Misija Sibiras 2007

Misija Sibiras - tai Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos (LiJOT) organizuojama ekspedicija į lietuvių trėmimų, koncentracijos stovyklų ir įkalinimo vietas Sibire. Jos metu buvo aplankytos lietuvių trėmimo vietos Krasnojarsko srityje, Šalinskaja rajone, prie upės Manos. Ekspedicijos metu tvarkytos trėmimų vietos, apleistos lietuvių kapinės, susipažinta su buvusiomis lietuvių tremtinių gyvenimo sąlygomis. Ekspedicija vyko 2007 m. rugpjūčio 1- 20 dienomis.


Šioje ekspedicijoje atrinkta iš beveik 600 anketas užpildžiusių norinčiųjų dalyvavo ir Turistas.lt komandos narė Asta Semokaitė, tad čia pateikiame jos dienoraščio ištraukas.

 

 

 

Kelionė iki Krasnojarsko ir Pimijos kaimo buvo visai trumpa, netgi neįtikėtina, kad ji truko dvi paras... turbūt begalinis smalsumas, noras nuvykti į Sibirą buvo tokie dideli, kad milžino kąsniais suvalgė laiką, ir mes jau buvome ten.
Kelyje kartais pagalvodavau apie vežamus tremtinius, bet manau, kad „įsijautinėti į jų kailį“ beprasmiška. Juk nieko nebepakeisi... Manau, svarbiausia – gerbti istorijos įvykius, žmonių pėdsakus ir juos išsaugoti ateinančioms kartoms. Tai aš ir laikau savo misija. Lietuvą galima mylėti įvairiai, skirtingais poelgiais ir darbais... tai netgi gali prasidėti nuo to, kad nemeti šiukšlių ant šaligatvio, o į šiukšlių dėžę, kad padedi kaimynui sutvarkyti tvorą, kad užsieniečiui gali padainuoti tikrą lietuvių liaudies dainą ir nuo daugelio kitų dalykų...

Pagaliau Sibiras. Matau jį pro dardančio autobuso langus, kai akys vos ne vos prasiplėšia nuo miego ir, nors jos limpa atgalios, mano širdį labai traukia šios miškais apaugusios kalvos... gražu čia. Išlipam. Apsigyvename prie upelio. Gamta kaip Lietuvoj – beržų, eglių, pušelių miškas. Žydi ramunės, dobilai ir kitos gėlės. Ištremtiems mūsų tėvynės vaikams gamta čia turėjo būti arti širdies ir priminti Lietuvą. Ir žiogų gausybė čirškia... netgi uodų ir mašalų kiekis primena Lietuvos pelkes.

 

***
Pirmosios kapinės prie Pimijos kaimelio įsiminė, nes buvo pirmosios. Triūsėm negailėdami jėgų ir širdies. Merginos užsiėmė juvelyrika: kruopščiai bei kantriai gramdė įsisenėjusias samanas nuo pamirštų antkapių. Vaikinai kirto ir nešė medžius, kad kapuose būtų kuo daugiau šviesos ir saulės. Sudėtinga pažinti, kur lietuviški antkapiai, nes tik ant keleto belikę užrašai. Kitur tik maži mediniai kryželiai ar dideli lietuviški kryžiai...

Sunkiausia buvo, kai dirbant užėjo lietus ir visi peršlapom, o dirbt vis tiek norėjosi... bent aš tyliai prašiau, kad vakare išsigiedrytų ir būtų galima išsidžiovinti rūbus. Ech, koks džiaugsmas aplankė, kai debesys po truputį ėmė sklaidytis, lietus rimo ir pasirodė saulė... tada mes, merginos, irgi ėmėmės nešioti nukapotas šakas, nes „juvelyrių“ darbas triūsiant vienoje vietoje šaldė. Galiausiai vyrai, nupjovę apipuvusias nuvirtusių kryžių dalis, pastatė juos ir vėl įkasė į žemę. Trys kryžiai ir vėl galingai atsistojo garbingai laikyti lietuvių atminties. Į vieną iš jų, ties buvusiu kryžiaus centru, įtaisėme mažą baltą beržinį kryželį, kurį padarė Arnas . Nauja ir sena susijungė naujam gyvenimui. Kryžių pakėlimas man buvo didingiausia akimirka šiandien, net kvapą užgniaužė.

