Apie „geležinę uždangą“ ir nepravažiuojamus pasienio keliukus
Rokadinis kelias palei Lietuvos-Lenkijos pasienį nuo Kalvarijos muitinės Vištyčio link – tai mūsų valstybės ir krašto istorijos dalis, be kita ko, dar ir su išlikusiais originaliais eksponatais – „geležinės užsklandos“ spygliuotomis tvoromis, vienur kitur besimėtančiomis aprūdijusiomis signalizacijų dalimis, stebėjimo bokštu (tvirtu, dar neseniai naudotu pagal paskirtį)...Kadangi prie tvirtai sumontuoto stebėjimo bokšto nebuvo jokio perspėjimo, kad prie jo artintis ar į jį lipti draudžiama, ryžomės kopti viršun – ant nežemos kalvos stovintis bokštas suteikia galimybę apžvelgti apylinkes labai toli. Ir, beje, labai gražias – tiek Lenkijos, tiek ir Lietuvos pusėje.
Praėjusį kartą rašiau apie Lietuvos–Lenkijos pasienio gamtą, kurią stebėjome važiuodami rokadiniu keliu nuo Kalvarijos muitinės iki Vištyčio regioninio parko ir dar toliau. Tačiau, kaip sakoma, ne viskas buvo ton dainon sudėta...
Tuomet užsiminiau, kad šis kelias galėtų tapti smagia intriga turistams. Ir ne tik dėl gamtos grožio. Tai mūsų valstybės ir krašto istorijos dalis, be kita ko, dar ir su išlikusiais originaliais eksponatais – „geležinės užsklandos“ spygliuotomis tvoromis, kurios dabar labai pažemintos ir likusios tik simbolinio aukščio, vienur kitur besimėtančiomis aprūdijusiomis signalizacijų dalimis, stebėjimo bokštu (tvirtu, dar neseniai naudotu pagal paskirtį), žemine (kurioje pasieniečiai, ko gero, irgi vykdė jiems skirtas užduotis). Kadangi prie tvirtai sumontuoto stebėjimo bokšto nebuvo jokio perspėjimo, kad prie jo artintis ar į jį lipti draudžiama, ryžomės kopti viršun – ant nežemos kalvos stovintis bokštas suteikia galimybę apžvelgti apylinkes labai toli. Ir, beje, labai gražias – tiek Lenkijos, tiek ir Lietuvos pusėje. Malonių akiai pasižvalgymų turėdavo pasieniečiai. Ir, manau, visais metų laikais.
Dar prieš šią kelionę, kalbėdamasi su inžinieriumi ir Sūduvos krašto istorijos puoselėtoju Vytautu Gaulia, sužinojau apie Reketijos užkardos statinius, kurie dabar stovi dieviškai gražioje gamtoje vieniši ir (galbūt) pamiršti. V.Gaulia pasakojo, kad siūlęs kun.Rudzinskui ieškoti kelių, kad būtų galimybė ten steigti reabilitacijos centrą žmonėms, įklimpusiems į narkotikų liūną. Tačiau... Gali būti ir taip, kad šiuo metu, kai rašau apie tai, kas nors, įklimpęs milijonų liūne, jau sukūręs savo planus apie būsimą modernų reabilitacijos centrą ar puoselėja kitą unikalią idėją... Juk tai nuostabios gamtos prieglobstis, jokio triukšmo ir mašinų ūžimo...
