nori miegelio. Štai jie jau pabudo. Gerai, kad yra biologinis žadintuvas, kuris suveikia bent porą kartų per naktį, kas nebūdinga nykštukams.

 

2004 08 15 sekmadienis 65km Grajevo – Lomža

Vaida: Vai vai , reik rašyti dienoraštį… 
Na, ok 
Atsikėlėme 10:50 (taip rodė sieninis laikrodis )ir išvažiuojant jis rodė taip pat… vadinais, ryto ir nebuvo  ohoĄ su Gedu nusprendėm, kad ten kažkokia įmantri laiko skylė  juk visi sakėme, kad lenkijoje bus visokių smagu smagumynų, kurie gali baigtis maru, badu ir … Et bet kol kas minam dviračius ir jau pasiekėme 20% Briuselio  ot smagu  velniškai  Ą
Taigi dėl to (gal ir ne dėl to  ) darėm vakare šventę – lenkiško alaus ir degtinės ;) … vai,gi nereikėtų šokinėti laiku – reikia laikytis tvarkos  Išvažiavom iš Grajevo miestelio  Kartu 15kmĄ Paskui skyrėmės į “greituosius” ir “lėtuosius” (įmantru buvo važiuoti su greitaisiais lenkais – vis jų reikėjo stoti laukti ) Vieans didžiausių nuotykių kelyje buvo po pietų, kai atsiskyrus greitoji komanda užsinorėjo užsukti prie malūno  ir tada…Ą juos pakratė ELEKTRA (na, iš tikrųjų, tik Marių ir Rachel  ), nes buvo ištempta vielaĄ vienžodž, klykėm iš juoko  Tada jau prisijungė vėl “lėtoji” ir nuvažiavome prie velniškai gražios bažnyčios Ą Et, deja deja, tik vidus visus nuvylė  Galėjo geriau visai nekviesti vidun  Būtų išlikęs didingos bažnyčios vaizdas  Ai, dar per pietus kas buvo  sumanėm žaisti “žudiką” ir turėjom vakare sugalvoti užduotis, bet ech ta “vakaro šventė”… na, pietūs taip ir praėjo bevalgant, klykiant ir galvojant žaidimus  Tada vėl kelias kelias… Likę daugmaž 30kmĄ Sakyčiau su vėjeliu nulėkėm juos iki Lomžos, bet iš tikro važiavom prieš tokį vėją  jaučiausi kaip Don Kichotas kovojantis su vėjo malūnu  , bet už tai apylinkės buvo labai gražios ir kvepėjo (ypač kai lėkėm miškais) . Ai, kely dar su Gedu patyrėm mažą nuotykiukąĄ Ragavom neprinokusių pašarinių kukurūzų  Smagiausia buvo ne ragauti, o juos išsiroti – tikrai įmantru  ir davėm kitiem paragauti, nes nelabai skanu 
Nuvažiavom ~65km ir susitikom Lomžos pakrašty su visais
Ooooo… kokius apartamentus gavom  Švarūs Ą 6 kambariai su lovom (miegojom ant tikrų lovų  ) švarus dušas, tūlikai Ą Na, vis dėl to klebonija  Gavom sočią vakarinę  ir tas smagu .
Asta: Dar kelios detalės apie šiandieną  Pamenu, kaip ryte Raselė, Mažvydas, aš ir dar kažkas ryte ėjome į mišias bažnyčioje su linksmaisiais kalneliais ant stogo, bet kažko mums ten labai trūko…
Lomžoj ilgai sėdėjom ant šaligatvio ir laukėm, kol mūsų ateis kasnors pasitikti ir parodys nakvynės vietą. Valgėm ledų  Paskui galų gale mus apgyvendino seminarijos patalpose. Vakarieniavom su kokiais trim aukštos padėties kunigais ir ant stalo visko buvo daug daug O Mindė labai norėjo įsiamžinti ateities kartoms us tasi kunigais Paskui mums buvo surengta kelionė po miestą, centinę jo aikštę, aplinkinius senus senus pastatus. Tai visada įdomu, tik kiek pamenu, mes vos vilkom kojas ir šiek tiek griežėm dantimis, nes ne visiem patinka eskursijos, kai lyg šuniukas vaikštai paskui “gidą”. Pamenu labai gražų vaizdą, atsiveriantį pro senus senus namus, nes miestas pastytas ant kalno ir akis žvelgdamas aprėpia galingas tolumas 
O paskui – į savo apartamentus seminarijoj, vakarinis tvarkymasis, maudymasis po šaltu dušu  mes su rasele bandėm panaudoti įtakos galią ir po šaltu dušu dainavom iš širdies “esu aš afrikojĄ ir man karštaĄ karštaĄ karštaĄ”  Karščio vistiek nejautėm, bet kančią iškentėm iki galo  Pakui ilgai ilgai klausėmės, kai visi kiti gėrė ir linksminosi merginų kambary, nes mes buvom pagargę ir gert visia nenorėjom… Laura biški pagrojo, pasipliurpėm ir užmigom vėlai vėlai..

 

2004 08 16 pirmadienis >90km Lomža – Lochow

Marius: Tai štai atėjo rytas seminarijoje; kaip ir turėjo būti, miegojome kietai, nes iš vakaro surengėme nedidelę tarptautinę fiestą ir supažindinome svetimtaučius draugus su natūraliu dzūkišku produktu  Be to, pagaliau turėjome lovasĄ Ir netgi patalynęĄ Jei nekreipsime dėmesio, akd keltis teko gan anksti, kad “galėtume nueiti į mišias”, tai viskas buvo labai neblogai: gausūs pusryčiai vyskupijoje (jau kas kas, o bažnyčia Lenkijoje turtinga…), “lauknešėliai” (mėsos visos taip ir nesuvalgėm); po to (kiek pavažiavus visiems kartu :/ ) – mynimas greitoje grupėje. Važiavom tikrai smagiai. Labai geru ritmu. (Velnias, iš vis nežinau, kaip čia fainai rašyti) Na, anyway… Bet už tai po to, jau po pietų, gvaom lenkiško vieškelio paragaut  Fui, koks jis šlykštus – pilkas, smėlėtas ir dar su tarka. Tikra mirtis dviračiamĄ O aš dar kaip tyčia tądien buvau granginę išsivalęs ir susitepęs! Tai surinkau turbūt pusę smėlio nuo vieškelio!  Hrrr… (Nekenčiu vieškelių…!) Važiuodami vieškelu pagaliau radoem vietą “lunchui” (po ilgų diskusijų, vykusių tarptautiniame lygyje ). Lenkiukai kaip visada kelio nežino Galų gale davažiuoujam iki Lochow, kur bičas, kuris galėtų puikiai atlikti esesininko rolę filme apie II pasaulinį karą  pareiškia, kad teks keltis 6val. ryto (į mišias aišku, čia juk Lenkija )
(sorry dėl rašto, rašau tamsoje)
Bet po aktyvių lietuvių pritestų sąlygos kiek suminkštėja ir patenkam į visai draugiškai nusiteikusių šeimynų rankas.
Asta: Raselė, Virginija ir Astulė važiavo “passat’u”.
Sėdėjau priekyje, taigi atsiminimai apie lenkus ir kelius Jie vsiisškai nesilaiko kelių eismo taisyklių, ypač greičio apribojimų. Žiūrint į pralekiančias mašians nieko neįmanoma suprasti. Man tai visi jų keliai atrodo vienodi, nes visi asfaltuoti ir tik dviejų prišpriešinių juotų  Kaip juos atskirti? - Greitkeliuose nupaišytos baltos juostos, pakeliui normalūs ženklai ir daug fūrų. (šiuos apstebėjimus adariau poto, kai pasiklydome ir važinėjome kaimo keliais ) Virginija pastebėjo, akd aps lenkus “šlagbaumai” pewr visą kalio plotį, aš padariau išvadą, akd tai todėl, akd lenkai neislaiko taisyklių . Dar labai įdomu, akd nuleidus šlagbaumą, po kiek laiko atvažiavęs traukinys sustoja netoliese esančioje stotelėje, išleidžia keleivius ir tik tada pravažiuoja per užtvertą kelią vienžodž reikia pusvalandį laukti prie užtverto kelio
Pirma nakvynė šeimose, kai mes dar net nenutuokėm kiek daug per šią kelionę mums teks kankintis nakvojant šeimose Aš su Rasele nakvojom pas moterį su dukra, kurios nei viena nekalbėjo, nei rusiškai, angliškai, vokiškai ar prancūziškai. (dukra kalbėjo lyg angliškai, bet mamai sakė “nu jau ne, aš tai nekalbėsiu angliškia”). Tai buvo daug keistos tylos, aš vis bandydavau susišnekėti ir suprasti lenkų kalbą, o moteriškė buvo labai maloni ir šokinėjo aplink mus.

 

2004 08 17 antradienis 90km Lochow – Warsawa

Laura: Na, atsikėlėm gerai pailsėję pas 1 tvarkingą lenkę, kuri mus pažadino 6:30 į mišias. Na, ką, atsikėlėm, nuvežėm šeimininkę į mišias, patys nuoširdžiai pasijuokėme iš protestantų maltiečių, sėdinčių bažnyčios vidury, dėl ko jie paskui buvo išlazdavoti ir labai gailėjosi, nes jei būtų padarę taip kaip mes – atsisėdę prie durų, tai būtų galėję ir išeiti kaip mes – už 2min. Mes su Mažučiu radom kepyklą, kuri turėjo bandelių ir vaflių, kuriuos, susėdę ant šventoriaus, šauniai suvalgėme. Baigėsi mišios, paėmėme šeimininkę, pavalgėm šaunius pusručius ir išvažiavom į žiauriai sunkią ir stresuotą kelionę į Varšuvą. Ne tik dėl kelių ir pro šalį švilpiančių LKV, bet ir dėl lenkų neorganizuotumo, kelio nežinojimo, skubinimo ir pan. Lunch’o metu suorganizavau, kad sustotumėm prie upelio, kur mes su Rasa labai šauniai išsimaudėme. Kai šiaip ne taip pasiekėme Varšuvą, teko staigiai pavalgyti nuraminti piktus maltiečius, kuriems trūko nervai dėl deorganizacijos, ir nuvykti į vietą, kur turėjo būti koncertas. Ten laukė ilgas ir dar nelinksmas važiavimas į šeimas. Maltiečiai ėjo iš proto. Į koncertą buvo susirinkę daug geltonų maikučių, kitam gale aikštės dalino prezervatyvus, mūsiškiai grojo repą, išvažiavom. Tiesa, dar į galą įsimetėm 4 saviškius, kurių vos lenkai nepaliko laukt aikštėj neaišku ko. Tada varėm paskui maltą per raudonas. Patekom į fainą šeimą, kuri mokėjo angliškai, gavom kambarį rūsy, šeimininkė buvo visai neįkyri, o lunch’ui įdėjo labai skanių sumuštinių. Vakare gėrėm arbatą su karališku šokoladu senoviniame rūsyje.
Asta: Važiuodama autobusiuku į nakvynės vietą su airėmis išmokau dar Lietuvoje jų sukurtą dainą:
There are three gravel roads left for us to cycle
But if the one gravel road should be accidently tammak
There would be two gravel roads left for us to cycle
But if the one gravel road…
There would be one gravel road…
But if the one gravel road…
There would be no gravel road…

 

2004 08 18 trečiadienis 55km Warsawa - Piaski Krolewskic

Mažvydas: Jėgelė! Pusryčiams Lavazza. Iš tikro itališko kavinuko. Kalnas maisto ir neįsipareigojanti ir ne per rūpestinga šeiminikė, dirbanti italų firmoje.
Automobilį vairuoja Marius ir vežasi aires ir Rimą, nes lenkai pažadėjo 50 km žvyro nacionaliniam parke. Ir čia pirmą kartą apsiriko – žvyro buvo ne daugiau 10 km. Visi važiavo viena grupe, kurią vedė Vlocekasir iš karto užsitraukė mūsų nemalonę savo kvailu švilpimu. Paaiškėjo lenkiško žygio organizavimo ypatumai – sustojimai ant saulės, visiškas nesiorientavimas žemėlapiuose ir apskritai niekus. Šiandien pirmą kartą teko apstaugti Tomašą ir Vloceką. Galų gale pasiekėme nakvynės vietą – vienišų motinų namai. Poromis buvome sukišti į mažus mažus kambariukus, kuriuose stovėti buvo galima tik po vieną. Ypatinga skirtinybė – milijonas uodų, kurie puolė visi iš karto. Dabar trumpai :
1. Nuostabiai skani kava salelėje maskatuojant rankom.
2. Žudantis Martino futbolas (jis sumaišė mano galvą ir kamuolį).
3. Grill dešrelės ir trys dėžės alaus.
4. Dainos prie laužo, kurių negirdėjom, nes per saldžiai miegojom palapinėje.
Oi, oi, kokia buvo palaima. Ryte (kitą dieną), atsibusti anksti anksti ir pajusti ryto vėsą, ir galėti ją traukti traukti į plaučius.


2004 08 19 ketvirtadienis ~70km per karštį ~40C
Piaski Krolewskic – Plock (Stari Rinok)

Gediminas: Naktį praleidome vienišų motinų prieglaudos namuose, ar kažkas tokio. Miegojimu ar ilsėjimusi to tikrai negalima pavadinti, vien tik dėl uodų, kurių čia buvo milijonaiĄ Aišku, dar ir miegot nuėjome apie vidurnaktį – labai integravomės su lenkais ir maltyzeriais. Labai smagus vakarėlis buvo ir tie lenkai ne tokie jau blogi yra. O maltyzeriai tai iš viso nerealūs Ą Besibaigiant alui, jie visiem pastatė po keletą, o kai mes lietuviai sudainavome „Ant kalno mūrai“, lenkai kažkokią „Kakalinką“, tai maltyzeriai užtraukė savo vokišką dainuškąĄ Lydėmės visi iki vienoĄ Ir aplamai... Šiandien ryte tokia gera nuotaika ir savijauta buvo, kad 7val. su Marium ir Martinu (lenku barzdotu) važiavom palakstyti dviratukais. Radom tokį prūdelį, ten pasimaudėm, dar palakstėm, apie 20 km padarėm. Tai nutarėm, kad reiks Laurą paerzint, nes jau antrą kartą tie, kurie tūsinasi iš vakaro, ryte lengviau keliasi ir sveikesni būna  Reiks, Lauryt, tau išvadas daryti Ą Nors kita vertus, visi mūsiškiai patenkinti priėmimu ir pailsėję atrodė. Viena iš airių savo pasitenkinimą knarkimu išreiškė, kad net per tris kambarius sienos drebėjo. Ką aš žinau... Apie 9 val. visi jau buvo žvalūs, kaip agurkėliai ir toliau tęsė protestą prieš lenkų katalikizmą, neidami į pamaldas. Bliamba, kartais man kyla mintis, kad reiktų iš pagarbos į mišias nueiti. Be to gi Lietuvoj daug kas iš mūsų į mišias eina, tai man keista, kad čia taip priešingai nusiteikę. Ką gi, iki 10 val. dar pasikuitėm, pasitvarkėm ir ėjom pusryčiaut. Visiems patiko ir atrodė laimingi, tik Astulės skrandis nebegalėjo virškinti atsibodusių dešrelių. Aj, ir dar Mindė nustebino „mesteldamas“ Luise kečiupą. Ir dar, kai matyzeriai apakę atsisakė kavos, ir dar , kai Astulei neužteko cukraus ir dar, ir dar... Ne, visko čia nesurašysiu, nes tiek fantastiškų akimirkų būna, kad visų net nesuskaičiuosi. Beje, lenkai pradėjo ne tik savo kalba, bet ir angliškai kitiems aiškinti. Pavalgius draugiškai visi pabaigė tvarkytis, sunešė daiktus, išsišlavė, susirinko dviračius ir ruošėsi į kelią. Apie 11 val. mus surikiavo į tris grupes. Labai originaliai pavadintas „A“, „B“, „C“. Tada pasileidom raiti A, B, C ir pradėjome ilgai ir nuobodžiai važiuoti... Bliamba, gudruolis Vortekas, važiuojantis A grupės priekyje, vienintelis turi žemėlapį ir niekam nerodo, o pats nesiorientuoja ir stabdo prie kas antro posūkio klausti. Taip jam ir reikia, kad padangė prakiuro Ą Aišku, paskui mums atkeršijo stabdydamas mus vidury kelio ant saulės. Taigi, A grupė (tipo ereliai), turėjo savo sudėtyje mūsų aires, B- buvo prolietuviška, ir vadas Marius buvo. Mes truputėlį stabdėm, nes taip pat turėjome mūsų panelių, kurios įdomiai skirsto jėgas - į liežuvio raumenis daugiau energijos, nei į kojas paduoda. Bet tai baikis – važiuot buvo galima, tik kad pradėjau snausti – tris sekundes miegi, vieną sekundę žiūri į kelią  vėliau smagiai paplepėjom su lenkaičiais ir laikas greičiau praėjo. Apie C grupę nežinau nieko, nes jie atsilikę už mūsų buvo. Šiaip man toks važiavimo stilius visai baika, nors Marius parinasi, kad jam per lėtai, o mergelės nespėja paplepėt, manau su lenkų organizuotumu ir loginiais sugebėjimais kažkoks kitoks skirstymas per daug sudėtingas būtų...
Taigi, iki pietų nusivilkom prie bažnytėlės, apie 40 km nuo starto vietos. Ten davė užkąsti – po pusę banano ir bandelęĄ Gerai, kad lietuvaičiai pasirūpino sumuštinių dėžėm ir sugebėjo pašeimininkauti, o tai tikrai būtų visi nuo tokio davinio persivalgę 
Toliau vėl tas pats nuobodus, monotoniškas mynimas lenkiškais keliukais, karštis, šiknos skausmas ir daug “skundų” iš lenkų pusės. Gerai, kad tokios linksmybės galų gale baigiasi ir apie 17val. atvykstam į miestą. Čia labai smulkiai išaiškina planus lenkiškai ir biški angliškai, pajudam į akcijos vietą. Didžiulis balaganas kelyje, bet nieko blogo nenutinka – gal dėl to, kad du lenkų aktyvistai stabdo mašinas, ir mūsų visi bijo, gerbia, praleidžia? Ką gi atvykstame į Plock`o centrą. Apsukame pusę nevykusio garbės rato ir prirakiname dviračius. Bėgam maudytis į fontaną, gaivinamės jo purslais ir smagiai fotkinamės. Atsiranda Laura, Mažvis ir traumuotas Rimas, kurie šiandien su mašinėlėm žaidė – aceit per daug dideli, akd dviračiais važiuotų  Ne, nieko prieš – nes dviračiais man labiau patinka, nei mašina važiuot, ir visai nelaukiu sekančio važiavimo. Ai, dar pamiršau važiavimą per didžiausią Lenkijos upę – VysląĄ Nerealiai didelė ir graži tik ganėtinai nusekusi. Tai va, per tą akciją visi dviratininkai tapo atviručių ir skrajukių dalintojais. Vienas girtas dėdė norėjo, kad mes jam ir žygio emblemas, bei švilpuką padovanotumėme, dar ten kabinėjosi, tai gerai, kad policininkai įsikišo. Na, o šiaip tai dviratininkai daugiau dėmesio ir nesusilaukė. Užlipom ant scenos, pastovėjom kaip durneliai ir nulipom.Nesiteikė nei pristatyt lietuvių, nei žygio normaliai pristatyt – nieko. Šiaip nenustebčiau, jei lenkai nusisavintų žygio idėją, o maršrutas “Vilnius – Briuselis” persivadintų į “Liublinas – Briuselis”  Taigi, akcija, manau, nevykusi buvo ir nesupratau kam skirta ar WAY ir dviratininkų žygiui ar kažkokios Plocko grupės koncertui (gerai, kad ne reperiai kaip Varšuvoj buvo ) Be jokių minčių, šaltais veidais, be emocijų ir aplamai gėdingai išvažiavom išaikštės ir važiavom iki parapijos. Vėlgi maršrutas “nustebino” ir vos ne vos su “kurdais” ir lietum pasiekėm tikslą. Čia mūsų rinktis susirinko šeimos. Sustūmėm dviratukus į garažą, susirinkom šmutkes ir mus išsirinko šeimos. Taigi, dabar visi atskirai, jaučiu ir daug kas nepatenkinti, esam šeimose. Ai, man tai dzin – pavalgiau, nusiprausiau, gavau lovą – išgyvensiu. Šiaip tai ta bobutė ir lenkas jau miega, ir vėloka jau, tai gal užteks šiam kartui?
Reziumuojant, galima teigti, kad “šūds su bruknėm” gaunasi, taigi išgyvensim. O rytoj, manau, bus vėl daugybė nuotykių ir įdomybių – gi čia Lenkija, čia visko būna ĄĄĄ
Labanakt dienorašti…


2004 08 20 penktadienis 80km Plock – Wloclavek

Laura: Nuostabi diena su apavadinimu : kaliniai varomi dirbti arba militaristinė stovykla. Žodžiu, viską darėme pagal švilpuką. Šaunu. Ašų daugiau taip nevažiuosiu, nes kažkodėl nemoku myžt pagal švilpuką. Žodžiu, sustojam 3 kartus 5min, 25min, 1val. Trečias sustojimas pradingo, nes pradėjolyti, o kai lyja tai kažkodėl visi pameta galvą ir pradeda važiuot kiek žirgai neša, nesidairydami ir nestabtelėdami. Tai finale padarėm >200m eilę dviratininkų važiuojančių bile kaip kurių nei perlipsi, nei apeisi, nei po apačia palįsi. Tai kai sustojom, tai aš ir Holger pakėlėm škandalą, bet iš tikrųjų neverta, reikia geriau nedaryti, negu bandyti perkeisti. Na, ai pradėt reikėjo nuo to, kad miegojom šlykščioj sintetinėje lovoje, kuriopje net prakaito kvapas pasikeitė. Ir kiad ryte atsikėlėm tikėdamiesi apžiūrėt Plocką. Bet vietoj to pavyko nusipirkti tik tualetinį bakelį, ir tai gerai. Mažvydėlis norėjo ir klozetą nusipirkti, bet aš jį sulaikiau nuo šios šaunios minties.
Lunch‘ą valgėm fainame miestelio parke, kur į mus valgančius spoksojo keletas pagyvenusių senukų ir dar keletas murzinų ir alkanų vaikų. Darėm bendrą stalą, tai kažkaip vis tiek ant galo gavosi, kad lietuviai pasidarė atskirą ratelį, nes lenkų supratimas apie bendrą stalą besąs gana keistas: susėsti į ratą, pasistatyti priš save savo maišelius ir valgyti iš jų. Paskui užlipom ant piliakalnio, prieš tai kalėjimo prižiūrėtojui išaiškinę, kad kaliniai ima pertraukėlę. Tai ten kaip ir visur stovėjo kryžius, į kurį visi norintys įsikorė. Po keletos dešimčių nuotraukų varėme keliais. Pagal švilpuką, aišku. Paskui lijo. Paskui sumedžiojom Virginiją su mašina, kuri buvo ant sankryžos. Išversta iš mašinos ir pasodinta ant dviračio, savo didžiausiam pasipiktinimui. Tada maltiečiai pradėjo ant lietaus krautdaiktus, o žmonės varė dviračius į garažą. Tai maltiečiai paskui krovė daiktus atgalir buvo nerealiai pikti. Patekom pas bobulytę (vėl šeimos, vėl klupčiojimas, ačiū, prašom, skanu, nuostabu). Numigau 45min., paskui atsivilkau į bažnyčuą, kur atseit buvo akcijos pristatymas: MY WY OMI filmuką, kas buvo l. įdomu, paklykė bičas, o aš parašiau dienoraštį. Bent tokia nauda. O dabar varysim į piceriją su Arnd ir Holger – jų išleistuvės.Čiau.

 

2004 08 21 šeštadienis ~70km Wloclavek – Inowroclav

Rimas: šiuo metu kai rašau yra 22:10 . esu apgyvendintas su dviem lenkais, kurie anei mur mur angliškai , anei kt. kalba. Šeimininkas šiek tiek kalba rusiškai,, bet prie stalo tepasakė: „kušyte – kušyte“, (tipo – kušaitė – valgykit). Nors su tais 2 lenaksi tai olimpiadą stebėdami, tai liežuviais lamė viską aptarinėdami (kelionė, olimpiada, pasikeimai gyvenime...). „Netgi“ apie bendrakeleivį lietuvį kažką „aptarė“. Gaila, tesupratau, kad tai apie mane. Nors bendrą kalbą aš norėjau rasti ir bandžiau juos kalbinti įv. kalbom 
Bet bentjau gerai tai, akd prisikirtau tikrai sočiai. Miegojom (į šiandieną) pas tokią Danutą, kurios apvardė reiškia maždaug – „surūgus grietinė“. Bet skaniĄ Tai yra priėmė neblogai. (mums, 7 vyrukams paskyrė visą vasarnamį, pas save (namuose) sočiai pamaitino, netgi dalį „skudurų“ išskalbė (su mašina). Tik nepatiko tai, kad jos vasarnamis kažkur sodo gilumoj buvo... kelio gerai įsidėmet negalėjom. Tai griždami iš Pub‘o - „smagiai“ pablūdijom. .. šiaip tai šitai vakar buvo, bet labai įstrigo. Ypač mano tas nuobodžiavimas Pub‘e. Tikrai nenorėjau ten eiti (tixliau – man ten nebuvo ko eiti) – visiškai nerūkau, alaus nemėgstu, ir geriu jį tik „ekstremaliais atvejais“... o man ten reikėjo sėdėt ir žiūrėt , - toje kenksmingoje aplinkoje...fui...Ą
Šiandienos labai ryškių įspūdžių dar negaliu išskirti...
Šiaip lenkai tarodo pradeda virsti žmog – beždžionėmis (... iš grynų beždžioniųĄ) turiu minty – kad vis dažniau „atsiranda“ vertimai į anglų kalbą.
Tiesa, tas jų mašinų stabdymas sankryžose man tikrai apstinka. Taip pat ir jų – naudotis švilpukais. Tik kad jie nmeoka jais naudotis (turiu minty – metodiškai, su sistema, su nurodytom reikšmėm...). jiems – matyt – svarbu – bile kvėpuoti („leisti orą“) į tą kiaurą plasmasinę dėžutę...
Ant vakaro - vėl pradėjo lytitai ta akcija miestiečiams - nelabai efektinga buvo 
Beje, keli lenkai(nežinia kaip ir kodėl klausė manęs koks mano įspūdis apie Lenkiją...aš diplomatiškai atsakiau – apie tai padiskutuosiąs vėliau (šis žodis pavartotas neatasitiktinai  ). Ir, labai įtariu, kad prasidėjus Vokietijai –„tai“ kažkaip labai orginaliai išreikšiu (pvz – kaip laura šiendien sakė –„ oficialiai imsiu bučiuot Vokietijos žemę“ (ar kažkaip panašiai jinai sakė)).
Na va, ati tike ryškiausių įspūdžių...dabar yra 22:45 – jau pusvalandis kaip lieju tušą į šį popierių... girdžiu – kažkas ėmė vaikščioti už man skirtų kambario durų... gali būt „nebepatogu“ ir reiks baigti...nutilo...
OĄ Ta viena seniausių Europos bažnyčiųtai faina buvo. Jei gerai išgirdau, ji rados – iš 13 amžiaus net išlikusi. Tik 18 mažiuje generališkai atbaujinta...
Graži viduje – gaila neleido fotkinti... aišku – piešiniamas tai kenkia, bet tada galėtų patys nufotkinti ir atvirutę išleisti. Ir išdalint svečiamsĄ – vietoj tos subanalėjusios „Madonos ir Jėzaus – kūdikėlio – galvų“. Po to dar gėrėm arbatos su didelėm ir per daug „apcukrintom“ bandelėm ... – vis ujau papildoma kalorija – esant tokiai organizmo „apkraučiai“...
Kątik manęs paklausė – „ar viskas gerai“ – teks baigt rašyt ir eit „šniukio“.
Tai tiek. Iki sekančio Ą (rašymo)
p.s. Ai, dar prisiminiau – atsisveikinom su maltiečiais – Holga ir Andt; faini buvo – naujieji dar tokie neatrodo... reikės prisijaukint... ;)