 

***
Keliaudami į Padsobnoje aplankėme Narvos kaimelį ir sutvarkėme jame buvusias kapines. Užsukome ir pas vienintelę kaimelio lietuvę Danutę. Ji plačiai atvėrė savo namų duris nelauktiems svečiams, išvirė karšto vandens bei dešrelių, o lauktuvėm dar įdėjo savo augintų agurkų.
Žiūrėjau į ją, keletui minučių prisėdusią ant suolelio kampo, nes visą kiemą buvome užėmę mes, ir norėjau suvokti, kaip ji dabar jaučiasi ir ką galvoja... juk daug metų nematė nei Lietuvos, nei lietuvių, o jie štai atėjo visai netikėtai ir turbūt sukėlė daug prisiminimų... jos vyras, santūrus ir rimtas, visą laiką stovėjo lauke už aukštų vartų, saugojo mūsų kuprines, kalbėjo su mūsiškiais vyrais. Jo veidas buvo rimtas ir santūrus... Neatrodė, kad jam būtų labai smagu, jog mes aplankėme. Jis, manau, visai nenorėtų, kad žmona persikeltų ten – į tolimąją Lietuvą. Jie juk gyvena čia, šitame kaime, tai kam ta Lietuva...

Lipome į gana statų kalną, slidus molis, sunkios kuprinės, keletą kartų stojom trumpo poilsio. Ak, kokie nuostabūs vaizdai atsivėrė nuo šio kalno!!! Širdis, atrodo, prasiplėtė nuo šios nuostabios panoramos. Toliau ėjome per šlapias žoles, kurios siekė kelius. Kai kur buvęs kelias, kai kur visiškai be jo… aukštumose netgi uodų ir kitų mašalų padaugėjo. Kelias buvo tikrai sunkus, bet jaudinantis ir teikiantis malonumą, nes iš esmės man patinka pats ėjimas. Jis mane kažkaip subalansuoja ir nuramina… eidama tokiu sunkiu keliu vis aiškiau suvokiau, kodėl tai yra „misija“. Tikslas aiškus – sutvarkyti nykstančius kapus, išsaugoti tremtinių atminimą. O misija tai yra todėl, kad nelengvai įgyvendinama. Tai sunki užduotis, reikalaujanti daug ištvermės, valios ir jėgų…ne bet kas gali tam ryžtis ir ne bet kas gali tai pajėgti įgyvendinti iki galo.

 

***
Lyja lyja… trumpam nustoja ir paskui vėl lyja… dangumi slenka pilki debesys, medžių viršūnėmis vaikšto rūkas ir tik prabėgom išlenda saulutė…
Šiandien lankėm lietuviškas kapines pačioj miško glūdumoj. Nuo miško pakraščio iki Manos upės tęsiasi pieva, joje kažkada buvo Podsobnoje kaimas, kurio šiuo metu nė ženklo nelikę… Miške tarp medžių -kryžiai ir pasvirusios tvorelės, apkerpėję ir sukrypę kryžiai. Kitur telikę vos matomi kauburėliai. Nuėję visi ėmėmės darbo. Vaikinai pjovė medžius, merginos gremžė samanas ir kerpes nuo kryžių. Kapinių vietoje greitai prašviesėjo ir radosi erdvės. Tik ant šių aukštų kryžių nei vienos raidės ar skaičiaus… jokio užrašo, kad čia ilsisi lietuviai. Labai norėjosi lentelėje išraižyti „Amžinąjį atilsį lietuviams” ir ją prikalti kapų prieigose, kad kiekvienas praeivis žinotų, kas čia ilsisi. Nors nėra čia net praeivių ar dar ko nors, kam būtų įdomu, tačiau žmogus nuolat nori palikti pėdsaką, būti įamžintas… arba įamžinti savo tautiečių atminimą. Arnas viename kryžiaus stulpe vėl įtaisė savadarbį beržinį kryželį. Gražu.

