Apie tarybinius turistus
Aną savaitę probėgšmais užsiminiau apie tokį fenomeną kaip tarybinis turistas. Tarybinis ne kokia neigiama homo sovieticus prasme, anaiptol, veikiau turiu prisipažinti du dalykus: pirmiausia šis fenomenas man asmeniškai yra be galo įdomus, o antra – jų pasakojimus aš mielai paskaitinėju ir jų klausausi. Ir net nebandau slėpti šiokio tokio pavydo jausmo.
Žinoma, užaugus kartoje, kur dažnai (tačiau primygtinai pabrėžiu, ne visuomet) turistiakas (suprask, turistinis žygis) reiškė nuvykimą į vietovę X, esančia prie kokio nors ežero ar upės, tenai vykusias daugiadienes paauglių ar jaunuolių išgertuves ir po to vykusi vėmimą apsikabinus berželį (koks atitrūkimas nuo miesto, kaip romantiška, juk ne apsikabinus klozetą), žygis dėl paties žygio, dar kartais praturtintas keliomis lankytinomis vietomis, o kartais net šiokia tokia antivalstybine veikla, jau savaime kelia susižavėjimą.
O senųjų, tarybinių turistų žygiai, pagal spalvingus jų pasakojimus, išties primena didžiulį „Drąsūs, stiprūs, vikrūs“ atitikmenį, o ne tokį pabuvimą gamtoje, nors, matyt, ir ten visko būta.
Pirmasis įdomus klausimas: kaip nutiko, kad daugybė sėslių lietuviškų ūkininkų vaikų, vos tik praūžus Antrajam pasauliniam ir partizaninėms kovoms, čiupo kuprines ir pasileido po visą plačiąją „tėvynę“. Meilės jai turbūt nebuvo. Smalsumas? Bet nelabai teko girdėti, kad ikikariniais laikais, be Mato Šalčiaus, Lietuva būtų galėjusi pasigirti keliautojais. Anksčiau jų taip pat lyg ir nebuvo (na, koks Ignotas Domeika, bet ir tas ne visai savo noru). Valstietiškieji lietuviai kelionę į apskrities centrą jau laikė didžiuliu įvykiu, kuriam dera nemenkai pasiruošti.
O štai pokariu staiga daugybė lietuvaičių tapo turistais, net gana radikalia jų forma, vadinamaisiais laukiniais turistais (rus. дикие туристы). Šie turistai keliaudavo laukais ir miškais, kalnais ir stepėmis, toliau nuo miestų, o kartais apskritai tolokai nuo žmonių gyvenamųjų vietų. Jie ne tik pėstute matavo visą Sąjungą nuo Baltijos iki Ramiojo vandenyno, bet ir noriai tempdavo su savimi visą sunkią įrangą (nepatogias kuprines, didžiulius miegmaišius, sunkias palapines ir sudedamas baidares). Jie miegodavo ne pačiomis geriausiomis sąlygomis, misdavo ne pačiu geriausiu maistu (nors, reikia pripažinti, išrasdami ir gana netikėtų kulinarinių derinių), jie prisitrindavo begales pūslių nuo ėjimo, išsinarindavo kojas, juos kapodavo uodai ir mašalai, bet jie buvo laimingi. Kažkuris iš jų ta proga sukūrė dar ir dabar šiek tiek prisimenamą sentenciją: turizmas – geriausias poilsis, iš kurio visi tarybinio turisto duonos ragavusieji gardžiai juokiasi.
Juo ilgiau galvoju apie tarybinius turistus, juo labiau manau, kad būtent jie buvo labiausiai priartėję prie tarybinio žmogaus idealo: to, kuris nebodamas kančių ir nepriteklių dainuodamas siekia savo tikslo, to, kuris supranta, kad be bendradarbiavimo su savo kolektyvu jis negali nieko pasiekti ir elgiasi vadovaudamasis tuo supratimu.