Virginija: Šiandien mes su Rasele ir Astule vaitavome mašiną  tiksliau sakant, Raselė vairavo, Astulė buvo šturmanas, turėjo žemėlapį ir sakė sukti kairėm, dešinėn ar važiuoti tiesiai. Aš sėdėjau gale ir mėgavausi. Palaukėm kol išvažiuos dviratininkai su amltėzeriais ir pajudėjom ... Važiavom kažkur už miesto į muziejų, panašų į Rumšiškes, tik mažesnį. Važiavom tokaiis keliukais, kuriuose jokių mašinų nebuvo ir, jau galvojau, kad ne ten pasukom. Sustoję pasiskynėm slyvų sodelyje. Pagaliau radom muziejų, pasirodė, kad, jei turime studento pažymejimus, kainuos 3 zlotus, jei ne – 5 zl. Raselė su Asta turėjo, taigi ir mane įleido už 3zl. Nuvarėm apžiūrėti... Pirmoje sodyboje apžiūrėjome per labgus uždarytą namą, pastatus ir galiausiai atėjom iki šulinio.Pažiūrėjom į vidų – tuščias... ir ne gilus... ir pilnas monetų primėtytas...:) sakau: „Čia reiktų tas monetas surinkti“  Aš gi tik pajuokavau..  O raselė sako: „Davai, lipamĄ „  ir įlipoĄ  Po jos ir Astulė  Renka ten abi sau monetas, žiūriu – turiatai ateina ĄĄĄ Sakau: „Merginos, turistai ateinaĄ „ stoviu ir apsimetu šlanga  O jos klausia, kur jie eina. Sakau, akd čia, į šitą kiemą ateina Ą  Raselė pradėjo kabarotis viršun, paskui aš ištiesiau ranką Astulei. Ji pirmiausia padavė monetas, o paskui padėjau išlipti.  Gerai, kad turistai buvo su muziejaus darbuotoja, kuri atrakino namą ir jie nuvarė apžiūrėti. Tada ir mes paskui juos nuėjom. Dar kartą, tik jau normaliai, iš vidaus apžiūrėjom.  ji sakė, akd ji viską atrakins, todėl geriau vaikščioti su ja. Taip ir darėm. Vietelė visiškai maža pasirodė, palyginus su Rumšiškėm. Ir namai visur be langinių, baltai, ypač viduje, dažyti. Ir daugybė spalvotų gėlių, šventi paveikslai apkarstyti (čia jau panašumas su slavais). Vaikščiojom, vaikščiojom ir prisiminėm, akd galbūt liko neužrakinta mašina... Grįžom... Viskas gerai  Grįžom, pabaigėm apžiųrinėti senovinę gaisrinę, dar sodybą, o tada dar nuėjom nusipirkti lankstinuką. Pajudėjom. Reikiamo miesto kryptimi, kartu ieškant kokio miškelio ir balos prie jo. Radom tpkią nuorodą į kempingą ar panašiai. Nuvažiavom, pamatėm, akd ten mokama, apsisukom ir bandėm laimę kitu keliu. Pavažiavom vis neįsukdaqmi į jokį keliuką, tad nusprendėm šiek tiek grįžti atgal. Radom tokį miško keliuką, vedantį link ežero ir apsukom. Jau maytėm ežerą, kai važiuojant per medžio šaknis pasigirdo: „BumĄ PšššĄ“ supratom, akd pradūrėm ar sprogo priekinė kairė padanga... ką daryti?  sustojom. Pirma mintis buvo skambinti maltyzeriams, bet kam? Nusprendėm pasikeisti padangą pačios, jei tik rasim atsarginę. Radom  Kad pakeisti padangą dar reikia ir damkrato... o išknisę visą bagažinę ir kitas žinomas mašinos vietas jo neradom  Kas dabar? Laimei, pamatėm prie pat ežeriuko stovinčią mažą raudoną mašinytę, o šalia jos ant pledo gulinčią porelę. Sukaupę drasą, bei rusų ir kitų kalbų žinias, nuvarėm paklausti gal turi damkratą. Pakėlėm iš snaudulio ir paklausę kokiom užsienio kalbomm kalba (jokiom  ) , paklausėm, gal turi mums reikalingą prietaisą, aiškinom, akd mums nuleido padangą. Jis išsiėmęs, nuėjo pažiūrėti ir pasakė, kad netinka, nes per amžas... pamatęs, kaip trys merginos bejėgiškai žiūri, skėsčioja rankom, sutiko pabandyti  mes mašinoje radom laužtuvą ir varžtų atsukėją, o vaikinas atsinešė mažytį varžtų atsukėją. Pakišo damkaratą, sunkiai ir atsargiai pakėlė mašiną, nuėmė rato gaubtą, atsuko varžtus. Mes atridenom padangą. Nuėmė seną, o naujai uždėti dar šiek tiek reikėjo pakeltio mašiną. Galiausiai uždėjo, prisuko, o kol jis tai darė, mes pasitarėm, akd atsilyginimui už pagalbą Raselė su Astule turi tik pyragą, kurį įdėjo šeima. Taigi, kai jis baigė darbą, merginos padėkojo ir padavė jiems tą pyragą (jo mergina irgi buvo atėjusi). Padėkojom „bardzo, bardzo“ ir nusprendėm, akd patraukiam mašiną jiema nuo kelio ir einam dar gilys į mišką pasėdėti, o gal ir išsimaudyti. Kaip tarėm taip ir padarėm  Žingsniavom jau pramintu takeliu gilyn į mišką, bet nei tinkamops vietelės prisėsti, nei kranto išsimaudyti. Tolėliau radom tokį iš šakų kaip ir tiltuką padarytą į vandenį ir ant jo suoliuką atsisėsti. Apsidžiaugėm, akd pagaliau galėsim papietauti. Tik spėjom susėsti, išsitraukti sumuštinius... kai atplaikė gulbių didelė šeimyna – 2 tėvai ir gal kokie 5 vaikai... pradėjo prašyti maisto. Aš daviau truputėli bandelės, kurią visi surijo. O kiti net pradėjo šnypšti, nes negavoĄ Galiausia, pamatę, akd nebegaus, nuplaukė. O apskui grįžo  Bet negavę masito ir vėl nuplaukė. Papietavom ir atsistojom eiti. Sakau, o aks butų buvę, jei būtų įgėlus? Sako: „Maltyzerius būtume kvietę“  Kol jie būtų atvažiavę, suradę, būčiau mirus  Bet nieko... Pakeliui atgal dar sustojome miškelyje. Žiūrim, akd mums jau laikas judėti, nes beveik vėluojame. Taigi nukūrėm.. bet vis tiek pavėlavom...  Nuvarėm į tą didelį miestą ir bandėm ieškoti, kur jie yra. Kažkokiam parke. Astulei pasivaideno maltyzerio kelnės ir dviratininkai... apsisukom ir grižom, bet apsirodė tik miražas. ..  nuvažiavę sustojom kieme, parašėm Laurai žinutę, klausdami, kur jie yra. Kai gavom atsakymą, nuvažiavom ieškoti didžiausios bažnyčios ir parko šalia. Pasirodė ne atip paparasta... nuvarėm prie kažkokios bažnyčios, sustojom kažkokiam arkely, laukiam. Perskaitom lentelę ant apstato priešais, o joje parašyta, akd tai „Vojska Polska“ (ta prasme, kariuomenė ) Supatom, akd ryškaii ne ten esam  Tada gavom iš Lauros (tiksliau Mažvydo rašytą) žinutę, akd jie kažkokiam parke prie druskų gydyklų arba kad galim atvažiuoti prie kažkokios katedros ir jie mus pasitiks.o akip surasti?... Sakau: „varau aš į Polska vojska paklausti kelio“ (kas man jaunai, durnai , neženotai reiškia  ) Bet išlipus iš mašinos, nepamačiau jokio budinčio kareivėlio, už tai pamačiau šalia esančią mašinų stovėjimo aikštelę. Nuvariau, paklasuiau kokiom kalbom kalba. Atsakė, jog vokiečių  Jau norėjau eiti Astulės pakviesti, bet dar pabandžiau susikalbėti rusiškai. PavykoĄ Ir kas dar nuostabiau, akd priėjęs vyras, pasakė, kaad jis gali parodyti kelią. Paklausiau, ar jis ten važiuoja, atsakė, akd taip, ir kad sektumėme jį. Nubėgau prie mašinos, įsėdau, sakau :“ kurk, važiuojam parodys keliąĄ“ Merginos labai apsidžiagė, gretai užsikūrėm ir nuvažiavok paskui šviesią mašiną. Ji nuvedė tiesiai prie parko  Nuoširdžiai jiems padėkojom ir nulėkėm ieškoti savų. Radom. Jau buvo atvažiavę naujieji maltyzeraii, o Laura su Mažvydu išvažiavę pasitikti mūsų prie bažnyčios. Ir jie galiausiai grįžo. Pasipasakojom, kaip mums sekėsi. Visi jau žinojo apie mūsų padangą. Paskui Laura, Mažvydas ir Raselė n uvarė į mašiną paimti seilinukų Holgai su Arndu. Jie tuo metu perdavinėjo pareigas. Nuvarėm, uždėjom seilinukus, apkabinome. Gretai ir lenkai prisistatė. Tie ir su jais apsikabino  Mes tuo tarpu tipo nuvarėm į aikštę akcijos – koncerto klausytis. Akies krašteliu mačiau, kaip lenkai sveikinasi, susipažįsta, juokauja, bičiuliaujasi su naujaisiais maltyzeriais  Buvo labai gaila  Jie neatrodė tokie mieli kaip Arndas su Holga, bet vėliau aš pakeičiau apie juos savo nuomonę  Nors... jie tikrai labaiu susibičiuliavo su lenkais, su jais miegodavo, gerdavo ir juokdavosi.


2004 08 22 sekmadienis ~90km Inovroclav - Gniezno


Asta: Pabandysiu prisiminti, ką čią patyrėm, nors rašau tik po dviejų dienų.
Žinau tik tiek, akd ši diena man buvo iš dviejų pačių sunkiausiųjų iki šiol. Nors vakar ilsėjausi, bet šiandien man minti buvo iš tiesų sunku ir vis atsilikus paskutinė vilkausi. Buvo netgi diskusijų, ką su manim daryti, kaip man padėti, kad būtų geriau. Gal išsiųsti atostogom kokiom 5 dienom pas mamą Vokietijon? Gal prie Vokietijos sienos 3 dienom, kur paskui prisijungčiau prie kitų? Raselė siūlė kartu į kalnus varyti  ilgai svarsčiau, bet taip nesinorėjo visų palikti ir būti kažkur kitur. Priimtiniausia buvo mintis, kad aš visąlaik nuo dviračio įsigyjimo mindavau per aukštais bėgiais, todėl buvo per didelis krūvis raumenim ir jie pervargo, tai teko mokytis minti mažesniais bėgiais.
Buvom prie ežero, kur buvo žadėtos 2val., bet, kai nuvažiavom, paaiškėjo, akd turim 1val 20min ir kas nori gali pasilikti drybsoti prie ežero arba važiuoti į byskupo muziejų už 7km. Tai keli mūsiškiai greitai išsimaudė ir visi išmynėm. Tada paaiškėjo, kad iki muziejaus ne mažiau 10km  nuvažiavę sumokėjom po 4zl ir buvo likę ~10min iki išvykimo  tuomet apibėgom muziejaus eksp[oziciją po stogu, nors ten ir nelabai buvo ką žiūrėti, kadangi mes esma „patyrę“ ir aplankę pakankamai daug Lietuvos istorijos ir archeologijos muziejų, šių dviejų šalių istorija nelabai kuo skiriasi  Įdomiausia buvo sena tvirtovė, atrasta ežero dugne, iškelta į viršų ir atstatyta. Ten, apskritimo formos apjuostoje tvirtovėje, stovėjo daug ilgų barakų iš medžio, viduj buvo gultai su šienu, židinys ir t.t. Ten žmonės gyveno maždaug prieš 2000 metų.
Kadangi pietum laikp nebebuvo likę, tai sumuštinius valgėm vaikščiodami po muziejų Tada visi susirinkom laiku (o visi lenkai – ne) ir skubėjom pirmyn. Kadangi aš vos apsivilkau, tai su Rasele išmynėm pirmos. Reikėjo skubėti, nes 16val mes aju turėm susitikti su savo šeimomis. Bet aišku teko keletą kartų stoviniuoti nežinia dėl ko ir kartą dėl to, kad apsivėmė vienas lenkas (lyg ir grybų privalgęs ar ko). Nuvažiavę į miestą visų pirma aplankėme katedrą, kur žadėjo, kad galėsim pasikelti į bokštą. Bet poto, kai kunigas pravedė askursija po bažnyčią ir viską išpasakojo, buvo pranešta, akd turim skubėt į šeimas, kurios jau laukia 2val mūsų, o į bokštą galėsim apsikelti kitą kartą  Deja, šeimoms nepasisekė, nes mes nusprendėm, akd jau pasiekėm tokį lygį, kai mums vienodai šviečia ar jos pyksta ar ne ir visi susitarėm susitikti 20val prei bažnyčios ir eiti gerti. Šiąnakt teko laimė miegoti keturioms lietuvėms vienoj šeimoj. Tik ji buvo gera ir besilaikanti taisyklių kaimo žmonių šeima.pavaišino mus tortu, pyragu ir, kai jau mums reikėjo eiti, tai jie nenorėjo mūsų išleisti, davė valgyti tušintų kopūstų ir aiškimo, kad mums prie bažnyčios reik būti 20:30 nes jiems taip sakė kunigas. Niekaip nepavykob išaiškinti, kad lietuviai susitarė 20val ir džaiugėmės ištrūkusios nors 5min anksčiau už juos. Hmm, tik dar sunervino, akd jie eis miegoti 23val ir iki to mums reikia grįžti. Sutikę Mažvį su Laura sėdom į „pasatą“ ir ,nuvarę į miestą, nusipirkom alaus. Gėrėm ant suoliukų prie bažnyčios. Pajautėm atsipalaidavimo bangą  bet ne ilgam, nes teko grįžti į visuotinį susirinkimą 21:30 O ten ilgai dėstėm lenkam savo nuomonę apie važiavimo ilgiau ir miegojimo visiems kartu pliusus. Galų gale sutiko, kad ryt negali nieko pakeisti, bet vėliau pridės 1 valandą nenumatytiems įvykiams. O tada ėjom gert, tiksliau bėgom  nes pamatėm, akd prie kampo su kunigu kalba ir mūsų laukia šeimininkas. Visi lenkai ir airės išmovė į miesto centrą, o mes ėjom gerti alaus į vietinį darželį su Maltėzeriais. Ech, kaip atsipalaidavom  Namo grįžom 23:30 ir labai apsidžaiugėm, adk šeimininkas nestovėjo prie durų su diržu ir nelaukė mūsų. Jis jau miegojo, o mus įleido jo žmona ir mes ramiai nuėjome miegoti

 

2004 08 23 pirmadienis ~75km Gniezno – Poznan

Rasa + Mažvydas + Laura
1. Atsikėliau girtas (Mažvydas)
2. pavyko nupirkti padangas + diskai + kava (nemokamai) (Mažvydas)
3. Smarvė automobilyje (iš po vakar)
3a maltiečiai parodė MandM (gavom visi po saują)
4 išvažiavom akip visada (pavėlavę 45min) (nors buvom pasižadėję to nedaryti)
5. Vietoj ežero parodė žuvį
6. Bet mes nepatikėjom
7. ežeras buvo nuostabus.Laurytė negalėjo nustoti kartoti nuostabus, nuostabus, nuostabus (30 kartų)
8. pasakojo apie žuvį. Rachel mano, akd tai sekta.
9. Radom žvyrkelį.
10. Laura džiaugėsi.
11. Piervša grupa sustojo prie parduotuvės, mes – prie gervuogių.
12. ežeras nr. 2 irgi nuostabus. Vietoj 1val buvo 20min.
13. grupė pasipildė lenke (kaša)
14. gyvenimas puikus (durdu gi dafa rafet) (Astulė miega ~23val)
15. Lunchas buvo puikus
16. Gervuogės dar skanesnės
17. Daug rakščių
18. Poznanėje prezidento nebuvo
19. Merijoj gavom sausainių su akva
20. Žaidėm laivais
21. Buvau nenusipaišius laivų (rasa)
22. Vakarinei buvo šiupinys ir 3 rūšių pyragas
23. Bernai buvo moterų duše
24. Graži Poznanės rotušė
25. Ir dviratininkas
26. Laurytei nuvažiavo stogas
27. Gretai ir nemokamai.
27a. Bičo linzės fosforinės ir spiralinės
27b.Bičas iš paveikslo, kuris kabino Laurytę
28. Namo lipom per tvorą ir per langą
29. Kodėl grįžom pavėlavę?
30. Todėl, akd Laurytei stogas nuvažiavo
31. Einam miegoti
32. Labanakt
33. Gesinam šviesą

Asta: O ten kur maudėmės, tame nuostabiai vėsiame ir skaidriame ežere, kai tuo metu lenkai žiūrėjo į žuvį, manoma, akd prasidėjo Lenkijos istorija. 966m. Pilyje (šiuo metu esančioje ežero dugne) gyveno Lenkijos kunigaikštis ar karalius.
Poznanėje yra nuostabiai gražus senamiestis su senais senais namukais, kurių kiekvineas nuspalvintas vis kita spalva ir skirtingai papuoštas.
Lauružė sakė, kad jai tai pati nuostabiausia diena lenkijoje iki šiol.
Dar metėme išgaubtą Budos veidą, kuris žiūrėjo į kiekvieną iš mūsų, kai vaikštinėjom žiūrėdami į iš kairės ir iš dešinės pusės 

Laura: Lauružė mokė Virginiją, kaip kabinti bernus:
- vaikinai – kaip airiškas šiupinys – jei bandydi įsidėti į lėkštę šaukštu, gyvenimo neužteks, spėsi ir numirti. Reikia kabinti samčiu – užkabinai, įsidėjai į lėkštę ir jau turi. Aišku jame visko daug. Per mirmąsias kelias minutes reikia išsiaiškinti ar sudėtyje nėra konors, ko tu iš tikrųjų nemėgsti pvz. obuolių arba žiurkės. Negalima knaisiotis smulkmenose, nes irgi greičiau numirsi – svarbu esminiai dalykai. Ir jei tau sako, kada žiurkė yra vištiena, nikeada tuo netikėk! Na, o jie nei žiurkės nei obuolių nėra, tai imk samtį ir kabink jį!!!


2004 08 24 antradienis 75km Poznan – Nowy Tomašl

1. Naktį raminau Mindaugą, kuris Bartekui kažką aiškino apie prezidentus: tai jiem atrodė svarbiau nei kaimynų miegas. Buvo 2.30
2. pusryčiams gavom 2 sumuštinius.
3. Virginija su airėm varė šopintis, nes Luise vakare lipdama visa girta per tvorą susiplėšė sijoną
4. Rasa norėjo miego
5. nuvažiavę 10km visi norėjome valgyti, todėl stojom, prisipirkom valgyt ir valgėm valgėm ilgai nešvarioj pievelėj prie bažnyčios priešais turgų. Meniu: pienas, meduoliai, skumbrė, džemas.
6. už valandos judėjom toliau. Kelyje gavom dovanų “Red Bull” iš tokių paničkų, kurios dalino
7. 2 pirmos grupės pusval. laukė mūsų luncho vietoje, paskui valgė 1.5val ir vaizdavo, kaip labai mes vėlavom.
8. maudėmės drumzlinam ežere, aptvertam geltonu ir ružavu apdaru. Su Rasa persirenginėjom šalia medžio.
9. užsukom į ružavą dvarą.
10. gervuogės ir slyvos
11. Wacakos pilis. Nuostabaus, nerealuas, nenusakomo grožio. Viskas nerealiai gerai ir gražiai išlikę – pasivaikščiojom ir aplinkui ir viduj. Seni židiniai, veidrodžiai. Pasijutom ne šiam laike.
12. nusifotkinom su gulinčiu biču iš putplasčio.
13. vėlavom pagal grafiką, užtat varėm >27km/h. nesunkiai ir smagiai. Lašnojo.
14. grupę pasivijom miestelyje. Tomek bandė vaizduot kaip mes vėluojam.
15. Negavom šeimų, gavo lenkai. Miegojom Hostelyje 7-iese 5 žmonių kambaryje.
16. Vakarienei gavom karbonadų.
17. Vakare aš gavau pėdučių masažą, o Mažutis, Rasa ir Astulė – viso kūno.
18. kaip ir viskas.

Asta: tam mažam kambarėlyje dar surengėm šuolio į tolį varžybas. Nežinau, aks laimėjo, bet buvo smagu  ir dar žaidėm kortom… Taip labai šiltai, smagiai ir draugiškai praleidom tą vakarą kartu, nes jau nebepamenam kada taip kartu teko visiems nakvoti 


2004 08 25 trečiadienis Novy Tomyšl – Sulechov 65km

Laura: Bjauriai sunki diena. Bloga nuotaika iš pat ankstaus ryto, kai liepė 3 grupėm važiuoti vienoje grupėje. Vėjas priešpriešinis visą kelią. Velniškais sunku. Maltiečiai varė mašiną – valioĄ jiems nepatiko, nes be radijos.
Stojom pas kažką sode prie ežerėlio. Graži pievelė.
Lenkai nė ačiū nepasakę užsivirė mūsų arbatinuką, mūsų arbatą ir gėrė ją iš mūsų puodelių.
Mariaus šalmas įkrito į žydintį vandenį, ko pasėkoje jam teko jame išsimaudyti.
Buvo daroma bendra nuotrauka, aš buvau labai prastai nusiteikusi.
Buvo hamakas, kuriame pasisupome – vienintelė paguoda.
Matėm 2 stirnas ir voveraitę.
Ir daug gražių, senų (~ 1900m) kaimelių.
Atvažiavom į Sulechovą, nakvojome bendrabutyje.
Ant stogo gėrėm arbatą.
Išskalbėm 2 mašinas rūbų.
Mieste 2 berniukai nuvedė mus į neto kavinę, prieš tai mus visaip kalbinę ir vaizdavę krūtus. Faini berniukai. Gavo zlotą, už ką nusipirko traškučių ir mus pavaišino.
Paskui parduotuvėje prisipirkome traškučių ir šokolado.
Matėm katedrą su šoniniais balkonais.
Vakare – laužas ir alus. Prašė groti gitara. Grojau. Nepatiko.
Anksti – miegot, nes 6val. keltis.

Vaidai diena buvo 5 balų. Žadėjo, kad ryt bus minimum 8. sakė, kad reikia rinkti taškus, nes kas daugiausia surinks, gaus tanką. Taškų galima gauti dar papildomai už įvairius šaunius dalykus. Tanką Vaida jau nusižiūrėjo Grajeve. Sakė, kad tie, kas surinks mažiau taškų, irgi neturėtų nusiminti, nes ten dar buvo ir patrakėlių. Astulė svajoja apie malūnsparnį.


2004 08 26 ketvirtadienis Sulechov – Stubice ~100km

Laura: atsikėlėm anksti arba labai anksti. Keltis nesinorėjo labai. Nykštukai įslinko ir atnešė M&M.
Sunkiai ir ilgai važiavome į kalnus, nes kalno 25km/h greičiui keliais, nepanašiais į pagrindinius.
Buvau alkan. Valgyt teko trumpai ir greitai.
Kai iki Slubice buvo likę 24km, turėjom dar 4val. Gavom galimybę pasėdėti miškelyje.
Negalėjau užpakalio padėti ant žemės.
Atvykome prie Oderio. Ėjom ieškoti ledų ir kavos. Radom. Ir dar pyragėlių su obuoliais, braškėm ir šokoladu. Matėm baltą namelį su daug skylučių, pro kurias žiūrėjome.
Paskui mus pasveikino dideli dėdės.
Įvažiavom į Vokietiją. Bučiavau žemę, Louise ėjo į McDonald‘ą. Laukėm jos vidury gatvės.
Nakvojome sporto centro koridoriuose ir persirengimo kambariuose. Vanduo Rasos teigimu, kvepėjo supuvusiais kiaušiniais, Mažvydėlio manymu – myžalais.
Valgyti dėka mielo lenko Petriuko, pavėlavome. Jis bandė padėti mums rasti kelią , vokiečių klausdamas lenkiškai, tuo metu, kai aš jų klausiau vokiškai.
Valgėm karbonadą.
Vakare matėme įdomią parodą su pabėgėliais, vitražais, laiptais, prasilenkiančiais su durimis ir 3 prostitutėmis per TV, nuo kurio neorėjome atsitraukti –mus išmetė 20min po parodos uždarymo. Beje, visa tai buvo labai gražioje bažnyčioje.
Paskui klausėmės koncerto per blogą aparatūrą, bet gan smagiai, šaunus jaunimėlis.
Namo vos parsivilkom. Spėjau į tualetą.
Nakvojom koridoriuje. Buvo tvanku.


2004 08 27 penktadienis Stubice-Altandsberg 90/105km

Vaida: NUOTYKIŲ DIENA 
Atsikėlėme susikrovėme daiktus! ir ėjome valgyti  jau ko ko, o maisto vokiečiai tikrai negaili, neįmanoma suvalgyti tiek kiek duoda ( tai ypatingai įrodė vakare, kai buvo barbekiu) Na, o jau 9val turėjome būti kažkokioj miesto aikštėje ir susitikti su žmonėmis  čia jau ir įvyko vienas nuotykis : lenkai paliko savo Petriuką ir austrą vai, vai :/ nes Petriukas rinkosi su kuriuo dviračiu važiuoti  vienžo, nuotykis baigėsi, kai Laura ir Mažvydas grįžo atgal ir paėmė Petriuką  su austro dviračiu :/ (čia tai bėda) o tuo metu mes juokingai fotografavomės. Pagaliau išvažiavome Planas – 72km  susidarė čiut čiut daugiau! Virš 100km   užbėgsiu už akių – buvom 2 kart pasiklydę  Pirma diena važiavimo Vokietijoje  Naujos taisyklės! Buvo sudaryta greitoji komanda!! Ten ir nuėjom aš ir Gedas  ir Petriukas tai pusę kelio ant jo kas nors rėkė, o vieną sykį galvojome, kad susimuš :/ na, jis tikrai pavojingas ant dviračio  Tą rodo dar keli nuotykiai, kai jis nesuvaldė dviračio ir griuvo į priešingos krypties eismo juostą ir prieš pat nosį pralėkė mašina :/ visiškai suniokojo austro dviratį :/ vienžo – baisu  Nusprendėm, kad jis neturėtų tęsti kelionės, bo labai pavojingas :/ bet lenkai davė jam bandomąjį 1 dienos (33km) laikotarpį :/ kvaila! beje, kitą dieną jis tęsė kelionę Ą
O dabar apie apsiklydimus  Pastebėjau tokį lenkų bruožą: iš pradžių viską daro impulsyviai (pvz.: važiuoja kur nori) , o tada bando viską ištaisyti  abu kartus, kai buvome pasiklydę, nuo pradžių buvo pasukta kur nereikia! Ai, pirmą kartą matėm, kad lietuvių komanda pasuko kitur, bet lenkai tik po 15min suprato, kad reikia sekti Laurą  (dar vienas lenkų bruožas: jie greit važiuoja, bet galvoja atvirkščiai) Na, toliau sekėsi  lėkėm su vėjeliu! Kely prajuokino ženklas: atsargiai, 500m VARLĖS   Lietuviai net įsiamžino prie šio įmantraus kelio ženklo  O lunch‘ą statė politikas Ą Skanu buvo  ech, pyragėliai su kokosu Ą Tada buvo pasakyta dienos mintis: „...pavydžiu Astai, nes ji užmigti ir nusimyžti gali bet kokioje vietoje! „  Čia aš jai taip pavydžiu, nes gulėjau ant žolės kaip ir ji, bet man niekaip nepavyko :/  Visi sotūs ir laimingi! laikas startuoti  ir Lauros pasakyti žodžiai: „davai mes dar pasėdime, nes vis tiek pasiklys ir atvažiuos paskutiniai!“  taip ir buvo... Vos tik išvažiavome ir va pasukome ne ten  Cha! bet šį kartą rimtai, kvietėme net Santa Klausą  tada jis lydėjo visą kelią kol susitikome laukiančius ir besijuokiančius lietuvius  gavom ir daug vaišių: šokolado, bananų, saldainių ir visi pasakojo savo nuotykius kai kas baisiausiai nervinosi, kai kas žvengė  O pasiklydę buvome tokioje vietoje, kurios net žemėlapyje nėra!  Kraupoka? Na, kažkokia gamykla, daug pastatų (gana tvarkingi) ir nėra nei vieno žmogaus :/ Gedas sakė, kad tai vieta, kur kuria dirbtinį intelektą  nelabai džiūgavome ten būdami! Vienžo, viskas baigėsi Ą O kai tas baigėsi – prasidėjo labai smagus vakaras mokyklos kiemelyje su vaišėmis ir muzika Ą  ir ALUM Ą   ir dar pačio skaniausio pyrago pasaulyje (kurio liko ir pusryčiams  ) Na, velniškai prisimaginę kritom ant savo menkų paklotukų ir užmigom kietam miegui (tiesiogine to žodžio prasme, nes tikrai buvo kieta) labanakt 

Laura: jo, o mes į tą laiką laukėm. Laukėm ir laukėm, ir laukėm, ir laukėm ~3val. Su katiniuku pažaidėm. Slyvų prisivalgėm. Priešių. Palašnojo. Mums vieniems važiuot neleido, atseit per daug pavojinga. Gavom skanių vafliukų.

 

 

2004 08 28 Šeštadienis Atlandsberg – Berlin 33km

Asta: Tai atsikėlėm, išvažiavom ir važiavom. Ilgai ilgai lydėjo dėdė su mašina ir priekaba, bet galų gale paliko mus vienus. Ir važiavom sau smagiai gatvėmis, ant tilto matėm pasimetusi ir vienišą Mindaugą ir dar slapstėmės nuo lenkų grupių, nes visai nenorėjome su jais kartu važiuoti. Aikštėj Berlyne turėjom būti 11:30, tai aišku, truputi pavėlavome, bet vis tiek buvome pirmieji  Tada prie trijų staliukų po pavėsine gavome pietums duonos, džemo, vakarykščių dešrų, agurkų ir bananų. Poto visi buvo suskirstyti į 4 grupes (12:30–14:00, 14:00–15:30, 15:30–17:00, 17:00–18:30) ir savo laiku turėjo budėti Potsdame Platz. Kaip visad, dalinom lankstinukus, šnekėjom su žmonėm, kvietėm padėt rankos antspaudą ant drobės ir prižiūrėjome vaikus. O laisvu laiku visi šlaistėmės po centrą. Va pvz. Laura, Mažvydas, Rasa ir Asta dar spėjo nuvažiuoti į afrikietiškų šokių performansą, tik jis truko trumpai ir nebuvo toks ypatingas. Tada pradėjo lyti ir 19val. visi patraukėm nakvynės vieton. Klasiškai palakstėm dviračiais paskui Laura ir vėl, aišku, buvom pirmieji Tada Lauros raginami visi turėjom staigiai išsimaudyti, pavalgyti ir sėst ant dviračių, jei nenorėjom būti jos palikti  nes iki 22val. požeminėje perėjoje Potsdame Platz grojo jos draugas iš Afrikos ir ji būtinai norėjo jo pasiklausyti. Kai nusigavom ten, jis jau nebegrojo, tai Laura ėjo jo ieškoti, o mes šiaip sėdėjom požeminėj ir laukėm jų. Galiausiai jis atėjęs surengė nerealų koncertą tik mums  buvo pasakiška ir užburiančiai juolab, kad skambesys buvo klasiškas. Po to visi išsiskirstė, kas i „Lange Nacht der Museeum“, kas į miestą pasitąsyti, kas šiaip buvo kažkokiam klube. Kadangi Vaida su Gedu norėjo miego, mes trise grįžom 1:30 namo. Cha! bet durys tai buvo užrakintrosĄ ilgai mąstėm, ką čia daryti, nes žmones kelt kaip ir gaila buvo vien tik dėl mūsų. Bet tada dar grįžo 2 lenkai, taigi buvom penkiese. Ir netyčia sužibo šviesa 2 aukšto tūlike. Kas gi ten?... Lenkai šūktelėjo, kad atrakintų duris. Ogi Petriukas  jis atėjo ir atidarė, užsidaryti tai užsidaro, bet neužsirakina. Negi paliksi neužrakintas? Gedui teko kelti Ingą, paprašyti rakto ir užrakinti. O kiti grįžo tvarkingai, 3val. kaip ir buvo sutarę  na, mums tai netyčia taip išėjo 

Laura: taip taip, susitikom Abdulayų!!! Vaizdas toks: grįžtam iš to afrikietiškų šokių tūso, ne itin ypatingo. Lijo. Visi stovėjo PotzdamerPlatz po stogu ir laukė. Mes irgi atsistojome ir jau beveik buvo duota komanda važiuoti, aš išgirdau dieviškus džembėjaus garsus. Nors visą dieną galvojau, kad būtų jėga sutikti Abdulayų, tada apie jį negalvojau. Tiesiog ėjau pas džembei. Ir ten sėdėjo jis, mano draugas ir grojo nuostabiąja džembei. Taigi taip super extra. Sakė, kad bus iki 22val. tai susitarėm, kad ateisim vėliau. Paskui, kai surengė koncertą tik mums, tikrai negrojo taip šauniai kaip jis moka, bet vis tiek buvo nerealu. Koncertas mums metro stotyje, jėga. Paskui atvarė Maria, Adam ir Siusi ir varėm į muziejus. Buvom technikos ir mokslo muziejuje ir dar katedroje. Jau kokie nerealūs tie technikos ir mokslo muziejai! Tokia net psichodelika! visokie laivai, traukiniai ir lėktuvai ir dviračiai. Ir filmų gamykla. Ojojoi kaip jėga! Paveiksliukų kinas, elektra, rezonansai, termodinamika, optika, akustika ir t.t. ir pan. Žodžiu, apturėjom nerealų laiką! Eini ir negali išeiti. Paskui galva tik sukasi, tik viskas važiuoja, žodžiu, gerai veža.


2004 08 29 sekmadienis Berlin – Brandeburg ~95km

Virginija: Naktį atsiguliau tik apie 4val. (nes tik 3val. grįžome iš muziejų nakties). O 7-7.30 reikėjo keltis... buvo labai liūdna, nes išvažiavo mūsų treti ir paskutinieji savaitiniai maltyzeriai. Labai norėjau atsisveikinti, bet mes ne taip gerai suėjome. Nusiprausėm, krovėmės tašes. Išėję į kiemą jau pamatėme naująjį sunkvežimį, prastesnį už buvusįjį ir naujus maltyzerius, tokius baltomis kelnėmis, nelabai aukšto ūgio, taigi neprilygstančius išvažiuojantiems  Lijo. Keletas žmonių, kurie suspėjo ryte anksti atsikelti, nuvarė į mišias, bet nepasiėmė dviračių, todėl mes turėjome laukti, kol jie grįš. Galiausiai du trečdaliai nusprendė nevažiuoti dėl lietaus.  maltyzeriai atsisveikindami padovanojo šokolado ir saldainių visiems, Janas visus išglėbesčiavo, o Uve tik ranką padavė. Tuomet važiuojantieji dviračiais apsirengė neperšlampančius kostiumus ir išvažiavo. Važiavo mūsų visa grupė + Gediminas, Vaida, Kašia, Gregožas, Piotrekas, Mariukas, ... Važiavom ir tokiais miško takeliais, papurvinom dviračius. Ir kaip tik per ten važiuojant paaiškėjo, kad vyksta dviratininkų ir bėgikų lenktynės. Kertančiose gatvėse stovėjo greitį matuojantys žmonės ir med. pagalba, ir jų veidai labai nustebo pamačius dar vieną grupelę, bet be numerių.  Juokavom, kad greičiau minam, tapsim nugalėtojais ir gausim kokios košės ar kito padoraus maisto.  galiausiai, privažiavome miestelį, kur susitarėm susitikti su maltėzeriais ir Tomsku, Magda, Inga. Sustojome stotelėje ir laukėme... kokią valandą...   galiausiai pamatėme tiesiai nuvažiuojančią RENAULT (vietoj posūkio link mūsų, į kairę) paskui ir maltyzerius. Kai jau Reno grįžo, mes stovėjome ant kampo, kad būtume gerai matomi.  dar kokias 10min lukterėjome maltyzerių. Parodėm jiems visiems, kur reikia važiuoti  ir nuvarėme. Dar turėjom sustoti palaukti jų tokiam tunelyje, bet tik stabtelėjom ir nuvarėm į restoraną. Mūsų jau laukė. Gavom jų arbatos, kavos ir sauso pyrago, savų sumuštinių, sulčių, vaisių ir po gabalėlį šokolado, dar mišrainės dubenį, kurį visą suvalgėm ir nepalikom kitiems.  Nusprendėm važiuojančių traukiniu nelaukti, o minti toliau. ( p.s. prie stalo turėjau progą persimesti keletu žodžių su maltyzeriais  visai nieko...ir anglų kalbą abu gerai moka  ) Restorane laukti kitų pasiliko Mariukas ir palikom Piotreką, nes be stabdžių jis buvo pavojingas kitų sveikatai ir gyvybei  Po pietų lietus liovėsi, nušvito saulutė, ir mes galėjome išsidžiovinti bevažiuodami rūbus. Jau nelabai daug buvo likę iki Brandenburgo, kai išvydau vaizdą: staigus stabdymas, kažkas skrenda per dviratį, kažkas nuvažiuoja griovin, prieš akis išvystu ant asfalto bejėgiškai gulinčią Vaidą, netoli jos nukritusią Astulę, Mindaugą griovyje ir Gediminą, o aš tik spėju apvažiuoti nelaimingo atsitikimo vietą, sustoti. Paaiškėjo, kad Vaida susimušė kelius ir šlaunis, yra gyva, bet šoke, Astulei irgi šokas, dėl to ji su ašaromis akyse juokiasi. O BUVO TAIP: Gregožas, važiavęs priekyje, stabdė, Vaidos ratas įstrigo tarp jo rato ir kojelės, Astulė bandė to išvengti ir perskrido per dviratį, Mindaugas verčiau pasirinko griovį, o Gedas dėl to irgi skrido nuo „roverio“, bet spėjo nušokti. Taigi, sėdėjom mes kelkraštyje apžiūrinėdami Vaidos ir Astos žaizdas, Gedas su Mažvydu taisė Vaidos dviratį ir po kurio laiko sustojo to gerojo vokiečio baltabarzdžio mašina. Pasirodo, jie mūsų visur ieškojo...  Vaida pabando važiuoti dviračiu, bet apsirodo, kad nelabai gali, todėl įsodinam ją pas juos į mašiną, įdedam dviratį ir išlydim. Kai baigiam ir atvažiuojam į vietą, visi mums paploja, nusifotkinam su tos dienos grupele. (Vėliau sužinom, kad kitus atvežė mašinomis ir likus 5km iki miesto, jie išsiėmė dviračius, buvo sutikti kaip didvyriai, pasveikinti miesto valdžios, nufotografuoti vietinei spaudai  ) Maltyzeriai Vaidai ledo neturėjo, tik apibintavo ir tai prastokai, nes bintas vis smuko. O kunigas labai džiaugėsi lenkais, kalbėjo jų kalba, nes evangeliją lenkišką gerai paknisęs surado ir davė per mišias (kurias darė mums specialiai paprašius) skaityti. Čia pabudo mano ambicijos, sakau: „mes irgi norim perskaityti lietuviškai ir šv. Raštą tam turim!“ Sutiko. Skaitinį skaitė: kunigas – vokiškai, po jo Tomašas lenkiškai, o paskui jau aš – lietuviškai  po mišių nuėjom dušintis, o paskui sėdėjom ilgai ir gėrėm... mineralinį  ... su šviesiaplaukiu maltyzeriu. Žodžiu, vakaras buvo fainas..   

