Žalioji žygio akademija - 2006
Nuobodu vasarą praleidinėti išsidrėbus priešais televizorių arba spragsėti kompiuterio klavišais. Kartais norisi patirti tokių nuotykių, kokių ilgai nepamirštum. Norisi nukeliauti toli, gyventi draugų būryje... Tokios mintys sukosi busimų Žaliojo žygio akademijos kursantų galvose.
Taigi po truputį jaunųjų gamtininkų centre susirinko nuotykių ištroškę ŽŽA kursantai. Truputį paklaidžiojom ir susipažinom su čia gyvenančiais gyvūnais. Susidūrėm tiek su labai baikščiais triušiais, tiek su prastai nusiteikusiomis beždžionėmis…
Tada pamažu įsidrąsinę susipažinome ir tauškėme apie artėjančius nuotykius. Paskui bekimšdami Linolės padarytus sumuštinius, stebėjome iguana, besišildančia saulutėje ir kaskart tingiai pasitraukiančią, jei kas užstoja šiai saulę.
Ir štai užsimetę kuprines ant pečių pajudėjome į traukinių stotį, iš kur patraukėme į Pakretuonę. Paskui žygiavome penkis kilometrus pėsčiomis iki Žeimenio ežero. Čia truputį nusivylėme, nes kiti stovyklautojai buvo užėmę mūsų planuotą stovyklavietę. Paėję toliau susiradome laukinę vietelę ir čia patys susikūrėme nuostabią stovyklavietę.
Vieni su vadove Liauda ėjo maudytis, kitiems, kurie nenorėjo maudytis, teko su vadove Sondra statyti palapines. Vadovė Liauda ilgai bandė ištraukti „frikadeles“ (taip ji vadino mus besimaudančius vienoj krūvoj) į krantą. Pagaliau truputį melsvomis lūpomis išlipome ir patraukėme atgal į stovyklą valgyti. Tada susiradę po pagaliuką, juos nudrožėme ir pasmeigę ant jo dešreles, kepėmės ant laužo. Buvo labai skanu.
Vakare buvo susipažinimo laužas. Žaidėme žaidimus, šokome. Pasiskirstėme pareigas stovykloje: išsirinkome darbus „ Kėkšto“ redakcijoje (tai stovyklos laikraštis) ir padarėme budėjimo tvarkaraštį. O tada, paminėdami karaliaus Mindaugo karūnavimą, išsirinkome karalių ir karalienę.
Labai vėlai vakare sulaukėme svečių. Mus aplankė folklioristas Paulius. Jis grojo mums armonika, o mes šokome, kol paskaudo kojas. Tada susėdę prie laužo pasveikinome bendražygę su gimtadieniu. Mmm, koks skanus buvo tortas.
Ryte pažadinti vadovų, tingiai išsikapanojom iš miegmaišių ir darėm mankštą. Vaje, kaip pavargau… Po mankštos bėgome maudytis , o vadovei Liaudai vėl teko ilgai ir nuobodžiai krapštyt „frikadeles“ lauk.
Papusryčiavę mokėmės sudėti, pripūsti, išmontuoti laivus. Pirmą kartą iš arti mačiau saidę, taimėnį ir katamaraną. Po to papietavome ir patraukėme teorines žinias apie plaukimą išbandyti praktiškai. Vadovai ir kiti jau plaukę stovyklos dalyviai (Lina ir Karolina) padėjo naujokams perprasti laivų valdymo ypatumus. Tačiau plaukdama be vadovo, vis tiek sukausi kaip vilkelis.:)
Po pietų įvyko konkursas. Sprendėme kryžiažodžius ir sudalyvavome irklanešio varžybose. Vėliau pavalgėme ir prasidėjo fleitos bei kanklių pamokos. Iš pat pradžių groti sekėsi nekaip, beto dar ir gyliai, ir „žabaliai“ (taip pravardžiavom aklius), ir uodai mus kramsnojo. Tačiau ŽŽA kursantės grojo toliau.:)
Pasimokę groti ir labai išalkę susėdome prie laužo. Kaip ir kiekvieną vakarą rašėme dienoraštį, bei pristatinėjom naujausią „Kėkšto“ numerį. Stovyklos laikraštuke šokiruojančios sporto naujienos, operatyviųjų žurnalistų straipsniai, horoskopai ir šmaikštusis „nesąmonių kampelis“. Jau sutemus nuėjome miegoti.