 

***
Šiandien vėl ėjome į naują vietą. Pradžioje kelio ieškodami braidėm po pelkėtas vietoves, o vėliau kovėmės su ilgomis ilgomis – galvas siekiančiomis ir veidą trankančiomis - žolėmis. Karts nuo karto lydavo, tad stodavom ir glausdavomės prie medžių ir laukdavome, kol lietus aprims. Žolės buvo ypatingai aukštos, kad net trankėsi į veidus ir erzino. Ėjau rankom skirdama tas žoles, sulaikydama jų smūgius, baidydama muses ir galvojau – gerai, kad Dievas davė dvi rankas, jos labai reikalingos apsiginti nuo musių ir žolių.
Galiausiai įsikūrėm prie gražaus ir tyro upelio netoli Didžiojo Unguto kaimo, o vakare, kaip dažnai darydavom, dalijomės mums labiausiai įstrigusiais įspūdžiais. Kilo daug minčių…Labai aiškiai suvokiau, kad čia esančios lietuvių kapinės yra Lietuvos kultūros paveldas. Tokių didingų ir galingų kryžių jau niekur Lietuvoje neberasi, nes jie buvo nugriauti ar pakeisti naujais. O čia jie išsilaikę. Tik labai gaila, kad jie taip apleisti ir visiškai nesaugomi, atrodo niekam nereikalingi…o norėtųsi, kad jie būtų branginami, kaip ir kiekvienas iš mūsų protėvių paveldėtas daiktas.

 

***
Liūdnokas rytas. Pabudau ir girdžiu, kaip lašai krisdami atsimuša į palapinės stogą. Lyja… Keliamės, einam prie jau besikūrenančio laužo, geriam rytinę arbatą, verdam košę. Liūdnoka… dalis mūsų išvažiuoja į namus. Tad ir mano mintys norom nenorom ima sukti ratus apie namus ir ten pakliktus brangius žmones. Netgi tvarkydama kapus galvoju apie savuosius. Mums gerai – mes bent jau žinome, kada grįšim, o tiems, kurie čia gyveno…jie nieko nežinojo… ir tas begalinis ilgesys vėl jungia mus…
Bandau įsijausti į žmonių, kurie čia buvo ištremti gyvenimą, savijautą, ilgesį…Labai aiškiai suvokiu, kad jų išgyvenimai priklauso jiems, o mūsų- mums. Nebeišgyvensim to, ką jie jau išgyveno, nebepalengvinsim jų naštos ir nieko nebepakeisim…Kita vertus – aš nelabai ir noriu tai išgyventi, nes kartą jau patyriau savotišką tremtį. Mano mama prieš septynerius metus išsikraustė gyventi į užsienį ir kartu išsivežė mane. Niekada nesvajojau apie gyvenimą užsienyje, niekada ten nenorėjau... gyvenau Lietuvoj ir buvau laiminga, nieko man netrūko. Tad išvažiavau svetur su didžiulėm ašarom. Ten gyventi ir prisitaikyti buvo sunku, nes atrodė, kad viskas liko Lietuvoje. Tas begalinis nesuvaldomas ilgesys... Užsienyje aš mokiausi kalbos, keletą mėnesių ėjau į mokyklą, vėliau dirbau. Sąlygos ten, be abejo, buvo geros. Netgi susipažinau su keletu ten gyvenančių lietuvių... bėgo mėnesiai, tačiau aš niekaip nepritapau ten, ir širdis labai šaukė į Lietuvą, gyvenimo ten prasmės aš nemačiau. Atrodė, Lietuvoj liko viskas – mano žmonės, mano vietos, viskas taip sava ir brangu – lietuviška kalba, kuria gali išreikšti tai, ką nori, ir suprasti kitų mintis, lietuviškos šventės, tradicijos. Viskas sava, prasminga, pastovu ir tikra. Ten nors ir išmokau vietinę kalbą greitai ir galėjau susikalbėti, nuolat jutau, kad kalbėdama su žmogumi, niekada iki galo negaliu išreikšti to, ko noriu, o jis niekada nesupras manęs iki dūšios gilumos. Žodžiai atrodydavo paviršutiniški ir nenešantys tokios gilios prasmės, kaip mano gimtieji, lietuviški.
Tačiau man pasisekė – mano maldos ir ašaros, kurias liedavau vakarais, buvo išklausytos – po metų gyvenimo ten aš grįžau į Lietuvą ir čia gyvenu. Tremtiniams buvo žymiai sunkiau – jie arba mirė čia, arba grįžo į Lietuvą po daugelio metų , kai viskas buvo pasikeitę. Kai kurie netgi liko gyventi čia, nes čia jie užaugo, šios vietos tapo jų namais, čia sukūrė šeimas.
Visada labai pykstu dėl veiksmų, kurie daromi prieš žmogaus valią ir norą, jo nei neatsiklausus. Tai juk yra taip antžmogiška... Tu pasijunti toks menkas ir nieko negalintis pakeisti, nors, atrodo, juk gyvenimas tavo, gyvybė tavo... ir kažkas ima ja disponuoti... Gyvenimo paradoksas – kiek daug kartais gali žmogus sukurti ir padaryti, o kartais tas pats žmogus tėra visiškai menkas kito įtakoje...