Jei tik valstybė būtų buvusi šio to verta, jei tik ji būtų galėjusi tuos jaunuolius kiek motyvuoti, tarybiniai turistai galbūt būtų buvę uoliausi BAM‘o statytojai, kanalų kasėjai, žemės ūkio kėlėjai. Tarp tarybinio socialistinio realizmo literatūrinių herojų ir tuomet po šalį klajojusių turistų skirtumų stebėtinai maža. Deja, atrodo, kad, be gamtos, pastaroji valstybė neturėjo nieko, kas galėtų įkvėpti žygiams.
Todėl susidarė paradoksali situacija: jaunuoliai, vykę į turistinius žygius, visai nesijautė tarybiniais žmonėmis, maža to, dažnas turistinis žygis kvepėjo paslėpta antitarybine veikla. Puikūs to pavyzdžiai - kelionės Lietuvos istorijai reikšmingomis vietomis per gausius Lietuvos piliakalnius, Baltarusijos pilių griuvėsius, Vytauto pėdsakais Ukrainos Volynėje. Nereikėjo nei antitarybinių prakalbų sakyt, nei disidentinės literatūros skaityt – pakako žinot, kur keliauji. Sėdėdami prie laužų, jie traukė ne komunizmo kūrėjų giesmes, o kažką panašaus į „Lietuva brangi“. „Drąsūs, stiprūs, vikrūs“ tąsyk tikrai įgaudavo idėjinį atspalvį, o poilsiautojai virsdavo disidentais.
Kita vertus, pastarasis susidvejinimas, atrodo, buvo būdingas kone visai šaliai. Juk ir melžėja soc. lenktynes laimėdavo ne iš meilės šaliai.
Dažniausiai tarybinius turistus prisimenu žiūrėdamas į aptvertas ežerų pakrantes ar laviruodamas tarp kokios UAB darbuotojų nuomotų baidarių žygio dalyvių. Nenoriu pasakyti, jog vieni geresni už kitus, tik, atrodo, jog vienų ir kitų nuostatos smarkiai skiriasi.
Tad pabaigai dar vienas klausimas: staiga atsiradęs pokariu tarybinio tipo turistų sąjūdis ėmė nykti vos tik griuvus Tarybų Sąjungai. Pasikeitė keliavimo sąlygos ir galimybės ar tiesiog baigėsi epocha?
Kęstas Kirtiklis. Straipsnis publikuotas interneto portale " www.Bernardinai.lt " 2007-07-20.
/ Informacijos šaltinis: www.bernardinai.lt /
Žinoma, užaugus kartoje, kur dažnai (tačiau primygtinai pabrėžiu, ne visuomet) turistiakas (suprask, turistinis žygis) reiškė nuvykimą į vietovę X, esančia prie kokio nors ežero ar upės, tenai vykusias daugiadienes paauglių ar jaunuolių išgertuves ir po to vykusi vėmimą apsikabinus berželį (koks atitrūkimas nuo miesto, kaip romantiška, juk ne apsikabinus klozetą), žygis dėl paties žygio, dar kartais praturtintas keliomis lankytinomis vietomis, o kartais net šiokia tokia antivalstybine veikla, jau savaime kelia susižavėjimą.
O senųjų, tarybinių turistų žygiai, pagal spalvingus jų pasakojimus, išties primena didžiulį „Drąsūs, stiprūs, vikrūs“ atitikmenį, o ne tokį pabuvimą gamtoje, nors, matyt, ir ten visko būta.
Pirmasis įdomus klausimas: kaip nutiko, kad daugybė sėslių lietuviškų ūkininkų vaikų, vos tik praūžus Antrajam pasauliniam ir partizaninėms kovoms, čiupo kuprines ir pasileido po visą plačiąją „tėvynę“. Meilės jai turbūt nebuvo. Smalsumas? Bet nelabai teko girdėti, kad ikikariniais laikais, be Mato Šalčiaus, Lietuva būtų galėjusi pasigirti keliautojais. Anksčiau jų taip pat lyg ir nebuvo (na, koks Ignotas Domeika, bet ir tas ne visai savo noru). Valstietiškieji lietuviai kelionę į apskrities centrą jau laikė didžiuliu įvykiu, kuriam dera nemenkai pasiruošti.
