Gimęs keliauti
Savaitgalius kelionėse po Lietuvą leidžiantis šiaulietis Eugenijus Šiurkus — apie pomėgį, nuotykius ir patarimus pradedantiesiems keliautojams.
Po Lietuvą — dviračiu ir valtele
„Šiaulių krašte“ E. Šiurkus ne kartą pristatė savo kelionių maršrutus, išskirdamas įdomiausias įvairių Lietuvos kampelių lankytinas vietas. Vienos-dviejų dienų kelionėms jis ryžtasi beveik kiekvieną savaitgalį, jei už lango nepliaupia lietus. Ir taip gyvena jau dvejus metus. „Man nuo vaikystės patinka keliauti, todėl radau patogiausią ir pigiausią kelionių būdą — dviračiu arba gumine valtele. Į tolimesnę kelionę išsiruošiu kartą per metus, o po gimtąją Lietuvą, mindamas pedalus arba irkluodamas, žvalgausi kas savaitę“, — sakė pašnekovas. Kelionių maršrutus šiaulietis pasirenka pagal žemėlapį: jame ieško vietovių, kuriose pažymėta daugiau lankytinų objektų — piliakalnių, bažnytėlių ir panašiai. Žinoma, reikšmės turi ir atstumas. Kelionės dviračiu dažniausiai būna vienadienės, todėl, siekdamas aplankyti nuo Šiaulių labiau nutolusias vietas, iki jų keliautojas važiuoja traukiniu, o vėliau po apylinkes žvalgosi, keliaudamas dviračiu. Svarbu — apskaičiuoti laiką, kad spėtų grįžti į namus paskutiniu traukiniu. Eugenijus sako negalįs išskirti labiausiai patikusio Lietuvos kampelio, kiekvienos kelionės metu jis atranda vis kitų gamtos grožybių ir žmonių rankomis sukurtų įdomių objektų. „Visuomet su ašaromis akyse stebiu sunkią kaimo gyventojų kasdienybę“, — prasitarė vyras. „Koks įsimintiniausias kelionių nuotykis?“, — klausiu. „Nelabai smagus, po jo įsigijau dujinį pistoletą. Telšių rajone, prie vienos iš sodybų mane apstojo keturi šuneliai, neleisdami pravažiuoti. Išsigandęs net nespėjau turėto dujų balionėlio išsitraukti. Nieko blogo jie man nepadarė, tik aplojo. Tačiau nustebino sodybos šeimininkų abejingus, jie net nebandė kontroliuoti savo augintinių. Dabar sugebėsiu apsiginti pats“, — neabejojo Eugenijus. Ilgai kelionėms ieškantis pakeleivio-bendraminčio Eugenijus vis dar keliauja vienas, dar vienas keliautojas prie jo prisijungia tik plaukiant valtimi. „Keista, kad žmonės, ypač jauni, šiais laikais tingi pajudėti iš namų, pasižvalgyti po gimtąjį kraštą, važiuojant dviračiu. Juk Šiauliai — dviratininkų miestas“, — atsiduso keliautojas.