Asmeniškai aš „Misiją Sibiras“ suvokiau kaip galimybę duoti Lietuvai. Važiavau čia, kad prisidėčiau prie Lietuvos istorijos akimirkų išsaugojimo, prie tremtinių atminties palaikymo ir kad išreikščiau pagarbą jiems.

Ką dar jaunimas gali duoti Lietuvai? – tikiu, kad daug, labai daug. Tereikia, kad sąmoningai ir savarankiškai mąstytų, norėtų ir darytų. Tai parsideda nuo tų pačių labai paprastų dalykų – pavasariais padėti sutvarkyti Lietuvos gamtą, padėti saugoti kultūros vertybes ir paveldą Lietuvoje, įsilieti į valstybės reikalų tvarkymą, suvokti tautinių švenčių prasmę ir švęsti jas pagarbiai bei turiningai. Juk galime ne laužyti, o kurti ir saugoti tai, ką turime. Svarbiausia suvokti, kad viskas padaroma ne žodžiais, o darbais ir jei išsakytos mintys netampa darbais, vadinasi jos tebuvo vėjo dvelksmas ir pelenai.

 

***
Šiandien baisiai karšta diena. Į kapines prie Mažojo Unguto ėjom daugiau nei 5 kilometrus visiškai atvira pakrante, kur kepino saulė ir nebuvo nė menkiausio šešėlio. Karšta... Gerai, kad bent dirbome kapinėse, kur buvo daug pavėsio po medžiais, tai šiaip ne taip pakentėm.
Sutvarkę kapines aplankėme vietinę gyventoją Albiną, kuri buvo atvežta iš Lietuvos dar visai jauna. Dabar ji yra vienintelė šiame kaime likusi lietuvė. Jos vyras mirė prieš porą metų, vaikai gyvena Krasnojarske. Ji labai gyvybinga ir maloni moteris, buvo labai įdomu jos klausyti visiems susėdus ratu aplink. Pasakojo, kad lietuviai švęsdavo šventes, krikštydavo vaikus, kirsdavo medžius miške... Pamenu ir vietinių gyventojų pasakojimus kituose kaimuose apie tai, kad lietuviai mėgdavo dainuoti liaudiškas dainas ir rengdavo vakarones. Kadangi aš pati moku lietuvių liaudies dainų ir šokių, o man jie yra labai brangūs, tokie pasakojimai labai glostė ir džiugino mano širdį.