Ryte garsūs vadovės Sondros „labas rytas!“, vėl mus pakėlė į mankštą. Po mankštos visiškai pabudę tekini bėgome maudytis. Tik šį kartą „frikadeles“ iškrapštyti buvo dar sunkiau. Ech, koks malonus jausmas ryte įšokti į gaivinantį ežerą.
Pavalgę pietus, vieni pasikinkę laivus, išplaukė tęsti treniruotes, kiti – išėjo į Pakretuonės malūną parnešti geriamo vandens, o dar kiti, kūrė himną. Vėliau visi vėl susirinkome prie laužo užkąsti. Dar kartelį įsitikinau, kad be lašinukų stovykloje būtų sunku.
Palošę kortomis keletą smagių žaidimėlių, anksčiau nei įprasta baigėme fleitos pamokas ir susėdome prie laužo. Šios dienos „Kėkšto“ numeris buvo įdomesnis nei visada. Na, juk žurnalistai po truputį tobulėja...
Po visų pristatymų, ėjome miegoti. Daug anksčiau, nei visada, nes ketinome eiti į rytinį žygį „Pažink paukštį iš giesmės“ ir teko keltis penktą valandą ryto. Vaje, kaip sunkiai išsikapanojau iš miegmaišio. Netgi žygio metu kai kurie žygeiviai snūstelėdavo pasitaikius progai. Tačiau kokių tik paukščių mes negirdėjome: ir krakšlę, ir zylę, ir kielę – iš viso dvidešimt tris rūšis sparnuotų giesmininkų.
Grįžus į stovykla, vadovė mus pasitiko su blynais (tai mėgstamiausias ŽŽA kursantų patiekalas). Mmm.. o jau uogienės gardumas... Aš suvalgiau tiek blynų, kiek namuose dar niekada nesu suvalgius.
Po pusryčių įvyko kanklių ir fleitos pamokos. Kursantės kaskart groja vis geriau ir išmoksta vis daugiau kūrinių: „ Kepė boba blynus“, „Du gaideliai“ ir „Obelytę“.
Vėliau susipakavome daiktus, išardėme palapines ir buvome beplaukę, kai prapliupo lyti. Mes netgi išsigandome, kad teks atidėti plaukimą, bet laimei lietus liovėsi. Sušokę į laivus patraukėme Žeimenos upės link. Vaje, kaip sunkiai mums sekėsi, dažnai keitėme ekipažus, kol praplaukę visas kliūtis sustojome pavalgyti. Viena tų kliūčių buvo ypač sunki katamaranui „Monstrui“ – tiltas, pro kurį jis niekaip nepralindo. Jį teko kelti per viršų.
Po tokio ilgo laiko gavę pieno su bandele pavakariams (kurie buvo dešimtą valandą vakaro) patraukėme ieškoti stovyklavietės nakvynei. Plaukiant gana stipriai sutemo ir įžiūrėti kliūtis darėsi vis sunkiau, bet atkakliesiems, bebaimiams ŽŽA kursantams tai buvo nė motais.
Suradę stovyklavietę turistai išsilaipino ir buvo tokie pavargę, kad norėjosi greičiau eiti miegoti. Kadangi palapinę pasistatyti buvo per tamsu, mes tiesiog padarėme palapinės improvizaciją ir miegojome lauke po palapines tinkleliu nuo uodų.
Žaliuosius turistus pažadino traukinys garsiai pradundėjęs netoliese. Aš netgi truputį išsigandau, nes dundėjo garsiai, o aš niekaip neradau išėjimo iš „palapinės“.
Su vadove Liauda atlikome mankštą, truputį kitokią nei veda vadovė Sondra, bet po jos jautėmės taip pat puikiai. Stovyklos senbuviai pasakojo, jog vadovė Liauda veda mankštą – joga, o aš su nekantrumu to laukiau.