*
Nuo Reketijos užkardos visai netoli Lenkija. Jau ne kartą esame rašę apie pasienio kelius, kurie turėtų sujungti Lietuvos ir kaimyninės Lenkijos kaimus. Taigi turėjome galimybę savo akimis pamatyti, kaip europietiški projektai (ir, be abejo, ES pinigai) juda kaimynų pusėje ir kaip – gimtojoje Lietuvoje. Deja... gerais keliais garsėjusi Lietuva šį vardą, regis, jau beprarandanti. Menkais keliukais, išmaltomis provėžomis privažiavę iki stulpais pažymėtos valstybės sienos, pamatėme prieš akis platų lygų vieškelį Lenkijos pusėje. Supratome, kad lenkai rimtai ruošėsi narystei Šengeno erdvėje – pernai vasarą jie nutiesė arba sutvarkė devynis kelius, vedančius prie sienos su Lietuva. 2007 metų gale visi numatyti darbai buvo baigti. Tad dabar Lenkijos gyventojai gali be rūpesčių pasiekti sieną ne tik ties buvusiomis Lazdijų ir Kalvarijos užkardomis. Bet, patekę Lietuvos teritorijon, jau rizikuoja, ypač jei automobilis nėra pritaikytas ekstremaliems išbandymams... Ir ne vienoje vietoje šitaip. Už Liepinio ežero (netoli Pavištyčio) taip pat visai netoli siena su Lenkija, čia vėl pamatėme panašų vaizdelį – matyt, palijus kažkas važiuodamas užklimpo, tad teko ieškoti po ranka esančių gamtos medžiagų (medžių šakų), kad pavyktų „išropoti“ iš dumblynės. Ir pagaliau – atokvėpis: iš šio sumauto keliuko įvažiuojame į asfaltuotą, nors ir siauroką, lenkų kelią. (Čia pat – ir trijų valstybių – Lietuvos, Lenkijos ir Rusijos susikirtimo riba).
Pasienio keliams tiesti numatyta Europos Sąjungos parama. Ji finansuoja Lietuvos ir Lenkijos pasienio zonos kelių infrastruktūros plėtros projektą. Projektą rengė Nemuno euroregionas kartu su pasienyje esančiomis savivaldybėmis ir Lietuvos automobilių kelių direkcija. Gintaras Skamaročius, Nemuno Euroregiono Marijampolės biuro direktorius, sakė, kad jį jau varo į neviltį Vyriausybės ir Aplinkos ministerijos pozicija. Tik šių metų gegužės 28 dieną turėjo būti atplėšiami vokai dėl statybos darbų atlikimo, tačiau apie rezultatus, pasak direktoriaus, ne taip lengva gauti informaciją... Kaip sakoma, nuo Einošiaus – pas Keipošių...
Iš Lietuvos pusės pasienio link turėtų driektis 12 gerų žvyrkelių ir asfaltuotų kelių, tačiau jau dabar aišku, kad visiems jiems nutiesti pritrūks pinigų.
Šiandien G.Skamaročius negali tiksliai pasakyti, kiek kelių, jungiančių su kaimynine Lenkija, bus nutiesta, mat nuo 2005 metų (tų metų kainomis yra suplanuoti darbai) iki 2008-ųjų visi žinom, kiek išaugo kainos – tiek statybinių medžiagų, tiek darbo. Darbai strigo, nes tenka ilgai laukti įvairių leidimų. O be jų negalima keisti žemės paskirties ir gauti statybos leidimo. G.Skamaročius sakė nesuprantąs, kodėl Vyriausybė ir Aplinkos ministerija taip ilgai laukianti, juk kainos kyla kasdien...
Šios dienos žiniomis, po vieną rajoninį kelią, jungiantį su kaimynine Lenkija, turėtų atsirasti Kalvarijos ir Vilkaviškio rajono savivaldybėse. Jų statybą finansuotų Lietuvos automobilių kelių direkcija.
*
Taigi palikime šią problemą spręsti tai privalančioms daryti institucijoms, o mes grįžkime prie išvykos. Minėtu skurdžiu lietuvišku keliuku (palijus juo turbūt nepravažiuotume) atvažiavome į Lenkiją – gyvenvietę Bolcie (Balčiai). Čia – įspūdinga vieta, žyminti 3 valstybių sankirtą (Trójstyk granic, Tripoint). Nuo čia į vakarus prasideda Mažoji Lietuva.
Senoji siena iki 1945 m. tarp Lenkijos ir Prūsijos – dabar siena tarp dviejų Lenkijos vaivadijų: Warmińsko-Mazurskie (buvusi Prūsija) ir Podlaskie.