Patikino mus, kad aplinkui daug meškų ir moterys vienos netgi bijančios eiti per miškus, juo labiau, kad meškų kasmet vis daugėja. Keistai atrodo šie pasakojimai, kai išties niekada nesu mačiusi meškos miške ir nepajutusi jos grėsmės ir galybės.

Keista, nes jau keletą dienų gyvename toje pačioje vietoje. Ryte visi kartu pasiėmę pjūklus ir kirvius einame į darbą, po darbo lygiai taip pat vilkdami kojas pėdiname namo. Keistas bendrumo jausmas, nes niekada gyvenime su grupe žmonių nėjau į darbą. Tame kelyje galvoju apie tai, kaip tremtiniai eidavo į darbą kartu. Jaučiu bendrumo jausmą ir su jais.

Kažkas paklausė – kas yra tikrieji sibiriečiai? Ir tuomet paaiškėjo, kad tikrieji sibiriečiai yra visi, kurie čia buvo atitremti ir gyveno – lietuviai, rusai, vokiečiai. Vietinių sibiriečių iki tol čia nebuvo... paskui jie tapo vieni kitiems broliais, seserimis, kaimynais. Visų dalia buvo tokia pati, visi išgyvenimo tą patį ilgesį ir sunkias gyvenimo sąlygas.

 

 

***
Trečiojo kilometro gyvenvietės kapinės buvo įspūdingos tuo, kad jos visos vien tik lietuviškos (išskyrus du rusiškus kapus), mediniai aukšti kryžiai ir tvorelės, ant kalnelio. Nuostabus vaizdas. Jį sunku nupasakoti žodžiais, bet pamačius supranti visumą ir tobulybę – va tokios yra tikrosios lietuviškos kaimo kapinės. Tiesa, šios kapinės apleistos ir apgriuvusios. Mes jas aptvarkėm, priekyje atstatėme aukštą kryžių, ir tada buvo išties gražu. Merginos buvo patenkintos, nes čia joms buvo leista iki paskutinio šapelio surinkti nuo žemės ir nuvalyti visas samanas. Tetrūko po gėlytę ant kiekvieno kapo padėti, kad jie pražystų.

Mes, merginos, gramdome samanas nuo pasenusių kryžių ir tvorelių. Tas darbas

reikalauja labai daug kantrybės, atsidavimo ir kruopštumo. Mes ir pačios suvokdavom, kad visko iki galo nepadarysim ir po kiek laiko samanos vėl užžels, bet tas širdies troškimas, tas širdies šauksmas, įskiepytas iš mamų – imti įrankį ir kruopščiai, tyliai ir atsakingai gramdyti.. .Gražu žiūrėti kaip vyrai daro vienus darbus,

o moterys- kitus, ir visa tai susijungia į visumą, vienybę.

 

 

***
Dar vienas išbandymas – šiandien reikėjo keltis 4:30 ir vos pabudę išgirdom barbenančius lietaus lašus. Nedžiugino, bet kėlėmės, susidėjome daiktus ir ėjom į kaimelio sankryžą. Ten ilgai laukėme autobuso, nors ir nebuvome tikri, ar visi į jį sutilpsime. Galiausiai sulaukėme ir šiaip ne taip susitalpinome, nes vietiniai autobusiukai maži, kursuoja tik kartą per dieną ir dar turi surinkti visus norinčius pakeleivius.. Neilgai trukus privažiavome savo stotelę ir išlipome už Aleksėjevkos kaimelio.

Įėjus į šias kapines man šiurpuliukai nubėgo per kūną nešdami nemalonų jausmą. Jos paliko slegiantį įspūdį, nes buvo panašios į sąvartyną. Tai buvo didelis miško plotas, apaugęs žolėmis ir medžiais, neaptvertas visiškai jokia tvora, tad buvo neaišku, nei kur kapinių pradžia, nei kur pabaiga. Braidžiau po tą žolę, suverstus antkapius, ieškojau lietuviškų kapų. Kryžiai išmėtyti kas sau, ir tarp kitų sunku rasti lietuviškuosius. Nyku, tikrai nyku... visiškos džiunglės. Kaip visada ėmėmės darbo, iškirtome medžius ir brūzgynus, išnešėm šakas ir išrautas žoles. Prašviesėjo. Tose vietose tankynės nebebuvo, matėsi mūsų prikelti mediniai kryžiai.