Išsimankštinę, žvalūs ir geros nuotaikos suvalgėme po dubenėlį taip pasiilgtos manų košės. Vėliau supakavome „palapines“, miegmaišius ir kitus daiktus, sušokome į laivus ir tęsėme kelionę.
Plaukdami keletą kartų sustojom išsimaudyt ir „pakapot“ (valgymas stovyklos žargonu) lašinukų. Vėliau pavargę, sustojome stovyklavietėje, kurioje pasilikome nakvoti. Netgi trypčiodami laukėme „Monstro“,kuris plaukė paskutinis ir kuriame gulėjo mūsų skaniausi pietūs - lašinukai. Vėliau pavalgę ir išgėrę arbatos nusprendėme pailsėti
Po to sunykome į darbą, nes įvyko miškinių madų konkursas. Būtumėt matę, kokių grožybių ten tik nebuvo. Na, o konkursą laimėjo modelis keistu pavadinimu „Akukaračia prieš poravimąsi“. :)
Pavargę, bet linksmi sulindome į palapinių improvizacijas ir užmigome, nekantriai laukdami rytojaus. Juk kitą dieną laukia dar daugiau nuotykių.
O jų tikrai buvo nemažai. Vos išplaukus upėje įvyko “bulių kautynės”, o Agnės ir Minijos ekipažas įstrigo tarp šakų. Na, bet viskas baigėsi gerai. Truputį toliau sustojome išsimaudyti ir pakeisti ekipažų.
Taigi plaukėme toliau ir susidūrėme su gana rimta kliūtimi: itin blogos nuotaikos gulbinu. Nors kursantai jau buvo gana pavargę, bet nuo gulbino spruko, kaip į uodegą įkirpti. Tačiau tai dar ne viskas.
Turistai iškentę alkanų vietinių berniokų „bombas“, per siaurus tiltus gavo ir gaivinančio lietaus dušą. Visi šlapi išsilaipinę naujoje stovyklavietėje gavom dar stipresnį dušą, kuris buvo dar niekis, palyginus su tuo, kas laukė „žalių“ ŽŽA kursantų.
Vėliau išdžiuvę surengėme vaidinimus – ištraukas iš stovyklos gyvenimo. Ech, smagiai pasijuokėm... Po vaidinimų visos kursantės kurios mokėsi groti dalyvavo generalinėje repeticijoje, nes vėliau laukė koncertas.
Parepetavę pradėjome pasirodymus. Koncerte grojo kanklėmis netgi vienas berniukas. Po įspūdingo koncerto laukė įdomioji dalis – „žalių“ kursantų krikštynos.
Naujokai plaukė apverstomis baidarėmis, be irklų, o irklavo rankomis ir kojomis. Netgi “bulių kautynės” įvyko... Na, vėliau davę priesaiką, kad bus žaliaisiais turistais ir nepamirš vandens turizmo, puolė kimšti tortą.
Visai sutemus iškeliavome į naktinį žygį stebėti šikšnosparnių su šikšnosparnių detektoriumi. Atsisėdome puikioje vietoje ir laukėme paukščių. Tačiau man teko pamatyti tik vieną, nes vėliau pasijaučiau išsekus ir užsnūdau. Grįžome į stovyklą ketvirtą valandą ryto ir sulindę į miegmaišius užmigome.
Ryte atsikelti buvo sunkiausia. Vadovės krapštyte krapštė iš miegmaišių. Papusryčiavę buvome apdovanoti įvairiomis dovanomis už įvairius nuopelnus. O kiek vėliau dar užkandę skubėjome išplaukti. Nors buvo likę mažai kelio, bet dar reikėjo paplaukti.
Plaukiant pakilo audra. Vėjas nešė laivus į upės krantą, pliaupė lietus, o žaibas ir griaustinis gąsdino kursantus. Bet po tiek nuotykių juos įbauginti sunku.
Atplaukę greitai susipakavome laivus, persirengėme permirkusius drabužius ir patraukėme į Vilnių.
Ech, o kaip išsiskirti buvo sunku... Paskutinį kartą užtraukę stovyklos himną, atsisveikinome ir iškeliavom namo. Tai bent nuotykiai!