Laura : taigi pirmą dieną lietus lijo taip, kad užpylė ir akis ir smegenis. O kitą pusę dienos saulė išdžiovino nuotaiką, buvome nuostabioje pilyje, už kurios įėjimą sumokėjo kažkoks žmogus, kuriam patiko mūsų žygis. Panoraminiai vaizdai nerealūs. Šauni diena. Tikrai. Pilis kadais labai nereali buvusi. Dabar atstatinėjama, nes rusų buvo neseniai suniokota. Spiraliniai laiptai. Plytelės bokštuose. Išlikę po restauracijos sunkiai įskaitomi rusiški užrašai. Mielas žmogus, padovanojęs mums tokią šaunią dovaną.
Vakare važiavom į Berlyną reikalų tvarkyti. Gavom manų košės, išsiskalbėm ir palaimingai Irinos kambary išsimiegojom.


2004 08 30 pirmadienis Brandenburg – Magdeburg ~90km

Asta: Inga pakėlė visus 7h. Visi lenkai buvo pasipiktinę ir nervingi, nors vakar visi važiavo traukiniu, nemynė ir miegot nuėjo ankščių anksčiausiai. Jų nuotaika dar labiau pabjuro, kai pradėjo lyti.
Laura ir Mažvydas buvo Berlyne reikalų tvarkyti, tai grupę vedžiau aš. Buvo kaip pasakoj „Rovė ropę“: važiavau aš pirma ir man buvo sunku minti, tada prieš mane atvažiavo Mindė ir davė „įsikibti ratą“. Kai jis labai nutolo, atvažiavo Raselė. O po to privažiavo Gedas ir sako: „tai ką, nepavažiuojat? Duot ratą?“  Tai taip ir tempėm vieni kitus 
Kai jau galvojau, kad diena prarasta, nes visą laiką reikėjo minti tiesiu keliu, kaip tik tada atsirado galimybė rinktis arba ilgesnįjį tiesųjį asfaltuotą kelią arba miško takelį. P-o ilgų svarstymų ir mėtymųsi pirmyn – atgal teko skirtis į dvi grupeles. Gavosi taip, kad visi vaikinai nuvažiavo asfaltuotu keliu, o 5 mergelės (Rasele, Vaida, Virginija, Kaše ir aš) miško takeliu. Va čia ir buvo dienos atrakcija su balom, duobėm užpiltom plytom ir dilgėlėm  Buvo puikumėlis!! „Superwomen“ 
Vakare buvo mišios aceit mūsų garbei, tai kunigas sveikino ir padėkojo, kad net iš LT atvažiavom į Vokietiją ir vyksim į Briuselį. Per mišias net kunigas paprašė, kad „Tėve mūsų...“ sukalbėtume lietuviškai. O Mindė klausė ar aš eisiu Komunijos, sakau – „eik“ ir jis nuėjo, o aš ne. Po mišių sako: „o ko tu nėjai? Apgavai maneĄ jei būčiau žinojęs, kad neisi, tai ir aš gal būčiau nėjęs“  cha, na ir prajuokino 

Rimas: rašau vakare tai ir geriausiai prisimenu, kas buvo ką tik... patiko Magdeburgas kiek spėjom pamatyti pravažiuodami.
O po to vakarinis priėmimas irgi neblogai. Ir tos „a la bavariškos“ dešrelės buvo kiek kitokios ir skanesnės...o po to dar ir dušas normalus!
Prie paminklo žymaus mokslo vyro buvo papasakota miesto istorija. Be to prie jo mes buvome priimti ir fotografavomės su miesto meru. Tiesa, vėl smarkokai lietaus kliuvo, kaip kad ir vakar – tik šiandien greičiau liovėsi ir po pietų (valgymo) netgi saulutė išlindo.  Beje iki pietų lietuvių grupę vedė Asta, tai kažkas kažkaip kitaip buvo, bet aš (bent jau kol kas) dar negaliu kažko konkretaus išskirti... gal tik tai, kad bevažiuodami radom du kelius (asfaltinį ir pievinį) – pusė grupės nuvažiavo tuo pieviniu, o kita – asfaltiniu.
Beje, dar faktelis iš ryto įvykių – tai lenkų važiavimas traukiniu... man kažkodėl atrodo, kad tai buvo vakar, o nebe šiandien, bet kokiu atveju keistai atrodo toks bėgimas nuo lietaus: - jei jau priimt tokį iššūkį, tai reikia jį ir vykdyt, o ne progai pasitaikius ignoruot.

Asta: O Gedas kėlėsi 2h nakties, kad užstatytų mašiną visų mūsų rūbų skalbimui. Šaunuolis!! Medalį jam už tai!! 

Virginija: neplanavau vakare eiti į mišias, bet kai išgirdau giedant lotyniškai ir tas giesmes mokėjau... neatsilaikiau  ir ne veltui   taigi buvom mišiose: Astulė, Raselė, Mažvydas, aš, Mindaugas. (lenkų , žinoma, buvo daugiau) Ir po maldos „Tėve mūsų..“ girdžiu ir savom ausim netikiu, kaip kunigas prašo sukalbėti maldą lietuviškaiĄ Nebuvau tikra, kad teisingai išgirdau, todėl laukiau.. Astulė pradėjo, o jau tada mes visi, net Mindaugas, įsijungėm :0 Tai buvo tarsi balzamas mano sielai...  Nors kartąĄ Ne lenkiškai, o lietuviškaiĄ Kai baigėsi mišios, kunigas praeidamas pasižiūrėjo būtent į mus ir nusišypsojoĄ   JėgaĄ

Laura: o aš radau 5 eurus prie marketo. Tuo niekaip negalėjo patikėti toks mane lydėjęs vienas šaunus vaikis.


2004 08 31 antradienis Magdeburg – Braunschweig 105km

Raselė: Mažvydėlio ir Lauros vestuvių mėnesinėsĄĄĄ Atšventėm (bent kiek aš žinau) gana „smagiai“ : su Lauros pilvo skausmais (Laura prideda – „nerealiais“), priešakiniu vėju, lietum, 105km... Žodžiu, ekstremaliom sąlygom.
Į lunch‘ą atvykom 2val pavėlavę. Lenkai piktinosi, kur mes dingę. Deja, patys atitranzavo... pas maltiečius važiavo 18 dviračiųĄĄĄ Taigi, buvom „ištvermingieji“, kurie be greitųjų, važiavusių „main road“ ir airių, atvažiavusių vėliau, buvom pirmieji ir vieninteliai. Mes didvyriai.
Atvažiavę į vietą, 2val vėliau, dar sutikom vyskupų konferencijos atstovą, norėjusį su mumis apsikalbėti, tai teko sumuštinius valgyti pasislėpus ir miegoti priestato. Jis kažką kalbėjo, Laura sakė, kad įdomiai...NA, o po visų kalbų išsimaudėm, pavalgėm ryžių košės ir ėjom... MIEGELIO.

Laura: išskalbė mus, nieko nepasakysi. Žiauri diena. O vyskupas kalbėjo apie Lisabonos strategiją. Buvo tikrai įdomu paklausyti. O Gedui tai buvau labai dėkinga, nes visą dieną visaip stengėsi palengvinti mano važiavimą: ir stūmė ir vėją užstojo, ir visaip rūpinosi. Skaudėjo be proto, bet antroj dienos pusėj nurimo.
Labai originaliai sekėm žemėlapiu. Važiavom važiavom miško takeliu ir privažiavom bahn‘ą. Tada šiek tiek juo pasivaikščiojom – buvo gan ekstremalu. Tada radom darbininkus, kurie išgelbėjo mus, nupasakodami, kaip mums per jį persikelti. Teko dar kartą kirsti bahn‘ą, grįžti į tą patį takelį, kilometrą pavaryti per ražienas ir buvom išgelbėti.
Visą dieną vėjas bandė mus nugabenti į Sibirą. Atsilaikėm.
Ai, dar iš ryto Rachel su Louise man pavarė psichologinį terorą (važiuos namo dėl Mindės). Pavariau atgal tuo pačiu. Suveikė. Paskui važiavo atskirai.

Asta: buvo tylos, nekalbėjimo, užsidarymo kiekvienam savy diena. Gedui skaudėjo galvą, Laurai pilvą, vėjas visąlaik pūtė priešais, visur pakeliui tik ir matėsi vėjo malūnai, sunkiai mynėsi ir tai reikalavo daug daug jėgų ir ištvermės. Daugeliui tai sunkiausia diena.
Mes didvyriai ir didmoterys! 


2004 09 01 trečiadienis Braunschweig – Hannover 80km

Laura: Pasimetė Rachel. nikstelėjo koją, visi nuvažiavo į priekį, ji liko viena. Grįžo busu, tranzu, taxu. Atvarė Arnd ir Holger. Sukėlė ant kojų visą Vokietiją, nes pasipiktino mūsų turimais Maltiečiias, kurie niekuo nesirūpina. Mergų džiaugsmui nebuvo galo.
Lunch‘e 0,5val laukėm Renault. Valgėm slyvas. Paskui tik šiaip laukėm. Ramhorste. Prisikabinom prie Holger mašinos, net pro ženklu pravažiavom.
Po lunch‘o pasimetė Petriukas. Nepražuvo. Prisipirko dviračio detalių, pašte gavo žemėlapį ir grįžo.
Vakare gavom eskursiją po Hannoverį. 90% miesto per karą buvo sugriauta. Vaizdas niūrus. III pagal nugriautumą miestas pasaulyje. Pastatai ne atstatyti, o pastatyti iš naujo. Kartais net kitose vietose. Labai graži rotušė. Ten ir buvo maketai.
Miegojom su Mažvydėliu atskirai nuo visų, II aukšto koridoriuje – jėga.
Vakarienei gavom makarų su padažu ir super skanius jogurtus, kuriais su Rasa keitėmės – taip skaniau.
Chebra su Arnd ir Holger varė į diskaną. Grįžo 5val. šiandien jautėsi prastai. Sudužo Virginijos viltys diskane...


2004 09 02 ketvirtadienis Hannover – Minden 78km

Laura: 3 nuleistos padangos.
Nereikėjo žiūrėti į žemėlapį, nes turėjom pravadnyką. Nemaža dalis kelio ėjo per mišką – jėga.
Vaida su Rachel buvo nuvežtos į ligoninę. Abi sužinojo, akd yra beveik sveikos ir gali važiuoti dviračiu. Vaida džiaugėsi, Rachel – ne, nes ieško bet kokios dingsties važiuot namo. Pervargo. Neįmanoma ir tūsintis ir dviračiu važiuoti.
Diena fantastiška, oras – nuostabus, vėjo nėra. Super. Vėjo malūnai stovi.
Petriukas 9val vakaro parvažiavo susiremontavęs dviratį. Lunch‘o metu buvo paliktas ~3val 20km iki Mindeno su nuleistom padangom.
Visi gaivaliojosi po vakar.
Dalinom lankstinukus. Vyravo nuomonė, kad aš noriu pinigų iš jų, todėl kartais neėmė. Bet šiaip patiko.
Po vakarienės (ryžiai su saldžiu skaniu padažu) vyko diskusija, kodėl žmonės nekuria šeimų. Gan sėkminga.
Prie mūsų prisijungė šeima su 3 sūnumis. Tik vakare, todėl dar nieko negaliu pasakyti.
Miegam gimnastikos salėj, kur paklota danga 45eurai/m² iš gamyklos ir kur negalima neštis net vandens. Ir su batais eiti irgi negalima.
Maudžiausi keistame duše.
Susitariau su tėvu, akd pakalbėtų su dėstytoju dėl nemenko vėlavimo į mokslus.
Tomas turbūt atvažiuos mūsų pasiimti.
Sėdžiu mieste prie fontano. Gražus senas miestas. Mažvydėlis sėdi šalia ir miega. Einam namo.

Asta: dar šiandien buvo žaidimų diena. Važiuodami žaidėm:
1. išsirink vieną daiktą iš dviejų
2. sugalvok žodį iš raidės
3. matau (žalią) daiktą. Kas?

 

2004 09 03 penktadienis Minden – Gütersloh 84km

Raselė: Raselė prisidirbo ir dar nevažiuoja dviračiu, nes bijo pasirodyti kieno nors akyse. (Kas bus iš tokio vaiko?)

Asta: Saulėta, graži šilta diena. Pakeliui nuostabūs vaizdai, kalvelės ir kalnai, net nepasijautė, akd tike daug km numynėm.
Šeima pasiskirstė į komandas ir aceit mus vedė. Mum teko mama. Na, kaikur ji nežinojo kelio, nusukdavo ne pagal žemėlapį ir klausinėdavo pakeleivių kur važiuoti, biški erzino, bet tai netrukdė labai labai.
Diskutavom kas yra šovinizmas ir iš kur kilęs tas žodis.

Laura: pasimetė Michat, Louise ir Gedas. Sakė, kad gerai laiką leido.
Į Gütersloh atvarėm 1val anksčiau nei reikėjo. Būtumėm atvarę dar anksčiau, bet nepasidavėm minėtos mamos reikalavimams ir po lunch‘o leidom sau gulėti ant žolytės. Taigi atvykom į Gütersloh ir prieš pat įvažiuojant į miestą mielą, seklų ir švarų upeliuką. Buvo visa grupė sustabdyta ir duota 15min laisvo laiko. Tai mes su Vaida, Astule ir Mažvydėliu mėgavomės šauniuoju upeliuku ir gervuogėmis. Mindė gėrė alų, Rimas skaitė laikraščius, o Virginija, Katia ir mama sėdėjo benzo kolonkėj ant saulės ir kažką kalbėjo.
Per pietus gavome picos. Katalikiškame kabake su užrašais ant sienos iš Biblijos. Ir dar kaikas gavo Twix ir Snickers. Bet mes ne. Bet vistiek nerealiai prisiėdėm. O vakare buvo barbekiu. Ir vėl prisiėdžiau.
Dabar visi žiūri kažkokį filmą, po kurio diskutuos, o mes pažinčių dėka gavom leidimą 3 asmenims (Rasai, man ir Mažvydui) varyti į baseiną. O čia tai bentĄ masažinės vonios ir po stogu ir po žvaigždėm, čiuožyklos, kriokliai, jūros imitacija ir pan. Tokio atsipalaidavimo dar nebuvo. Išmasažavom raumenis, prisitūsinom – super. Dabar suvalgėm po biški pudingų ir eisim miegoti. Niam niam.

Asta: žiūrėjom filmą „Šeimos žmogu“ su Nicolas Cage. Visų mūsų, žiūrėjusių nuomone, tai buvo holivudinis filmas, bet nieko – gerai ir tokie atsipalaidavimui ir paįvairinimui.
Diskusijos tai taip ir nebuvo, nes filmą pradėjom žiūrėti 1val vėliau ir baigėm 23:30 Dar sugebėjo žmonės 3 kartus išpilti mūsų alų, o Gedas vadovavo kolonelių pajungimui ir įgarsinimui.


2004 09 04 Šeštadienis Gütersloh – Münster 66km/77km

Marius: šiandien ryte, kaip visada po žvėriškai suvalgytų pusryčių(t.y. maistas išdalinamas džiunglių principu  išmynėm su tikra greitąja grupe – aš, Louise, Gedas ir Martin. Po trumpų paklaidžiojimų bandant išlįsti iš miesto, pagaliau randame tiesų ir greitą (važiuot ~37km/h – be problemų) kelią link Münster. (Mano vokiečių kalbos žinių bentjau užtenka susikalbėti su vietiniais norint sužinoti kelią) minam kaip už tėvynę – 37-38km/h, po sustojimo tenka kiek sulėtinti tempą – 36km/h. Tada įvyksta tai, ko ir galėjau tikėtis: suiro ir antroji mano padanga. Šįkart ne gumbas išlindo, o tiesiog skylė (plyšys) prasiskėtė. Užtaisėm apdangą anargliais (gal bent iki miesto temps?...), patraukėm toliau. Pakleiui pasitaikė dviračių prekybos centras. OĄ – galvoju – štai ir padangą naują nusi[pirksiu gal... entuziazmas greit išblėso, sužinojus, akd pigiausia (ą) padanga kainuoja 13€... brangoka, švelniai tariant...  atrodo, teks bandyt ant snarglių iki Briuselio nusigaut  atmynėm į Münster berods 4val per anksti. Mieste susipažinom su vienu vietiniu, kuris aprodė pagrindinius objektus – katedrą, kurios bokštuose pakabintuose narvuose viduramžiais vietinis diktatorius nepalankius jam piliečius laikydavo, dar porą gotikinių bažnyčių (jos visos Vokietijoj turbūt gotikinės; matyt, pristatė jų tiek, akd jau vėliau nebereikėjo statyt , universitetą (Münster – universitetų miestas, čia labai daug studentų). Taip pat nurodė kur galima kokį klubą rasti. Nuvažiavę į nakvynės vietą, radom sporto salę su lediniais dušais. Grūdintis – sveikaĄ sėdėt nevalgius – irgi, nes vakarienę gavom gerokai palūkėję  Bet dėl to nuotaiką sau gadinosi dauggiau lenkai.

Laura: na, mes važiavom aišku ne pagrindiniais keliais, o labai mielu dviračių keliu. Buvo tikrai fainas keliukas, vienoj vietoj tik biški nugrybinom, tai teko šiek tiek važiuoti pagrindiniu keliu, tai dar sustojom Aldi, nusipirkom Müsli, Mindaugas slaptai – alaus, paskui mums pasirodė. Vėl sugrįžom į laukų keliukus, miške sustojome prie upelio, tokio viso kalkėto. Paskui vėl toliau varėm tolyn, kol Mažvydėliuin nuleido padangą. Mergos buvo išsiveržusios į priekį, nes vijosi gražų vaikinuką ant dviračio ir kai buvo sustabdytos, aju buvo už posūkio ir jau nebesimatė. Mes lopėm padangą, prisireikė siūlų ir adatos, teko paskviesti Rasą, tada paaiškėjo, kad jos mirko kojas upelyje. Tada leido mane į upelį, o pačios padėjo Mažvydėliui. Upelis buvo labai sraunus ir net gan gilus (virš kelių), nu buvo niekaip neįmanoma susilaikyti nenusimaudžius noprmaliai. Tai staigiai persirengiau ir įlipau į vandenį – koks kaifas. Paskui mane ir Rasa, paskui ir Mindaugas susigundė. Buvo nerealus smagumėlis. Tiesa, kai amudėmės, jau buvo labai aišku, akd mes vėluojame. Kai nuvykom, spėjom jau tik vieną nuotrauką pasidaryti ir viskas. Labai praktiška. Visas miestas plaikstėsi pilnas pūkų iš pagalvių, nes ten buvo tik ką pasibaigęs pagalvių mūšis, kuriame taip pat sudalyvavo ir anksčiau atvykusios airės.
Nakvojome mokykloje, kur aplink nebuvo galima rasti žolytės, valgėm lauke ant suoliukų, vyko diskusija su katalikų maniaku, tik neįdomi, tik viena pana labai įdomiai kalbėjo
- kuo daugiau esi pasiekęs gyvenime tuo sunkiau viską palikti ir pradėti vaikus auginti.
- Svarbiausia yra apsisprendimas. Yra daug gražių vaikinų, kuriuos ji galėtų įsi mylėti, bet ji jau pasirinko.
- Žmonės keičiasi, jie visąlaik patiria kąnors ir nereikia turėti pakankamos patirties prieš ištekant. Tai vyksmas.
Laikinai daugiau nieko neprisimenu, bet kalbėjo ji tikrai gerai. Ne taip, kaip tas maniakas, sutrypęs vapsvą rato vidury.
Dar toj mokykloj buvo liapiojimo sienelė.
Iš ryto buvome mišiose, pavėlavę 25min. Graži bažnyčia. (Katedra).


2005 09 05 sekmadienis Münster – Bochum ~100km

Virginija: Nereali diena!!! Prasidėdama ji nieko tokio gero nežadėjo...  Kaip visada atsibudau ~7.30 Pamačiau, kad Raselė jau lankstosi miegmaišį ir nusistebėjau kodėl ji tokia ankstyva? Atsakė, kad eina padėti ruošti pusryčių, kurie kaiptik ir turėjo būti 7:30  Bet buvo tik nuo 8val. Kol nusiprausiau, susidėjau daiktus, buvo 8:15 ir kažkas pasakė, akd reikia pasidaryti sumuštinių lunch‘ui , taigi nubėgau darytis. Ten pasirodė, jog produktų jau beveik nelikę, o Lauružė ir kiti draugai padarė man sumuštinių. šaunuoliai! Bet dar paskubomis iš likusio šokoladinio kremo ir uogienės susitepiau keletą sumuštinių, nusigriebiau porą obuolių ir jogurtą. Kadangi šiandien sekmadienis, nusprendėme nueiti į bažnyčią. Bet kol susikrovėm daiktus, kol atsirakinom vieni nuo kitų dviračius... Aš savo negalėjau pasiimti, nes Martinas (tas, panašus įv velnioką lenkas) buvo prirakinęs prie mano. Sprendimas: Laura man davė savo dviratį, o pati važiavo Rimo, vaizdelis buvo tikrai komiškas, nes ji kojomis siekė žemę ir taip lengvai galėjo stabdyti  Iš bažnyčios grįžom (tiesa, į ją gerokia vėlavom, jei gerai supratau, tai kaiptik į pamokslo pabaigą atėjom) į mokyklą, dar susitvarkėm viską ir išvažiavom. Privažiavom degalinę, o ten... pasatas, maltėzerių mašinos... sustojom.pasirodo, Inga nežada važiuotyi atgal, nors jos ten ir piniginė ir mobilus likęs, o maltėzeris nežada važiuoti atgal, nors ten dar 3 dviračiai ir keletas daiktų likę.taigi Gediminas nuvažiavo atgal pasakyti, akd visi varytų iki degalinės, atsivaryti dviračių ir pan. Kai galiausiai visi atvyko, išdalino vadams žemėlapius, paaiškino, kaip išvažiuoti iš miesto, pritvirtino porą dvirkų ant apsato (nes pas maltėzerį netilpo) ir išvažiavom. Pravažiavom kažkokią šventę, paklausinėjom kelio... bet galiausiai išvažiavom prie kanalo (vandens) ir juo visą laiką važiavom. Keliukas buvo tai afaltas, tai tokia kietoka danga, panaši ne tai į asfaltą, ne tai į skaldą vietomis belikdavo tik siauras pievomis pramintas keliukas. Teko pereiti ir vienu tiltu, kur savo dviračius turėjom užsitempti laiptais net į 3 aukštą, o vėliau žemyn. Bet važiuoti buvo tikrai šaunu. Net nepajautėm, akd nuvažiavom apie kokį 100km. Kadangi Astulė tą dieną važiavo pasatu, tai mes nežinom kiek iš tiesų nuvažiavom. Sustojom pavalgyti lunch‘o ant pievelės prie kranto ir prie tilto. Kažkoks vaikinukas nuo jo šokinėjo į vandenį su visais batais  Mes atsargiai nusileidome klibenčiais akmenimis ir sumerkėme savo kojas į vandenį (Raselė, aš ir Lauružė) Draugiškai apsidalinome ką turėjome. Laura jau buvo nuėjusi ant pievelės, kai praplaukė laivas ir vanduo pakilo, pradėjo teliuškuotis. Raselė greit atsistojo ir pasitraukė ant pievelės, o aš tiesiog žviegiau, nes kliuvo šortams. Vėliau ir aš, kai jau buvau ant pievelės, praplaukė nedidelis kateriukas, kuris sukėlė dar didesnes bangas – aptaškė netoli kranto ant pievelės sėdėjusį Gediminą. Pavalgę lėkėm gretai taigi kelias neprailgo. Važiuojant pro vokiečių grupelę, mes sėkmingai pravažiavom, o Rimas buvo paskutinis ir jam lenkiant , vokietė nepastebėjus užkišo dviratį, taigi jie susidūrė. Bet ačiū Dievui, didesnių apsekmių tai neturėjo ir visi galėjome važiuoti toliau.
Jau beveik baigiant privažiuoti miestų pradžią pamatėme, jog kanalo vanduo iš žalio ir rudo virtęs į tyrą ir skaidrų, o beto mes jau vis tiek vėlavome...taigi nusprendėme išsimaudyti  Laura su Rasele turėjo maudomus, mes su Vaida – ne. Taigi Vaida maudėsi su maikute (nes apačioj nieko neturėjo), o aš su apatiniais. Mindaugas su Rimu kažkodėl nesimaudė. Gerai pasipliškenome, krturiomis užlipome į krantą (nes akmenys vandenyje buvo slidūs). Paskui Lauružė visoms merginom persirengimui arba išsigręžimui skolino savo suknelę.  Įvažiavus į miestą, nelabai toli nuo pradžios, , Vaida pastebėjo, akd jos padanga minkšta. Sustojom taisyti (klijuoti). Tuo tarpu Lauružė nuvarė aiškintis kelio. Pasirodė, kad čia keli miestai sujungti į vieną ir dar liko kokie 10-15km.  Kai pagaliau pasiekėme aikštę visi mums paplojo, dar nufotografavo, o paskui Marius papasakojo nerealų dalyką – kad šianakt nakvosime šalia esančiame labai fainame viešbutyje. Nepatikėjau po aikštės ten ir nuvažiavome pastatėm dviračius į salę. O šalia jos mūsų laukė vaisvandeniai ir vaisiai. Užsiregistravome. Mes į vieną kambarį su lenkų otganizatore Magda bet kai pamačiau kambarius vos neišgriuvau – negalėjau patikėti savo akimis:nuostabi aplinka, dvi baltutėlės lovos, televizorius, telefonas, vonia, po porą rankšluosčių, akva, arbata ir t.t. išsimaudę nusileidome į salę paklausyti moters, kurios dėka įvyko šis stebuklas. Po to valgyti. nerealiai!!! Gal 8 salotų rūšys, žuvis, mėsa su daržovėm, 2 rūšys sriubų, sūris, 2 skonių padažai, folijoje kepta didžiausia bulvė, makaronai, , pudingas su salotomis, jogurto kokteilis ir dar gėrimas pasirinktinai – alus, vynas, sultys ir pan.  O kaip skanu!! Ir ta tokia šventiška aplinka!  Kadangi aš valgiau daugiausia ir ilgieusia, kiti manęs laukė, mat galvojom eiti į miestą. Prieš tai dar sutarėm pakilti į savo kambarius 5min ir susitikti hole. Eidama jau iš savo kambario prie lifto sutikau Rachel. Kartu leidomės liftu ir ji pasakė, akd čia yra sauna ir ja galima naudotis. Nepatikėjau. Kadangi hole dar maniškių nebuvo, nuėjau prie registratorės ir opaklausiau, ar tikrai yra saun air ar galima ja naudotis nemokamai. Ats. buvo: taip! Dar sužinojau, kad tai yra 4 žvaigždučių viešbutisgreit pasirodė maniškiai. Visa švytinti papsakojau apie saunos galimybę.  Nuėjom pažiūrėti. Kadangi buvo parašyta, akd galima tik iki 22h, nusprendėm, kad „miestas niekur nedings“ ir einam į sauną! Vaikinai sakė, akd nori, bet juos pareiga šaukia taisyti dviračius, tai nuėjom 5 lietuvaitės. Pabuvusi saunoje 5min raselė nusprendė, akd tai ne jai, verčiau vonioje pagulėti ir išėjo. O mes nuostabiai praleidom laiką. Kaitinomės – išsimaudėm kas po šaltu, kas ne po tokiu šaltu dušu – kaitinomės – maudėmės po dušu. Paskui dar išsitepėm ten specialiai padėtu kūno losjonu! Buvau išsišiepusi ir laiminga, negalinti patikėti, adk taip atsitiko! Paskui dar turėjau progą prisėsti prie kompiuterio pasitikrinti paštą! Nerealu! Dieve, tu toks nuostabus ir neprognozuojamas! Gaila, akd pasidžiaugti šita nuostabia lova teks neilgai, nes jau beveik 2val nakties, o vėliausiai 7:30 keltis... 