Šiek tiek pailsėję ir pavalgę išėjome į ilgą kelionę. Nors ėjom tik 16 kilometrų, kelias tikrai buvo sudėtingas. Iš pradžių žygiavome saulės kepinama aukštos žolės pieva, nebuvo jokio šešėlio. Vėliau – apsiniaukęs dangus, į veidą besitrankančios žolės, kojas ir rankas dilginančios dilgėlės. Pirmiesiems einantiesiems kaip visada tekdavo „ledlaužio” dalia – praminti kelią šitose džiunglėse. Kelionė tikrai buvo ilga ir varginanti, be to, trūko vandens, bet galiausiai įėjome į miško takelį, o juo už poros kilometrų priėjome upę, kurios pakrantėje ir įsikūrėme. Dangus buvo visiškai pilkas ir apsiniaukęs, skaudėjo visus kaulus, mūsų laukė daug drėgnų rūbų.|
Ekspeditorius Gintautas sakė, kad kai kur ėjome meškų takeliais, nes jis matė sugadintų bei išėstų skruzdėlynų ir kitokių požymių. Smalsu ir šiek tiek baugu... nors kol nepamatai savo akimis, neatrodo tokia tikroviška meškų grėsmės realybė.

 

***
Visą naktį lijo. Laužas kūrėsi sunkiai, bet galiausiai vyrai jį įkūrė prikapoję skiedrų. Po pusryčių susikrovę kuprines lyjant vėl patraukėme į kelią. Nors ėjome keliu, kuris buvo tik šiek tiek apžėlęs žole, eiti buvo labai sunku, lietus nestojo. Be to, daugeliui spaudė batai ar kuprinės.

Galiausiai visi permirkę priėjome Korbiko kapines. Jos vėlgi turėjo savo veidą ir dvasią, nes visos čia aplankytos kapinės skiriasi vienos nuo kitų. Šitos vienintelės prasidėjo gražiais vartais, toliau stovėjo tvirti lyg milžinai dažyti kryžiai, o jų apsupty – Marijos statula. Šiuose miškuose, kur vietoj buvusių kaimų želia pievos, tikrai lyg oazė atrodo didingi kryžiai ir Marijos statula. Be to, ant kryžių išraižyti mirusiųjų vardai, pavardės, gimimo metai ir vieta, ištrėmimo ir mirties datos... kai kur netgi parašyta keletas gražių minčių – „Ilsėkis ramybėje Lietuvos gėlele be laiko palaužta gyvenimo audrų”.
Lietus lijo, o mes kaip visada dirbom – kirtom ir tempėm medžius, rovėm žoles. Pagražėjo kapai, prašviesėjo... ir mūsų širdyse buvo smagiau nuveikus darbą. Tuomet vėl pasiruošėm kelionei.

Kelias buvo klampus, su didžiulėmis balomis per visą kelią, kurias reikėdavo apeiti. Ėjosi sunkiai, bet ėjom, nes žinojom, kad už 5 kilometrų prieisime kaimą. Staiga pamatėme atvažiuojantį automobilį, kuris stabtelėjo šalia mūsų. Išlipęs lietuvis Paulius tarė – „sveiki broliai lietuviai”, ir mūsų širdys nušvito iš džiaugsmo. Tas žmogus paėmė visus mūsų daiktus ir mus, merginas, o vėliau dar kartą nuvažiavęs- ir likusius dalyvius. Pataikėm netgi į jo žmonos Veros gimtadienį, tad jie puolė mus sodinti prie stalo ir rūpintis mumis. Prigužėjo mūsų pilna troba, gavom karštos arbatos, maisto, netgi pakūreno pečių šiltam vandeniui. Tiesiog oazė!! Tikrai buvo jauku tuose namuose ir lengva pasijusti savais, nes žmonės tikrai buvo svetingi. Suguldė mus savo namuose, o patys miegojo pagalbiniame namelyje su virtuve. Išsimiegojom pasakiškai, rytojaus dieną vėl buvome pamaitinti, nuvežti dar kartą į kapus pabaigti darbų. Tokių žmonių atvirų širdžių ir meilės tikrai neįmanoma pamiršti.