Keliautojo krepšelis
Paprašytas išvardinti trumpai kelionei reikalingus daiktus, Eugenijus dar kartą priminė apie dujinį pistoletą, namuose jis nepamiršta ir fotooaparato — kelionės akimirkoms fiksuoti, mobilaus telefono, jei reikės kviesti pagalbą. Kišenėje ponas Eugenijus visuomet turi įlaminuotą lapelį, ant kurio surašyti artimiausių žmonių — žmonos, dukters kontaktiniai telefonai. „Nelaimės atveju praverstų, jei man kas nutiktų“, — aiškino. Kelionėje sugedusio dviračio Eugenijus pataisyti savarankiškai negalėtų, mat jo įrankių rinkinys nedidelis. “Nors nuolat keliaujantiems dviračiais tikrai rekomenduočiau turėti įrankių ir pompą padangoms pripūsti“, — patarė pašnekovas. Keliautojo maisto atsargos vienos dviejų dienų kelionei — labai kuklios: sumuštiniai ir gaivieji gėrimai. Gėrimams karštą dieną susidėti prie dviračio vairo jis yra pritvirtinęs šaltkrepšį. Kitus reikalingus daiktus dviratininkas sutalpina specialiuose dviračio krepšiuose, pritvirtintuose prie jo bagažinės šonų. „Kuprinės ant nugaros man nepatinka, nuo jų tik prakaituoju. Jei dar reikia palapinės ar miegmaišio, juos taip pat tvirtinu ant bagažinės, tačiau stengiuosi neapsikrauti daiktais“, — sakė vyras. Ant dviračio vairo, tiesiai dviratininkui prieš akis tvirtinamas ir nuo lietaus specialiu permatomu dėklu apsaugotas kelionės maršruto žemėlapis. Pašnekovo žodžiais, keliaujant dviračiu pakanka 1:1300 kilometrų mastelio žemėlapio.
Tobis
Šiauliečiai turbūt ne kartą yra matę Eugenijų, važiuojantį miesto centru, ne vieną. Jam ant sprando tokiose netolimose kelionėse mielai įsitaiso septynių metų nykštukinis pinčeris Tobis, kurį šeimininkas meiliai vadina anūkėliu. Tobis supranta, kada šeimininkas ruošiasi tolimesnei kelionei, mielai keliautų kartu, tačiau Eugenijus jo į tokias išvykas nesiveža. „Nors anūkėlis labai prašosi, gailiai kaukia“, — pasakojo šiaulietis. Kaip pavyko Tobį pripratinti tupėti ant sprando, kai šeimininkas mina dviračio pedalus? Eugenijus tikino jo specialiai nemokęs, šuniukas ant pečių užšoko pats. Šeimininkas „užkrėtė“ kelionių aistra.
Marina OSTAPENKO. Straipsnis publikuotas dienraštyje „Siaulių kraštas“ 2007 m. Rugpjūčio 3 d.
/ Informacijos šaltinis – www.skrastas.lt /
„Šiaulių krašte“ E. Šiurkus ne kartą pristatė savo kelionių maršrutus, išskirdamas įdomiausias įvairių Lietuvos kampelių lankytinas vietas. Vienos-dviejų dienų kelionėms jis ryžtasi beveik kiekvieną savaitgalį, jei už lango nepliaupia lietus. Ir taip gyvena jau dvejus metus. „Man nuo vaikystės patinka keliauti, todėl radau patogiausią ir pigiausią kelionių būdą — dviračiu arba gumine valtele. Į tolimesnę kelionę išsiruošiu kartą per metus, o po gimtąją Lietuvą, mindamas pedalus arba irkluodamas, žvalgausi kas savaitę“, — sakė pašnekovas. Kelionių maršrutus šiaulietis pasirenka pagal žemėlapį: jame ieško vietovių, kuriose pažymėta daugiau lankytinų objektų — piliakalnių, bažnytėlių ir panašiai. Žinoma, reikšmės turi ir atstumas. Kelionės dviračiu dažniausiai būna vienadienės, todėl, siekdamas aplankyti nuo Šiaulių labiau nutolusias vietas, iki jų keliautojas važiuoja traukiniu, o vėliau po apylinkes žvalgosi, keliaudamas dviračiu. Svarbu — apskaičiuoti laiką, kad spėtų grįžti į namus paskutiniu traukiniu. Eugenijus sako negalįs išskirti labiausiai patikusio Lietuvos kampelio, kiekvienos kelionės metu jis atranda vis kitų gamtos grožybių ir žmonių rankomis sukurtų įdomių objektų. „Visuomet su ašaromis akyse stebiu sunkią kaimo gyventojų kasdienybę“, — prasitarė vyras. „Koks įsimintiniausias kelionių nuotykis?“, — klausiu. „Nelabai smagus, po jo įsigijau dujinį pistoletą. Telšių rajone, prie vienos iš sodybų mane apstojo keturi šuneliai, neleisdami pravažiuoti. Išsigandęs net nespėjau turėto dujų balionėlio išsitraukti. Nieko blogo jie man nepadarė, tik aplojo. Tačiau nustebino sodybos šeimininkų abejingus, jie net nebandė kontroliuoti savo augintinių. Dabar sugebėsiu apsiginti pats“, — neabejojo Eugenijus. Ilgai kelionėms ieškantis pakeleivio-bendraminčio Eugenijus vis dar keliauja vienas, dar vienas keliautojas prie jo prisijungia tik plaukiant valtimi. „Keista, kad žmonės, ypač jauni, šiais laikais tingi pajudėti iš namų, pasižvalgyti po gimtąjį kraštą, važiuojant dviračiu. Juk Šiauliai — dviratininkų miestas“, — atsiduso keliautojas.