O štai pokariu staiga daugybė lietuvaičių tapo turistais, net gana radikalia jų forma, vadinamaisiais laukiniais turistais (rus. дикие туристы). Šie turistai keliaudavo laukais ir miškais, kalnais ir stepėmis, toliau nuo miestų, o kartais apskritai tolokai nuo žmonių gyvenamųjų vietų. Jie ne tik pėstute matavo visą Sąjungą nuo Baltijos iki Ramiojo vandenyno, bet ir noriai tempdavo su savimi visą sunkią įrangą (nepatogias kuprines, didžiulius miegmaišius, sunkias palapines ir sudedamas baidares). Jie miegodavo ne pačiomis geriausiomis sąlygomis, misdavo ne pačiu geriausiu maistu (nors, reikia pripažinti, išrasdami ir gana netikėtų kulinarinių derinių), jie prisitrindavo begales pūslių nuo ėjimo, išsinarindavo kojas, juos kapodavo uodai ir mašalai, bet jie buvo laimingi. Kažkuris iš jų ta proga sukūrė dar ir dabar šiek tiek prisimenamą sentenciją: turizmas – geriausias poilsis, iš kurio visi tarybinio turisto duonos ragavusieji gardžiai juokiasi.
Juo ilgiau galvoju apie tarybinius turistus, juo labiau manau, kad būtent jie buvo labiausiai priartėję prie tarybinio žmogaus idealo: to, kuris nebodamas kančių ir nepriteklių dainuodamas siekia savo tikslo, to, kuris supranta, kad be bendradarbiavimo su savo kolektyvu jis negali nieko pasiekti ir elgiasi vadovaudamasis tuo supratimu.
Jei tik valstybė būtų buvusi šio to verta, jei tik ji būtų galėjusi tuos jaunuolius kiek motyvuoti, tarybiniai turistai galbūt būtų buvę uoliausi BAM‘o statytojai, kanalų kasėjai, žemės ūkio kėlėjai. Tarp tarybinio socialistinio realizmo literatūrinių herojų ir tuomet po šalį klajojusių turistų skirtumų stebėtinai maža. Deja, atrodo, kad, be gamtos, pastaroji valstybė neturėjo nieko, kas galėtų įkvėpti žygiams.
Todėl susidarė paradoksali situacija: jaunuoliai, vykę į turistinius žygius, visai nesijautė tarybiniais žmonėmis, maža to, dažnas turistinis žygis kvepėjo paslėpta antitarybine veikla. Puikūs to pavyzdžiai - kelionės Lietuvos istorijai reikšmingomis vietomis per gausius Lietuvos piliakalnius, Baltarusijos pilių griuvėsius, Vytauto pėdsakais Ukrainos Volynėje. Nereikėjo nei antitarybinių prakalbų sakyt, nei disidentinės literatūros skaityt – pakako žinot, kur keliauji. Sėdėdami prie laužų, jie traukė ne komunizmo kūrėjų giesmes, o kažką panašaus į „Lietuva brangi“. „Drąsūs, stiprūs, vikrūs“ tąsyk tikrai įgaudavo idėjinį atspalvį, o poilsiautojai virsdavo disidentais.
Kita vertus, pastarasis susidvejinimas, atrodo, buvo būdingas kone visai šaliai. Juk ir melžėja soc. lenktynes laimėdavo ne iš meilės šaliai.
Dažniausiai tarybinius turistus prisimenu žiūrėdamas į aptvertas ežerų pakrantes ar laviruodamas tarp kokios UAB darbuotojų nuomotų baidarių žygio dalyvių. Nenoriu pasakyti, jog vieni geresni už kitus, tik, atrodo, jog vienų ir kitų nuostatos smarkiai skiriasi.
Tad pabaigai dar vienas klausimas: staiga atsiradęs pokariu tarybinio tipo turistų sąjūdis ėmė nykti vos tik griuvus Tarybų Sąjungai. Pasikeitė keliavimo sąlygos ir galimybės ar tiesiog baigėsi epocha?
Kęstas Kirtiklis. Straipsnis publikuotas interneto portale " www.Bernardinai.lt " 2007-07-20.
/ Informacijos šaltinis: www.bernardinai.lt /