2004 09 06 pirmadienis Bochum – Köln (Cologne) ~116km

Asta: Pabudom „Holiday Inn“ kaip visad ~8val. Spėkit, kas norėjo keltis? Nikas  Turėjom nerealius pusryčius. Labiausiai gaila buvo, akd negali paragauti visko, ką akys mato, nes visko buvo labai daug rūšių. Dar slapta įsikišom kąnors į kuprinę 
Pirma dienos pusė buvo sunki, labai sunki.
Mažvydo frazė: „Kam važiuoti per ryto vėsą, jei gali važiuoti per dienos kaitrą“  O Laura uieškojo vandens telkiniop, akd galėtų susidrėkinti suknelę. Buvo sunku, nes žemėlapyje buvo neįm,anoma kąnors aiškiai suprasti, dviratininkų kelių ženklai ir užklausti pakeleiviai kartais meluodavo ir mes važinėjome klystkeliais aukštyn žemyn.tik mes nelabai tą jutome ir visai nesinervinome, išskyrus Laurą, kuri vienintelė tą žinojo ir tai jautėsi iš jos nervingumo.
Pietūs. Užkilom į aukštą kalną, supratom, kad ne ten, nusileidom nuo to kalno, paskui nuo dar vieno, atvykom į pietų sutartą vietą ir tada gavom sms‘ą, akd pietūs persikelia ir laukia mūsų ant tų dviejų kalnų.. susinervinom ir parašėm sms, akd leistųsi pas mus. Belaukdami nuėjome ant tilto, kuris drebėdavo, kai juo važiuodavo sunkiosios mašinos. Sėdėjom ant turėklų ir pramogavome  Laura su Rasa nuėjo maudytis į upę, o mes ėmėme traukti kas ką turėjome iš kuprinių. Kai visi susirinkome ir visi jau buvo ištraukę, draugiškai dalinomės ir valgėme pyragaičius, keksiukus (iš viešbučio), vaisius ir pan. Ir buvo sotu ir smagu  tik po pietų gavom sms, bet jo mums jau nebereikėjo.
Tada prasidėjo smagumai  važiavom parku palei upę, per miestą, nešėmės dviračius per laiptus karts nuo karto, praeiviai vėl neteisingai nurodydavo kelią. Galų gale privažiavome upę, o mūsų kelias tęsėsi kitame jos krante. Ilgai nesvarstę – dviračius ant pečių, kas basi, kas su batais ir nešėmės per upę. Laura, aišku, ėjo prieky, rodė kelią ir matavo gylį. Galvojau, bus iki liemens, tai net maudomą persirengiau, bet buvo tik iki blauzdų. Paskui mus fotkino.
Šalia dar buvo labai labai aukštas tiltas traukiniams.
O maltėzeris, išsigandęs iššūkio, paliko mus ir nuėjo į priekį ieškoti tiltelio. Nu ir gerai – galvojom – išėjai, tai mes ir negalim nežinia kiek tavęs laukti ir paliekam. Bet deja deja kitame miestelyje jis jau laukė mūsų.
Paskui mus per upę kėlėsi dar 2 vyrai, tai stebėjok juos, bet gaila nepargriuvo  jie mums rodė kelią toliau palei upę per kalnus miškuose, į kuriuos dviračius kartais net užsivesti reikdavo.
Gedas lakstė kaip paklaikęs aukštyn – žemyn. Buvo sunku, bet labai smagu:0 Iššūkis 
Ryškiai vėlavome. Jau planavome sukti į pardą konors naktipiečiams nusipirkti.
Prie vieno tilto dviračius vėl nešėmės ant pečių į viršų, tai Virginija sakė: „šiandien nešiojame dviračius ant rankų kaip nuotakas“.
Pakeliui sutikome Marių, Louise, Gžegožą iš kitos komandos. Jie kažkur pametė Martiną. Tada susitaisė padangą ir važiavo kartu su mumis.
Miestą pasiekėmė jau visai sutemus ir tuomet buvo naktinis žygis  po šiek tiek klaidžiojimų radome bažnyčią, kurios kieme visi jau seniai laukė mū9sų, buvo prisikirtę ir plepėjosi.
Mes griebėme valgyti kas liko. Į dušus tai numojome ranka, nes jis buvo tik veina sir tai buvo eilė, o mes vos stovėjome ant kojų.
Ėjom miegoti į kiemą ant žolės. Mažvydas žvengė: „vakar buvo holiday inn, šiandien – holiday out“ 
Šį vakarą dar susitikome ir susijungėme su šaka iš Rumunijos.
Vėlavome 5val. Turėjome būti 17val, o buvome 22val.

Laura: lenkės vžopu nusigėrė. Vaizdelis ne koks.


2004 09 07 antradienis Köln (Cologne) – Aachen 101km

Asta: Labai sunki diena. Nuovargis nuo vakar ir saulės kaitra labai vargino.
Prie mūsų vėl prisijungė Richardas iš Austrijos.
Kai valgėm lunch‘ą Laura papršė pas žmones kibiro vandens ir gavo. Tai visi nors truputi atsigaivinom 

Laura: lunch‘ą valgėm sporto aikštyne. Diena be upelių.
Lipom į aukštą aukštą kalną. Chebra sako,a dk buvo gražu. Aš nepamenu.
Ryte pravažiavom pro Köln‘o centrą, apžiūrėjom katedrą iš užpakalinės pusės, kartu su traukinių laidais ir monumento – arklio užpakaliu. Mieste važiavom per mišką. Buvo gerai.
Gale dienos užkniso vokiškas dviračių takų žymėjimas – nerealiai, kada nori tada uždeda ženklą, bet ne tada, kai reikia – ir važiavom pagrindiniu keliu paskutionius 12km.
Vėlavom 0,5val Rotušė graži. Nakvojom parapijos namuose. Chebra darė diskaną. Bentjau tiek mes matėme su Mažvydėliu grįžę iš tetos Stasės.
Pas Stasę gavom agurkinės sriubos, mėsos troškintos su grybų padažu ir bulvėmis. Taip patb pažiūrėjom savo vestuvių nuotraukas 
Vakare vyko ilga lyderių apsitarimas. Iki galo neišlaikiau. Miegojom lauke už namo ant pievos. Mūsų kaimynai slovakai kažkodėl miegojo ant cemento. O Gedas liko aikštelėje su automatine šviesa, tai visą naktį šviesiakai jam akomponavo (mes iš ten vakare pabėgom).

Asta: tie, kas nešoko dar žiūrėjo filmą, kurį išrinko filmų kritikas iš Köln‘o – „Pieces of April“. Įdomus, ne holivudiškas, filmuotas paprasta kamera, parodantis realią, nepagražintą, nors kartais ir komišką JAV vidurinės klasės šeimos gyvenimą per Padėkos dieną. Paskui buvo diskusija, kurioje dalyvavo 5 lietuviai, kritikas, Inga ir 2 vokiečiai. Nieko ypatingo, bet gera pasidalinti mintimis apie filmą ir gal netgi aiškiau jį suprasti.


2004 09 08 trečiadienis Aachen – Hasselt 92km

Laura: atsikėliau anksti ryte ir niekaip nesupratau, kodėl nešviečia saule – po kelių dienų kaitros buvo apsiniaukę. Apsirengiau šiltai, aišku, be reikalo, nes visai netrukus pradėjo kaitinti saulė. Vaida naktį sušalo, buvo tikrai šalta.
Visą rytą laukėm žemėlapių. Atsirado jie 10val ir tai tik iki Maastrichto.
Ryte atsirado pana, kuri nusprendė mus išlydėti iš miesto. Na, ir tada prasidėjo organizavimas... nesimpatiška vokietė bandė mums išaiškinti sistemą, kuria mes turime išvažiuoti iš miesto apei tai, akd lyderiai dabar bus laabi svarbūs, turės veini kitus stebėti, turėti mob ir pan. Grupės turėtų išsidėstyti viena paskui kitą su lyderiais. Ir kaip 70 žmonių visi kartu judėtų. Aš šito reikalo niekaip nesupratau ir aišku, nepasirašiau. Ta pati vokietė palinkėjo man sėkmės „in this town“. Kelias elementarus: posūkis į k., dar į k. ir tada tiesiai tiesiai tiesiai. Keisti kartais būna tie žmonės...
Važiavom per Olandiją - jėga! Super. Įvažiuojant policininkai mums mojo  Paskui varėm tokiom nerealiom kalvelėm: nuo vienos ant kitos, nuo vienos ant kitos, aplinkui pievos, akrvės ir seni miesteliai. Pasakiškas grožis. Kalvelės visiškai neužkniso.
Stojom kas 2min: foto, myžt, vandens pirkt, kaladėlių pirkt, kelio pažiūrėt, pasitart ir t.t. Na, labai originaliai. Paskui baigėsižemėlapis, tai chebra liko ant laiptų laukt, o aš variau į info biurą toliau žemėlapio.gavau fantastinį variantą – žrnklų su MR žemėlapį. Žymėjimas nuostabus, en taip, akip Vokietijoje, keliai irgi jėgelė. Pravažiavom maastrichtą – olandiškas meistas, mergoms patiko. Nejutom, kaip įvažiavom į Belgiją tik kelių žymėjimas dar nuosatbesnis. Varėm per laukus, po vienu medžiu prie koplyčios valgėm lunch‘ą. Nerealiai smirdėjo mėšlu. Mergos prisirinko kriašių, sakė: „kas už tvoros - tas visų“. Matėm, akip pila į krūvą braškes. Skaniai kvepėjo.
Toliau maršrutą pasirinkome palei kanalą, tikėdamiesi konors panašaus į Ems kanalą.bet buvo toks grožis: pramoninis rajonas, triukšmas, nešvaru, tai pratempėme iki pirmos sankryžos, paskui nešėm kudašių kitu maršrutu. Labai džiaugiausi tokia galimybe rinktis.
Atvažiavom minutė į minutę prie rotušės. Graži, su daug gėlių iš išorės, dididna ir gražiais paveikslais iš vidaus. Meras pasakė kalbą, o paskui pilstė kažkokį gėrimą, panašų į samanę. Chebra nesikuklino, yoač lietuvaii su lenkais ir Richardas. Aš gavau sulčių – l. gerai.
Paskui mergina s u dredais mus lydėjo į nakvynės veitą – važiavo gal 40 žmonių kolona. Nakvojome keistos paskirties pastate, kur atidarius kaikurais duris kiltų daug problemų.
Vakarienei gavom spageti su apdažu – kartais žmonės būna be fantazijos. Plepėjau su Olandu iš ruandos – įdomu. Bičas studijuoja ekonomiką, yra WYA narys, turis 8 brolius seseris, yra protestantas.
Vakare vyko susipažinimo vakaras, kur visos tautos turėjo kąnors parodyti. Lietuviai, kaip drąsiausi, buvo pirmi. Rodėm 3 kartas:
Senelių – sutartinė
Tėvų – trakų pilis
Vaikų – siūlai susivykit
Slovakai parodė keistą vaidinimą, kurio niekas nesuprato.
Austrai – vienos valsą, kurį mes sušokome vestuvišku stiliumi 
Lenkai padainavo dainą, panašią į „Ant kalno mūrai“ ir sušoko ančiukus.
Airės pademonstravo airišką žaidimą su kamuoliu.
Rumunai apdainavo rumunų liaudies dainą, labia fainą.
Ukrainiečiai – rusišką dainą, kurią žinojo Mažvydėlis, ir m,okė žaidimą, kur po rankomis lįsti reikia.
Vengrai mokė šokį įdomų ir smagų ir žaidimą su 1,2,3,4, kuris buvo nutrauktas, nes buvo labai ilgas ir nuobodus.
Vokiečiai padainavo „kaktusą ant balkono“, paskui siūlė žaisti šaradas.
Ruandietis susilaikė.
Tiesa, dieną su mumis važiavo vokietė Susanne, tai jos frazė: „jaučiuosi kaip atostogose:niekas nešaukia, niekas nevarinėja“.


2004 09 09 ketvirtadienis Hasselt – Brussel 106km

Gediminas: „Pirma diena... BRIUSELYJE !!!“
TAIP! Mes tai padarėm! 18val pasiekėm FINIŠĄ!
VALIO!!! 
Taigi, o kaip viskas šiandien įvyko? O gi labai paprastai. Po vakarykščio vakarėlio sugulėm lauke po žvaigždėtu dangum, nors daugias gąsdino ir atkalbinėjo Litvakai parodė savo. O miegojom puikiai! Buvau nubudęs naktį, kad storiau apsirengt, tai išgirdau didingą chorą. Ryte Laurutė ir Co buvo pažadėję išvirti manų košės, tai apšoko apie 7val (gal anksčiau), o aš parpiau beveik iki pusryčių, jei nebūtų pažadinę kažkas, tai ir būčiau pramiegojęs. Pasisukęs ant kito šono pamačiau tuščią pievą ir nuskubėjau visus sveikint su „labu rytu“. O ištiktųjų visi po vakarykščio vakarėlio buvo draugiški ir plačiai šypsojosi. Ričardas išmoko lietuviškai „manų košė“ ir netrukus prie didelio stalo atsisėdo Mažvydas su dideliu puodu košės. Valgančiųjų šį karališką patiekalą atsirado daugiau nei tikėjomės, tai labai džiaugiausi, kad turėjau blatą pas Astulę ir gavau savo kuklią porciją. Manau, kad visiems labai patiko „manna kasha“ (lenkai taip sako), nes visi ją žinojo, prisipažino valgantys namie ir po įgrisusių sumuštinių net lėkštes išlaižė. Be mergų pliurpalų apie užsieniečių „berniukus“, dar ore tvyrojo ypatinga nuotaika, kažkoks jaudulys, kažkokia įtampa... nu žodžiu, kažkas tokio!
Po pusryčių susipakavom daiktus, su Mažvydu sutepėm grandines dviračių, merginos pajudino užpakaliukus (tipo mankšta) ir apie 9:40 pajudėjom Briuselio link! Išvažiuot iš miesto sekėsi sunkokai, nes kažkaip Laura iš pačio ryto atrodė parūgusi, žemėlapio nepaprašė ir išvis nelabai norėjo bendraut, tačiau po kelių tunelių ir apsiklydimų įsukom į dviračių takelių labirintą. Po kelių valandų malonaus važinėjimosi nelabai maloniai kvepiančiais Belgijos laukais buvom nuvažiavę apie 35km. Kažkam šovė į galvą, kad mums reikia pieno, taigi būdinom po Lassen ieškodami parduotuvės. Jei ką, tai Lassen yra 17km nuo Hasselt‘o ir jau tada pradėjau abejoti mūsų grupelės galimybėm pasiekti Briuselį laiku. Dar pasisukinėjom kaitroje ir numynėm toliau. Biškelį pasukę nuo kelio radom parduotuvėlę, kurioje prisipirkome išsvajotojo belgiškų karvių netikrojo pieno. Šiaip visai džiaugiaus, nes turėjau galimybę pagulėt valandėlę ir pailsint kepenis, kurios nei iš šio nei iš to pradėjo skaudėt. Iš parduotuvikės išmynėm nepalaukę vokietuko, bet paskui grįžau, pririšom jo ryšulį ir pasivijom lyderius. Kadangi buvo jau apie vidurdienį, o kuprinėse teliuškavo pienas, tai „sutarę“ sustojom prie pirmo kaimelio kriaušių sodo ir išsitraukėm lunch‘o vaišes. Pasigirdo ir pirmieji nusiskundimai šiandienos važiavimu iš mergelių pusės. Aj, o man gerai, nes kepenų skausmas pasidarė nepakeliamas ir galėjau atsigult. Valgėm ilgai, gulėjom, laukėm, t.t. ir pan. nebeprisimenu kada tiksliai, bet Laura galų gale mano dideliam džiaugsmui nusprendė nebeklaidžioti dviračių takais. Na, o po lunch‘o važiavom per pačią kaitrą neskubėdami per kaimus. Vėliau, po kažkurio kalno, Mažvydas prakiurdė kamerą. Pakeitėm, suremontavom, dar sugaišom 15-20min. mynėm iki kažkurio miestelio ir visų nuostabai pamatėm, kad iki Briuselio liko 25km!!!  Buvo apie 15:30 ir tada supratom, kad laiku niekaip nebūsim. Paskui važiavom, važiavom, dar važiavom. Atsibodo važiuoti lėtai, tai biški atsiplėšėm, po kurio laiko nebematėm lėtųjų, tai nusprendėm palaukt parduotuvėj. Deja, nei Vaida, nei as, nei Mindė nespėjom nusipirkt nieko, nes privalėjom važiuot toliau (atceit nespėjam) ir nevalia pralenkt Lauros. Po keliolikos minučių sustojom mažai pertraukėlei. Mano dideliai nuostabai, už 5 metrų pamačiau Briuselio ženklą, žymintį miesto ribą. Pavydžiu Mindei, jis spėjo nusifotkinti prie ženklo, o aš šioje išsvajotoje nuotraukoje su lietuviais nesudalyvavau... taigi mes BRIUSELYJE ! tiek svajotas ir sapnuotas miestas... o nuotrauka neypatinga, kažkas ne taip. Miestas iš pirmo žvilgsnio šiek tiek chaotiškas, o eismas primena Prancūziją – visi pypsina ir važiuoja kaip nori. Parką radom gana nesunkiai ir kažkaip nuotaika pagerėjo. Išvydom didelę sceną ir nemažai dviratininkų su seilinukais. Wheaa... kažkaip per daug čia užgrūzinau – sunki diena ir gerokai nuvarginau nervus per šį žygį.
Taigi atvykti į parką ir sustojus nulipti nuo dviračio buvo neapsakomas jausmas! Taip! Apsikabinimai, sveikinimas, suvokimas, kad mes ČIA ir Dabar padarė savo ir nedaug trūko, kad apsiverkčiau. Kitų akyse irgi mačiau kibirkštėles. Tai buvo nepakartojama, kad po tiek laiko, tiek kilometrų ir visko visko , mes pasiekėm tikslą – išsvajotąjį Briuselį!
Hmm... geras jausmas, kai pasieki tikslą ir tada galvoji kitą tikslą, judi toliau su naujom jėgom. O jėgų suteikia visi žmonės, idėjos, tikėjimas, tvyrantis ore. Kažkas (galbūt Mažvydas) pasakė, kad visi žmonės yra skirtingos asmenybės, bet , jei jie eina ta pačia kryptimi, tiki tais pačiais dalykais, jie būtinai ir neišvengiamai susitinka. Šioje aikštėje, nepaisant kai kurių dalyvių, aš jaučiau tą didingą susitikimą ir tai buvo puiku! Visi dienos nesklandumai pasimiršo ir pralinksmėjom.
Gavom sumuštiakų, šokoladukų ir netgi alaus iš palapinės šalia. Susėdom ant pievutės, kažkurie gulėjo, ilsėjomės, kiti valgė ledus, kuriais lyg ir Mažvydas vaišino. Daug šnekėjo politikai ir įžymūs veikėjai, tačiau tai nebuvo ypatingai įdomu. Greičiau, truputėli nuvylė, kad lietuviai nesulaukė pakankamai dėmesio, netgi vėliavos mūsų nebuvo. Kaip bebūtų tarp daugybės skirtingų žmonių iš daug valstybių, negali visi būti labiau ar mažiau išskirti. O beje, mes dar turėjom galimybę pasireikšti, kai pristatinėjo tautinius šokius. Lenkai pasivaikščiojo pagal Polonezo muziką. Mums nepasisekė rasti malūnėlio muzikos, tai šokom po9lką. O vengrai parodė kaip šokti Vienos valsą. Buvo šaunu po tiek metų nešokimo pamindžioti vienai vengrei ant kojų valso ritmu. Kadangi laikas bėgo pašėlusiai ir ėmė temti teko traukti link namų.
Vieni važiavo taxi, kiti sėdo ant dviračių. Jo, atrodė gana kraupiai didžiulė apgirtusių dviratininkų minia. Bet kaip bebūtų tie, kažkokie vartai prie parko ir naktinio Briuselio vaizdai sužavėjo, buvo smagu. Pravažiavom Europos parlamentą, kad žinotumėme, kur rytoj ateiti, ir prie mažos bažnyčios apsukom į kiemą. Ten stovėjo daugybė palapinių ir atrodė kaip didelė skautų stovykla! Man tai apsirodė puikus sprendimas, o vėliau tuo ir įsitikinau.
Vakare visi tie įsikūrimo reikaliukai, miegojimo vietos radimas, planavimas toliau, kojinių plovimas ir t.t.  sulaukėm žinių iš Onutės ir Tomo, kad jie jau kažkur netoliese. Nuotaika puiki ir, nors visi išsekę, bet laimingi. Nuėjau pakalbėt su kitais. Vieni gurkšnojo alų, kiti planavo eiti į klubą., treti ruošėsi miegoti. Pakalbėjau su kitais ir gurkšnojau alutį, kurį Gintaras pasiūlė. Po pusės butelio atėjo Magda ir suskėlė, kad reikia Passat‘o vairuotojo. Tai nerašysiu kaip ir kas, bet bendrai praleidau puikų vakarą klaidžiodamas po naktinį Briuselį. Pamačiau, koks yra tikrasis Briuselio veidas, kokie žmonės čia gyvena. Miegu džiaugtis turėjau galimybę tik 2:52 ryto. Todėl nežinau, kaip atvyko Tomas su Onute ir kiek suvartojo jie lietuviško alaus, bet atrodo, kad jie pasilinksmino.
Tai gal tiek apie šią dieną! Ji buvo tokia, kaip ir visos praėjusios, ji buvo TIESIOG NEPAKARTOJAMAI PUIKI! Labai džiaugiuosi šiuo žygiu.
„ ... because family (ne. Geriau - beer) matters! 

 

2004.08.06-09.09 Dviračių žygis Europe 4 Family

Tai dviračių žygis iš keturių Europos kampų (Lietuva, Airoja, Ispanija, Lenkija) į Europos parlamentą Briuselyje, kur žygio dalyviai įteikė jų vertybes ir valią išreiškiančia peticiją apie šeimos išsaugojimą ir stiprinimą Europoje. Žygio dalyviai kiekvieną dieną mindavo dviračiais iš vieno miesto į kitą, nakvodavo mokyklos salėse, palapinėse ar žmonių namusoe, taip pat miestuose rengdavo ar dalyvaudavo įvairiose akcijose, kalbėdavosi su praeiviais apie šeimos svarbą žmogaus gyvenime. Lietuvos jaunimas per visą žygį vežėsi dvi didelias drobės juostas ant kurių miestuose žmonėms leisdavo dėti savo rankų antspaudus kaip pritarimą šei peticijai, bei rašyti įvairias mintis apie šeimą, linkėjimus ar prašymus Europos parlamentarams apie šeimos svarbą. 

Viso Lietuvos šakos dalyviai numynė 2591km
Lietuvoje 390km

Šiame žygyje dalyvavo Turistas.lt komandos narė Asta Semokaitė, o nariai Tomas Stasiukaitis ir Tomas Bendikas dalyvavo atkarpoje Lietuvoje.

Pateikiame šio žygio dienoraštį nuo Lietuvos - Lenkijos sienos iki Briuselio.

 

      

2004 08 13 penktadienis ~60km Lazdijai - Augustov

Laura: Šiandien prasidėjo atostogos!!! Pirma diena Lenkijoje. Vakar nežinojome, kad mūsų niekas nepasitiks prie sienos ir visą dieną važiuosime vieni. Bet maltiečiai (Georg ir Heino) kaip visuomet buvo gerai nusiteikę ir sakė, kad viskas bus gerai. Na, aš jais ir patikėjau. Įveikėm nesunkiai. Bet tas važiavimas eilėje mane veda iš proto. Negaliu to pakęsti. Bet įveikiau ir tai. Tiesa, teko nusiversti gan skaudžiai, ko pasekoje gavau keletą pleistrų ir tepalų, o paskui dar ir galimybę pasivažinėti maltiečiu sunkvežimyje, nes visa drebėjau ir nepaėjau. Bet, dėkui dievui, neilgam. Greitai vėl sėdau ant savo dviratuko ir gan šauniai važiavau. Tiesa buvo juokinga, kai Heino važiavo su mano dviračiu su užrašu ŽMONA bet dar vyras.
Įlindau į Klajoklį, kur radau užuominų, kaip nuskrist į Dominiką – visai įmanoma. Va. Tada, guodžiau Aurimą, kuris man įsikniaubęs į pilvą vos neverkė, kad reikia namo važiuot – buvo jo labai gaila. Tikrai labai.
Pusryčiams gavome pietus - su pilnu garnyru. Pajudėjome su Tomais, kurie Lenkijoje pasuko atgal. Tiesa, dar prieš tai pasidžiaugėme tortu už 7,10lt ir užrašais ant dviratukų VYRAS ir ŽMONA su skarbonkėm, kurias išbandėm tik Lenkijoje – baisus triukšmas 
Kirtom sieną be problemų, paskui nusivertėm, paskui važiavom per mišką, kuris taip lietuviškai kvepėjo ir užsimanėm čiobrelių arbatos, virtos ant laužo. Sustoję pamėlyniavom – labai skanu. Astulė numigo. Ilgai aiškinomės, kur valgom. Nusprendėm važiuot iki ežero 5km, teko numint >10, bet paskui radom šaunią vietelę, kur mes su Rasa numigom, prieš tai šauniai papietavę.
Asta Kas miegojo, kas vaikštinėjo vienatvėj, kas dviračius taisėsi, o kas šiaip plepėjosi…O dangus vis niaukėsi ir niaukėsi…ir jau kai pagalvojome apie važiavimą, ėmė lyti  visi sulindom po pavėsine ir susirietę susispaudę sėdėjome. Iš vaikinukų vis kas nors šukteldavo “ten švinta švintaĄ” tik Laurai taip neatrodė. Galų gale ji nusprendė imtis veiksmų ir su “pasatu” važiuoti iki Augustovo ieškoti lenkų. Mūsų nuostabai ji grižo su dviem lenkais, kurie aceit jau porą valandų laukė mūsų visai netoliese. Tuomet visi puolėm iki sunkvežimio, išsitraukėm savo lietpalčius ir sėdom ant savo “žirgų”  pylė lietusĄ ir mums teko pirmą kartą šį žygį normaliai minti per jį. Na, kaip kuriems tai aišku labai patiko ir jie atsigavo  dar kažkaip nesusitarę vieni nuskubėjo į priekį, kiti atsiliko ir gavosi, kad pasidalinome į 2 grupes, už ką paskui visi gavome velnių.
Vakarienę valgėme lenkiškame “Restauracja”, kur vėl šiek tike nervų kainavo lenkam, nes jie kažkaip apsiskaičiavo ir per mažai porcijų užsakė. Bet aišku mes pasidalinom sriubom, kurių buvo 3 rūšių ir karbonadais, kurių liko. Paskui vėl visiems teko lįsti į savo šlapius ir nemalonius lietpalčius ir po saugumo paskaitos saugiai minti lietumi tolyn.
Apgyvendino mus bažnyčios priestate, visų “džiaugsmui” – merginas ir vaikinus atskiruose aukštuose. Kai jau susitvarkėm, vakarojom paskutinį vakarą su maltėzeriais, gėrėme jų statomą šampaną ir dalijomės šiandienos įspūdžiais, ypač apie mūsų naujausiojo nario elgesį 
Ir vis dėl to Gedis ir Mažvydas neiškentę atsikraustė miegoti pas merginas 
Buvo šlapia diena, su atsisveikinimais, su grupės sumažėjimu, atvykimu į Lenkiją. Keista priprasti, kai mūsų mažai, bet vis tiek gera, kad esam visi lietuviai  nes poryt prisijungs ~25 lenkus. Na, o šiandien labanakt!


2004 08 14 šeštadienis ~50km Grajevo bažnyčia "su kalneliais ant srogo"

Rasa : Koks vargas! Man prisiėjo rašyti dienoraštį.
Taigi… gavau į rankas kamuoliuką, kurį spaudant galima nusiraminti. (reikia baigti, nes visi tvarko, o aš čia sėdžiu  )
Rytas Lenkijoje prasidėjo kėlimusi 7val. , kadangi kai kas sumaišė laiką su Lietuvos. Tiesa, dar prieš tai Lenkijos bažnytėlės varpai pranešė, kad šiandien šeštadienis ir laikas į mišias.
Na, o kelionės iš Augustovo į Grajevą metu įsitikinau, jog ant dviračio tikrai įmanoma užmigti, nes visą laiką važiavome keliu, kuriuo važiavo fūros. Didžiausias įvykis buvo dviračių takelis, kur galėdavome minti vienas šalia kito. O jų buvo net kokie 3… įsitikinom, kad lenkų simbolio – gandrų- čia yra pakankamai, nes tokios gausybės vienoje vietoje dar niekada nebuvome matę. Buvom sustoję vienam miestely, kurio pavadinimo tikrai nepasakysiu. Gedas žinoma, eilinį kartą niršo, kad mes tik 49km nenumynėm per 2val., kad nuodugniai, išilgai ir skersai neapžiūrėjome Augustovo, o stoviniuojame ir dairomės po kažkokį neaiškų miestelį, kur net lankytino objekto – parduotuvės- nesimato. FantastikaĄ bažnytėlėj apsidžiaugėm išvydę porą prancūziškų sakinių, kuriuos net pavyko išsiversti. Kelyje dar labai pradžiugino aguonos (kurių buvo net kokios 25  ), geltonų gėlių panašių į pienes laukas. Matėm 3 kambarių butų ant stulpo, kuris labiausiai tiktų gandrams. Išsiaiškinau, jog nykštukai geriausi gyvena Prienuose 
Atvažiavom į miestelį. Bažnytėlė, kuriuos “tvartuose” gyvenome, buvo įspūdinga tuo, kad žmonės labai sureagavo. Ašei labai patiko, kiti ja pasibaisėjo. Žinau tik tiek, kad čia buvo per daug prikrauta visokiausių statulėlių, “linksmųjų kalnelių” ir panašiai. Lenkai čia mus sutiko gana “vaišingai” : su maišeliu dešrelių (nevirtų) ir pora pomidorų. O dėl vakarienės ir pusryčių, tai pasiūlė, o gal net ir nesiūlė pasidaryti patiems. Taigi, Vaidos žodžiais, kad “Lenkijoje mūsų laukia lietus, badas ir maras” pamažu ima pildytis. Ne, nieko. Tik gaila lenkės Agnieškos, nes ji labai jaudinasi dėl tokių dalykų.
O dabar pietų miego metas, nes esam pavargę ir neturim ką veikti (tai yra nėra jokių akcijų ir aš asmeniškai jaučiuosi kaip eiliniame žygyje, o šeimos idėja pasibaigė Lazdijuose, taigi dėl to laukiu Varšuvos). Tuo tarpu eisiu miegoti ir aš. Labanaktis.
Laurytei labai pasisekė, nes gavo iš maltiečių lovytę, o dar ir nykštukai atėjo išprašyti.
Virginija : Kol per pietus Laura u Mažvydu miegojo ( nuo 16 iki 18 val. buvo paskelbtas tylos laikas), atvyko naujoji maltiečių pamaina. Senieji perdavė jiems visus vaistus, įrankius ir kitus turtus, parodė kaip naudotis Maltamobiliu… bet įdomiausias dalykas, kad tie naujieji yra jauni (iki 30 metų) ir visai nieko…ir dar kalba angliškaiĄ.. merginom “šviežiena”.. (ir vaikinai taip juokavo). O vaikinams bus tokios “šviežienos” , kai Varšuvoje susijungsime su lenkų grupe..  
Rasa : Laura keliasi. Astule geria 3 kavos puodelį.
Atsikėlę su Astule išėjom pasivaikščioti kitus palikę ir šiek tiek kaltos. Taigi, neypatingai žinau, kas vyko. Gera buvo pasikalbėti ir rasti slyvyčių, jomis pavaišinti žmogučius. Sužinojau, kad praleidom Lauružės daineles. Ach, kaip liūdna. O dabar ruošiamės miegoti.
Nykštukai turi budėti…vargšeliai. Mažvydėlis dar tik Laurytės lovytėj, o nykštukai nori miegelio. Štai jie jau pabudo. Gerai, kad yra biologinis žadintuvas, kuris suveikia bent porą kartų per naktį, kas nebūdinga nykštukams.

 

2004 08 15 sekmadienis 65km Grajevo – Lomža

Vaida: Vai vai , reik rašyti dienoraštį… 
Na, ok 
Atsikėlėme 10:50 (taip rodė sieninis laikrodis )ir išvažiuojant jis rodė taip pat… vadinais, ryto ir nebuvo  ohoĄ su Gedu nusprendėm, kad ten kažkokia įmantri laiko skylė  juk visi sakėme, kad lenkijoje bus visokių smagu smagumynų, kurie gali baigtis maru, badu ir … Et bet kol kas minam dviračius ir jau pasiekėme 20% Briuselio  ot smagu  velniškai  Ą
Taigi dėl to (gal ir ne dėl to  ) darėm vakare šventę – lenkiško alaus ir degtinės ;) … vai,gi nereikėtų šokinėti laiku – reikia laikytis tvarkos  Išvažiavom iš Grajevo miestelio  Kartu 15kmĄ Paskui skyrėmės į “greituosius” ir “lėtuosius” (įmantru buvo važiuoti su greitaisiais lenkais – vis jų reikėjo stoti laukti ) Vieans didžiausių nuotykių kelyje buvo po pietų, kai atsiskyrus greitoji komanda užsinorėjo užsukti prie malūno  ir tada…Ą juos pakratė ELEKTRA (na, iš tikrųjų, tik Marių ir Rachel  ), nes buvo ištempta vielaĄ vienžodž, klykėm iš juoko  Tada jau prisijungė vėl “lėtoji” ir nuvažiavome prie velniškai gražios bažnyčios Ą Et, deja deja, tik vidus visus nuvylė  Galėjo geriau visai nekviesti vidun  Būtų išlikęs didingos bažnyčios vaizdas  Ai, dar per pietus kas buvo  sumanėm žaisti “žudiką” ir turėjom vakare sugalvoti užduotis, bet ech ta “vakaro šventė”… na, pietūs taip ir praėjo bevalgant, klykiant ir galvojant žaidimus  Tada vėl kelias kelias… Likę daugmaž 30kmĄ Sakyčiau su vėjeliu nulėkėm juos iki Lomžos, bet iš tikro važiavom prieš tokį vėją  jaučiausi kaip Don Kichotas kovojantis su vėjo malūnu  , bet už tai apylinkės buvo labai gražios ir kvepėjo (ypač kai lėkėm miškais) . Ai, kely dar su Gedu patyrėm mažą nuotykiukąĄ Ragavom neprinokusių pašarinių kukurūzų  Smagiausia buvo ne ragauti, o juos išsiroti – tikrai įmantru  ir davėm kitiem paragauti, nes nelabai skanu 
Nuvažiavom ~65km ir susitikom Lomžos pakrašty su visais
Ooooo… kokius apartamentus gavom  Švarūs Ą 6 kambariai su lovom (miegojom ant tikrų lovų  ) švarus dušas, tūlikai Ą Na, vis dėl to klebonija  Gavom sočią vakarinę  ir tas smagu .
Asta: Dar kelios detalės apie šiandieną  Pamenu, kaip ryte Raselė, Mažvydas, aš ir dar kažkas ryte ėjome į mišias bažnyčioje su linksmaisiais kalneliais ant stogo, bet kažko mums ten labai trūko…
Lomžoj ilgai sėdėjom ant šaligatvio ir laukėm, kol mūsų ateis kasnors pasitikti ir parodys nakvynės vietą. Valgėm ledų  Paskui galų gale mus apgyvendino seminarijos patalpose. Vakarieniavom su kokiais trim aukštos padėties kunigais ir ant stalo visko buvo daug daug O Mindė labai norėjo įsiamžinti ateities kartoms us tasi kunigais Paskui mums buvo surengta kelionė po miestą, centinę jo aikštę, aplinkinius senus senus pastatus. Tai visada įdomu, tik kiek pamenu, mes vos vilkom kojas ir šiek tiek griežėm dantimis, nes ne visiem patinka eskursijos, kai lyg šuniukas vaikštai paskui “gidą”. Pamenu labai gražų vaizdą, atsiveriantį pro senus senus namus, nes miestas pastytas ant kalno ir akis žvelgdamas aprėpia galingas tolumas 
O paskui – į savo apartamentus seminarijoj, vakarinis tvarkymasis, maudymasis po šaltu dušu  mes su rasele bandėm panaudoti įtakos galią ir po šaltu dušu dainavom iš širdies “esu aš afrikojĄ ir man karštaĄ karštaĄ karštaĄ”  Karščio vistiek nejautėm, bet kančią iškentėm iki galo  Pakui ilgai ilgai klausėmės, kai visi kiti gėrė ir linksminosi merginų kambary, nes mes buvom pagargę ir gert visia nenorėjom… Laura biški pagrojo, pasipliurpėm ir užmigom vėlai vėlai..