Tai buvo bene pati įdomiausia vasaros savaitė mums visiems. Agnietė Valiulytė, Molėtai
Taigi po truputį jaunųjų gamtininkų centre susirinko nuotykių ištroškę ŽŽA kursantai. Truputį paklaidžiojom ir susipažinom su čia gyvenančiais gyvūnais. Susidūrėm tiek su labai baikščiais triušiais, tiek su prastai nusiteikusiomis beždžionėmis…
Tada pamažu įsidrąsinę susipažinome ir tauškėme apie artėjančius nuotykius. Paskui bekimšdami Linolės padarytus sumuštinius, stebėjome iguana, besišildančia saulutėje ir kaskart tingiai pasitraukiančią, jei kas užstoja šiai saulę.
Ir štai užsimetę kuprines ant pečių pajudėjome į traukinių stotį, iš kur patraukėme į Pakretuonę. Paskui žygiavome penkis kilometrus pėsčiomis iki Žeimenio ežero. Čia truputį nusivylėme, nes kiti stovyklautojai buvo užėmę mūsų planuotą stovyklavietę. Paėję toliau susiradome laukinę vietelę ir čia patys susikūrėme nuostabią stovyklavietę.
Vieni su vadove Liauda ėjo maudytis, kitiems, kurie nenorėjo maudytis, teko su vadove Sondra statyti palapines. Vadovė Liauda ilgai bandė ištraukti „frikadeles“ (taip ji vadino mus besimaudančius vienoj krūvoj) į krantą. Pagaliau truputį melsvomis lūpomis išlipome ir patraukėme atgal į stovyklą valgyti. Tada susiradę po pagaliuką, juos nudrožėme ir pasmeigę ant jo dešreles, kepėmės ant laužo. Buvo labai skanu.
Vakare buvo susipažinimo laužas. Žaidėme žaidimus, šokome. Pasiskirstėme pareigas stovykloje: išsirinkome darbus „ Kėkšto“ redakcijoje (tai stovyklos laikraštis) ir padarėme budėjimo tvarkaraštį. O tada, paminėdami karaliaus Mindaugo karūnavimą, išsirinkome karalių ir karalienę.
Labai vėlai vakare sulaukėme svečių. Mus aplankė folklioristas Paulius. Jis grojo mums armonika, o mes šokome, kol paskaudo kojas. Tada susėdę prie laužo pasveikinome bendražygę su gimtadieniu. Mmm, koks skanus buvo tortas.
Ryte pažadinti vadovų, tingiai išsikapanojom iš miegmaišių ir darėm mankštą. Vaje, kaip pavargau… Po mankštos bėgome maudytis , o vadovei Liaudai vėl teko ilgai ir nuobodžiai krapštyt „frikadeles“ lauk.
Papusryčiavę mokėmės sudėti, pripūsti, išmontuoti laivus. Pirmą kartą iš arti mačiau saidę, taimėnį ir katamaraną. Po to papietavome ir patraukėme teorines žinias apie plaukimą išbandyti praktiškai. Vadovai ir kiti jau plaukę stovyklos dalyviai (Lina ir Karolina) padėjo naujokams perprasti laivų valdymo ypatumus. Tačiau plaukdama be vadovo, vis tiek sukausi kaip vilkelis.:)
Po pietų įvyko konkursas. Sprendėme kryžiažodžius ir sudalyvavome irklanešio varžybose. Vėliau pavalgėme ir prasidėjo fleitos bei kanklių pamokos. Iš pat pradžių groti sekėsi nekaip, beto dar ir gyliai, ir „žabaliai“ (taip pravardžiavom aklius), ir uodai mus kramsnojo. Tačiau ŽŽA kursantės grojo toliau.:)
Pasimokę groti ir labai išalkę susėdome prie laužo. Kaip ir kiekvieną vakarą rašėme dienoraštį, bei pristatinėjom naujausią „Kėkšto“ numerį. Stovyklos laikraštuke šokiruojančios sporto naujienos, operatyviųjų žurnalistų straipsniai, horoskopai ir šmaikštusis „nesąmonių kampelis“. Jau sutemus nuėjome miegoti.