 

***
Iš paties ryto išsiruošėme į tikrą misiją, nes ėjome ieškoti kapinių, kurios netgi nebuvo įtrauktos į mūsų planus. Visų pirma teko nueiti 6 kilometrus iki kaimelio, kur vietinių gyventojų klausėme apie netoliese buvusias aukso kasyklas, radimo vietas, gyvenvietę šalia jų ir lietuvių kapus. Keletas seniausių gyventojų bandė mums paaiškinti, kur už 3 kilometrų ieškoti šių kapų, tačiau jų aiškinimai nebuvo labai tikslūs, ilgai klaidžiojom. Pasiskirstę grupelėmis išėjome skirtingų vietų link... labai norėjosi rasti. Eidama įtemptai žvalgiausi, nes žinojau, kad taigoje nelengva pamatyti medinius kryžius ir tvoreles. Nuėjom turbūt žymiai toliau didelio troškimo vedini, bet teko grįžti tuščiomis... tuomet sutikome Tadą, kuris buvo nubėgęs 3 kilometrus atgal į kaimelį perėjo per keletą trobų ir atsivedė kelis vietinius gyventojus, kurie nurodė tikslią kryptį ir bendrom jėgom šukuodami mišką galiausiai išrydome vieną kitą kryžių. Net sušukau iš džiaugsmo!! Arčiau priėjus matėsi daugiau kryžių ir kapų, gražiai vienas prie kito surikiuotų dvejomis eilėmis. Šie kapai man išsiskyrė taisyklinga tvarka, nors tai matyti nebuvo labai lengva, nes, kaip ir visur kitur, prieaugę galybė medžių ir žolių. Liūdnas vaizdas, bet kartu ir šventas, o širdis virpėjo atradimo džiugesiu.

Tvarkėme kapines su didele meile ir jos įgavo kitą veidą, atsigavo. Prašviesėjo, gyvenimui prikėlėme keletą kryžių. Prieš tai čia atrodė vos įžengiamos ir visų pamirštos džiunglės... ir man kiekvieną kartą lieka nuostaba, kaip tokia saujelė žmonių per tokį trumpą laiką gali padaryti tokį didelį ir aiškų pokytį. Kapinės neatpažįstamos. O vienas, atrodo, čia triūstum begalybę ir galo nesimatytų.
Man šios kapinės labai gražios ir brangios. Galbūt, kad jos tokios paprastos, medinės ir visiškai užmirštos miško paslaptyje... man patinka paslaptys... ypač kai jos atskleidžiamos, jomis pasidalijama tik su artimiausiais ir patikimais žmonėmis. Tada jautiesi toks svarbus ir reikšmingas, o tuo pačiu metu įpareigotas ir atsakingas... galbūt dėl to šios kapinės man kelia tokį ypatingą jausmą – nes jos atsivėrė kaip paslaptis mums ir pasidalijo su mumis.
Sunku įsivaizduoti, kaip viskas čia atrodė prieš 50 metų. Kai čia virė gyvenimas, buvo kaimas ir šios kapinės buvo gyvos. Sunku patikėti, kad jos matė žmonių gyvenimus, o štai dabar mes žiūrime į jas beveik nebegyvas.