 

2004 08 16 pirmadienis >90km Lomža – Lochow

Marius: Tai štai atėjo rytas seminarijoje; kaip ir turėjo būti, miegojome kietai, nes iš vakaro surengėme nedidelę tarptautinę fiestą ir supažindinome svetimtaučius draugus su natūraliu dzūkišku produktu  Be to, pagaliau turėjome lovasĄ Ir netgi patalynęĄ Jei nekreipsime dėmesio, akd keltis teko gan anksti, kad “galėtume nueiti į mišias”, tai viskas buvo labai neblogai: gausūs pusryčiai vyskupijoje (jau kas kas, o bažnyčia Lenkijoje turtinga…), “lauknešėliai” (mėsos visos taip ir nesuvalgėm); po to (kiek pavažiavus visiems kartu :/ ) – mynimas greitoje grupėje. Važiavom tikrai smagiai. Labai geru ritmu. (Velnias, iš vis nežinau, kaip čia fainai rašyti) Na, anyway… Bet už tai po to, jau po pietų, gvaom lenkiško vieškelio paragaut  Fui, koks jis šlykštus – pilkas, smėlėtas ir dar su tarka. Tikra mirtis dviračiamĄ O aš dar kaip tyčia tądien buvau granginę išsivalęs ir susitepęs! Tai surinkau turbūt pusę smėlio nuo vieškelio!  Hrrr… (Nekenčiu vieškelių…!) Važiuodami vieškelu pagaliau radoem vietą “lunchui” (po ilgų diskusijų, vykusių tarptautiniame lygyje ). Lenkiukai kaip visada kelio nežino Galų gale davažiuoujam iki Lochow, kur bičas, kuris galėtų puikiai atlikti esesininko rolę filme apie II pasaulinį karą  pareiškia, kad teks keltis 6val. ryto (į mišias aišku, čia juk Lenkija )
(sorry dėl rašto, rašau tamsoje)
Bet po aktyvių lietuvių pritestų sąlygos kiek suminkštėja ir patenkam į visai draugiškai nusiteikusių šeimynų rankas.
Asta: Raselė, Virginija ir Astulė važiavo “passat’u”.
Sėdėjau priekyje, taigi atsiminimai apie lenkus ir kelius Jie vsiisškai nesilaiko kelių eismo taisyklių, ypač greičio apribojimų. Žiūrint į pralekiančias mašians nieko neįmanoma suprasti. Man tai visi jų keliai atrodo vienodi, nes visi asfaltuoti ir tik dviejų prišpriešinių juotų  Kaip juos atskirti? - Greitkeliuose nupaišytos baltos juostos, pakeliui normalūs ženklai ir daug fūrų. (šiuos apstebėjimus adariau poto, kai pasiklydome ir važinėjome kaimo keliais ) Virginija pastebėjo, akd aps lenkus “šlagbaumai” pewr visą kalio plotį, aš padariau išvadą, akd tai todėl, akd lenkai neislaiko taisyklių . Dar labai įdomu, akd nuleidus šlagbaumą, po kiek laiko atvažiavęs traukinys sustoja netoliese esančioje stotelėje, išleidžia keleivius ir tik tada pravažiuoja per užtvertą kelią vienžodž reikia pusvalandį laukti prie užtverto kelio
Pirma nakvynė šeimose, kai mes dar net nenutuokėm kiek daug per šią kelionę mums teks kankintis nakvojant šeimose Aš su Rasele nakvojom pas moterį su dukra, kurios nei viena nekalbėjo, nei rusiškai, angliškai, vokiškai ar prancūziškai. (dukra kalbėjo lyg angliškai, bet mamai sakė “nu jau ne, aš tai nekalbėsiu angliškia”). Tai buvo daug keistos tylos, aš vis bandydavau susišnekėti ir suprasti lenkų kalbą, o moteriškė buvo labai maloni ir šokinėjo aplink mus.

 

2004 08 17 antradienis 90km Lochow – Warsawa

Laura: Na, atsikėlėm gerai pailsėję pas 1 tvarkingą lenkę, kuri mus pažadino 6:30 į mišias. Na, ką, atsikėlėm, nuvežėm šeimininkę į mišias, patys nuoširdžiai pasijuokėme iš protestantų maltiečių, sėdinčių bažnyčios vidury, dėl ko jie paskui buvo išlazdavoti ir labai gailėjosi, nes jei būtų padarę taip kaip mes – atsisėdę prie durų, tai būtų galėję ir išeiti kaip mes – už 2min. Mes su Mažučiu radom kepyklą, kuri turėjo bandelių ir vaflių, kuriuos, susėdę ant šventoriaus, šauniai suvalgėme. Baigėsi mišios, paėmėme šeimininkę, pavalgėm šaunius pusručius ir išvažiavom į žiauriai sunkią ir stresuotą kelionę į Varšuvą. Ne tik dėl kelių ir pro šalį švilpiančių LKV, bet ir dėl lenkų neorganizuotumo, kelio nežinojimo, skubinimo ir pan. Lunch’o metu suorganizavau, kad sustotumėm prie upelio, kur mes su Rasa labai šauniai išsimaudėme. Kai šiaip ne taip pasiekėme Varšuvą, teko staigiai pavalgyti nuraminti piktus maltiečius, kuriems trūko nervai dėl deorganizacijos, ir nuvykti į vietą, kur turėjo būti koncertas. Ten laukė ilgas ir dar nelinksmas važiavimas į šeimas. Maltiečiai ėjo iš proto. Į koncertą buvo susirinkę daug geltonų maikučių, kitam gale aikštės dalino prezervatyvus, mūsiškiai grojo repą, išvažiavom. Tiesa, dar į galą įsimetėm 4 saviškius, kurių vos lenkai nepaliko laukt aikštėj neaišku ko. Tada varėm paskui maltą per raudonas. Patekom į fainą šeimą, kuri mokėjo angliškai, gavom kambarį rūsy, šeimininkė buvo visai neįkyri, o lunch’ui įdėjo labai skanių sumuštinių. Vakare gėrėm arbatą su karališku šokoladu senoviniame rūsyje.
Asta: Važiuodama autobusiuku į nakvynės vietą su airėmis išmokau dar Lietuvoje jų sukurtą dainą:
There are three gravel roads left for us to cycle
But if the one gravel road should be accidently tammak
There would be two gravel roads left for us to cycle
But if the one gravel road…
There would be one gravel road…
But if the one gravel road…
There would be no gravel road…

 

2004 08 18 trečiadienis 55km Warsawa - Piaski Krolewskic

Mažvydas: Jėgelė! Pusryčiams Lavazza. Iš tikro itališko kavinuko. Kalnas maisto ir neįsipareigojanti ir ne per rūpestinga šeiminikė, dirbanti italų firmoje.
Automobilį vairuoja Marius ir vežasi aires ir Rimą, nes lenkai pažadėjo 50 km žvyro nacionaliniam parke. Ir čia pirmą kartą apsiriko – žvyro buvo ne daugiau 10 km. Visi važiavo viena grupe, kurią vedė Vlocekasir iš karto užsitraukė mūsų nemalonę savo kvailu švilpimu. Paaiškėjo lenkiško žygio organizavimo ypatumai – sustojimai ant saulės, visiškas nesiorientavimas žemėlapiuose ir apskritai niekus. Šiandien pirmą kartą teko apstaugti Tomašą ir Vloceką. Galų gale pasiekėme nakvynės vietą – vienišų motinų namai. Poromis buvome sukišti į mažus mažus kambariukus, kuriuose stovėti buvo galima tik po vieną. Ypatinga skirtinybė – milijonas uodų, kurie puolė visi iš karto. Dabar trumpai :
1. Nuostabiai skani kava salelėje maskatuojant rankom.
2. Žudantis Martino futbolas (jis sumaišė mano galvą ir kamuolį).
3. Grill dešrelės ir trys dėžės alaus.
4. Dainos prie laužo, kurių negirdėjom, nes per saldžiai miegojom palapinėje.
Oi, oi, kokia buvo palaima. Ryte (kitą dieną), atsibusti anksti anksti ir pajusti ryto vėsą, ir galėti ją traukti traukti į plaučius.


2004 08 19 ketvirtadienis ~70km per karštį ~40C
Piaski Krolewskic – Plock (Stari Rinok)

Gediminas: Naktį praleidome vienišų motinų prieglaudos namuose, ar kažkas tokio. Miegojimu ar ilsėjimusi to tikrai negalima pavadinti, vien tik dėl uodų, kurių čia buvo milijonaiĄ Aišku, dar ir miegot nuėjome apie vidurnaktį – labai integravomės su lenkais ir maltyzeriais. Labai smagus vakarėlis buvo ir tie lenkai ne tokie jau blogi yra. O maltyzeriai tai iš viso nerealūs Ą Besibaigiant alui, jie visiem pastatė po keletą, o kai mes lietuviai sudainavome „Ant kalno mūrai“, lenkai kažkokią „Kakalinką“, tai maltyzeriai užtraukė savo vokišką dainuškąĄ Lydėmės visi iki vienoĄ Ir aplamai... Šiandien ryte tokia gera nuotaika ir savijauta buvo, kad 7val. su Marium ir Martinu (lenku barzdotu) važiavom palakstyti dviratukais. Radom tokį prūdelį, ten pasimaudėm, dar palakstėm, apie 20 km padarėm. Tai nutarėm, kad reiks Laurą paerzint, nes jau antrą kartą tie, kurie tūsinasi iš vakaro, ryte lengviau keliasi ir sveikesni būna  Reiks, Lauryt, tau išvadas daryti Ą Nors kita vertus, visi mūsiškiai patenkinti priėmimu ir pailsėję atrodė. Viena iš airių savo pasitenkinimą knarkimu išreiškė, kad net per tris kambarius sienos drebėjo. Ką aš žinau... Apie 9 val. visi jau buvo žvalūs, kaip agurkėliai ir toliau tęsė protestą prieš lenkų katalikizmą, neidami į pamaldas. Bliamba, kartais man kyla mintis, kad reiktų iš pagarbos į mišias nueiti. Be to gi Lietuvoj daug kas iš mūsų į mišias eina, tai man keista, kad čia taip priešingai nusiteikę. Ką gi, iki 10 val. dar pasikuitėm, pasitvarkėm ir ėjom pusryčiaut. Visiems patiko ir atrodė laimingi, tik Astulės skrandis nebegalėjo virškinti atsibodusių dešrelių. Aj, ir dar Mindė nustebino „mesteldamas“ Luise kečiupą. Ir dar, kai matyzeriai apakę atsisakė kavos, ir dar , kai Astulei neužteko cukraus ir dar, ir dar... Ne, visko čia nesurašysiu, nes tiek fantastiškų akimirkų būna, kad visų net nesuskaičiuosi. Beje, lenkai pradėjo ne tik savo kalba, bet ir angliškai kitiems aiškinti. Pavalgius draugiškai visi pabaigė tvarkytis, sunešė daiktus, išsišlavė, susirinko dviračius ir ruošėsi į kelią. Apie 11 val. mus surikiavo į tris grupes. Labai originaliai pavadintas „A“, „B“, „C“. Tada pasileidom raiti A, B, C ir pradėjome ilgai ir nuobodžiai važiuoti... Bliamba, gudruolis Vortekas, važiuojantis A grupės priekyje, vienintelis turi žemėlapį ir niekam nerodo, o pats nesiorientuoja ir stabdo prie kas antro posūkio klausti. Taip jam ir reikia, kad padangė prakiuro Ą Aišku, paskui mums atkeršijo stabdydamas mus vidury kelio ant saulės. Taigi, A grupė (tipo ereliai), turėjo savo sudėtyje mūsų aires, B- buvo prolietuviška, ir vadas Marius buvo. Mes truputėlį stabdėm, nes taip pat turėjome mūsų panelių, kurios įdomiai skirsto jėgas - į liežuvio raumenis daugiau energijos, nei į kojas paduoda. Bet tai baikis – važiuot buvo galima, tik kad pradėjau snausti – tris sekundes miegi, vieną sekundę žiūri į kelią  vėliau smagiai paplepėjom su lenkaičiais ir laikas greičiau praėjo. Apie C grupę nežinau nieko, nes jie atsilikę už mūsų buvo. Šiaip man toks važiavimo stilius visai baika, nors Marius parinasi, kad jam per lėtai, o mergelės nespėja paplepėt, manau su lenkų organizuotumu ir loginiais sugebėjimais kažkoks kitoks skirstymas per daug sudėtingas būtų...
Taigi, iki pietų nusivilkom prie bažnytėlės, apie 40 km nuo starto vietos. Ten davė užkąsti – po pusę banano ir bandelęĄ Gerai, kad lietuvaičiai pasirūpino sumuštinių dėžėm ir sugebėjo pašeimininkauti, o tai tikrai būtų visi nuo tokio davinio persivalgę 
Toliau vėl tas pats nuobodus, monotoniškas mynimas lenkiškais keliukais, karštis, šiknos skausmas ir daug “skundų” iš lenkų pusės. Gerai, kad tokios linksmybės galų gale baigiasi ir apie 17val. atvykstam į miestą. Čia labai smulkiai išaiškina planus lenkiškai ir biški angliškai, pajudam į akcijos vietą. Didžiulis balaganas kelyje, bet nieko blogo nenutinka – gal dėl to, kad du lenkų aktyvistai stabdo mašinas, ir mūsų visi bijo, gerbia, praleidžia? Ką gi atvykstame į Plock`o centrą. Apsukame pusę nevykusio garbės rato ir prirakiname dviračius. Bėgam maudytis į fontaną, gaivinamės jo purslais ir smagiai fotkinamės. Atsiranda Laura, Mažvis ir traumuotas Rimas, kurie šiandien su mašinėlėm žaidė – aceit per daug dideli, akd dviračiais važiuotų  Ne, nieko prieš – nes dviračiais man labiau patinka, nei mašina važiuot, ir visai nelaukiu sekančio važiavimo. Ai, dar pamiršau važiavimą per didžiausią Lenkijos upę – VysląĄ Nerealiai didelė ir graži tik ganėtinai nusekusi. Tai va, per tą akciją visi dviratininkai tapo atviručių ir skrajukių dalintojais. Vienas girtas dėdė norėjo, kad mes jam ir žygio emblemas, bei švilpuką padovanotumėme, dar ten kabinėjosi, tai gerai, kad policininkai įsikišo. Na, o šiaip tai dviratininkai daugiau dėmesio ir nesusilaukė. Užlipom ant scenos, pastovėjom kaip durneliai ir nulipom.Nesiteikė nei pristatyt lietuvių, nei žygio normaliai pristatyt – nieko. Šiaip nenustebčiau, jei lenkai nusisavintų žygio idėją, o maršrutas “Vilnius – Briuselis” persivadintų į “Liublinas – Briuselis”  Taigi, akcija, manau, nevykusi buvo ir nesupratau kam skirta ar WAY ir dviratininkų žygiui ar kažkokios Plocko grupės koncertui (gerai, kad ne reperiai kaip Varšuvoj buvo ) Be jokių minčių, šaltais veidais, be emocijų ir aplamai gėdingai išvažiavom išaikštės ir važiavom iki parapijos. Vėlgi maršrutas “nustebino” ir vos ne vos su “kurdais” ir lietum pasiekėm tikslą. Čia mūsų rinktis susirinko šeimos. Sustūmėm dviratukus į garažą, susirinkom šmutkes ir mus išsirinko šeimos. Taigi, dabar visi atskirai, jaučiu ir daug kas nepatenkinti, esam šeimose. Ai, man tai dzin – pavalgiau, nusiprausiau, gavau lovą – išgyvensiu. Šiaip tai ta bobutė ir lenkas jau miega, ir vėloka jau, tai gal užteks šiam kartui?
Reziumuojant, galima teigti, kad “šūds su bruknėm” gaunasi, taigi išgyvensim. O rytoj, manau, bus vėl daugybė nuotykių ir įdomybių – gi čia Lenkija, čia visko būna ĄĄĄ
Labanakt dienorašti…


2004 08 20 penktadienis 80km Plock – Wloclavek

Laura: Nuostabi diena su apavadinimu : kaliniai varomi dirbti arba militaristinė stovykla. Žodžiu, viską darėme pagal švilpuką. Šaunu. Ašų daugiau taip nevažiuosiu, nes kažkodėl nemoku myžt pagal švilpuką. Žodžiu, sustojam 3 kartus 5min, 25min, 1val. Trečias sustojimas pradingo, nes pradėjolyti, o kai lyja tai kažkodėl visi pameta galvą ir pradeda važiuot kiek žirgai neša, nesidairydami ir nestabtelėdami. Tai finale padarėm >200m eilę dviratininkų važiuojančių bile kaip kurių nei perlipsi, nei apeisi, nei po apačia palįsi. Tai kai sustojom, tai aš ir Holger pakėlėm škandalą, bet iš tikrųjų neverta, reikia geriau nedaryti, negu bandyti perkeisti. Na, ai pradėt reikėjo nuo to, kad miegojom šlykščioj sintetinėje lovoje, kuriopje net prakaito kvapas pasikeitė. Ir kiad ryte atsikėlėm tikėdamiesi apžiūrėt Plocką. Bet vietoj to pavyko nusipirkti tik tualetinį bakelį, ir tai gerai. Mažvydėlis norėjo ir klozetą nusipirkti, bet aš jį sulaikiau nuo šios šaunios minties.
Lunch‘ą valgėm fainame miestelio parke, kur į mus valgančius spoksojo keletas pagyvenusių senukų ir dar keletas murzinų ir alkanų vaikų. Darėm bendrą stalą, tai kažkaip vis tiek ant galo gavosi, kad lietuviai pasidarė atskirą ratelį, nes lenkų supratimas apie bendrą stalą besąs gana keistas: susėsti į ratą, pasistatyti priš save savo maišelius ir valgyti iš jų. Paskui užlipom ant piliakalnio, prieš tai kalėjimo prižiūrėtojui išaiškinę, kad kaliniai ima pertraukėlę. Tai ten kaip ir visur stovėjo kryžius, į kurį visi norintys įsikorė. Po keletos dešimčių nuotraukų varėme keliais. Pagal švilpuką, aišku. Paskui lijo. Paskui sumedžiojom Virginiją su mašina, kuri buvo ant sankryžos. Išversta iš mašinos ir pasodinta ant dviračio, savo didžiausiam pasipiktinimui. Tada maltiečiai pradėjo ant lietaus krautdaiktus, o žmonės varė dviračius į garažą. Tai maltiečiai paskui krovė daiktus atgalir buvo nerealiai pikti. Patekom pas bobulytę (vėl šeimos, vėl klupčiojimas, ačiū, prašom, skanu, nuostabu). Numigau 45min., paskui atsivilkau į bažnyčuą, kur atseit buvo akcijos pristatymas: MY WY OMI filmuką, kas buvo l. įdomu, paklykė bičas, o aš parašiau dienoraštį. Bent tokia nauda. O dabar varysim į piceriją su Arnd ir Holger – jų išleistuvės.Čiau.

 

2004 08 21 šeštadienis ~70km Wloclavek – Inowroclav

Rimas: šiuo metu kai rašau yra 22:10 . esu apgyvendintas su dviem lenkais, kurie anei mur mur angliškai , anei kt. kalba. Šeimininkas šiek tiek kalba rusiškai,, bet prie stalo tepasakė: „kušyte – kušyte“, (tipo – kušaitė – valgykit). Nors su tais 2 lenaksi tai olimpiadą stebėdami, tai liežuviais lamė viską aptarinėdami (kelionė, olimpiada, pasikeimai gyvenime...). „Netgi“ apie bendrakeleivį lietuvį kažką „aptarė“. Gaila, tesupratau, kad tai apie mane. Nors bendrą kalbą aš norėjau rasti ir bandžiau juos kalbinti įv. kalbom 
Bet bentjau gerai tai, akd prisikirtau tikrai sočiai. Miegojom (į šiandieną) pas tokią Danutą, kurios apvardė reiškia maždaug – „surūgus grietinė“. Bet skaniĄ Tai yra priėmė neblogai. (mums, 7 vyrukams paskyrė visą vasarnamį, pas save (namuose) sočiai pamaitino, netgi dalį „skudurų“ išskalbė (su mašina). Tik nepatiko tai, kad jos vasarnamis kažkur sodo gilumoj buvo... kelio gerai įsidėmet negalėjom. Tai griždami iš Pub‘o - „smagiai“ pablūdijom. .. šiaip tai šitai vakar buvo, bet labai įstrigo. Ypač mano tas nuobodžiavimas Pub‘e. Tikrai nenorėjau ten eiti (tixliau – man ten nebuvo ko eiti) – visiškai nerūkau, alaus nemėgstu, ir geriu jį tik „ekstremaliais atvejais“... o man ten reikėjo sėdėt ir žiūrėt , - toje kenksmingoje aplinkoje...fui...Ą
Šiandienos labai ryškių įspūdžių dar negaliu išskirti...
Šiaip lenkai tarodo pradeda virsti žmog – beždžionėmis (... iš grynų beždžioniųĄ) turiu minty – kad vis dažniau „atsiranda“ vertimai į anglų kalbą.
Tiesa, tas jų mašinų stabdymas sankryžose man tikrai apstinka. Taip pat ir jų – naudotis švilpukais. Tik kad jie nmeoka jais naudotis (turiu minty – metodiškai, su sistema, su nurodytom reikšmėm...). jiems – matyt – svarbu – bile kvėpuoti („leisti orą“) į tą kiaurą plasmasinę dėžutę...
Ant vakaro - vėl pradėjo lytitai ta akcija miestiečiams - nelabai efektinga buvo 
Beje, keli lenkai(nežinia kaip ir kodėl klausė manęs koks mano įspūdis apie Lenkiją...aš diplomatiškai atsakiau – apie tai padiskutuosiąs vėliau (šis žodis pavartotas neatasitiktinai  ). Ir, labai įtariu, kad prasidėjus Vokietijai –„tai“ kažkaip labai orginaliai išreikšiu (pvz – kaip laura šiendien sakė –„ oficialiai imsiu bučiuot Vokietijos žemę“ (ar kažkaip panašiai jinai sakė)).
Na va, ati tike ryškiausių įspūdžių...dabar yra 22:45 – jau pusvalandis kaip lieju tušą į šį popierių... girdžiu – kažkas ėmė vaikščioti už man skirtų kambario durų... gali būt „nebepatogu“ ir reiks baigti...nutilo...
OĄ Ta viena seniausių Europos bažnyčiųtai faina buvo. Jei gerai išgirdau, ji rados – iš 13 amžiaus net išlikusi. Tik 18 mažiuje generališkai atbaujinta...
Graži viduje – gaila neleido fotkinti... aišku – piešiniamas tai kenkia, bet tada galėtų patys nufotkinti ir atvirutę išleisti. Ir išdalint svečiamsĄ – vietoj tos subanalėjusios „Madonos ir Jėzaus – kūdikėlio – galvų“. Po to dar gėrėm arbatos su didelėm ir per daug „apcukrintom“ bandelėm ... – vis ujau papildoma kalorija – esant tokiai organizmo „apkraučiai“...
Kątik manęs paklausė – „ar viskas gerai“ – teks baigt rašyt ir eit „šniukio“.
Tai tiek. Iki sekančio Ą (rašymo)
p.s. Ai, dar prisiminiau – atsisveikinom su maltiečiais – Holga ir Andt; faini buvo – naujieji dar tokie neatrodo... reikės prisijaukint... ;)

Virginija: Šiandien mes su Rasele ir Astule vaitavome mašiną  tiksliau sakant, Raselė vairavo, Astulė buvo šturmanas, turėjo žemėlapį ir sakė sukti kairėm, dešinėn ar važiuoti tiesiai. Aš sėdėjau gale ir mėgavausi. Palaukėm kol išvažiuos dviratininkai su amltėzeriais ir pajudėjom ... Važiavom kažkur už miesto į muziejų, panašų į Rumšiškes, tik mažesnį. Važiavom tokaiis keliukais, kuriuose jokių mašinų nebuvo ir, jau galvojau, kad ne ten pasukom. Sustoję pasiskynėm slyvų sodelyje. Pagaliau radom muziejų, pasirodė, kad, jei turime studento pažymejimus, kainuos 3 zlotus, jei ne – 5 zl. Raselė su Asta turėjo, taigi ir mane įleido už 3zl. Nuvarėm apžiūrėti... Pirmoje sodyboje apžiūrėjome per labgus uždarytą namą, pastatus ir galiausiai atėjom iki šulinio.Pažiūrėjom į vidų – tuščias... ir ne gilus... ir pilnas monetų primėtytas...:) sakau: „Čia reiktų tas monetas surinkti“  Aš gi tik pajuokavau..  O raselė sako: „Davai, lipamĄ „  ir įlipoĄ  Po jos ir Astulė  Renka ten abi sau monetas, žiūriu – turiatai ateina ĄĄĄ Sakau: „Merginos, turistai ateinaĄ „ stoviu ir apsimetu šlanga  O jos klausia, kur jie eina. Sakau, akd čia, į šitą kiemą ateina Ą  Raselė pradėjo kabarotis viršun, paskui aš ištiesiau ranką Astulei. Ji pirmiausia padavė monetas, o paskui padėjau išlipti.  Gerai, kad turistai buvo su muziejaus darbuotoja, kuri atrakino namą ir jie nuvarė apžiūrėti. Tada ir mes paskui juos nuėjom. Dar kartą, tik jau normaliai, iš vidaus apžiūrėjom.  ji sakė, akd ji viską atrakins, todėl geriau vaikščioti su ja. Taip ir darėm. Vietelė visiškai maža pasirodė, palyginus su Rumšiškėm. Ir namai visur be langinių, baltai, ypač viduje, dažyti. Ir daugybė spalvotų gėlių, šventi paveikslai apkarstyti (čia jau panašumas su slavais). Vaikščiojom, vaikščiojom ir prisiminėm, akd galbūt liko neužrakinta mašina... Grįžom... Viskas gerai  Grįžom, pabaigėm apžiųrinėti senovinę gaisrinę, dar sodybą, o tada dar nuėjom nusipirkti lankstinuką. Pajudėjom. Reikiamo miesto kryptimi, kartu ieškant kokio miškelio ir balos prie jo. Radom tpkią nuorodą į kempingą ar panašiai. Nuvažiavom, pamatėm, akd ten mokama, apsisukom ir bandėm laimę kitu keliu. Pavažiavom vis neįsukdaqmi į jokį keliuką, tad nusprendėm šiek tiek grįžti atgal. Radom tokį miško keliuką, vedantį link ežero ir apsukom. Jau maytėm ežerą, kai važiuojant per medžio šaknis pasigirdo: „BumĄ PšššĄ“ supratom, akd pradūrėm ar sprogo priekinė kairė padanga... ką daryti?  sustojom. Pirma mintis buvo skambinti maltyzeriams, bet kam? Nusprendėm pasikeisti padangą pačios, jei tik rasim atsarginę. Radom  Kad pakeisti padangą dar reikia ir damkrato... o išknisę visą bagažinę ir kitas žinomas mašinos vietas jo neradom  Kas dabar? Laimei, pamatėm prie pat ežeriuko stovinčią mažą raudoną mašinytę, o šalia jos ant pledo gulinčią porelę. Sukaupę drasą, bei rusų ir kitų kalbų žinias, nuvarėm paklausti gal turi damkratą. Pakėlėm iš snaudulio ir paklausę kokiom užsienio kalbomm kalba (jokiom  ) , paklausėm, gal turi mums reikalingą prietaisą, aiškinom, akd mums nuleido padangą. Jis išsiėmęs, nuėjo pažiūrėti ir pasakė, kad netinka, nes per amžas... pamatęs, kaip trys merginos bejėgiškai žiūri, skėsčioja rankom, sutiko pabandyti  mes mašinoje radom laužtuvą ir varžtų atsukėją, o vaikinas atsinešė mažytį varžtų atsukėją. Pakišo damkaratą, sunkiai ir atsargiai pakėlė mašiną, nuėmė rato gaubtą, atsuko varžtus. Mes atridenom padangą. Nuėmė seną, o naujai uždėti dar šiek tiek reikėjo pakeltio mašiną. Galiausiai uždėjo, prisuko, o kol jis tai darė, mes pasitarėm, akd atsilyginimui už pagalbą Raselė su Astule turi tik pyragą, kurį įdėjo šeima. Taigi, kai jis baigė darbą, merginos padėkojo ir padavė jiems tą pyragą (jo mergina irgi buvo atėjusi). Padėkojom „bardzo, bardzo“ ir nusprendėm, akd patraukiam mašiną jiema nuo kelio ir einam dar gilys į mišką pasėdėti, o gal ir išsimaudyti. Kaip tarėm taip ir padarėm  Žingsniavom jau pramintu takeliu gilyn į mišką, bet nei tinkamops vietelės prisėsti, nei kranto išsimaudyti. Tolėliau radom tokį iš šakų kaip ir tiltuką padarytą į vandenį ir ant jo suoliuką atsisėsti. Apsidžiaugėm, akd pagaliau galėsim papietauti. Tik spėjom susėsti, išsitraukti sumuštinius... kai atplaikė gulbių didelė šeimyna – 2 tėvai ir gal kokie 5 vaikai... pradėjo prašyti maisto. Aš daviau truputėli bandelės, kurią visi surijo. O kiti net pradėjo šnypšti, nes negavoĄ Galiausia, pamatę, akd nebegaus, nuplaukė. O apskui grįžo  Bet negavę masito ir vėl nuplaukė. Papietavom ir atsistojom eiti. Sakau, o aks butų buvę, jei būtų įgėlus? Sako: „Maltyzerius būtume kvietę“  Kol jie būtų atvažiavę, suradę, būčiau mirus  Bet nieko... Pakeliui atgal dar sustojome miškelyje. Žiūrim, akd mums jau laikas judėti, nes beveik vėluojame. Taigi nukūrėm.. bet vis tiek pavėlavom...  Nuvarėm į tą didelį miestą ir bandėm ieškoti, kur jie yra. Kažkokiam parke. Astulei pasivaideno maltyzerio kelnės ir dviratininkai... apsisukom ir grižom, bet apsirodė tik miražas. ..  nuvažiavę sustojom kieme, parašėm Laurai žinutę, klausdami, kur jie yra. Kai gavom atsakymą, nuvažiavom ieškoti didžiausios bažnyčios ir parko šalia. Pasirodė ne atip paparasta... nuvarėm prie kažkokios bažnyčios, sustojom kažkokiam arkely, laukiam. Perskaitom lentelę ant apstato priešais, o joje parašyta, akd tai „Vojska Polska“ (ta prasme, kariuomenė ) Supatom, akd ryškaii ne ten esam  Tada gavom iš Lauros (tiksliau Mažvydo rašytą) žinutę, akd jie kažkokiam parke prie druskų gydyklų arba kad galim atvažiuoti prie kažkokios katedros ir jie mus pasitiks.o akip surasti?... Sakau: „varau aš į Polska vojska paklausti kelio“ (kas man jaunai, durnai , neženotai reiškia  ) Bet išlipus iš mašinos, nepamačiau jokio budinčio kareivėlio, už tai pamačiau šalia esančią mašinų stovėjimo aikštelę. Nuvariau, paklasuiau kokiom kalbom kalba. Atsakė, jog vokiečių  Jau norėjau eiti Astulės pakviesti, bet dar pabandžiau susikalbėti rusiškai. PavykoĄ Ir kas dar nuostabiau, akd priėjęs vyras, pasakė, kaad jis gali parodyti kelią. Paklausiau, ar jis ten važiuoja, atsakė, akd taip, ir kad sektumėme jį. Nubėgau prie mašinos, įsėdau, sakau :“ kurk, važiuojam parodys keliąĄ“ Merginos labai apsidžiagė, gretai užsikūrėm ir nuvažiavok paskui šviesią mašiną. Ji nuvedė tiesiai prie parko  Nuoširdžiai jiems padėkojom ir nulėkėm ieškoti savų. Radom. Jau buvo atvažiavę naujieji maltyzeraii, o Laura su Mažvydu išvažiavę pasitikti mūsų prie bažnyčios. Ir jie galiausiai grįžo. Pasipasakojom, kaip mums sekėsi. Visi jau žinojo apie mūsų padangą. Paskui Laura, Mažvydas ir Raselė n uvarė į mašiną paimti seilinukų Holgai su Arndu. Jie tuo metu perdavinėjo pareigas. Nuvarėm, uždėjom seilinukus, apkabinome. Gretai ir lenkai prisistatė. Tie ir su jais apsikabino  Mes tuo tarpu tipo nuvarėm į aikštę akcijos – koncerto klausytis. Akies krašteliu mačiau, kaip lenkai sveikinasi, susipažįsta, juokauja, bičiuliaujasi su naujaisiais maltyzeriais  Buvo labai gaila  Jie neatrodė tokie mieli kaip Arndas su Holga, bet vėliau aš pakeičiau apie juos savo nuomonę  Nors... jie tikrai labaiu susibičiuliavo su lenkais, su jais miegodavo, gerdavo ir juokdavosi.