Kaip rašoma šaltiniuose, „dabartinei sienai tarp Lietuvos ir Rusijos – 586 metai. Ji tiksliai atkartoja tarp Lietuvos ir Kryžiuočių ordino 1422 m. Melno taikos sutartyje nustatytą sieną“ (http://www.vistytis.ten.lt/ ).
http://www.miestai.net/ forume keliautojai pateikę informaciją, kaip trijų valstybių sankirtą rasti važiuojant iš Lenkijos pusės (važiuoti per Lenkiją geriau tiems, kurie neturi visureigių, mat, kaip jau rašėme, esantys pravažiavimai senais keliais ne visada vadintini „pravažiavimais“ dėl jų nepravažiuojamumo). Taigi „651 keliui kertant Varmijos-Mozūrijos ir Palenkės vaivadijų ribą, vos už 100 metrų yra trijų valstybių (LT, PL, RU) susikirtimas, lenkiškuose žemėlapiuose žymimas „Trójstyk granic“. Jis atsirado tik 1919 m. Iki tol šis taškas buvo vienas iš Rusijos – Vokietijos sienos (ėjusios iš šiaurės į pietus) stulpelių
1919 m.; išvedus Fošo liniją, Rusijai priklausiusi Suvalkija realiai skilo į lietuvišką ir lenkišką dalis.
1920-1939 m. šis punktas buvo trijų šalių - LT, PL, DE susikirtimo taškas.
1939 m. vokiečiai okupavo Lenkiją, o 1940 m. sovietai – Lietuvą. 1941 m. vokiečiai okupavo Lietuvą, 1944 m. – rusai „išvadavo“ dalį Lietuvos ir Lenkijos.
1945 m. Lenkijai ir Sovietijai (Rusijai) atiteko po pusę Rytprūsių. Atskaitos taškas išvedant beveik tiesią PL/ RU sienos liniją buvo būtent šis punktas.
1945-1991 m. tai buvo paprastas SU / PL sienos (ėjusios jau iš vakarų į rytus) taškas.
1990 m. Lietuva paskelbė, o 1991 m. realiai atgavo nepriklausomybę. Šis taškas vėl tapo trijų valstybių susikirtimo tašku“.
Malonios kelionės ir nepamirštamų įspūdžių!
Autorės nuotraukos Straipsnio autorė: Daiva Klimavičienė Publikuota: 2008.06.02 / Informacijos šaltinis: www.suduvosgidas.lt /
Praėjusį kartą rašiau apie Lietuvos–Lenkijos pasienio gamtą, kurią stebėjome važiuodami rokadiniu keliu nuo Kalvarijos muitinės iki Vištyčio regioninio parko ir dar toliau. Tačiau, kaip sakoma, ne viskas buvo ton dainon sudėta...
Tuomet užsiminiau, kad šis kelias galėtų tapti smagia intriga turistams. Ir ne tik dėl gamtos grožio. Tai mūsų valstybės ir krašto istorijos dalis, be kita ko, dar ir su išlikusiais originaliais eksponatais – „geležinės užsklandos“ spygliuotomis tvoromis, kurios dabar labai pažemintos ir likusios tik simbolinio aukščio, vienur kitur besimėtančiomis aprūdijusiomis signalizacijų dalimis, stebėjimo bokštu (tvirtu, dar neseniai naudotu pagal paskirtį), žemine (kurioje pasieniečiai, ko gero, irgi vykdė jiems skirtas užduotis). Kadangi prie tvirtai sumontuoto stebėjimo bokšto nebuvo jokio perspėjimo, kad prie jo artintis ar į jį lipti draudžiama, ryžomės kopti viršun – ant nežemos kalvos stovintis bokštas suteikia galimybę apžvelgti apylinkes labai toli. Ir, beje, labai gražias – tiek Lenkijos, tiek ir Lietuvos pusėje. Malonių akiai pasižvalgymų turėdavo pasieniečiai. Ir, manau, visais metų laikais.