Pakeliui namo aplankėme vienintelį šiame kaime gyvenantį lietuvį. Jo mama, dar maža būdama, su savo šeima buvo atitremta čia, kur susipažino su lietuviu ir už jo ištekėjo. Taip gimė Jonas, o vėliau ir jo brolis. Jis gimęs čia, užaugęs ir gyvenimą nugyvenęs. Jo akyse nemačiau ilgesio ar didelės meilės Lietuvai, nes jo gimtinė čia. Tad šiek tiek pakalbėję apie jo gyvenimą atsisveikinome. Pakeliui mūsų laukė ypatinga atrakcija, nes lietui lyjant susistabdėme „kamazą“, buvo neįtikėtina, kad jis sustojo ir sutiko pavežti visą krūvą jaunimo savo priekaboje iki Berete kaimelio.

O vakare dar teko tikras malonuma sparvažiuoti iš kaimelio iki stovyklavietės tankete ;) ir laipiojant po šalimais esančias kalvas pasigrožėti apylinkių grožiu.

 

***
Paskutinė naktis gamtoje, paskutinis rytas, košė, pakavimas daiktų... Kojas visi velka lėtai, niekas nebeskuba, nes žino, kad tai išėjimas iš miškų, atsisveikinimas su tuo, kur nežinia, ar kada nors sugrįšim...

Berete kapinės panašios į keletą kitų, kuriose ilsisi įvairių tautybių žmonės ir kurios yra netoli dar gyvenamų kaimelių. Jose maždaug 20 lietuvių kapų. Čia netgi keletas jų su rusiškais skardiniais antkapiais, nuotraukom, metalinėm tvorelėm...šiek tiek civilizacijos paliesti. Vieni netgi nesenai sutvarkyti kapai išduoda, kad kažkas jais rūpinasi, kad atvažiuoja ir prisimena. Atliekam savo darbus kaip visada, dirbam atiduodami paskutines jėgas ir atsidūstam – darbas baigtas, viskas sutvarkyta, išvykstame link civilizacijos.

Dideli Rusijos miestai, kuriuose šiek tiek buvom kelionės namo metu, slėgė savo dydžiu, triukšmu ir dusino išmetamosiomis dujomis.. ilgėjausi miškų, pamiltų kapų ir žmonių, su kuriais bendravau. Norėjosi arba grįžti atgal į gamtą, arba kuo greičiau namo, į tėviškę.

Įsimintiniausia kelio atgal akimirka – kai dardėdami traukiniu susirinkę vienoje kupė ėmėme dainuoti vieną po kitos lietuviškas dainas. Tas, su kuriomis užaugome, tas, kurias girdėdavom maži Lietuvos atgimimo laikotarpiu ir tas, kurias mokykloje mums mokino muzikos mokytojos ar netgi tėvai...viena po kitos jos atgydavo mūsų atminty, vienas žmogus atsimindavo vieną posmelį, kitas – kitą, o visi iš širdies pritardavo...akys žibėjo ir tikrai dainavom iš širdies gelmių. Nuostabu, kad mes vis dar mokam šias dainas, kad džiaugiamės ir didžiuojamės, kad dainuodami jaučiam bendrystę su visa tauta, nes dainos perduodamos iš kartos į kartą. Tikiuosi, mes vis dar perduosime jas ir savo vaikams.

 

Oficiali ekspedicijos svetainė: www.misijasibiras.lt/2007

Misija Sibiras 2007Misija Sibiras 2007Misija Sibiras 2007Misija Sibiras 2007Misija Sibiras 2007Misija Sibiras 2007Misija Sibiras 2007Misija Sibiras 2007Misija Sibiras 2007Misija Sibiras 2007Misija Sibiras 2007Misija Sibiras 2007Misija Sibiras 2007Misija Sibiras 2007Misija Sibiras 2007Misija Sibiras 2007Misija Sibiras 2007Misija Sibiras 2007Misija Sibiras 2007Misija Sibiras 2007Misija Sibiras 2007Misija Sibiras 2007Misija Sibiras 2007Misija Sibiras 2007Misija Sibiras 2007Misija Sibiras 2007Misija Sibiras 2007Misija Sibiras 2007