Vaivorykštės taku per laiko nenumarintus šviesulius

Šįkart oras buvo visoks: nori saulės – prašom, vaivorykštės akims „pasišildyti" – prašom, vėjo plaukams pakedenti – negaila, lietaus – še tau arbatinį šaukštelį.

Vinco Mykolaičio-Putino tėviškėje Pilotiškėse, Igliaukos apylinkėse, sugužame į viename trobos gale įrengtą muziejų, persismelkusį senybės kvapu. Čia snūduriuoja Kūrėją menantys asmeniniai daiktai: ant sienos kabo dar gimnazisto pieštas kunigaikštis Gediminas, stovi paaugliškų matmenų lova, motinos skrynia. Šiame name dar tebegyvena didžiojo Kūrėjo sūnėnas, kiti giminės tęsėjai. Mąslių kalakutų ir kitų karališkų kiemo paukščių žvilgsnių palydėti lauko keliu gūrinam į Aušrakalnį (vadintą ir Krušakaliu) – laukinėmis kriaušėmis nuaugusį kalnelį, kurį rašytojas ir poetas „įkurdino" ir savo žymiajame romane „Altorių šešėly".
 

Vaivorykštės taku per laiko nenumarintus šviesulius


Vos už pusės kilometro stūksantis Šakališkių piliakalnis pasitinka didžiuliu vėju, lyg norėdamas atbaidyti. Cha – ne taip paprasta mumis atsikratyti! Net mažiausi keliauninkai, „apsišarvavę" lietskraistėmis ir šypsenomis, kantriai įveikia Milžiną, nuo kurio kupros atsiveria gražių gražiausia Suvalkijos panorama.

Per Igliauką riedame link Klebiškio. Dešinėje vieškelio pusėje dunksantis „moteriškų" formų Pašlavančio piliakalnis su papėdėje rymančiu gamtos stichijų aptalžytu dievuliu pasitinka jau „civilizuotai" – laipteliais. Strykt pastrykt – į viršų ir apačią – lygiai 14 kojų!

Šilavotas, miestelis Prienų rajone, su mūrine Švč. Jėzaus širdies bažnyčia. Geras puskilometris žemyn į pakalnę – ir Davatkyno vienuolynas. Pasirodo, pirmoji jo gyventoja, atsisakiusi bernelio meilės ir pasirinkusi savotišką vienuolės kelią, buvo Marijona Dabrišiūtė. Ji, nusipirkusi keturis arus žemės, apsigyveno šioje vietoje 1895 m. Broliai jai surentė nediduką namelį. Po kelerių metų atsirado ir kitų moterų bei merginų, kurios norėjo čia gyventi, melstis, tarnauti Dievui ir žmonėms. Jos įsigijo daugiau žemės, statėsi mažučius namelius tarsi celes, bet ne visada gyveno po vieną – kartais namelyje glausdavosi tiek, kiek tilpo lovų. Taip susiformavo nelegalus vienuolynas. Paskutinė davatkėlė, kitaip sakant, vienuolė Onutė Mieldažytė, pas Dievulį iškeliavo 1998 m.

Kokie maži davatkėlių nameliai, kokia kukli buitis – toks asketiškumas, visiškai nepanašus į prabanga dvelkiančius vyrų vienuolynus. VISKAS taip trapu lyg medinis krištolas – atrodo, paliesi, ir subyrės į šipuliukus. Čia pat – obuolių rūsys su mažytėmis durelėmis. Lyg čia būtų gyvenusios tokios nedidukės, „nykštukinės" davatkėlės. Čia taip tyku, taip gera – lyg aplink pleventų pamaldžiųjų davatkėlių dvaselės. Šalia, pušynėlyje, „įkurdintos" šventųjų stovylos.

Už gerų penkių kilometrų nuo čia pasitinka pūpsantis Klebiškio (Pakiauliškio) piliakalnis, iš rytų apsuptas griovio, kiek pavinguriavus vieškeliu ir lauko keliuku – ir jo „giminaitis" – Pačiudiškių (vietinių dar vadinamas Šiauliškių) piliakalnis, apardytas arimų ir duobių, kažkada kasant karjerą „amputuotu" vienu šlaitu.

Lauke vakarėja. Širdyje – vasara. Guminiais batais apautomis kojomis brendi per arimą, o tau pavymui lyg atsisveikindamos vėjo supamos tilindžiuoja „verkiančios" rausvauogių ir juodauogių krūmų šakelės: geros kelionės NAMO!

P. S. Baigiant – kelioninis anekdotas, kurį „papasakojo" vienoje sodyboje sutikta gyventoja. AŠ: „Laba diena. Gal žinote, ar šiose apylinkėse yra lankytinų piliakalnių ir kaip prie jų privažiuoti?". JI: „Yra vienas PILIAKALNIS, bet JĮ tik ŠĮMET pradėjo PILTI".

Giedrė, Marijampolės keliautojų klubas

Vaivorykštės taku per laiko nenumarintus šviesuliusVaivorykštės taku per laiko nenumarintus šviesulius