Istorinės savasties beieškant


Nebelikus jokių užtvarų pasienyje su Lenkija, atsirado galimybės kur kas išradingiau paklajoti senovės sūduvių takais ne vien po Lietuvos, bet ir po Lenkijos kraštus, sūduvių protėvių - jotvingių žemes. Užkopti į vieną aukščiausių Užnemunėje - Šiurpilių piliakalnį ar nusimaudyti viename giliausių ne tik Lenkijos, bet ir visos Rytų Europos žemumos ežere – Ančioje.

Vieniems tai - pažintis su visiškai dar nepažįstamomis etninėmis lietuvių žemėmis, kitiems – tarsi sugrįžimas prie savo protėvių šaknų. Mat ne vienas dabar Marijampolėje ar netoli jos gyvenantis lietuvis gali prisipažinti, kad tikroji jo tėviškė buvo ne dabartinėje Lietuvoje, o gretimoje Lenkijoje, tenykščiuose lietuviškuose Punsko, Seinų kraštuose.

Istorinės savasties beieškant

„Senoji Sūduva dabar tarsi padalinta į dvi dalis – į Suvalkų kraštą Lenkijoje bei Sūduvą Lietuvoje. Kažkada tai buvo vienas jotvingių kraštas su savo padavimais, legendomis, kurių dalis žinoma ir šiandien“, - LŽ pasakojo vienas iš kelionių po lietuviškąją Lenkiją iniciatorių Prezidento K.Griniaus memorialinio muziejaus direktorius Vytautas Grinius. Todėl jiems kilo mintis sudaryti turistinį maršrutą, kuriuo kelionė užtruktų tik vieną dieną, bet galėtum aplankyti pačias garsiausias lietuviško Lenkijos krašto vietoves.

„Tai nėra itin ilgas maršrutas – tik apie šimtas kilometrų, kuriuos galima nukakti tiek automobiliu, tiek ir dviračiu“, - minėjo V.Grinius, pastebėdamas, jog keliautojų į jotvingių kraštą Lenkijoje ir taip netrūksta. Kas žino, gal šios kryžiuočių išnaikintos tautos palikuonimis save galėtų vadinti vos ne kas antras ar trečias dabartinės Sūduvos gyventojas. Jei ne tiesioginiais, tai bent jau dvasiniais.

Kaip pastebi tiek Lietuvos, tiek ir Lenkijos istorikai, jotvingiai buvo pirmoji tauta, kuri vertėsi žemdirbyste šioje teritorijoje. Jie čia atsikraustė pirmojo tūkstantmečio prieš Kristų viduryje. Daugiausia vertėsi žemdirbyste bei augalininkyste. Be to, jie audė, gamino puodus, įrankius ir ginklus, užsiėmė prekių mainais. Jotvingiai šiame krašte turtingiesiems statė milžinkapius, rentė gynybines gyvenvietes ant piliakalnių bei prie ežerų, išplatino bronzos gavimo būdą, įvedė geležies deginimo būdą ir jos apdirbimą.

Maždaug prieš pusšimtį metų lenkai šiame krašte aptiko senųjų jotvingių kapinyną. Jį apie dešimt metų tyrė švedų archeologai. Buvo atidengtas akmenimis išklotas vado ir jo šeimos narių kapai, surasti žirgo griaučiai, ginklų, maisto bei drabužių liekanų, jau nekalbant apie antkaklius, seges. Radiniai dabar saugomi Suvalkų regioniniame muziejuje.

Kraštas buvo gana retai apgyvendintas. Viena didžiausių gyvenviečių buvo Šiurpiliai, šalia tuo pat vardu pavadinto piliakalnio. Yra žinoma, kad paskutinis mūšis su kryžiuočiais čia vyko 1283 metais. Beveik aštuonis mėnesius jie laikė apsupę pilį, kurioje kartu su bendražygiais kovojo ir jų vadas. Kas jis buvo, istorikai nėra tikri, vieni teigia, kad tai buvo paskutinis jotvingių vadas Skomantas, kitur sakoma, kad kariams vadovavo Šiurpa. Kryžiuočiai į šią pilį įsigavo tik tuomet, kai, baigiantis vasarai, jiems pavyko prikalbinti keletą vietos gyventojų parodyti slaptus takus į pilį. Jais nusigavę išžudė visus pilies gynėjus, o pačią pilį – sudegino. Taip ir stovi kalnas, ant kurio buvo ši pilis, nykus ir nebylus. Apie tai liudija piliakalnio kultūriniame sluoksnyje gana gausiai randami archeologiniai radiniai.
Užlipus ant šio maždaug 280 metrų aukščio piliakalnio, apylinkes gali apžvelgti keliolikos ar net keliasdešimties kilometrų spinduliu. Tiek į Lietuvos, tiek ir į Lenkijos pusę. Nuo Šiurpilių piliakalnio matyti ir kitas grožiu nenusileidžiantis Gulbiniškių piliakalnis – Aukų kalnas. Ant jo būdavo degamas signalinis laužas, kuris būdavo matomas ir ant Šiurpylių piliakalnio. Manoma, kad tai buvo savotiška perspėjimo sistema, į kurią įėjo ir kai kurie Lietuvos Užnemunės gynybiniai piliakalniai - Šakališkių, Varnupių, Kumelionių, Meškučių bei kiti.