Dar prieš šią kelionę, kalbėdamasi su inžinieriumi ir Sūduvos krašto istorijos puoselėtoju Vytautu Gaulia, sužinojau apie Reketijos užkardos statinius, kurie dabar stovi dieviškai gražioje gamtoje vieniši ir (galbūt) pamiršti. V.Gaulia pasakojo, kad siūlęs kun.Rudzinskui ieškoti kelių, kad būtų galimybė ten steigti reabilitacijos centrą žmonėms, įklimpusiems į narkotikų liūną. Tačiau... Gali būti ir taip, kad šiuo metu, kai rašau apie tai, kas nors, įklimpęs milijonų liūne, jau sukūręs savo planus apie būsimą modernų reabilitacijos centrą ar puoselėja kitą unikalią idėją... Juk tai nuostabios gamtos prieglobstis, jokio triukšmo ir mašinų ūžimo...
*
Nuo Reketijos užkardos visai netoli Lenkija. Jau ne kartą esame rašę apie pasienio kelius, kurie turėtų sujungti Lietuvos ir kaimyninės Lenkijos kaimus. Taigi turėjome galimybę savo akimis pamatyti, kaip europietiški projektai (ir, be abejo, ES pinigai) juda kaimynų pusėje ir kaip – gimtojoje Lietuvoje. Deja... gerais keliais garsėjusi Lietuva šį vardą, regis, jau beprarandanti. Menkais keliukais, išmaltomis provėžomis privažiavę iki stulpais pažymėtos valstybės sienos, pamatėme prieš akis platų lygų vieškelį Lenkijos pusėje. Supratome, kad lenkai rimtai ruošėsi narystei Šengeno erdvėje – pernai vasarą jie nutiesė arba sutvarkė devynis kelius, vedančius prie sienos su Lietuva. 2007 metų gale visi numatyti darbai buvo baigti. Tad dabar Lenkijos gyventojai gali be rūpesčių pasiekti sieną ne tik ties buvusiomis Lazdijų ir Kalvarijos užkardomis. Bet, patekę Lietuvos teritorijon, jau rizikuoja, ypač jei automobilis nėra pritaikytas ekstremaliems išbandymams... Ir ne vienoje vietoje šitaip. Už Liepinio ežero (netoli Pavištyčio) taip pat visai netoli siena su Lenkija, čia vėl pamatėme panašų vaizdelį – matyt, palijus kažkas važiuodamas užklimpo, tad teko ieškoti po ranka esančių gamtos medžiagų (medžių šakų), kad pavyktų „išropoti“ iš dumblynės. Ir pagaliau – atokvėpis: iš šio sumauto keliuko įvažiuojame į asfaltuotą, nors ir siauroką, lenkų kelią. (Čia pat – ir trijų valstybių – Lietuvos, Lenkijos ir Rusijos susikirtimo riba).
Pasienio keliams tiesti numatyta Europos Sąjungos parama. Ji finansuoja Lietuvos ir Lenkijos pasienio zonos kelių infrastruktūros plėtros projektą. Projektą rengė Nemuno euroregionas kartu su pasienyje esančiomis savivaldybėmis ir Lietuvos automobilių kelių direkcija. Gintaras Skamaročius, Nemuno Euroregiono Marijampolės biuro direktorius, sakė, kad jį jau varo į neviltį Vyriausybės ir Aplinkos ministerijos pozicija. Tik šių metų gegužės 28 dieną turėjo būti atplėšiami vokai dėl statybos darbų atlikimo, tačiau apie rezultatus, pasak direktoriaus, ne taip lengva gauti informaciją... Kaip sakoma, nuo Einošiaus – pas Keipošių...
Iš Lietuvos pusės pasienio link turėtų driektis 12 gerų žvyrkelių ir asfaltuotų kelių, tačiau jau dabar aišku, kad visiems jiems nutiesti pritrūks pinigų.