Ryte garsūs vadovės Sondros „labas rytas!“, vėl mus pakėlė į mankštą. Po mankštos visiškai pabudę tekini bėgome maudytis. Tik šį kartą „frikadeles“ iškrapštyti buvo dar sunkiau. Ech, koks malonus jausmas ryte įšokti į gaivinantį ežerą.
Pavalgę pietus, vieni pasikinkę laivus, išplaukė tęsti treniruotes, kiti – išėjo į Pakretuonės malūną parnešti geriamo vandens, o dar kiti, kūrė himną. Vėliau visi vėl susirinkome prie laužo užkąsti. Dar kartelį įsitikinau, kad be lašinukų stovykloje būtų sunku.
Palošę kortomis keletą smagių žaidimėlių, anksčiau nei įprasta baigėme fleitos pamokas ir susėdome prie laužo. Šios dienos „Kėkšto“ numeris buvo įdomesnis nei visada. Na, juk žurnalistai po truputį tobulėja...
Po visų pristatymų, ėjome miegoti. Daug anksčiau, nei visada, nes ketinome eiti į rytinį žygį „Pažink paukštį iš giesmės“ ir teko keltis penktą valandą ryto. Vaje, kaip sunkiai išsikapanojau iš miegmaišio. Netgi žygio metu kai kurie žygeiviai snūstelėdavo pasitaikius progai. Tačiau kokių tik paukščių mes negirdėjome: ir krakšlę, ir zylę, ir kielę – iš viso dvidešimt tris rūšis sparnuotų giesmininkų.
Grįžus į stovykla, vadovė mus pasitiko su blynais (tai mėgstamiausias ŽŽA kursantų patiekalas). Mmm.. o jau uogienės gardumas... Aš suvalgiau tiek blynų, kiek namuose dar niekada nesu suvalgius.
Po pusryčių įvyko kanklių ir fleitos pamokos. Kursantės kaskart groja vis geriau ir išmoksta vis daugiau kūrinių: „ Kepė boba blynus“, „Du gaideliai“ ir „Obelytę“.
Vėliau susipakavome daiktus, išardėme palapines ir buvome beplaukę, kai prapliupo lyti. Mes netgi išsigandome, kad teks atidėti plaukimą, bet laimei lietus liovėsi. Sušokę į laivus patraukėme Žeimenos upės link. Vaje, kaip sunkiai mums sekėsi, dažnai keitėme ekipažus, kol praplaukę visas kliūtis sustojome pavalgyti. Viena tų kliūčių buvo ypač sunki katamaranui „Monstrui“ – tiltas, pro kurį jis niekaip nepralindo. Jį teko kelti per viršų.
Po tokio ilgo laiko gavę pieno su bandele pavakariams (kurie buvo dešimtą valandą vakaro) patraukėme ieškoti stovyklavietės nakvynei. Plaukiant gana stipriai sutemo ir įžiūrėti kliūtis darėsi vis sunkiau, bet atkakliesiems, bebaimiams ŽŽA kursantams tai buvo nė motais.
Suradę stovyklavietę turistai išsilaipino ir buvo tokie pavargę, kad norėjosi greičiau eiti miegoti. Kadangi palapinę pasistatyti buvo per tamsu, mes tiesiog padarėme palapinės improvizaciją ir miegojome lauke po palapines tinkleliu nuo uodų.
Žaliuosius turistus pažadino traukinys garsiai pradundėjęs netoliese. Aš netgi truputį išsigandau, nes dundėjo garsiai, o aš niekaip neradau išėjimo iš „palapinės“.
Su vadove Liauda atlikome mankštą, truputį kitokią nei veda vadovė Sondra, bet po jos jautėmės taip pat puikiai. Stovyklos senbuviai pasakojo, jog vadovė Liauda veda mankštą – joga, o aš su nekantrumu to laukiau.
Išsimankštinę, žvalūs ir geros nuotaikos suvalgėme po dubenėlį taip pasiilgtos manų košės. Vėliau supakavome „palapines“, miegmaišius ir kitus daiktus, sušokome į laivus ir tęsėme kelionę.
