Sniego griūtys

Pačią didžiausią grėsmę kalnuose žmogui kelia sniego griūtys (lavinos). Reikia pasakyti, kad pati savaime lavina yra labai gražus reginys. Tačiau kartu – tai beveik visada mirtis, nuo kurios nepabėgsi: sausa lavina gali ristis lenktyninio automobilio greičiu. Beje, ar ji sausa ar šlapia – nesvarbu. Greičiausiai ji arba suspaus žmogų, arba jis uždus sniego dulkėse. Apie siaubingą lavinų jėgą sklinda legendos. Gerai žinoma istorija, kaip 50-aisiais metais Delas stotyje Šveicarijoje sniego griūtis nuo bėgių nurovė ir į stoties pastatą sviedė šimtą tonų sveriantį garvežį. Sniego griūtyse kasmet žūva begalė žmonių. Ir ne tik kalnų slidinėjimo šlaituose. Gros-Valzer slėnyje lavina palaidojo visą kaimą; kita lavina visiškai sunaikino Alpių viešbutį „Bodenhaus“. 60-aisiais metais Peru, nuo Uaskaran viršukalnės atėjusi sniego griūtos pražudė keturis tūkstančius žmonių. O po aštuonių metų nuo tos pačios viršukalnės Anduose nusileido jau visiškai siaubinga lavina, po savimi palaidojusi miestą su dvidešimt tūkstančių gyventojų. Prieš keletą metų Pietų Osetijos kalnų trasoje iš Tbilisio į Maskvą vykstantis autobusas stovėjo spūstyje, kai buvo lavinos nublokštas nuo kelio ir nuriedėjo į tarpeklį.

Jei tai nutinka taikiems prieškalnių gyventojams, savaime suprantam, kad į sniego griūtį galima patekti ir slidinėjant kalnuose. Lavina – tai ne juokas. Geriausias būdas išsigelbėti lavinoje – visai į ją nepatekti. Nors su lavinų aukomis kartais nutinka ir tiesiog stebuklingų istorijų. Žinomi atvejai, kai slidininkams pavykdavo milžinišku greičiu pabėgti nuo lavinos į šalį. Paprastai tokias aukštumas pasiekia tik profesionalūs važinėtojai, bet kartais pasiseka ir naujokams. Vienas pradedantysis slidininkas nusliuogė lavinos viršumi net nesulaužęs slidžių. Tiesa, po to atvejo jis pradėjo mikčioti ir kuriam laikui atsisakė slidinėjimo. Vienas pradedantysis snieglentininkas pravažiavo labai siauru kuluaru Elbruse, nuleidęs laviną jo pradžioje. Jis pravažiavo joje, praleido ją į priekį. Be to, net pamatęs ant iškyšulio milžinišką sniego masę, jis nesuprato, kas konkrečiai nutiko. O po to jam viską paaiškino... Kalnų gelbėtojai gali ištisas valandas pasakoti tokias istorijas.

Kaip išvengti lavinos.
Drąsa, žinoma, yra gerai, bet nereikia prieiti iki atviro idiotizmo. Niekam juk nesinori vien dėl savo bjaurumo įsikasti iki ausų į sniegą? Vadinasi, lavinų pavojų reikia numatyti iš anksto. Lavinos galima išvengti, jei žinosite ir laikysitės kelių paprastų taisyklių. Beje, čia niekas nesiruošia pasakoti apie signalizavimo įrenginius (biperius) ir kalbėti apie slidinėjimą po vieną. Tai ir taip žinoma.

Reikia maksimaliai kruopščiai pasirinkti nusileidimo maršrutą. Prieš tai, kai gerai įsibėgėję skrisite žemyn nuo kalno, geriau iš kokio nors pažįstamo lavinų žinovo (tokiomis pažintimis, žinoma, reikia pasirūpinti pirmiausiai) sužinoti, ko šiandien galima tikėtis iš šlaito.

Judėdami nuolat stebėkite sniego būklę. Jei pažinsite lavinos pėdsaką iš sniego lentos, žinokite, kad šalia jūsų gali laukti tokia pat lavina.

Intensyviai sningant geriau pralaukti, be to, kurį laiką po snigimo taip pat geriau nevažiuoti ant šlaito, kol sniegas nesukris arba nenušliauš lavinos.

Abejonių keliantį šlaitą geriau kirsti po vieną nesustojant. Judėti reikia kaip įmanoma toliau nuo galimos lavinos kritimo vietos. Dažniausiai saugus yra kelias per kalno keterą, ir jokiu būdu negalima užvažiuoti ant iškyšulio atbrailos.