Šiurpylių piliakalnis bei jo apylinkės įeina į Suvalkų kraštovaizdžio parką. Visa jo teritorija nepaprastai kalvota, kiekviename duburyje telkšo po nedidelį ežeriuką. Čia ir vienas giliausių Rytų Europos žemumos ežeras – Ančia, kurio gylis viršija 100 metrų. Netoli nuo šio ežero prasideda dvi stambios upės – Ančia ir Šešupė, kurias gyventojai vadina tiesiog upėmis seserimis. Sakoma, kad nuo to kilo ir Šešupės upės pavadinimas. Mat senieji šių kraštų gyventojai savo kalboje neturėjo „š“ raidės, tik „s“, tik vėliau kai kuriuose žodžiuose raidžių tarimas asimiliavosi ir ilgainiui „sesuo upė“ virto į „šešuoupė“, o vėliau ir į „Šešupė“.
„Tokia, vietinių gyventojų pateikiama versija mums atrodo gana įtikinama, bet kol kas dar neteko girdėti, ar jai pritaria mūsų kalbos tyrinėtojai“, - LŽ teigė V.Grinius.

Netoli nuo Ančios ežero tyvuliuoja keletas nedidelių ežerėlių, stebinančių savo vandens spalva. Vietiniai gyventojai pasakoja mitą, labai primenantį padavimą apie Eglę, žalčių karalienę. Mat vieno, Egluvos (Eglės) ežero vanduo, beveik žalias, o kito – Šiurpylių (Žalčio), esančio prie piliakalnio, yra raudonai juodas.

Ne vieną keliaujantį po Suvalkų kraštą gali nustebinti prieš maždaug šimtmetį žmogaus rankomis sukurtos techninės įdomybės – buvusio geležinkelio tiltai. Dabar iš geležinkelio likęs tik pylimas ir du šimtamečiai net 36 metrų aukščio betoniniai viadukai, kuriais kažkada traukiniai riedėjo virš slėnio.

Istorikai keliautojams siūlo nepamiršti ir dviejų itin senų lietuviškų Lenkijos miestelių – Punsko bei Seinų. Ypač garsus pastarasis, kurio buvusioje kunigų seminarijoje brendo ne viena iškili Lietuvos asmenybė. Ir dabar Seinuose galima aplankyti senąjį vienuolyną su keturiais bokštais kampuose. Šalia bažnyčios stovi paminklas rašytojui, „Anykščių šilelio“ autoriui vyskupui Antanui Baranauskui.

Bevažinėjant po Suvalkų kraštą turbūt būtų neatleistina neužsukti į pačios gamtos sukurtus akmenų parkus netoli Smalėnų. Čia, beveik 6 tūkstančių hektarų plote galima išvysti tai, ko beveik nepamatysi niekur kitur – didžiulės riedulių sankaupos sudaro įvairiausių formų morenas, ozus bei kitus nuslinkusio ledyno sukurtus darinius.

Be keliautojų dėmesio negali likti ir Vygrių vienuolynas, įsikūręs Vygrių ežero pusiasalyje. 1668 metais Lenkijos karalius Jonas II Kazimieras Vygrių salą, kurioje prieš vienuoliams atsikraustant buvęs karaliaus medžioklės dvaras, visa gyvenvietė, aptarnaujanti dvarą, ir medinė bažnyčia, dovanojo vienuoliams kamalduliams. Jie čia turėjo 10 geležies degyklų (rūdynus), 12 deguto daryklų, palivarkų, kaimų, girių, malūnus, plytinę ir daug kitokio turto. Labai dideles pajamas jie gaudavo už medienos ir kitų miško produktų pardavimą, už įėjimą į girias ir pievų naudojimą. Be to, kamalduliai nuomojo ežerus ir upes, šlėktų pavyzdžiu giriose steigdavo smukles. Jie prekiavo su Vilniumi, Kaunu, Karaliaučiumi. Vedant tokią stambią ūkinę veiklą per metus į jų iždą suplaukdavo labai daug pinigų. Jie per šimtą metų sukaupė milžinišką turtą, kuris buvo labai gerai administruojamas. Vygrių vienuolynas tapo turtingiausiu iš visų Lenkijoje esančių septynių vienuolynų. Kamalduliai kolonizavo Suvalkų kraštą, pastatė gražų vienuolyno kompleksą Vygriuose, įkūrė daug naujų kaimų, tarp jų ir Suvalkus, labai pagyvino šio krašto ekonomiką.

Autorius: Kazys Kazakevičius

/ Informacijos šaltinis: www.suduvosgidas.lt /