2004 08 22 sekmadienis ~90km Inovroclav - Gniezno


Asta: Pabandysiu prisiminti, ką čią patyrėm, nors rašau tik po dviejų dienų.
Žinau tik tiek, akd ši diena man buvo iš dviejų pačių sunkiausiųjų iki šiol. Nors vakar ilsėjausi, bet šiandien man minti buvo iš tiesų sunku ir vis atsilikus paskutinė vilkausi. Buvo netgi diskusijų, ką su manim daryti, kaip man padėti, kad būtų geriau. Gal išsiųsti atostogom kokiom 5 dienom pas mamą Vokietijon? Gal prie Vokietijos sienos 3 dienom, kur paskui prisijungčiau prie kitų? Raselė siūlė kartu į kalnus varyti  ilgai svarsčiau, bet taip nesinorėjo visų palikti ir būti kažkur kitur. Priimtiniausia buvo mintis, kad aš visąlaik nuo dviračio įsigyjimo mindavau per aukštais bėgiais, todėl buvo per didelis krūvis raumenim ir jie pervargo, tai teko mokytis minti mažesniais bėgiais.
Buvom prie ežero, kur buvo žadėtos 2val., bet, kai nuvažiavom, paaiškėjo, akd turim 1val 20min ir kas nori gali pasilikti drybsoti prie ežero arba važiuoti į byskupo muziejų už 7km. Tai keli mūsiškiai greitai išsimaudė ir visi išmynėm. Tada paaiškėjo, kad iki muziejaus ne mažiau 10km  nuvažiavę sumokėjom po 4zl ir buvo likę ~10min iki išvykimo  tuomet apibėgom muziejaus eksp[oziciją po stogu, nors ten ir nelabai buvo ką žiūrėti, kadangi mes esma „patyrę“ ir aplankę pakankamai daug Lietuvos istorijos ir archeologijos muziejų, šių dviejų šalių istorija nelabai kuo skiriasi  Įdomiausia buvo sena tvirtovė, atrasta ežero dugne, iškelta į viršų ir atstatyta. Ten, apskritimo formos apjuostoje tvirtovėje, stovėjo daug ilgų barakų iš medžio, viduj buvo gultai su šienu, židinys ir t.t. Ten žmonės gyveno maždaug prieš 2000 metų.
Kadangi pietum laikp nebebuvo likę, tai sumuštinius valgėm vaikščiodami po muziejų Tada visi susirinkom laiku (o visi lenkai – ne) ir skubėjom pirmyn. Kadangi aš vos apsivilkau, tai su Rasele išmynėm pirmos. Reikėjo skubėti, nes 16val mes aju turėm susitikti su savo šeimomis. Bet aišku teko keletą kartų stoviniuoti nežinia dėl ko ir kartą dėl to, kad apsivėmė vienas lenkas (lyg ir grybų privalgęs ar ko). Nuvažiavę į miestą visų pirma aplankėme katedrą, kur žadėjo, kad galėsim pasikelti į bokštą. Bet poto, kai kunigas pravedė askursija po bažnyčią ir viską išpasakojo, buvo pranešta, akd turim skubėt į šeimas, kurios jau laukia 2val mūsų, o į bokštą galėsim apsikelti kitą kartą  Deja, šeimoms nepasisekė, nes mes nusprendėm, akd jau pasiekėm tokį lygį, kai mums vienodai šviečia ar jos pyksta ar ne ir visi susitarėm susitikti 20val prei bažnyčios ir eiti gerti. Šiąnakt teko laimė miegoti keturioms lietuvėms vienoj šeimoj. Tik ji buvo gera ir besilaikanti taisyklių kaimo žmonių šeima.pavaišino mus tortu, pyragu ir, kai jau mums reikėjo eiti, tai jie nenorėjo mūsų išleisti, davė valgyti tušintų kopūstų ir aiškimo, kad mums prie bažnyčios reik būti 20:30 nes jiems taip sakė kunigas. Niekaip nepavykob išaiškinti, kad lietuviai susitarė 20val ir džaiugėmės ištrūkusios nors 5min anksčiau už juos. Hmm, tik dar sunervino, akd jie eis miegoti 23val ir iki to mums reikia grįžti. Sutikę Mažvį su Laura sėdom į „pasatą“ ir ,nuvarę į miestą, nusipirkom alaus. Gėrėm ant suoliukų prie bažnyčios. Pajautėm atsipalaidavimo bangą  bet ne ilgam, nes teko grįžti į visuotinį susirinkimą 21:30 O ten ilgai dėstėm lenkam savo nuomonę apie važiavimo ilgiau ir miegojimo visiems kartu pliusus. Galų gale sutiko, kad ryt negali nieko pakeisti, bet vėliau pridės 1 valandą nenumatytiems įvykiams. O tada ėjom gert, tiksliau bėgom  nes pamatėm, akd prie kampo su kunigu kalba ir mūsų laukia šeimininkas. Visi lenkai ir airės išmovė į miesto centrą, o mes ėjom gerti alaus į vietinį darželį su Maltėzeriais. Ech, kaip atsipalaidavom  Namo grįžom 23:30 ir labai apsidžaiugėm, adk šeimininkas nestovėjo prie durų su diržu ir nelaukė mūsų. Jis jau miegojo, o mus įleido jo žmona ir mes ramiai nuėjome miegoti

 

2004 08 23 pirmadienis ~75km Gniezno – Poznan

Rasa + Mažvydas + Laura
1. Atsikėliau girtas (Mažvydas)
2. pavyko nupirkti padangas + diskai + kava (nemokamai) (Mažvydas)
3. Smarvė automobilyje (iš po vakar)
3a maltiečiai parodė MandM (gavom visi po saują)
4 išvažiavom akip visada (pavėlavę 45min) (nors buvom pasižadėję to nedaryti)
5. Vietoj ežero parodė žuvį
6. Bet mes nepatikėjom
7. ežeras buvo nuostabus.Laurytė negalėjo nustoti kartoti nuostabus, nuostabus, nuostabus (30 kartų)
8. pasakojo apie žuvį. Rachel mano, akd tai sekta.
9. Radom žvyrkelį.
10. Laura džiaugėsi.
11. Piervša grupa sustojo prie parduotuvės, mes – prie gervuogių.
12. ežeras nr. 2 irgi nuostabus. Vietoj 1val buvo 20min.
13. grupė pasipildė lenke (kaša)
14. gyvenimas puikus (durdu gi dafa rafet) (Astulė miega ~23val)
15. Lunchas buvo puikus
16. Gervuogės dar skanesnės
17. Daug rakščių
18. Poznanėje prezidento nebuvo
19. Merijoj gavom sausainių su akva
20. Žaidėm laivais
21. Buvau nenusipaišius laivų (rasa)
22. Vakarinei buvo šiupinys ir 3 rūšių pyragas
23. Bernai buvo moterų duše
24. Graži Poznanės rotušė
25. Ir dviratininkas
26. Laurytei nuvažiavo stogas
27. Gretai ir nemokamai.
27a. Bičo linzės fosforinės ir spiralinės
27b.Bičas iš paveikslo, kuris kabino Laurytę
28. Namo lipom per tvorą ir per langą
29. Kodėl grįžom pavėlavę?
30. Todėl, akd Laurytei stogas nuvažiavo
31. Einam miegoti
32. Labanakt
33. Gesinam šviesą

Asta: O ten kur maudėmės, tame nuostabiai vėsiame ir skaidriame ežere, kai tuo metu lenkai žiūrėjo į žuvį, manoma, akd prasidėjo Lenkijos istorija. 966m. Pilyje (šiuo metu esančioje ežero dugne) gyveno Lenkijos kunigaikštis ar karalius.
Poznanėje yra nuostabiai gražus senamiestis su senais senais namukais, kurių kiekvineas nuspalvintas vis kita spalva ir skirtingai papuoštas.
Lauružė sakė, kad jai tai pati nuostabiausia diena lenkijoje iki šiol.
Dar metėme išgaubtą Budos veidą, kuris žiūrėjo į kiekvieną iš mūsų, kai vaikštinėjom žiūrėdami į iš kairės ir iš dešinės pusės 

Laura: Lauružė mokė Virginiją, kaip kabinti bernus:
- vaikinai – kaip airiškas šiupinys – jei bandydi įsidėti į lėkštę šaukštu, gyvenimo neužteks, spėsi ir numirti. Reikia kabinti samčiu – užkabinai, įsidėjai į lėkštę ir jau turi. Aišku jame visko daug. Per mirmąsias kelias minutes reikia išsiaiškinti ar sudėtyje nėra konors, ko tu iš tikrųjų nemėgsti pvz. obuolių arba žiurkės. Negalima knaisiotis smulkmenose, nes irgi greičiau numirsi – svarbu esminiai dalykai. Ir jei tau sako, kada žiurkė yra vištiena, nikeada tuo netikėk! Na, o jie nei žiurkės nei obuolių nėra, tai imk samtį ir kabink jį!!!


2004 08 24 antradienis 75km Poznan – Nowy Tomašl

1. Naktį raminau Mindaugą, kuris Bartekui kažką aiškino apie prezidentus: tai jiem atrodė svarbiau nei kaimynų miegas. Buvo 2.30
2. pusryčiams gavom 2 sumuštinius.
3. Virginija su airėm varė šopintis, nes Luise vakare lipdama visa girta per tvorą susiplėšė sijoną
4. Rasa norėjo miego
5. nuvažiavę 10km visi norėjome valgyti, todėl stojom, prisipirkom valgyt ir valgėm valgėm ilgai nešvarioj pievelėj prie bažnyčios priešais turgų. Meniu: pienas, meduoliai, skumbrė, džemas.
6. už valandos judėjom toliau. Kelyje gavom dovanų “Red Bull” iš tokių paničkų, kurios dalino
7. 2 pirmos grupės pusval. laukė mūsų luncho vietoje, paskui valgė 1.5val ir vaizdavo, kaip labai mes vėlavom.
8. maudėmės drumzlinam ežere, aptvertam geltonu ir ružavu apdaru. Su Rasa persirenginėjom šalia medžio.
9. užsukom į ružavą dvarą.
10. gervuogės ir slyvos
11. Wacakos pilis. Nuostabaus, nerealuas, nenusakomo grožio. Viskas nerealiai gerai ir gražiai išlikę – pasivaikščiojom ir aplinkui ir viduj. Seni židiniai, veidrodžiai. Pasijutom ne šiam laike.
12. nusifotkinom su gulinčiu biču iš putplasčio.
13. vėlavom pagal grafiką, užtat varėm >27km/h. nesunkiai ir smagiai. Lašnojo.
14. grupę pasivijom miestelyje. Tomek bandė vaizduot kaip mes vėluojam.
15. Negavom šeimų, gavo lenkai. Miegojom Hostelyje 7-iese 5 žmonių kambaryje.
16. Vakarienei gavom karbonadų.
17. Vakare aš gavau pėdučių masažą, o Mažutis, Rasa ir Astulė – viso kūno.
18. kaip ir viskas.

Asta: tam mažam kambarėlyje dar surengėm šuolio į tolį varžybas. Nežinau, aks laimėjo, bet buvo smagu  ir dar žaidėm kortom… Taip labai šiltai, smagiai ir draugiškai praleidom tą vakarą kartu, nes jau nebepamenam kada taip kartu teko visiems nakvoti 


2004 08 25 trečiadienis Novy Tomyšl – Sulechov 65km

Laura: Bjauriai sunki diena. Bloga nuotaika iš pat ankstaus ryto, kai liepė 3 grupėm važiuoti vienoje grupėje. Vėjas priešpriešinis visą kelią. Velniškais sunku. Maltiečiai varė mašiną – valioĄ jiems nepatiko, nes be radijos.
Stojom pas kažką sode prie ežerėlio. Graži pievelė.
Lenkai nė ačiū nepasakę užsivirė mūsų arbatinuką, mūsų arbatą ir gėrė ją iš mūsų puodelių.
Mariaus šalmas įkrito į žydintį vandenį, ko pasėkoje jam teko jame išsimaudyti.
Buvo daroma bendra nuotrauka, aš buvau labai prastai nusiteikusi.
Buvo hamakas, kuriame pasisupome – vienintelė paguoda.
Matėm 2 stirnas ir voveraitę.
Ir daug gražių, senų (~ 1900m) kaimelių.
Atvažiavom į Sulechovą, nakvojome bendrabutyje.
Ant stogo gėrėm arbatą.
Išskalbėm 2 mašinas rūbų.
Mieste 2 berniukai nuvedė mus į neto kavinę, prieš tai mus visaip kalbinę ir vaizdavę krūtus. Faini berniukai. Gavo zlotą, už ką nusipirko traškučių ir mus pavaišino.
Paskui parduotuvėje prisipirkome traškučių ir šokolado.
Matėm katedrą su šoniniais balkonais.
Vakare – laužas ir alus. Prašė groti gitara. Grojau. Nepatiko.
Anksti – miegot, nes 6val. keltis.

Vaidai diena buvo 5 balų. Žadėjo, kad ryt bus minimum 8. sakė, kad reikia rinkti taškus, nes kas daugiausia surinks, gaus tanką. Taškų galima gauti dar papildomai už įvairius šaunius dalykus. Tanką Vaida jau nusižiūrėjo Grajeve. Sakė, kad tie, kas surinks mažiau taškų, irgi neturėtų nusiminti, nes ten dar buvo ir patrakėlių. Astulė svajoja apie malūnsparnį.


2004 08 26 ketvirtadienis Sulechov – Stubice ~100km

Laura: atsikėlėm anksti arba labai anksti. Keltis nesinorėjo labai. Nykštukai įslinko ir atnešė M&M.
Sunkiai ir ilgai važiavome į kalnus, nes kalno 25km/h greičiui keliais, nepanašiais į pagrindinius.
Buvau alkan. Valgyt teko trumpai ir greitai.
Kai iki Slubice buvo likę 24km, turėjom dar 4val. Gavom galimybę pasėdėti miškelyje.
Negalėjau užpakalio padėti ant žemės.
Atvykome prie Oderio. Ėjom ieškoti ledų ir kavos. Radom. Ir dar pyragėlių su obuoliais, braškėm ir šokoladu. Matėm baltą namelį su daug skylučių, pro kurias žiūrėjome.
Paskui mus pasveikino dideli dėdės.
Įvažiavom į Vokietiją. Bučiavau žemę, Louise ėjo į McDonald‘ą. Laukėm jos vidury gatvės.
Nakvojome sporto centro koridoriuose ir persirengimo kambariuose. Vanduo Rasos teigimu, kvepėjo supuvusiais kiaušiniais, Mažvydėlio manymu – myžalais.
Valgyti dėka mielo lenko Petriuko, pavėlavome. Jis bandė padėti mums rasti kelią , vokiečių klausdamas lenkiškai, tuo metu, kai aš jų klausiau vokiškai.
Valgėm karbonadą.
Vakare matėme įdomią parodą su pabėgėliais, vitražais, laiptais, prasilenkiančiais su durimis ir 3 prostitutėmis per TV, nuo kurio neorėjome atsitraukti –mus išmetė 20min po parodos uždarymo. Beje, visa tai buvo labai gražioje bažnyčioje.
Paskui klausėmės koncerto per blogą aparatūrą, bet gan smagiai, šaunus jaunimėlis.
Namo vos parsivilkom. Spėjau į tualetą.
Nakvojom koridoriuje. Buvo tvanku.


2004 08 27 penktadienis Stubice-Altandsberg 90/105km

Vaida: NUOTYKIŲ DIENA 
Atsikėlėme susikrovėme daiktus! ir ėjome valgyti  jau ko ko, o maisto vokiečiai tikrai negaili, neįmanoma suvalgyti tiek kiek duoda ( tai ypatingai įrodė vakare, kai buvo barbekiu) Na, o jau 9val turėjome būti kažkokioj miesto aikštėje ir susitikti su žmonėmis  čia jau ir įvyko vienas nuotykis : lenkai paliko savo Petriuką ir austrą vai, vai :/ nes Petriukas rinkosi su kuriuo dviračiu važiuoti  vienžo, nuotykis baigėsi, kai Laura ir Mažvydas grįžo atgal ir paėmė Petriuką  su austro dviračiu :/ (čia tai bėda) o tuo metu mes juokingai fotografavomės. Pagaliau išvažiavome Planas – 72km  susidarė čiut čiut daugiau! Virš 100km   užbėgsiu už akių – buvom 2 kart pasiklydę  Pirma diena važiavimo Vokietijoje  Naujos taisyklės! Buvo sudaryta greitoji komanda!! Ten ir nuėjom aš ir Gedas  ir Petriukas tai pusę kelio ant jo kas nors rėkė, o vieną sykį galvojome, kad susimuš :/ na, jis tikrai pavojingas ant dviračio  Tą rodo dar keli nuotykiai, kai jis nesuvaldė dviračio ir griuvo į priešingos krypties eismo juostą ir prieš pat nosį pralėkė mašina :/ visiškai suniokojo austro dviratį :/ vienžo – baisu  Nusprendėm, kad jis neturėtų tęsti kelionės, bo labai pavojingas :/ bet lenkai davė jam bandomąjį 1 dienos (33km) laikotarpį :/ kvaila! beje, kitą dieną jis tęsė kelionę Ą
O dabar apie apsiklydimus  Pastebėjau tokį lenkų bruožą: iš pradžių viską daro impulsyviai (pvz.: važiuoja kur nori) , o tada bando viską ištaisyti  abu kartus, kai buvome pasiklydę, nuo pradžių buvo pasukta kur nereikia! Ai, pirmą kartą matėm, kad lietuvių komanda pasuko kitur, bet lenkai tik po 15min suprato, kad reikia sekti Laurą  (dar vienas lenkų bruožas: jie greit važiuoja, bet galvoja atvirkščiai) Na, toliau sekėsi  lėkėm su vėjeliu! Kely prajuokino ženklas: atsargiai, 500m VARLĖS   Lietuviai net įsiamžino prie šio įmantraus kelio ženklo  O lunch‘ą statė politikas Ą Skanu buvo  ech, pyragėliai su kokosu Ą Tada buvo pasakyta dienos mintis: „...pavydžiu Astai, nes ji užmigti ir nusimyžti gali bet kokioje vietoje! „  Čia aš jai taip pavydžiu, nes gulėjau ant žolės kaip ir ji, bet man niekaip nepavyko :/  Visi sotūs ir laimingi! laikas startuoti  ir Lauros pasakyti žodžiai: „davai mes dar pasėdime, nes vis tiek pasiklys ir atvažiuos paskutiniai!“  taip ir buvo... Vos tik išvažiavome ir va pasukome ne ten  Cha! bet šį kartą rimtai, kvietėme net Santa Klausą  tada jis lydėjo visą kelią kol susitikome laukiančius ir besijuokiančius lietuvius  gavom ir daug vaišių: šokolado, bananų, saldainių ir visi pasakojo savo nuotykius kai kas baisiausiai nervinosi, kai kas žvengė  O pasiklydę buvome tokioje vietoje, kurios net žemėlapyje nėra!  Kraupoka? Na, kažkokia gamykla, daug pastatų (gana tvarkingi) ir nėra nei vieno žmogaus :/ Gedas sakė, kad tai vieta, kur kuria dirbtinį intelektą  nelabai džiūgavome ten būdami! Vienžo, viskas baigėsi Ą O kai tas baigėsi – prasidėjo labai smagus vakaras mokyklos kiemelyje su vaišėmis ir muzika Ą  ir ALUM Ą   ir dar pačio skaniausio pyrago pasaulyje (kurio liko ir pusryčiams  ) Na, velniškai prisimaginę kritom ant savo menkų paklotukų ir užmigom kietam miegui (tiesiogine to žodžio prasme, nes tikrai buvo kieta) labanakt 

Laura: jo, o mes į tą laiką laukėm. Laukėm ir laukėm, ir laukėm, ir laukėm ~3val. Su katiniuku pažaidėm. Slyvų prisivalgėm. Priešių. Palašnojo. Mums vieniems važiuot neleido, atseit per daug pavojinga. Gavom skanių vafliukų.

 

 

2004 08 28 Šeštadienis Atlandsberg – Berlin 33km

Asta: Tai atsikėlėm, išvažiavom ir važiavom. Ilgai ilgai lydėjo dėdė su mašina ir priekaba, bet galų gale paliko mus vienus. Ir važiavom sau smagiai gatvėmis, ant tilto matėm pasimetusi ir vienišą Mindaugą ir dar slapstėmės nuo lenkų grupių, nes visai nenorėjome su jais kartu važiuoti. Aikštėj Berlyne turėjom būti 11:30, tai aišku, truputi pavėlavome, bet vis tiek buvome pirmieji  Tada prie trijų staliukų po pavėsine gavome pietums duonos, džemo, vakarykščių dešrų, agurkų ir bananų. Poto visi buvo suskirstyti į 4 grupes (12:30–14:00, 14:00–15:30, 15:30–17:00, 17:00–18:30) ir savo laiku turėjo budėti Potsdame Platz. Kaip visad, dalinom lankstinukus, šnekėjom su žmonėm, kvietėm padėt rankos antspaudą ant drobės ir prižiūrėjome vaikus. O laisvu laiku visi šlaistėmės po centrą. Va pvz. Laura, Mažvydas, Rasa ir Asta dar spėjo nuvažiuoti į afrikietiškų šokių performansą, tik jis truko trumpai ir nebuvo toks ypatingas. Tada pradėjo lyti ir 19val. visi patraukėm nakvynės vieton. Klasiškai palakstėm dviračiais paskui Laura ir vėl, aišku, buvom pirmieji Tada Lauros raginami visi turėjom staigiai išsimaudyti, pavalgyti ir sėst ant dviračių, jei nenorėjom būti jos palikti  nes iki 22val. požeminėje perėjoje Potsdame Platz grojo jos draugas iš Afrikos ir ji būtinai norėjo jo pasiklausyti. Kai nusigavom ten, jis jau nebegrojo, tai Laura ėjo jo ieškoti, o mes šiaip sėdėjom požeminėj ir laukėm jų. Galiausiai jis atėjęs surengė nerealų koncertą tik mums  buvo pasakiška ir užburiančiai juolab, kad skambesys buvo klasiškas. Po to visi išsiskirstė, kas i „Lange Nacht der Museeum“, kas į miestą pasitąsyti, kas šiaip buvo kažkokiam klube. Kadangi Vaida su Gedu norėjo miego, mes trise grįžom 1:30 namo. Cha! bet durys tai buvo užrakintrosĄ ilgai mąstėm, ką čia daryti, nes žmones kelt kaip ir gaila buvo vien tik dėl mūsų. Bet tada dar grįžo 2 lenkai, taigi buvom penkiese. Ir netyčia sužibo šviesa 2 aukšto tūlike. Kas gi ten?... Lenkai šūktelėjo, kad atrakintų duris. Ogi Petriukas  jis atėjo ir atidarė, užsidaryti tai užsidaro, bet neužsirakina. Negi paliksi neužrakintas? Gedui teko kelti Ingą, paprašyti rakto ir užrakinti. O kiti grįžo tvarkingai, 3val. kaip ir buvo sutarę  na, mums tai netyčia taip išėjo 

Laura: taip taip, susitikom Abdulayų!!! Vaizdas toks: grįžtam iš to afrikietiškų šokių tūso, ne itin ypatingo. Lijo. Visi stovėjo PotzdamerPlatz po stogu ir laukė. Mes irgi atsistojome ir jau beveik buvo duota komanda važiuoti, aš išgirdau dieviškus džembėjaus garsus. Nors visą dieną galvojau, kad būtų jėga sutikti Abdulayų, tada apie jį negalvojau. Tiesiog ėjau pas džembei. Ir ten sėdėjo jis, mano draugas ir grojo nuostabiąja džembei. Taigi taip super extra. Sakė, kad bus iki 22val. tai susitarėm, kad ateisim vėliau. Paskui, kai surengė koncertą tik mums, tikrai negrojo taip šauniai kaip jis moka, bet vis tiek buvo nerealu. Koncertas mums metro stotyje, jėga. Paskui atvarė Maria, Adam ir Siusi ir varėm į muziejus. Buvom technikos ir mokslo muziejuje ir dar katedroje. Jau kokie nerealūs tie technikos ir mokslo muziejai! Tokia net psichodelika! visokie laivai, traukiniai ir lėktuvai ir dviračiai. Ir filmų gamykla. Ojojoi kaip jėga! Paveiksliukų kinas, elektra, rezonansai, termodinamika, optika, akustika ir t.t. ir pan. Žodžiu, apturėjom nerealų laiką! Eini ir negali išeiti. Paskui galva tik sukasi, tik viskas važiuoja, žodžiu, gerai veža.


2004 08 29 sekmadienis Berlin – Brandeburg ~95km

Virginija: Naktį atsiguliau tik apie 4val. (nes tik 3val. grįžome iš muziejų nakties). O 7-7.30 reikėjo keltis... buvo labai liūdna, nes išvažiavo mūsų treti ir paskutinieji savaitiniai maltyzeriai. Labai norėjau atsisveikinti, bet mes ne taip gerai suėjome. Nusiprausėm, krovėmės tašes. Išėję į kiemą jau pamatėme naująjį sunkvežimį, prastesnį už buvusįjį ir naujus maltyzerius, tokius baltomis kelnėmis, nelabai aukšto ūgio, taigi neprilygstančius išvažiuojantiems  Lijo. Keletas žmonių, kurie suspėjo ryte anksti atsikelti, nuvarė į mišias, bet nepasiėmė dviračių, todėl mes turėjome laukti, kol jie grįš. Galiausiai du trečdaliai nusprendė nevažiuoti dėl lietaus.  maltyzeriai atsisveikindami padovanojo šokolado ir saldainių visiems, Janas visus išglėbesčiavo, o Uve tik ranką padavė. Tuomet važiuojantieji dviračiais apsirengė neperšlampančius kostiumus ir išvažiavo. Važiavo mūsų visa grupė + Gediminas, Vaida, Kašia, Gregožas, Piotrekas, Mariukas, ... Važiavom ir tokiais miško takeliais, papurvinom dviračius. Ir kaip tik per ten važiuojant paaiškėjo, kad vyksta dviratininkų ir bėgikų lenktynės. Kertančiose gatvėse stovėjo greitį matuojantys žmonės ir med. pagalba, ir jų veidai labai nustebo pamačius dar vieną grupelę, bet be numerių.  Juokavom, kad greičiau minam, tapsim nugalėtojais ir gausim kokios košės ar kito padoraus maisto.  galiausiai, privažiavome miestelį, kur susitarėm susitikti su maltėzeriais ir Tomsku, Magda, Inga. Sustojome stotelėje ir laukėme... kokią valandą...   galiausiai pamatėme tiesiai nuvažiuojančią RENAULT (vietoj posūkio link mūsų, į kairę) paskui ir maltyzerius. Kai jau Reno grįžo, mes stovėjome ant kampo, kad būtume gerai matomi.  dar kokias 10min lukterėjome maltyzerių. Parodėm jiems visiems, kur reikia važiuoti  ir nuvarėme. Dar turėjom sustoti palaukti jų tokiam tunelyje, bet tik stabtelėjom ir nuvarėm į restoraną. Mūsų jau laukė. Gavom jų arbatos, kavos ir sauso pyrago, savų sumuštinių, sulčių, vaisių ir po gabalėlį šokolado, dar mišrainės dubenį, kurį visą suvalgėm ir nepalikom kitiems.  Nusprendėm važiuojančių traukiniu nelaukti, o minti toliau. ( p.s. prie stalo turėjau progą persimesti keletu žodžių su maltyzeriais  visai nieko...ir anglų kalbą abu gerai moka  ) Restorane laukti kitų pasiliko Mariukas ir palikom Piotreką, nes be stabdžių jis buvo pavojingas kitų sveikatai ir gyvybei  Po pietų lietus liovėsi, nušvito saulutė, ir mes galėjome išsidžiovinti bevažiuodami rūbus. Jau nelabai daug buvo likę iki Brandenburgo, kai išvydau vaizdą: staigus stabdymas, kažkas skrenda per dviratį, kažkas nuvažiuoja griovin, prieš akis išvystu ant asfalto bejėgiškai gulinčią Vaidą, netoli jos nukritusią Astulę, Mindaugą griovyje ir Gediminą, o aš tik spėju apvažiuoti nelaimingo atsitikimo vietą, sustoti. Paaiškėjo, kad Vaida susimušė kelius ir šlaunis, yra gyva, bet šoke, Astulei irgi šokas, dėl to ji su ašaromis akyse juokiasi. O BUVO TAIP: Gregožas, važiavęs priekyje, stabdė, Vaidos ratas įstrigo tarp jo rato ir kojelės, Astulė bandė to išvengti ir perskrido per dviratį, Mindaugas verčiau pasirinko griovį, o Gedas dėl to irgi skrido nuo „roverio“, bet spėjo nušokti. Taigi, sėdėjom mes kelkraštyje apžiūrinėdami Vaidos ir Astos žaizdas, Gedas su Mažvydu taisė Vaidos dviratį ir po kurio laiko sustojo to gerojo vokiečio baltabarzdžio mašina. Pasirodo, jie mūsų visur ieškojo...  Vaida pabando važiuoti dviračiu, bet apsirodo, kad nelabai gali, todėl įsodinam ją pas juos į mašiną, įdedam dviratį ir išlydim. Kai baigiam ir atvažiuojam į vietą, visi mums paploja, nusifotkinam su tos dienos grupele. (Vėliau sužinom, kad kitus atvežė mašinomis ir likus 5km iki miesto, jie išsiėmė dviračius, buvo sutikti kaip didvyriai, pasveikinti miesto valdžios, nufotografuoti vietinei spaudai  ) Maltyzeriai Vaidai ledo neturėjo, tik apibintavo ir tai prastokai, nes bintas vis smuko. O kunigas labai džiaugėsi lenkais, kalbėjo jų kalba, nes evangeliją lenkišką gerai paknisęs surado ir davė per mišias (kurias darė mums specialiai paprašius) skaityti. Čia pabudo mano ambicijos, sakau: „mes irgi norim perskaityti lietuviškai ir šv. Raštą tam turim!“ Sutiko. Skaitinį skaitė: kunigas – vokiškai, po jo Tomašas lenkiškai, o paskui jau aš – lietuviškai  po mišių nuėjom dušintis, o paskui sėdėjom ilgai ir gėrėm... mineralinį  ... su šviesiaplaukiu maltyzeriu. Žodžiu, vakaras buvo fainas..   