Šiandien G.Skamaročius negali tiksliai pasakyti, kiek kelių, jungiančių su kaimynine Lenkija, bus nutiesta, mat nuo 2005 metų (tų metų kainomis yra suplanuoti darbai) iki 2008-ųjų visi žinom, kiek išaugo kainos – tiek statybinių medžiagų, tiek darbo. Darbai strigo, nes tenka ilgai laukti įvairių leidimų. O be jų negalima keisti žemės paskirties ir gauti statybos leidimo. G.Skamaročius sakė nesuprantąs, kodėl Vyriausybė ir Aplinkos ministerija taip ilgai laukianti, juk kainos kyla kasdien...
Šios dienos žiniomis, po vieną rajoninį kelią, jungiantį su kaimynine Lenkija, turėtų atsirasti Kalvarijos ir Vilkaviškio rajono savivaldybėse. Jų statybą finansuotų Lietuvos automobilių kelių direkcija.
*
Taigi palikime šią problemą spręsti tai privalančioms daryti institucijoms, o mes grįžkime prie išvykos. Minėtu skurdžiu lietuvišku keliuku (palijus juo turbūt nepravažiuotume) atvažiavome į Lenkiją – gyvenvietę Bolcie (Balčiai). Čia – įspūdinga vieta, žyminti 3 valstybių sankirtą (Trójstyk granic, Tripoint). Nuo čia į vakarus prasideda Mažoji Lietuva.
Senoji siena iki 1945 m. tarp Lenkijos ir Prūsijos – dabar siena tarp dviejų Lenkijos vaivadijų: Warmińsko-Mazurskie (buvusi Prūsija) ir Podlaskie.
Kaip rašoma šaltiniuose, „dabartinei sienai tarp Lietuvos ir Rusijos – 586 metai. Ji tiksliai atkartoja tarp Lietuvos ir Kryžiuočių ordino 1422 m. Melno taikos sutartyje nustatytą sieną“ (http://www.vistytis.ten.lt/ ).
http://www.miestai.net/ forume keliautojai pateikę informaciją, kaip trijų valstybių sankirtą rasti važiuojant iš Lenkijos pusės (važiuoti per Lenkiją geriau tiems, kurie neturi visureigių, mat, kaip jau rašėme, esantys pravažiavimai senais keliais ne visada vadintini „pravažiavimais“ dėl jų nepravažiuojamumo). Taigi „651 keliui kertant Varmijos-Mozūrijos ir Palenkės vaivadijų ribą, vos už 100 metrų yra trijų valstybių (LT, PL, RU) susikirtimas, lenkiškuose žemėlapiuose žymimas „Trójstyk granic“. Jis atsirado tik 1919 m. Iki tol šis taškas buvo vienas iš Rusijos – Vokietijos sienos (ėjusios iš šiaurės į pietus) stulpelių
1919 m.; išvedus Fošo liniją, Rusijai priklausiusi Suvalkija realiai skilo į lietuvišką ir lenkišką dalis.
1920-1939 m. šis punktas buvo trijų šalių - LT, PL, DE susikirtimo taškas.
1939 m. vokiečiai okupavo Lenkiją, o 1940 m. sovietai – Lietuvą. 1941 m. vokiečiai okupavo Lietuvą, 1944 m. – rusai „išvadavo“ dalį Lietuvos ir Lenkijos.
1945 m. Lenkijai ir Sovietijai (Rusijai) atiteko po pusę Rytprūsių. Atskaitos taškas išvedant beveik tiesią PL/ RU sienos liniją buvo būtent šis punktas.
1945-1991 m. tai buvo paprastas SU / PL sienos (ėjusios jau iš vakarų į rytus) taškas.
1990 m. Lietuva paskelbė, o 1991 m. realiai atgavo nepriklausomybę. Šis taškas vėl tapo trijų valstybių susikirtimo tašku“.
Malonios kelionės ir nepamirštamų įspūdžių!
Autorės nuotraukos Straipsnio autorė: Daiva Klimavičienė Publikuota: 2008.06.02 / Informacijos šaltinis: www.suduvosgidas.lt /