Keliautojo krepšelis
Paprašytas išvardinti trumpai kelionei reikalingus daiktus, Eugenijus dar kartą priminė apie dujinį pistoletą, namuose jis nepamiršta ir fotooaparato — kelionės akimirkoms fiksuoti, mobilaus telefono, jei reikės kviesti pagalbą. Kišenėje ponas Eugenijus visuomet turi įlaminuotą lapelį, ant kurio surašyti artimiausių žmonių — žmonos, dukters kontaktiniai telefonai. „Nelaimės atveju praverstų, jei man kas nutiktų“, — aiškino. Kelionėje sugedusio dviračio Eugenijus pataisyti savarankiškai negalėtų, mat jo įrankių rinkinys nedidelis. “Nors nuolat keliaujantiems dviračiais tikrai rekomenduočiau turėti įrankių ir pompą padangoms pripūsti“, — patarė pašnekovas. Keliautojo maisto atsargos vienos dviejų dienų kelionei — labai kuklios: sumuštiniai ir gaivieji gėrimai. Gėrimams karštą dieną susidėti prie dviračio vairo jis yra pritvirtinęs šaltkrepšį. Kitus reikalingus daiktus dviratininkas sutalpina specialiuose dviračio krepšiuose, pritvirtintuose prie jo bagažinės šonų. „Kuprinės ant nugaros man nepatinka, nuo jų tik prakaituoju. Jei dar reikia palapinės ar miegmaišio, juos taip pat tvirtinu ant bagažinės, tačiau stengiuosi neapsikrauti daiktais“, — sakė vyras. Ant dviračio vairo, tiesiai dviratininkui prieš akis tvirtinamas ir nuo lietaus specialiu permatomu dėklu apsaugotas kelionės maršruto žemėlapis. Pašnekovo žodžiais, keliaujant dviračiu pakanka 1:1300 kilometrų mastelio žemėlapio.
Tobis
Šiauliečiai turbūt ne kartą yra matę Eugenijų, važiuojantį miesto centru, ne vieną. Jam ant sprando tokiose netolimose kelionėse mielai įsitaiso septynių metų nykštukinis pinčeris Tobis, kurį šeimininkas meiliai vadina anūkėliu. Tobis supranta, kada šeimininkas ruošiasi tolimesnei kelionei, mielai keliautų kartu, tačiau Eugenijus jo į tokias išvykas nesiveža. „Nors anūkėlis labai prašosi, gailiai kaukia“, — pasakojo šiaulietis. Kaip pavyko Tobį pripratinti tupėti ant sprando, kai šeimininkas mina dviračio pedalus? Eugenijus tikino jo specialiai nemokęs, šuniukas ant pečių užšoko pats. Šeimininkas „užkrėtė“ kelionių aistra.
Marina OSTAPENKO. Straipsnis publikuotas dienraštyje „Siaulių kraštas“ 2007 m. Rugpjūčio 3 d.
/ Informacijos šaltinis – www.skrastas.lt /