Laura : taigi pirmą dieną lietus lijo taip, kad užpylė ir akis ir smegenis. O kitą pusę dienos saulė išdžiovino nuotaiką, buvome nuostabioje pilyje, už kurios įėjimą sumokėjo kažkoks žmogus, kuriam patiko mūsų žygis. Panoraminiai vaizdai nerealūs. Šauni diena. Tikrai. Pilis kadais labai nereali buvusi. Dabar atstatinėjama, nes rusų buvo neseniai suniokota. Spiraliniai laiptai. Plytelės bokštuose. Išlikę po restauracijos sunkiai įskaitomi rusiški užrašai. Mielas žmogus, padovanojęs mums tokią šaunią dovaną.
Vakare važiavom į Berlyną reikalų tvarkyti. Gavom manų košės, išsiskalbėm ir palaimingai Irinos kambary išsimiegojom.


2004 08 30 pirmadienis Brandenburg – Magdeburg ~90km

Asta: Inga pakėlė visus 7h. Visi lenkai buvo pasipiktinę ir nervingi, nors vakar visi važiavo traukiniu, nemynė ir miegot nuėjo ankščių anksčiausiai. Jų nuotaika dar labiau pabjuro, kai pradėjo lyti.
Laura ir Mažvydas buvo Berlyne reikalų tvarkyti, tai grupę vedžiau aš. Buvo kaip pasakoj „Rovė ropę“: važiavau aš pirma ir man buvo sunku minti, tada prieš mane atvažiavo Mindė ir davė „įsikibti ratą“. Kai jis labai nutolo, atvažiavo Raselė. O po to privažiavo Gedas ir sako: „tai ką, nepavažiuojat? Duot ratą?“  Tai taip ir tempėm vieni kitus 
Kai jau galvojau, kad diena prarasta, nes visą laiką reikėjo minti tiesiu keliu, kaip tik tada atsirado galimybė rinktis arba ilgesnįjį tiesųjį asfaltuotą kelią arba miško takelį. P-o ilgų svarstymų ir mėtymųsi pirmyn – atgal teko skirtis į dvi grupeles. Gavosi taip, kad visi vaikinai nuvažiavo asfaltuotu keliu, o 5 mergelės (Rasele, Vaida, Virginija, Kaše ir aš) miško takeliu. Va čia ir buvo dienos atrakcija su balom, duobėm užpiltom plytom ir dilgėlėm  Buvo puikumėlis!! „Superwomen“ 
Vakare buvo mišios aceit mūsų garbei, tai kunigas sveikino ir padėkojo, kad net iš LT atvažiavom į Vokietiją ir vyksim į Briuselį. Per mišias net kunigas paprašė, kad „Tėve mūsų...“ sukalbėtume lietuviškai. O Mindė klausė ar aš eisiu Komunijos, sakau – „eik“ ir jis nuėjo, o aš ne. Po mišių sako: „o ko tu nėjai? Apgavai maneĄ jei būčiau žinojęs, kad neisi, tai ir aš gal būčiau nėjęs“  cha, na ir prajuokino 

Rimas: rašau vakare tai ir geriausiai prisimenu, kas buvo ką tik... patiko Magdeburgas kiek spėjom pamatyti pravažiuodami.
O po to vakarinis priėmimas irgi neblogai. Ir tos „a la bavariškos“ dešrelės buvo kiek kitokios ir skanesnės...o po to dar ir dušas normalus!
Prie paminklo žymaus mokslo vyro buvo papasakota miesto istorija. Be to prie jo mes buvome priimti ir fotografavomės su miesto meru. Tiesa, vėl smarkokai lietaus kliuvo, kaip kad ir vakar – tik šiandien greičiau liovėsi ir po pietų (valgymo) netgi saulutė išlindo.  Beje iki pietų lietuvių grupę vedė Asta, tai kažkas kažkaip kitaip buvo, bet aš (bent jau kol kas) dar negaliu kažko konkretaus išskirti... gal tik tai, kad bevažiuodami radom du kelius (asfaltinį ir pievinį) – pusė grupės nuvažiavo tuo pieviniu, o kita – asfaltiniu.
Beje, dar faktelis iš ryto įvykių – tai lenkų važiavimas traukiniu... man kažkodėl atrodo, kad tai buvo vakar, o nebe šiandien, bet kokiu atveju keistai atrodo toks bėgimas nuo lietaus: - jei jau priimt tokį iššūkį, tai reikia jį ir vykdyt, o ne progai pasitaikius ignoruot.

Asta: O Gedas kėlėsi 2h nakties, kad užstatytų mašiną visų mūsų rūbų skalbimui. Šaunuolis!! Medalį jam už tai!! 

Virginija: neplanavau vakare eiti į mišias, bet kai išgirdau giedant lotyniškai ir tas giesmes mokėjau... neatsilaikiau  ir ne veltui   taigi buvom mišiose: Astulė, Raselė, Mažvydas, aš, Mindaugas. (lenkų , žinoma, buvo daugiau) Ir po maldos „Tėve mūsų..“ girdžiu ir savom ausim netikiu, kaip kunigas prašo sukalbėti maldą lietuviškaiĄ Nebuvau tikra, kad teisingai išgirdau, todėl laukiau.. Astulė pradėjo, o jau tada mes visi, net Mindaugas, įsijungėm :0 Tai buvo tarsi balzamas mano sielai...  Nors kartąĄ Ne lenkiškai, o lietuviškaiĄ Kai baigėsi mišios, kunigas praeidamas pasižiūrėjo būtent į mus ir nusišypsojoĄ   JėgaĄ

Laura: o aš radau 5 eurus prie marketo. Tuo niekaip negalėjo patikėti toks mane lydėjęs vienas šaunus vaikis.


2004 08 31 antradienis Magdeburg – Braunschweig 105km

Raselė: Mažvydėlio ir Lauros vestuvių mėnesinėsĄĄĄ Atšventėm (bent kiek aš žinau) gana „smagiai“ : su Lauros pilvo skausmais (Laura prideda – „nerealiais“), priešakiniu vėju, lietum, 105km... Žodžiu, ekstremaliom sąlygom.
Į lunch‘ą atvykom 2val pavėlavę. Lenkai piktinosi, kur mes dingę. Deja, patys atitranzavo... pas maltiečius važiavo 18 dviračiųĄĄĄ Taigi, buvom „ištvermingieji“, kurie be greitųjų, važiavusių „main road“ ir airių, atvažiavusių vėliau, buvom pirmieji ir vieninteliai. Mes didvyriai.
Atvažiavę į vietą, 2val vėliau, dar sutikom vyskupų konferencijos atstovą, norėjusį su mumis apsikalbėti, tai teko sumuštinius valgyti pasislėpus ir miegoti priestato. Jis kažką kalbėjo, Laura sakė, kad įdomiai...NA, o po visų kalbų išsimaudėm, pavalgėm ryžių košės ir ėjom... MIEGELIO.

Laura: išskalbė mus, nieko nepasakysi. Žiauri diena. O vyskupas kalbėjo apie Lisabonos strategiją. Buvo tikrai įdomu paklausyti. O Gedui tai buvau labai dėkinga, nes visą dieną visaip stengėsi palengvinti mano važiavimą: ir stūmė ir vėją užstojo, ir visaip rūpinosi. Skaudėjo be proto, bet antroj dienos pusėj nurimo.
Labai originaliai sekėm žemėlapiu. Važiavom važiavom miško takeliu ir privažiavom bahn‘ą. Tada šiek tiek juo pasivaikščiojom – buvo gan ekstremalu. Tada radom darbininkus, kurie išgelbėjo mus, nupasakodami, kaip mums per jį persikelti. Teko dar kartą kirsti bahn‘ą, grįžti į tą patį takelį, kilometrą pavaryti per ražienas ir buvom išgelbėti.
Visą dieną vėjas bandė mus nugabenti į Sibirą. Atsilaikėm.
Ai, dar iš ryto Rachel su Louise man pavarė psichologinį terorą (važiuos namo dėl Mindės). Pavariau atgal tuo pačiu. Suveikė. Paskui važiavo atskirai.

Asta: buvo tylos, nekalbėjimo, užsidarymo kiekvienam savy diena. Gedui skaudėjo galvą, Laurai pilvą, vėjas visąlaik pūtė priešais, visur pakeliui tik ir matėsi vėjo malūnai, sunkiai mynėsi ir tai reikalavo daug daug jėgų ir ištvermės. Daugeliui tai sunkiausia diena.
Mes didvyriai ir didmoterys! 


2004 09 01 trečiadienis Braunschweig – Hannover 80km

Laura: Pasimetė Rachel. nikstelėjo koją, visi nuvažiavo į priekį, ji liko viena. Grįžo busu, tranzu, taxu. Atvarė Arnd ir Holger. Sukėlė ant kojų visą Vokietiją, nes pasipiktino mūsų turimais Maltiečiias, kurie niekuo nesirūpina. Mergų džiaugsmui nebuvo galo.
Lunch‘e 0,5val laukėm Renault. Valgėm slyvas. Paskui tik šiaip laukėm. Ramhorste. Prisikabinom prie Holger mašinos, net pro ženklu pravažiavom.
Po lunch‘o pasimetė Petriukas. Nepražuvo. Prisipirko dviračio detalių, pašte gavo žemėlapį ir grįžo.
Vakare gavom eskursiją po Hannoverį. 90% miesto per karą buvo sugriauta. Vaizdas niūrus. III pagal nugriautumą miestas pasaulyje. Pastatai ne atstatyti, o pastatyti iš naujo. Kartais net kitose vietose. Labai graži rotušė. Ten ir buvo maketai.
Miegojom su Mažvydėliu atskirai nuo visų, II aukšto koridoriuje – jėga.
Vakarienei gavom makarų su padažu ir super skanius jogurtus, kuriais su Rasa keitėmės – taip skaniau.
Chebra su Arnd ir Holger varė į diskaną. Grįžo 5val. šiandien jautėsi prastai. Sudužo Virginijos viltys diskane...


2004 09 02 ketvirtadienis Hannover – Minden 78km

Laura: 3 nuleistos padangos.
Nereikėjo žiūrėti į žemėlapį, nes turėjom pravadnyką. Nemaža dalis kelio ėjo per mišką – jėga.
Vaida su Rachel buvo nuvežtos į ligoninę. Abi sužinojo, akd yra beveik sveikos ir gali važiuoti dviračiu. Vaida džiaugėsi, Rachel – ne, nes ieško bet kokios dingsties važiuot namo. Pervargo. Neįmanoma ir tūsintis ir dviračiu važiuoti.
Diena fantastiška, oras – nuostabus, vėjo nėra. Super. Vėjo malūnai stovi.
Petriukas 9val vakaro parvažiavo susiremontavęs dviratį. Lunch‘o metu buvo paliktas ~3val 20km iki Mindeno su nuleistom padangom.
Visi gaivaliojosi po vakar.
Dalinom lankstinukus. Vyravo nuomonė, kad aš noriu pinigų iš jų, todėl kartais neėmė. Bet šiaip patiko.
Po vakarienės (ryžiai su saldžiu skaniu padažu) vyko diskusija, kodėl žmonės nekuria šeimų. Gan sėkminga.
Prie mūsų prisijungė šeima su 3 sūnumis. Tik vakare, todėl dar nieko negaliu pasakyti.
Miegam gimnastikos salėj, kur paklota danga 45eurai/m² iš gamyklos ir kur negalima neštis net vandens. Ir su batais eiti irgi negalima.
Maudžiausi keistame duše.
Susitariau su tėvu, akd pakalbėtų su dėstytoju dėl nemenko vėlavimo į mokslus.
Tomas turbūt atvažiuos mūsų pasiimti.
Sėdžiu mieste prie fontano. Gražus senas miestas. Mažvydėlis sėdi šalia ir miega. Einam namo.

Asta: dar šiandien buvo žaidimų diena. Važiuodami žaidėm:
1. išsirink vieną daiktą iš dviejų
2. sugalvok žodį iš raidės
3. matau (žalią) daiktą. Kas?

 

2004 09 03 penktadienis Minden – Gütersloh 84km

Raselė: Raselė prisidirbo ir dar nevažiuoja dviračiu, nes bijo pasirodyti kieno nors akyse. (Kas bus iš tokio vaiko?)

Asta: Saulėta, graži šilta diena. Pakeliui nuostabūs vaizdai, kalvelės ir kalnai, net nepasijautė, akd tike daug km numynėm.
Šeima pasiskirstė į komandas ir aceit mus vedė. Mum teko mama. Na, kaikur ji nežinojo kelio, nusukdavo ne pagal žemėlapį ir klausinėdavo pakeleivių kur važiuoti, biški erzino, bet tai netrukdė labai labai.
Diskutavom kas yra šovinizmas ir iš kur kilęs tas žodis.

Laura: pasimetė Michat, Louise ir Gedas. Sakė, kad gerai laiką leido.
Į Gütersloh atvarėm 1val anksčiau nei reikėjo. Būtumėm atvarę dar anksčiau, bet nepasidavėm minėtos mamos reikalavimams ir po lunch‘o leidom sau gulėti ant žolytės. Taigi atvykom į Gütersloh ir prieš pat įvažiuojant į miestą mielą, seklų ir švarų upeliuką. Buvo visa grupė sustabdyta ir duota 15min laisvo laiko. Tai mes su Vaida, Astule ir Mažvydėliu mėgavomės šauniuoju upeliuku ir gervuogėmis. Mindė gėrė alų, Rimas skaitė laikraščius, o Virginija, Katia ir mama sėdėjo benzo kolonkėj ant saulės ir kažką kalbėjo.
Per pietus gavome picos. Katalikiškame kabake su užrašais ant sienos iš Biblijos. Ir dar kaikas gavo Twix ir Snickers. Bet mes ne. Bet vistiek nerealiai prisiėdėm. O vakare buvo barbekiu. Ir vėl prisiėdžiau.
Dabar visi žiūri kažkokį filmą, po kurio diskutuos, o mes pažinčių dėka gavom leidimą 3 asmenims (Rasai, man ir Mažvydui) varyti į baseiną. O čia tai bentĄ masažinės vonios ir po stogu ir po žvaigždėm, čiuožyklos, kriokliai, jūros imitacija ir pan. Tokio atsipalaidavimo dar nebuvo. Išmasažavom raumenis, prisitūsinom – super. Dabar suvalgėm po biški pudingų ir eisim miegoti. Niam niam.

Asta: žiūrėjom filmą „Šeimos žmogu“ su Nicolas Cage. Visų mūsų, žiūrėjusių nuomone, tai buvo holivudinis filmas, bet nieko – gerai ir tokie atsipalaidavimui ir paįvairinimui.
Diskusijos tai taip ir nebuvo, nes filmą pradėjom žiūrėti 1val vėliau ir baigėm 23:30 Dar sugebėjo žmonės 3 kartus išpilti mūsų alų, o Gedas vadovavo kolonelių pajungimui ir įgarsinimui.


2004 09 04 Šeštadienis Gütersloh – Münster 66km/77km

Marius: šiandien ryte, kaip visada po žvėriškai suvalgytų pusryčių(t.y. maistas išdalinamas džiunglių principu  išmynėm su tikra greitąja grupe – aš, Louise, Gedas ir Martin. Po trumpų paklaidžiojimų bandant išlįsti iš miesto, pagaliau randame tiesų ir greitą (važiuot ~37km/h – be problemų) kelią link Münster. (Mano vokiečių kalbos žinių bentjau užtenka susikalbėti su vietiniais norint sužinoti kelią) minam kaip už tėvynę – 37-38km/h, po sustojimo tenka kiek sulėtinti tempą – 36km/h. Tada įvyksta tai, ko ir galėjau tikėtis: suiro ir antroji mano padanga. Šįkart ne gumbas išlindo, o tiesiog skylė (plyšys) prasiskėtė. Užtaisėm apdangą anargliais (gal bent iki miesto temps?...), patraukėm toliau. Pakleiui pasitaikė dviračių prekybos centras. OĄ – galvoju – štai ir padangą naują nusi[pirksiu gal... entuziazmas greit išblėso, sužinojus, akd pigiausia (ą) padanga kainuoja 13€... brangoka, švelniai tariant...  atrodo, teks bandyt ant snarglių iki Briuselio nusigaut  atmynėm į Münster berods 4val per anksti. Mieste susipažinom su vienu vietiniu, kuris aprodė pagrindinius objektus – katedrą, kurios bokštuose pakabintuose narvuose viduramžiais vietinis diktatorius nepalankius jam piliečius laikydavo, dar porą gotikinių bažnyčių (jos visos Vokietijoj turbūt gotikinės; matyt, pristatė jų tiek, akd jau vėliau nebereikėjo statyt , universitetą (Münster – universitetų miestas, čia labai daug studentų). Taip pat nurodė kur galima kokį klubą rasti. Nuvažiavę į nakvynės vietą, radom sporto salę su lediniais dušais. Grūdintis – sveikaĄ sėdėt nevalgius – irgi, nes vakarienę gavom gerokai palūkėję  Bet dėl to nuotaiką sau gadinosi dauggiau lenkai.

Laura: na, mes važiavom aišku ne pagrindiniais keliais, o labai mielu dviračių keliu. Buvo tikrai fainas keliukas, vienoj vietoj tik biški nugrybinom, tai teko šiek tiek važiuoti pagrindiniu keliu, tai dar sustojom Aldi, nusipirkom Müsli, Mindaugas slaptai – alaus, paskui mums pasirodė. Vėl sugrįžom į laukų keliukus, miške sustojome prie upelio, tokio viso kalkėto. Paskui vėl toliau varėm tolyn, kol Mažvydėliuin nuleido padangą. Mergos buvo išsiveržusios į priekį, nes vijosi gražų vaikinuką ant dviračio ir kai buvo sustabdytos, aju buvo už posūkio ir jau nebesimatė. Mes lopėm padangą, prisireikė siūlų ir adatos, teko paskviesti Rasą, tada paaiškėjo, kad jos mirko kojas upelyje. Tada leido mane į upelį, o pačios padėjo Mažvydėliui. Upelis buvo labai sraunus ir net gan gilus (virš kelių), nu buvo niekaip neįmanoma susilaikyti nenusimaudžius noprmaliai. Tai staigiai persirengiau ir įlipau į vandenį – koks kaifas. Paskui mane ir Rasa, paskui ir Mindaugas susigundė. Buvo nerealus smagumėlis. Tiesa, kai amudėmės, jau buvo labai aišku, akd mes vėluojame. Kai nuvykom, spėjom jau tik vieną nuotrauką pasidaryti ir viskas. Labai praktiška. Visas miestas plaikstėsi pilnas pūkų iš pagalvių, nes ten buvo tik ką pasibaigęs pagalvių mūšis, kuriame taip pat sudalyvavo ir anksčiau atvykusios airės.
Nakvojome mokykloje, kur aplink nebuvo galima rasti žolytės, valgėm lauke ant suoliukų, vyko diskusija su katalikų maniaku, tik neįdomi, tik viena pana labai įdomiai kalbėjo
- kuo daugiau esi pasiekęs gyvenime tuo sunkiau viską palikti ir pradėti vaikus auginti.
- Svarbiausia yra apsisprendimas. Yra daug gražių vaikinų, kuriuos ji galėtų įsi mylėti, bet ji jau pasirinko.
- Žmonės keičiasi, jie visąlaik patiria kąnors ir nereikia turėti pakankamos patirties prieš ištekant. Tai vyksmas.
Laikinai daugiau nieko neprisimenu, bet kalbėjo ji tikrai gerai. Ne taip, kaip tas maniakas, sutrypęs vapsvą rato vidury.
Dar toj mokykloj buvo liapiojimo sienelė.
Iš ryto buvome mišiose, pavėlavę 25min. Graži bažnyčia. (Katedra).


2005 09 05 sekmadienis Münster – Bochum ~100km

Virginija: Nereali diena!!! Prasidėdama ji nieko tokio gero nežadėjo...  Kaip visada atsibudau ~7.30 Pamačiau, kad Raselė jau lankstosi miegmaišį ir nusistebėjau kodėl ji tokia ankstyva? Atsakė, kad eina padėti ruošti pusryčių, kurie kaiptik ir turėjo būti 7:30  Bet buvo tik nuo 8val. Kol nusiprausiau, susidėjau daiktus, buvo 8:15 ir kažkas pasakė, akd reikia pasidaryti sumuštinių lunch‘ui , taigi nubėgau darytis. Ten pasirodė, jog produktų jau beveik nelikę, o Lauružė ir kiti draugai padarė man sumuštinių. šaunuoliai! Bet dar paskubomis iš likusio šokoladinio kremo ir uogienės susitepiau keletą sumuštinių, nusigriebiau porą obuolių ir jogurtą. Kadangi šiandien sekmadienis, nusprendėme nueiti į bažnyčią. Bet kol susikrovėm daiktus, kol atsirakinom vieni nuo kitų dviračius... Aš savo negalėjau pasiimti, nes Martinas (tas, panašus įv velnioką lenkas) buvo prirakinęs prie mano. Sprendimas: Laura man davė savo dviratį, o pati važiavo Rimo, vaizdelis buvo tikrai komiškas, nes ji kojomis siekė žemę ir taip lengvai galėjo stabdyti  Iš bažnyčios grįžom (tiesa, į ją gerokia vėlavom, jei gerai supratau, tai kaiptik į pamokslo pabaigą atėjom) į mokyklą, dar susitvarkėm viską ir išvažiavom. Privažiavom degalinę, o ten... pasatas, maltėzerių mašinos... sustojom.pasirodo, Inga nežada važiuotyi atgal, nors jos ten ir piniginė ir mobilus likęs, o maltėzeris nežada važiuoti atgal, nors ten dar 3 dviračiai ir keletas daiktų likę.taigi Gediminas nuvažiavo atgal pasakyti, akd visi varytų iki degalinės, atsivaryti dviračių ir pan. Kai galiausiai visi atvyko, išdalino vadams žemėlapius, paaiškino, kaip išvažiuoti iš miesto, pritvirtino porą dvirkų ant apsato (nes pas maltėzerį netilpo) ir išvažiavom. Pravažiavom kažkokią šventę, paklausinėjom kelio... bet galiausiai išvažiavom prie kanalo (vandens) ir juo visą laiką važiavom. Keliukas buvo tai afaltas, tai tokia kietoka danga, panaši ne tai į asfaltą, ne tai į skaldą vietomis belikdavo tik siauras pievomis pramintas keliukas. Teko pereiti ir vienu tiltu, kur savo dviračius turėjom užsitempti laiptais net į 3 aukštą, o vėliau žemyn. Bet važiuoti buvo tikrai šaunu. Net nepajautėm, akd nuvažiavom apie kokį 100km. Kadangi Astulė tą dieną važiavo pasatu, tai mes nežinom kiek iš tiesų nuvažiavom. Sustojom pavalgyti lunch‘o ant pievelės prie kranto ir prie tilto. Kažkoks vaikinukas nuo jo šokinėjo į vandenį su visais batais  Mes atsargiai nusileidome klibenčiais akmenimis ir sumerkėme savo kojas į vandenį (Raselė, aš ir Lauružė) Draugiškai apsidalinome ką turėjome. Laura jau buvo nuėjusi ant pievelės, kai praplaukė laivas ir vanduo pakilo, pradėjo teliuškuotis. Raselė greit atsistojo ir pasitraukė ant pievelės, o aš tiesiog žviegiau, nes kliuvo šortams. Vėliau ir aš, kai jau buvau ant pievelės, praplaukė nedidelis kateriukas, kuris sukėlė dar didesnes bangas – aptaškė netoli kranto ant pievelės sėdėjusį Gediminą. Pavalgę lėkėm gretai taigi kelias neprailgo. Važiuojant pro vokiečių grupelę, mes sėkmingai pravažiavom, o Rimas buvo paskutinis ir jam lenkiant , vokietė nepastebėjus užkišo dviratį, taigi jie susidūrė. Bet ačiū Dievui, didesnių apsekmių tai neturėjo ir visi galėjome važiuoti toliau.
Jau beveik baigiant privažiuoti miestų pradžią pamatėme, jog kanalo vanduo iš žalio ir rudo virtęs į tyrą ir skaidrų, o beto mes jau vis tiek vėlavome...taigi nusprendėme išsimaudyti  Laura su Rasele turėjo maudomus, mes su Vaida – ne. Taigi Vaida maudėsi su maikute (nes apačioj nieko neturėjo), o aš su apatiniais. Mindaugas su Rimu kažkodėl nesimaudė. Gerai pasipliškenome, krturiomis užlipome į krantą (nes akmenys vandenyje buvo slidūs). Paskui Lauružė visoms merginom persirengimui arba išsigręžimui skolino savo suknelę.  Įvažiavus į miestą, nelabai toli nuo pradžios, , Vaida pastebėjo, akd jos padanga minkšta. Sustojom taisyti (klijuoti). Tuo tarpu Lauružė nuvarė aiškintis kelio. Pasirodė, kad čia keli miestai sujungti į vieną ir dar liko kokie 10-15km.  Kai pagaliau pasiekėme aikštę visi mums paplojo, dar nufotografavo, o paskui Marius papasakojo nerealų dalyką – kad šianakt nakvosime šalia esančiame labai fainame viešbutyje. Nepatikėjau po aikštės ten ir nuvažiavome pastatėm dviračius į salę. O šalia jos mūsų laukė vaisvandeniai ir vaisiai. Užsiregistravome. Mes į vieną kambarį su lenkų otganizatore Magda bet kai pamačiau kambarius vos neišgriuvau – negalėjau patikėti savo akimis:nuostabi aplinka, dvi baltutėlės lovos, televizorius, telefonas, vonia, po porą rankšluosčių, akva, arbata ir t.t. išsimaudę nusileidome į salę paklausyti moters, kurios dėka įvyko šis stebuklas. Po to valgyti. nerealiai!!! Gal 8 salotų rūšys, žuvis, mėsa su daržovėm, 2 rūšys sriubų, sūris, 2 skonių padažai, folijoje kepta didžiausia bulvė, makaronai, , pudingas su salotomis, jogurto kokteilis ir dar gėrimas pasirinktinai – alus, vynas, sultys ir pan.  O kaip skanu!! Ir ta tokia šventiška aplinka!  Kadangi aš valgiau daugiausia ir ilgieusia, kiti manęs laukė, mat galvojom eiti į miestą. Prieš tai dar sutarėm pakilti į savo kambarius 5min ir susitikti hole. Eidama jau iš savo kambario prie lifto sutikau Rachel. Kartu leidomės liftu ir ji pasakė, akd čia yra sauna ir ja galima naudotis. Nepatikėjau. Kadangi hole dar maniškių nebuvo, nuėjau prie registratorės ir opaklausiau, ar tikrai yra saun air ar galima ja naudotis nemokamai. Ats. buvo: taip! Dar sužinojau, kad tai yra 4 žvaigždučių viešbutisgreit pasirodė maniškiai. Visa švytinti papsakojau apie saunos galimybę.  Nuėjom pažiūrėti. Kadangi buvo parašyta, akd galima tik iki 22h, nusprendėm, kad „miestas niekur nedings“ ir einam į sauną! Vaikinai sakė, akd nori, bet juos pareiga šaukia taisyti dviračius, tai nuėjom 5 lietuvaitės. Pabuvusi saunoje 5min raselė nusprendė, akd tai ne jai, verčiau vonioje pagulėti ir išėjo. O mes nuostabiai praleidom laiką. Kaitinomės – išsimaudėm kas po šaltu, kas ne po tokiu šaltu dušu – kaitinomės – maudėmės po dušu. Paskui dar išsitepėm ten specialiai padėtu kūno losjonu! Buvau išsišiepusi ir laiminga, negalinti patikėti, adk taip atsitiko! Paskui dar turėjau progą prisėsti prie kompiuterio pasitikrinti paštą! Nerealu! Dieve, tu toks nuostabus ir neprognozuojamas! Gaila, akd pasidžiaugti šita nuostabia lova teks neilgai, nes jau beveik 2val nakties, o vėliausiai 7:30 keltis... 


2004 09 06 pirmadienis Bochum – Köln (Cologne) ~116km

Asta: Pabudom „Holiday Inn“ kaip visad ~8val. Spėkit, kas norėjo keltis? Nikas  Turėjom nerealius pusryčius. Labiausiai gaila buvo, akd negali paragauti visko, ką akys mato, nes visko buvo labai daug rūšių. Dar slapta įsikišom kąnors į kuprinę 
Pirma dienos pusė buvo sunki, labai sunki.
Mažvydo frazė: „Kam važiuoti per ryto vėsą, jei gali važiuoti per dienos kaitrą“  O Laura uieškojo vandens telkiniop, akd galėtų susidrėkinti suknelę. Buvo sunku, nes žemėlapyje buvo neįm,anoma kąnors aiškiai suprasti, dviratininkų kelių ženklai ir užklausti pakeleiviai kartais meluodavo ir mes važinėjome klystkeliais aukštyn žemyn.tik mes nelabai tą jutome ir visai nesinervinome, išskyrus Laurą, kuri vienintelė tą žinojo ir tai jautėsi iš jos nervingumo.
Pietūs. Užkilom į aukštą kalną, supratom, kad ne ten, nusileidom nuo to kalno, paskui nuo dar vieno, atvykom į pietų sutartą vietą ir tada gavom sms‘ą, akd pietūs persikelia ir laukia mūsų ant tų dviejų kalnų.. susinervinom ir parašėm sms, akd leistųsi pas mus. Belaukdami nuėjome ant tilto, kuris drebėdavo, kai juo važiuodavo sunkiosios mašinos. Sėdėjom ant turėklų ir pramogavome  Laura su Rasa nuėjo maudytis į upę, o mes ėmėme traukti kas ką turėjome iš kuprinių. Kai visi susirinkome ir visi jau buvo ištraukę, draugiškai dalinomės ir valgėme pyragaičius, keksiukus (iš viešbučio), vaisius ir pan. Ir buvo sotu ir smagu  tik po pietų gavom sms, bet jo mums jau nebereikėjo.
Tada prasidėjo smagumai  važiavom parku palei upę, per miestą, nešėmės dviračius per laiptus karts nuo karto, praeiviai vėl neteisingai nurodydavo kelią. Galų gale privažiavome upę, o mūsų kelias tęsėsi kitame jos krante. Ilgai nesvarstę – dviračius ant pečių, kas basi, kas su batais ir nešėmės per upę. Laura, aišku, ėjo prieky, rodė kelią ir matavo gylį. Galvojau, bus iki liemens, tai net maudomą persirengiau, bet buvo tik iki blauzdų. Paskui mus fotkino.
Šalia dar buvo labai labai aukštas tiltas traukiniams.
O maltėzeris, išsigandęs iššūkio, paliko mus ir nuėjo į priekį ieškoti tiltelio. Nu ir gerai – galvojom – išėjai, tai mes ir negalim nežinia kiek tavęs laukti ir paliekam. Bet deja deja kitame miestelyje jis jau laukė mūsų.
Paskui mus per upę kėlėsi dar 2 vyrai, tai stebėjok juos, bet gaila nepargriuvo  jie mums rodė kelią toliau palei upę per kalnus miškuose, į kuriuos dviračius kartais net užsivesti reikdavo.
Gedas lakstė kaip paklaikęs aukštyn – žemyn. Buvo sunku, bet labai smagu:0 Iššūkis 
Ryškiai vėlavome. Jau planavome sukti į pardą konors naktipiečiams nusipirkti.
Prie vieno tilto dviračius vėl nešėmės ant pečių į viršų, tai Virginija sakė: „šiandien nešiojame dviračius ant rankų kaip nuotakas“.
Pakeliui sutikome Marių, Louise, Gžegožą iš kitos komandos. Jie kažkur pametė Martiną. Tada susitaisė padangą ir važiavo kartu su mumis.
Miestą pasiekėmė jau visai sutemus ir tuomet buvo naktinis žygis  po šiek tiek klaidžiojimų radome bažnyčią, kurios kieme visi jau seniai laukė mū9sų, buvo prisikirtę ir plepėjosi.
Mes griebėme valgyti kas liko. Į dušus tai numojome ranka, nes jis buvo tik veina sir tai buvo eilė, o mes vos stovėjome ant kojų.
Ėjom miegoti į kiemą ant žolės. Mažvydas žvengė: „vakar buvo holiday inn, šiandien – holiday out“ 
Šį vakarą dar susitikome ir susijungėme su šaka iš Rumunijos.
Vėlavome 5val. Turėjome būti 17val, o buvome 22val.

Laura: lenkės vžopu nusigėrė. Vaizdelis ne koks.