Jei reikia kirsti aiškiai pavojingą vietą, vienas žmogus su signalizavimo įrenginiu turi patikrinti šlaitą. Šis žmogus turi būti papildomai saugomas alpinistų virve arba lavinine juosta. Tačiau vieno patikrinimo negana. Lavinos turi išdavikėlišką įprotį rinktis trečia iš einančių snieglentininkų.

Elgesys lavinoje

Patekus į laviną, nereikia išsigąsti. Svarbu pasistengti išsilaikyti lavinos srauto viršuje ir judėti jos kraštu. Jei lavina nedidelė, galima nuo jos „pasislėpti“: kuriam laikui pristabdyti savo judėjimą ant natūralaus barjero ir praleisti pagrindinę sniego srauto masę.

Jei lavina pačiupo kojas ir tempia žemyn, reikia rankomis daryti plaukimo judesius ir bandyti išplaukti į paviršių. Be to, reikia kabintis į bet kokias kliūtis kelyje. Jei galite, atsekite lentą. Tačiau iš apkaustų ištraukinėkite tik abi kojas iš karto, nes jei atsegsite tik vieną koją, dėl apkrovos prisegtos kojos kelio sąnariui lūš kaulas. Jei jūs vis tiek panirote į lavinos srautą, būtina tiesiog uždengti veidą rankomis sudarant erdvę kvėpuoti.

Vos lavinai sustojus, reikia daryti viską, kad aplink savo galvą ir krūtinę sudarytumėte oro ertmę, kol sniegas nesukietėjo. Srautui sustojus reikia pamėginti pralaužti sniegą ir pakelti vieną ranką. Žinomi atvejai, kai į laviną patekusiems žmonėms tai išgelbėjo gyvybę.

Gelbėjimo darbai

Patekę į laviną žmonės gali žūti nuo sunkių traumų lavinos kritimo metu, susitrenkę į medžius, akmenis ir reljefo nelygumus. Tačiau dažniausiai mirtis ateina dėl uždusimo. Sniegas patenka į aukos burną ir spaudžia jai krūtinę. Lavinai sustojus sniegas taip tvirtai sukrenta, kad žmogus tampa visiškai bejėgis ir negali judinti nei rankų, nei kojų. Vienintelė galimybė išgelbėti į laviną patekusio žmogaus gyvybę – greiti ir teisingai organizuoti gelbėjimo darbai.

Šansai, kad lavinos užpiltas žmogus liks gyvas, greitai mažėja augant laiko tarpui iki jo ištraukimo iš sniego. Statistiškai, iškasus į laviną patekusį žmogų per dešimt minučių, gyvi lieka apie 70%, per valandą – 30%, o po dviejų valandų – mažiau 20%. Žinomi išskirtiniai atvejai, kai gyvi liko žmonės, atkasti po trijų ir daugiau parų, bet tai nutinka labai retai. Paprastai dvi valandos – laikas, per kurį užpiltas žmogus gali likti gyvas. Dėl sniego poriškumo jame yra pakankamai oro, tačiau per dvi valandas aplink sniegu užpilto žmogaus veidą susidaro ledinė kaukė, kuri neleidžia jam kvėpuoti. Signalizavimo įrenginys – be abejo gerai. Ir geriau jį pasiimti slidinėjat ne trasose. Tačiau kartais esant stipriam smūgiui arba staigiai atšalus su juo gali iškilti problemų. Tačiau net ir tuo atveju galima rasti papuolusįjį į laviną. Grupės nariai turi pažymėti vietą, kur jie paskutinį kartą paviršiuje matė dingusįjį. Ir jei grupė yra pakankamai didelė, kažkas turi vykti pagalbos, o kiti tuo metu turi ieškoti dingusiojo. Plotą žemiau tos vietos reikia ypatingai kruopščiai ištirti lavininiu zondu. Be to, reikia apžiūrėti visą šlaitą, kad būtų rasti bet kokie pėdsakai – įrangos nuolaužos arba drabužių skiautės. Šalia šių pėdsakų taip pat reikia ieškoti, bei tose vietose, kur galėjo patekti žmogus: natūraliose reljefo užkardose, medžiuose lavinos kelyje, ypatingai stambiose sniego sankaupose posūkiuose ir vietose, kur dalis lavinos sustoja.

Radus į laviną patekusį žmogų visų pirma reikia išvalyti nukentėjusiojo burną nuo sniego ir daryti jam dirbtinį kvėpavimą.


/ Informacijos šaltinis: www.sniegozona.lt /

Sniego griūtysSniego griūtys