Plaukdami keletą kartų sustojom išsimaudyt ir „pakapot“ (valgymas stovyklos žargonu) lašinukų. Vėliau pavargę, sustojome stovyklavietėje, kurioje pasilikome nakvoti. Netgi trypčiodami laukėme „Monstro“,kuris plaukė paskutinis ir kuriame gulėjo mūsų skaniausi pietūs - lašinukai. Vėliau pavalgę ir išgėrę arbatos nusprendėme pailsėti
Po to sunykome į darbą, nes įvyko miškinių madų konkursas. Būtumėt matę, kokių grožybių ten tik nebuvo. Na, o konkursą laimėjo modelis keistu pavadinimu „Akukaračia prieš poravimąsi“. :)
Pavargę, bet linksmi sulindome į palapinių improvizacijas ir užmigome, nekantriai laukdami rytojaus. Juk kitą dieną laukia dar daugiau nuotykių.
O jų tikrai buvo nemažai. Vos išplaukus upėje įvyko “bulių kautynės”, o Agnės ir Minijos ekipažas įstrigo tarp šakų. Na, bet viskas baigėsi gerai. Truputį toliau sustojome išsimaudyti ir pakeisti ekipažų.
Taigi plaukėme toliau ir susidūrėme su gana rimta kliūtimi: itin blogos nuotaikos gulbinu. Nors kursantai jau buvo gana pavargę, bet nuo gulbino spruko, kaip į uodegą įkirpti. Tačiau tai dar ne viskas.
Turistai iškentę alkanų vietinių berniokų „bombas“, per siaurus tiltus gavo ir gaivinančio lietaus dušą. Visi šlapi išsilaipinę naujoje stovyklavietėje gavom dar stipresnį dušą, kuris buvo dar niekis, palyginus su tuo, kas laukė „žalių“ ŽŽA kursantų.
Vėliau išdžiuvę surengėme vaidinimus – ištraukas iš stovyklos gyvenimo. Ech, smagiai pasijuokėm... Po vaidinimų visos kursantės kurios mokėsi groti dalyvavo generalinėje repeticijoje, nes vėliau laukė koncertas.
Parepetavę pradėjome pasirodymus. Koncerte grojo kanklėmis netgi vienas berniukas. Po įspūdingo koncerto laukė įdomioji dalis – „žalių“ kursantų krikštynos.
Naujokai plaukė apverstomis baidarėmis, be irklų, o irklavo rankomis ir kojomis. Netgi “bulių kautynės” įvyko... Na, vėliau davę priesaiką, kad bus žaliaisiais turistais ir nepamirš vandens turizmo, puolė kimšti tortą.
Visai sutemus iškeliavome į naktinį žygį stebėti šikšnosparnių su šikšnosparnių detektoriumi. Atsisėdome puikioje vietoje ir laukėme paukščių. Tačiau man teko pamatyti tik vieną, nes vėliau pasijaučiau išsekus ir užsnūdau. Grįžome į stovyklą ketvirtą valandą ryto ir sulindę į miegmaišius užmigome.
Ryte atsikelti buvo sunkiausia. Vadovės krapštyte krapštė iš miegmaišių. Papusryčiavę buvome apdovanoti įvairiomis dovanomis už įvairius nuopelnus. O kiek vėliau dar užkandę skubėjome išplaukti. Nors buvo likę mažai kelio, bet dar reikėjo paplaukti.
Plaukiant pakilo audra. Vėjas nešė laivus į upės krantą, pliaupė lietus, o žaibas ir griaustinis gąsdino kursantus. Bet po tiek nuotykių juos įbauginti sunku.
Atplaukę greitai susipakavome laivus, persirengėme permirkusius drabužius ir patraukėme į Vilnių.
Ech, o kaip išsiskirti buvo sunku... Paskutinį kartą užtraukę stovyklos himną, atsisveikinome ir iškeliavom namo. Tai bent nuotykiai!
Tai buvo bene pati įdomiausia vasaros savaitė mums visiems. Agnietė Valiulytė, Molėtai