2004 09 07 antradienis Köln (Cologne) – Aachen 101km

Asta: Labai sunki diena. Nuovargis nuo vakar ir saulės kaitra labai vargino.
Prie mūsų vėl prisijungė Richardas iš Austrijos.
Kai valgėm lunch‘ą Laura papršė pas žmones kibiro vandens ir gavo. Tai visi nors truputi atsigaivinom 

Laura: lunch‘ą valgėm sporto aikštyne. Diena be upelių.
Lipom į aukštą aukštą kalną. Chebra sako,a dk buvo gražu. Aš nepamenu.
Ryte pravažiavom pro Köln‘o centrą, apžiūrėjom katedrą iš užpakalinės pusės, kartu su traukinių laidais ir monumento – arklio užpakaliu. Mieste važiavom per mišką. Buvo gerai.
Gale dienos užkniso vokiškas dviračių takų žymėjimas – nerealiai, kada nori tada uždeda ženklą, bet ne tada, kai reikia – ir važiavom pagrindiniu keliu paskutionius 12km.
Vėlavom 0,5val Rotušė graži. Nakvojom parapijos namuose. Chebra darė diskaną. Bentjau tiek mes matėme su Mažvydėliu grįžę iš tetos Stasės.
Pas Stasę gavom agurkinės sriubos, mėsos troškintos su grybų padažu ir bulvėmis. Taip patb pažiūrėjom savo vestuvių nuotraukas 
Vakare vyko ilga lyderių apsitarimas. Iki galo neišlaikiau. Miegojom lauke už namo ant pievos. Mūsų kaimynai slovakai kažkodėl miegojo ant cemento. O Gedas liko aikštelėje su automatine šviesa, tai visą naktį šviesiakai jam akomponavo (mes iš ten vakare pabėgom).

Asta: tie, kas nešoko dar žiūrėjo filmą, kurį išrinko filmų kritikas iš Köln‘o – „Pieces of April“. Įdomus, ne holivudiškas, filmuotas paprasta kamera, parodantis realią, nepagražintą, nors kartais ir komišką JAV vidurinės klasės šeimos gyvenimą per Padėkos dieną. Paskui buvo diskusija, kurioje dalyvavo 5 lietuviai, kritikas, Inga ir 2 vokiečiai. Nieko ypatingo, bet gera pasidalinti mintimis apie filmą ir gal netgi aiškiau jį suprasti.


2004 09 08 trečiadienis Aachen – Hasselt 92km

Laura: atsikėliau anksti ryte ir niekaip nesupratau, kodėl nešviečia saule – po kelių dienų kaitros buvo apsiniaukę. Apsirengiau šiltai, aišku, be reikalo, nes visai netrukus pradėjo kaitinti saulė. Vaida naktį sušalo, buvo tikrai šalta.
Visą rytą laukėm žemėlapių. Atsirado jie 10val ir tai tik iki Maastrichto.
Ryte atsirado pana, kuri nusprendė mus išlydėti iš miesto. Na, ir tada prasidėjo organizavimas... nesimpatiška vokietė bandė mums išaiškinti sistemą, kuria mes turime išvažiuoti iš miesto apei tai, akd lyderiai dabar bus laabi svarbūs, turės veini kitus stebėti, turėti mob ir pan. Grupės turėtų išsidėstyti viena paskui kitą su lyderiais. Ir kaip 70 žmonių visi kartu judėtų. Aš šito reikalo niekaip nesupratau ir aišku, nepasirašiau. Ta pati vokietė palinkėjo man sėkmės „in this town“. Kelias elementarus: posūkis į k., dar į k. ir tada tiesiai tiesiai tiesiai. Keisti kartais būna tie žmonės...
Važiavom per Olandiją - jėga! Super. Įvažiuojant policininkai mums mojo  Paskui varėm tokiom nerealiom kalvelėm: nuo vienos ant kitos, nuo vienos ant kitos, aplinkui pievos, akrvės ir seni miesteliai. Pasakiškas grožis. Kalvelės visiškai neužkniso.
Stojom kas 2min: foto, myžt, vandens pirkt, kaladėlių pirkt, kelio pažiūrėt, pasitart ir t.t. Na, labai originaliai. Paskui baigėsižemėlapis, tai chebra liko ant laiptų laukt, o aš variau į info biurą toliau žemėlapio.gavau fantastinį variantą – žrnklų su MR žemėlapį. Žymėjimas nuostabus, en taip, akip Vokietijoje, keliai irgi jėgelė. Pravažiavom maastrichtą – olandiškas meistas, mergoms patiko. Nejutom, kaip įvažiavom į Belgiją tik kelių žymėjimas dar nuosatbesnis. Varėm per laukus, po vienu medžiu prie koplyčios valgėm lunch‘ą. Nerealiai smirdėjo mėšlu. Mergos prisirinko kriašių, sakė: „kas už tvoros - tas visų“. Matėm, akip pila į krūvą braškes. Skaniai kvepėjo.
Toliau maršrutą pasirinkome palei kanalą, tikėdamiesi konors panašaus į Ems kanalą.bet buvo toks grožis: pramoninis rajonas, triukšmas, nešvaru, tai pratempėme iki pirmos sankryžos, paskui nešėm kudašių kitu maršrutu. Labai džiaugiausi tokia galimybe rinktis.
Atvažiavom minutė į minutę prie rotušės. Graži, su daug gėlių iš išorės, dididna ir gražiais paveikslais iš vidaus. Meras pasakė kalbą, o paskui pilstė kažkokį gėrimą, panašų į samanę. Chebra nesikuklino, yoač lietuvaii su lenkais ir Richardas. Aš gavau sulčių – l. gerai.
Paskui mergina s u dredais mus lydėjo į nakvynės veitą – važiavo gal 40 žmonių kolona. Nakvojome keistos paskirties pastate, kur atidarius kaikurais duris kiltų daug problemų.
Vakarienei gavom spageti su apdažu – kartais žmonės būna be fantazijos. Plepėjau su Olandu iš ruandos – įdomu. Bičas studijuoja ekonomiką, yra WYA narys, turis 8 brolius seseris, yra protestantas.
Vakare vyko susipažinimo vakaras, kur visos tautos turėjo kąnors parodyti. Lietuviai, kaip drąsiausi, buvo pirmi. Rodėm 3 kartas:
Senelių – sutartinė
Tėvų – trakų pilis
Vaikų – siūlai susivykit
Slovakai parodė keistą vaidinimą, kurio niekas nesuprato.
Austrai – vienos valsą, kurį mes sušokome vestuvišku stiliumi 
Lenkai padainavo dainą, panašią į „Ant kalno mūrai“ ir sušoko ančiukus.
Airės pademonstravo airišką žaidimą su kamuoliu.
Rumunai apdainavo rumunų liaudies dainą, labia fainą.
Ukrainiečiai – rusišką dainą, kurią žinojo Mažvydėlis, ir m,okė žaidimą, kur po rankomis lįsti reikia.
Vengrai mokė šokį įdomų ir smagų ir žaidimą su 1,2,3,4, kuris buvo nutrauktas, nes buvo labai ilgas ir nuobodus.
Vokiečiai padainavo „kaktusą ant balkono“, paskui siūlė žaisti šaradas.
Ruandietis susilaikė.
Tiesa, dieną su mumis važiavo vokietė Susanne, tai jos frazė: „jaučiuosi kaip atostogose:niekas nešaukia, niekas nevarinėja“.


2004 09 09 ketvirtadienis Hasselt – Brussel 106km

Gediminas: „Pirma diena... BRIUSELYJE !!!“
TAIP! Mes tai padarėm! 18val pasiekėm FINIŠĄ!
VALIO!!! 
Taigi, o kaip viskas šiandien įvyko? O gi labai paprastai. Po vakarykščio vakarėlio sugulėm lauke po žvaigždėtu dangum, nors daugias gąsdino ir atkalbinėjo Litvakai parodė savo. O miegojom puikiai! Buvau nubudęs naktį, kad storiau apsirengt, tai išgirdau didingą chorą. Ryte Laurutė ir Co buvo pažadėję išvirti manų košės, tai apšoko apie 7val (gal anksčiau), o aš parpiau beveik iki pusryčių, jei nebūtų pažadinę kažkas, tai ir būčiau pramiegojęs. Pasisukęs ant kito šono pamačiau tuščią pievą ir nuskubėjau visus sveikint su „labu rytu“. O ištiktųjų visi po vakarykščio vakarėlio buvo draugiški ir plačiai šypsojosi. Ričardas išmoko lietuviškai „manų košė“ ir netrukus prie didelio stalo atsisėdo Mažvydas su dideliu puodu košės. Valgančiųjų šį karališką patiekalą atsirado daugiau nei tikėjomės, tai labai džiaugiausi, kad turėjau blatą pas Astulę ir gavau savo kuklią porciją. Manau, kad visiems labai patiko „manna kasha“ (lenkai taip sako), nes visi ją žinojo, prisipažino valgantys namie ir po įgrisusių sumuštinių net lėkštes išlaižė. Be mergų pliurpalų apie užsieniečių „berniukus“, dar ore tvyrojo ypatinga nuotaika, kažkoks jaudulys, kažkokia įtampa... nu žodžiu, kažkas tokio!
Po pusryčių susipakavom daiktus, su Mažvydu sutepėm grandines dviračių, merginos pajudino užpakaliukus (tipo mankšta) ir apie 9:40 pajudėjom Briuselio link! Išvažiuot iš miesto sekėsi sunkokai, nes kažkaip Laura iš pačio ryto atrodė parūgusi, žemėlapio nepaprašė ir išvis nelabai norėjo bendraut, tačiau po kelių tunelių ir apsiklydimų įsukom į dviračių takelių labirintą. Po kelių valandų malonaus važinėjimosi nelabai maloniai kvepiančiais Belgijos laukais buvom nuvažiavę apie 35km. Kažkam šovė į galvą, kad mums reikia pieno, taigi būdinom po Lassen ieškodami parduotuvės. Jei ką, tai Lassen yra 17km nuo Hasselt‘o ir jau tada pradėjau abejoti mūsų grupelės galimybėm pasiekti Briuselį laiku. Dar pasisukinėjom kaitroje ir numynėm toliau. Biškelį pasukę nuo kelio radom parduotuvėlę, kurioje prisipirkome išsvajotojo belgiškų karvių netikrojo pieno. Šiaip visai džiaugiaus, nes turėjau galimybę pagulėt valandėlę ir pailsint kepenis, kurios nei iš šio nei iš to pradėjo skaudėt. Iš parduotuvikės išmynėm nepalaukę vokietuko, bet paskui grįžau, pririšom jo ryšulį ir pasivijom lyderius. Kadangi buvo jau apie vidurdienį, o kuprinėse teliuškavo pienas, tai „sutarę“ sustojom prie pirmo kaimelio kriaušių sodo ir išsitraukėm lunch‘o vaišes. Pasigirdo ir pirmieji nusiskundimai šiandienos važiavimu iš mergelių pusės. Aj, o man gerai, nes kepenų skausmas pasidarė nepakeliamas ir galėjau atsigult. Valgėm ilgai, gulėjom, laukėm, t.t. ir pan. nebeprisimenu kada tiksliai, bet Laura galų gale mano dideliam džiaugsmui nusprendė nebeklaidžioti dviračių takais. Na, o po lunch‘o važiavom per pačią kaitrą neskubėdami per kaimus. Vėliau, po kažkurio kalno, Mažvydas prakiurdė kamerą. Pakeitėm, suremontavom, dar sugaišom 15-20min. mynėm iki kažkurio miestelio ir visų nuostabai pamatėm, kad iki Briuselio liko 25km!!!  Buvo apie 15:30 ir tada supratom, kad laiku niekaip nebūsim. Paskui važiavom, važiavom, dar važiavom. Atsibodo važiuoti lėtai, tai biški atsiplėšėm, po kurio laiko nebematėm lėtųjų, tai nusprendėm palaukt parduotuvėj. Deja, nei Vaida, nei as, nei Mindė nespėjom nusipirkt nieko, nes privalėjom važiuot toliau (atceit nespėjam) ir nevalia pralenkt Lauros. Po keliolikos minučių sustojom mažai pertraukėlei. Mano dideliai nuostabai, už 5 metrų pamačiau Briuselio ženklą, žymintį miesto ribą. Pavydžiu Mindei, jis spėjo nusifotkinti prie ženklo, o aš šioje išsvajotoje nuotraukoje su lietuviais nesudalyvavau... taigi mes BRIUSELYJE ! tiek svajotas ir sapnuotas miestas... o nuotrauka neypatinga, kažkas ne taip. Miestas iš pirmo žvilgsnio šiek tiek chaotiškas, o eismas primena Prancūziją – visi pypsina ir važiuoja kaip nori. Parką radom gana nesunkiai ir kažkaip nuotaika pagerėjo. Išvydom didelę sceną ir nemažai dviratininkų su seilinukais. Wheaa... kažkaip per daug čia užgrūzinau – sunki diena ir gerokai nuvarginau nervus per šį žygį.
Taigi atvykti į parką ir sustojus nulipti nuo dviračio buvo neapsakomas jausmas! Taip! Apsikabinimai, sveikinimas, suvokimas, kad mes ČIA ir Dabar padarė savo ir nedaug trūko, kad apsiverkčiau. Kitų akyse irgi mačiau kibirkštėles. Tai buvo nepakartojama, kad po tiek laiko, tiek kilometrų ir visko visko , mes pasiekėm tikslą – išsvajotąjį Briuselį!
Hmm... geras jausmas, kai pasieki tikslą ir tada galvoji kitą tikslą, judi toliau su naujom jėgom. O jėgų suteikia visi žmonės, idėjos, tikėjimas, tvyrantis ore. Kažkas (galbūt Mažvydas) pasakė, kad visi žmonės yra skirtingos asmenybės, bet , jei jie eina ta pačia kryptimi, tiki tais pačiais dalykais, jie būtinai ir neišvengiamai susitinka. Šioje aikštėje, nepaisant kai kurių dalyvių, aš jaučiau tą didingą susitikimą ir tai buvo puiku! Visi dienos nesklandumai pasimiršo ir pralinksmėjom.
Gavom sumuštiakų, šokoladukų ir netgi alaus iš palapinės šalia. Susėdom ant pievutės, kažkurie gulėjo, ilsėjomės, kiti valgė ledus, kuriais lyg ir Mažvydas vaišino. Daug šnekėjo politikai ir įžymūs veikėjai, tačiau tai nebuvo ypatingai įdomu. Greičiau, truputėli nuvylė, kad lietuviai nesulaukė pakankamai dėmesio, netgi vėliavos mūsų nebuvo. Kaip bebūtų tarp daugybės skirtingų žmonių iš daug valstybių, negali visi būti labiau ar mažiau išskirti. O beje, mes dar turėjom galimybę pasireikšti, kai pristatinėjo tautinius šokius. Lenkai pasivaikščiojo pagal Polonezo muziką. Mums nepasisekė rasti malūnėlio muzikos, tai šokom po9lką. O vengrai parodė kaip šokti Vienos valsą. Buvo šaunu po tiek metų nešokimo pamindžioti vienai vengrei ant kojų valso ritmu. Kadangi laikas bėgo pašėlusiai ir ėmė temti teko traukti link namų.
Vieni važiavo taxi, kiti sėdo ant dviračių. Jo, atrodė gana kraupiai didžiulė apgirtusių dviratininkų minia. Bet kaip bebūtų tie, kažkokie vartai prie parko ir naktinio Briuselio vaizdai sužavėjo, buvo smagu. Pravažiavom Europos parlamentą, kad žinotumėme, kur rytoj ateiti, ir prie mažos bažnyčios apsukom į kiemą. Ten stovėjo daugybė palapinių ir atrodė kaip didelė skautų stovykla! Man tai apsirodė puikus sprendimas, o vėliau tuo ir įsitikinau.
Vakare visi tie įsikūrimo reikaliukai, miegojimo vietos radimas, planavimas toliau, kojinių plovimas ir t.t.  sulaukėm žinių iš Onutės ir Tomo, kad jie jau kažkur netoliese. Nuotaika puiki ir, nors visi išsekę, bet laimingi. Nuėjau pakalbėt su kitais. Vieni gurkšnojo alų, kiti planavo eiti į klubą., treti ruošėsi miegoti. Pakalbėjau su kitais ir gurkšnojau alutį, kurį Gintaras pasiūlė. Po pusės butelio atėjo Magda ir suskėlė, kad reikia Passat‘o vairuotojo. Tai nerašysiu kaip ir kas, bet bendrai praleidau puikų vakarą klaidžiodamas po naktinį Briuselį. Pamačiau, koks yra tikrasis Briuselio veidas, kokie žmonės čia gyvena. Miegu džiaugtis turėjau galimybę tik 2:52 ryto. Todėl nežinau, kaip atvyko Tomas su Onute ir kiek suvartojo jie lietuviško alaus, bet atrodo, kad jie pasilinksmino.
Tai gal tiek apie šią dieną! Ji buvo tokia, kaip ir visos praėjusios, ji buvo TIESIOG NEPAKARTOJAMAI PUIKI! Labai džiaugiuosi šiuo žygiu.
„ ... because family (ne. Geriau - beer) matters! 

 

Mozūrijos kanalas

Mozūrijos kanalas yra unikalus, originalių techninių sprendimų kūrinys, puikiai įkomponuotas natūralioje aplinkoje. Bendras kanalo ilgis nuo kaimo Mamierki (vok. Mauerwald) prie Mamrų ežero iki Lynos upės (dabartinė Kaliningrado sritis) – 51 km, iš jų 22 km Lenkijos teritorijoje. Bendras vandens kelio ilgis iki Karaliaučiaus - apie 250 km.

Apie „geležinę uždangą“ ir nepravažiuojamus pasienio keliukus

Rokadinis kelias palei Lietuvos-Lenkijos pasienį nuo Kalvarijos muitinės Vištyčio link – tai mūsų valstybės ir krašto istorijos dalis, be kita ko, dar ir su išlikusiais originaliais eksponatais – „geležinės užsklandos“ spygliuotomis tvoromis, vienur kitur besimėtančiomis aprūdijusiomis signalizacijų dalimis, stebėjimo bokštu (tvirtu, dar neseniai naudotu pagal paskirtį)...Kadangi prie tvirtai sumontuoto stebėjimo bokšto nebuvo jokio perspėjimo, kad prie jo artintis ar į jį lipti draudžiama, ryžomės kopti viršun – ant nežemos kalvos stovintis bokštas suteikia galimybę apžvelgti apylinkes labai toli. Ir, beje, labai gražias – tiek Lenkijos, tiek ir Lietuvos pusėje.
 

Sūduvos gamta prie „geležinės uždangos“

Šiandien – Tarptautinė biologinės įvairovės diena. Ta proga ir šis rašinys. Prieš keletą dienų keliaudami rusų pasieniečių keliu, besitęsiančiu prie Lietuvos sienos su Lenkija, aikčiojom ne tik nuo netikėtai į keliuką išbėgančių stirninų, lapių ar elniuko. Akis pakėlę į dangų svarstėm, ar tik ne vanagai plasnoja. O kur dar varlinėjantys gandrai, gervės...

Šiaurės viadukai

Kelionė įvykusi senokai, tačiau prisiminimai dar gyvi. Šiek tiek laiko „pakabota“ internete, renkant informaciją, ir pirmyn. Viso labo apie 80 km į vieną pusę (nuo Marijampolės).
 Šiauriniai Mozūrijos pakraščiai (o gal pietvakariniai Sūduvos pakraščiai) pačių lenkų nelabai lankomi, o ką jau kalbėti apie lietuvius. Būtent čia, tarp nuostabiai gražių kalvų ir pievų, už Stanzauschen (lietuviškai – Statučiai, dabar lenkiškai – Stanczyki) kaimo, yra dideli neveikiančios geležinkelio linijos Gopldapė- Žytkiemis (31 km) tiltai. Jų ilgis- 200 m., aukštis- 36 m. Senoji geležinkelio linija kerta didelį mažyčio Ramintos upelio slėnį.

Vienos dienos kelionė po Sūduvą


Poilsinis, istorinis, kultūrinis, pažintinis maršrutas. Išvyka automobiliais.
Kelionės trukmė 10 – 12 val. Kilometražas – 100-150 km.10 stočių.

Aprašė: Vytautas Grinius, Lietuvos prezidento Kazio Griniaus muziejaus direktorius.
Pastaba: galima tikslinti, papildyti, pasiaiškinti tel. (8 343) 92 636 darbo dienomis.

Keliaukime dviračiais

Vasaros kelionės - puikus būdas įgyti naujos patirties, galimybė pažinti naujus žmones ir pamatyti vietas, apie kurias šį tą girdėjai, bet nė nenutuokei, kokios jos yra iš tikrųjų.

Pakartoti ekspedicijos - po pusantro šimto metų

Grafo K.Tiškevičiaus mokslinės kelionės Nerimi maršrutu plauks Lietuvos ir Baltarusijos keliautojai

Apie aštuoniasdešimt Lietuvos ir Baltarusijos mokslininkų bei keliautojų šiandien pradės beveik mėnesį truksiančią kelionę Nerimi. Šia ekspedicija siekiama pakartoti žymiausią XIX amžiaus lietuvių mokslinę geografinę kelionę.

Dviračių takais – per visą Kuršių neriją

Kuršių nerijoje pedalus minantys poilsiautojai šią vasarą turistiniais takais jau gali nuvažiuoti nuo Nidos iki Smiltynės, rašo „Lietuvos rytas“.

Išasfaltavus 17 km ilgio trasą nuo Smiltynės iki Juodkrantės, įgyvendintas Neringai itin reikšmingas turizmo plėtros projektas – dviračių takais sujungtos visos Kuršių nerijos gyvenvietės.

Panemunės pilys supa istorijos lopšį

Yra Lietuvoje toks kelias, kuriuo važiuojantys istorikai ir gidai negali išlaikyti liežuvio už dantų. O turistai autobusuose mažai sėdi — ir vėl pilis, ir vėl piliakalnis, ir visur — gražuolis Nemunas. Panemunės pilys — taip vadinasi turistinis maršrutas, kurį maršrutą mums paliko prabėgę amžiai.

Pavasaris su dviračiu - žygelis prie Siauruko (2007)

Šių metų balandžio 15 d., Atvelykio sekmadienį, net 120 jaunų ir garbaus amžiaus sulaukusių panevėžiečių – dviratininkų dalyvavo žygyje į Anykščius. Žygyje dalyvavo atstovai iš Panevėžio Margaritos Rimkevičaitės technologinės mokyklos, „Žemynos“ vidurinės mokyklos, K. Paltaroko vidurinės mokyklos, Algimanto Bandzos vaikų globos namų, degalinių tinklo „Neste“, verslininkai Matas Jakniūnas, Vidmantas Kartonas, Algimantas Vilimas, gydytoja Vitalija Bružienė, studentai iš Nyderlandų, Goes miesto ir kitų įmonių ar organizacijų atstovai.

Baigėsi ekspedicija „Didysis Nemunas“

Lietuvos ambasados Baltarusijoje organizuota kultūrinė-istorinė ekspedicija „Didysis Nemunas“ baigėsi liepos 20 dieną seniausiame Lietuvos kurorte – Druskininkuose.

Tai pirmasis bendras tokio pobūdžio Lietuvos ir Baltarusijos projektas. Idėja surengti kelionę Nemunu kilo lietuvių kilmės Baltarusijos rašytojui Eugenijui Budinui.

Mokinių žygis partizanų kovų takais – gyvoji istorijos pamoka

Straipsnis publikuotas Vilkaviškio rajono laikraštyje „Santaka“

  2006m.birželio 29 d. numeryje

        

         Žygiai partizanų kovų takais mūsų mokyklų mokiniams nėra labai dažnas reiškinys. Kybartų pagrindinės mokyklos jaunieji šauliai ir jų vadovė Dalia Uldinskienė  atsiliepė į kvietimą dalyvauti žygyje „Tauro“ apygardos partizanų keliais.

Viešnagė Lenkijoje. Kelionė į Plocičną ir siaurojo geležinkelio muziejų Elke

Roberto Šalčiūno straipsnis su nuotraukomis publikuotas Siaurojo Lietuvos Geležinkelio Rėmėjų Sąjungos interneto svetainėje www.ngr.lt
 
Vasara – tai metas, kai daugelis Lietuvos žmonių, palikę visus darbus nuošaly, išsiruošia į gamtos prieglobstį atostogauti ir ilsėtis. Tačiau Lietuvos geležinkelių entuziastams vasara yra pats palankiausias metas apsilankyti ne tik savo, bet ir užsienio šalių geležinkelio stotyse, muziejuose, susipažinti su dar nematyta geležinkelio technika ir, žinoma, ją įamžinti fotonuotraukose. Taigi, labai ankstyvą 2005 metų liepos 12 dienos rytą pora geležinkelio entuziastų pajudėjo nuo Savanorių prospekto Vilniuje Lenkijos link.

Turistinės kelionės (II dalis)

Birutės Malaškevičiūtės ir Giedriaus Bernatavičiaus straipsnių ciklas dalimis publikuotas Dainavos krašto laikraštyje “Dainavos žodis”.


II straipsnis publikuotas   2006 m. rugpjūčio 12 d. numeryje.
    Prieš savaitę pradėję, šiandien tęsiame pasakojimą apie aktyvaus poilsio maršrutus, kurių metu galima pamatyti gražių gamtos ir su istorija susijusių vietovių.

Turistinės kelionės (I dalis)

Birutės Malaškevičiūtės ir Giedriaus Bernatavičiaus straipsnių ciklas dalimis publikuotas Dainavos krašto laikraštyje “Dainavos žodis”.

I straipsnis publikuotas rugpjūčio 5 d. numeryje.


Kelis šeštadienius, nenutolstant nuo istorinių temų, savo rašinius skirsime aktyvaus poilsio mėgėjams: žygeiviams, dviratininkams, baidarininkams arba mėgėjams plaukti plaustu. Šį kartą - apie dviratininkus.

Dviratininkus pasitiko su muzika ir medumi

Straipsnis publikuotas Vilkaviškio rajono laikraštyje „Santaka“ 2006 m. rugpjūčio 5 d. (šeštadienio) numeryje.

Atrodo, kad Vilkaviškio rajonas tampa vis patrauklesnis įvairių žygių pėsčiomis, dviračiais ir kitomis transporto priemonėmis mėgėjams.  Neseniai čia lankėsi Lietuvos pasienio miestelių jaunimas, žirgais jojo danų kareivio pėdsakų ieškantys tėvynainiai, praėjo asilu vedinas prancūzas. Antradienį apžiūrėti mūsų rajono dviračiais atmynė projekto „Dviračių turizmo infrastruktūros plėtra Šešupės euroregione“ dalyviai.     

Dviratininkus pasitiko su muzika ir medumi

Straipsnis publikuotas Vilkaviškio rajono laikraštyje „Santaka“ 2006 m. rugpjūčio 5 d. (šeštadienio) numeryje.

Atrodo, kad Vilkaviškio rajonas tampa vis patrauklesnis įvairių žygių pėsčiomis, dviračiais ir kitomis transporto priemonėmis mėgėjams.  Neseniai čia lankėsi Lietuvos pasienio miestelių jaunimas, žirgais jojo danų kareivio pėdsakų ieškantys tėvynainiai, praėjo asilu vedinas prancūzas. Antradienį apžiūrėti mūsų rajono dviračiais atmynė projekto „Dviračių turizmo infrastruktūros plėtra Šešupės euroregione“ dalyviai.     

Į Panemunę vilioja mokykliniai prisiminimai

Straipsnis publikuotas savaitraštyje „Panorama“  2006 m. Rugpjūčio 5-11 d. numeryje

 
            Nuo Lietuvos pajūrio kamšačių pavargusius poilsiautojus vis dažniau vilioja Panemunė. Vingiuotas kelias, prasidedantis Kauno prieigose, veda pro vaizdingas senutėlio Nemuno pakrantes, šimtmečius menančias pilis, prašmatnius dvarelius ir santūrią ramybę saugančius parkus.

 

Valčių žygis Antalieptės mariomis

Straipsnis publikuotas Mažeikių rajono laikraštyje "Būdas žemaičių" 2006 m. rugpjūčio 25 d. numeryje.Vilniaus jaunųjų turistų centro specialistė Laimutė Armalienė šalies pedagogams kasmet organizuoja žygius valtimis Lietuvos ežerais ir upėmis. Šiemet rugpjūčio 5-9 dienomis turizmo būrelių vadovai kartu su savo šeimų nariais plaukiojo Antalieptės mariomis bei Šventosios upe. Žygyje taip pat dalyvavo Plinkšių pagrindinės mokyklos mokytoja Virginija Katkuvienė bei šio straipsnio autorė.

Valčių žygis Antalieptės mariomis

Straipsnis publikuotas Mažeikių rajono laikraštyje "Būdas žemaičių" 2006 m. rugpjūčio 25 d. numeryje.Vilniaus jaunųjų turistų centro specialistė Laimutė Armalienė šalies pedagogams kasmet organizuoja žygius valtimis Lietuvos ežerais ir upėmis. Šiemet rugpjūčio 5-9 dienomis turizmo būrelių vadovai kartu su savo šeimų nariais plaukiojo Antalieptės mariomis bei Šventosios upe. Žygyje taip pat dalyvavo Plinkšių pagrindinės mokyklos mokytoja Virginija Katkuvienė bei šio straipsnio autorė.

Zarasų kraštas garsėja ne tik ežerais

Straipsnis publikuotas dienraštyje  "Šiaulių kraštas" 2006 m. rugpjūčio 25d. numeryje. Marina OSTAPENKO    

Zarasus nuo Šiaulių skiria 224 kilometrai. Pakeliui užsukę į originalią Palėvenės Šv. Dominyko bažnyčią, pasigrožėję vaizdu nuo Kupiškio piliakalnio, paklaidžioję po vis dar didingą Rokiškio dvarą, pastovėję prie Stelmužės ąžuolo, šį atstumą įveikėme Šiaulių Turizmo informacijos centro organizuotos išvykos dėka. Maudėmės Zarasų ežere, bendravome su svetingais belgais vienuoliais, prieš penkmetį apsigyvenusiais Zarasų rajone, Baltriškėse.

Lietuvių vaikus vilioja Latvijos miške gyvenantys pasakų herojai

Eglės Rastenytės straipsnis publikuotas dienraščio “Lietuvos rytas” 2006 m. rugpjūčio 25 d. numeryje

Jau baigiasi vasara. Ateinantis sekmadienis – paskutinis moksleivių atostogų sekmadienis, todėl dar ne vėlu papramogauti. Juolab, kad tokių pramogų toli ieškoti nereikia – vos už keliolikos kilometrų nuo Žagarės (Joniškio rajonas) prasideda stebuklingais žmogaus rankų paversti Tervetės miškai.

News NewsNewsNews Item 2

{mosimage}Lorem ipsum dolor sit amet, consetetur sadipscing elitr, sed diam nonumy eirmod tempor invidunt ut labore et dolore magna aliquyam erat, sed diam voluptua. At vero eos et accusam et justo duo dolores et ea rebum. Stet clita kasd gubergren, no sea takimata sanctus est Lorem ipsum dolor sit amet. Lorem ipsum dolor sit amet, consetetur sadipscing elitr, sed diam nonumy eirmod tempor invidunt ut labore et dolore magna aliquyam erat, sed diam voluptua. At vero eos et accusam et justo duo dolores et ea rebum. Stet clita kasd gubergren, no sea takimata sanctus est Lorem ipsum dolor sit amet. Lorem ipsum dolor sit amet, consetetur sadipscing elitr, sed diam nonumy eirmod tempor invidunt ut labore et dolore magna aliquyam erat, sed diam voluptua. At vero eos et accusam et justo duo dolores et ea rebum. Stet clita kasd gubergren, no sea takimata sanctus est Lorem ipsum dolor sit amet.

Welcome to Joomla!

{mosimage}If youve read anything at all about Content Management Systems (CMS), youll probably know at least three things: CMS are the most exciting way to do business, CMS can be really, I mean really, complicated and lastly Portals are absolutely, outrageously, often unaffordably expensive.

Joomla! is set to change all that ... Joomla! is different from the normal models for portal software. For a start, its not complicated. Joomla! has been developed for the masses. Its licensed under the GNU/GPL license, easy to install and administer and reliable. Joomla! doesnt even require the user or administrator of the system to know HTML to operate it once its up and running.



Example News Item 3

{mosimage}Lorem ipsum dolor sit amet, consetetur sadipscing elitr, sed diam nonumy eirmod tempor invidunt ut labore et dolore magna aliquyam erat, sed diam voluptua. At vero eos et accusam et justo duo dolores et ea rebum. Stet clita kasd gubergren, no sea takimata sanctus est Lorem ipsum dolor sit amet. Lorem ipsum dolor sit amet, consetetur sadipscing elitr, sed diam nonumy eirmod tempor invidunt ut labore et dolore magna aliquyam erat, sed diam voluptua. At vero eos et accusam et justo duo dolores et ea rebum. Stet clita kasd gubergren, no sea takimata sanctus est Lorem ipsum dolor sit amet. Lorem ipsum dolor sit amet, consetetur sadipscing elitr, sed diam nonumy eirmod tempor invidunt ut labore et dolore magna aliquyam erat, sed diam voluptua. At vero eos et accusam et justo duo dolores et ea rebum. Stet clita kasd gubergren, no sea takimata sanctus est Lorem ipsum dolor sit amet.