Žvėrys mėgaujasi natūralia augmenija

Pas Vištyčio seniūnijoje gyvenančią Panitauskų šeimą jau lankėmės tada, kai šie žmonės pradėjo auginti šernus.
Dabar žvėrių ūkis čia gerokai pagausėjęs. Sodybos šeimininkas parsigabeno tokių gyvūnų, kokių iki šiol mūsų rajone niekas neaugino.
Vėl apsilankėme gražioje Panitauskų sodyboje. Tą dieną visa moteriškoji šeimos dalis buvo Vilkaviškyje, tad korespondentus priėmė šeimininkas Aretas Panitauskas.

Žvėrys mėgaujasi natūralia augmenija

Pagausėjo gyvūnų
Erdvi Panitauskų sodybos aplinka alsavo tvarka. Akys ilsėjosi žiūrint į rūpestingai prižiūrėtus didžiulius žalius plotus, aplink sodybą mėlynuojančius tvenkinėlius, dailius medinius statinius.
Ne veltui čia gyvenantiems žmonėms buvo įteiktas gražiausios sodybos apdovanojimas.
Kol visas kadaise krūmais ir menkaverčiais medžiais apžėlęs plotas buvo sutvarkytas, šeimininkams reikėjo įdėti tikrai daug darbo. Tačiau žmonėms dabar reikia rūpintis ne tik aplinkos puoselėjimu, bet ir gyvūnais, kurių šią žiemą čia gerokai padaugėjo.
Prieš keletą mėnesių sodybos šeimininkas Aretas Panitauskas į Pavištytį parsigabeno penkis Dovydo elnius, tris muflonus, keturis danielius ir keturis tauriuosius elnius. Pastarųjų žvėrių, kaip teigia medžiotojai, mūsų rajono miškuose dar yra, tačiau aptvaruose tauriųjų elnių iki šiol pas mus dar niekas neaugino.

Žvėrims – didelė erdvė
Iš toliausiai – net iš Estijos – į Suvalkiją atkeliavo Dovydo elniai.
Penketą šių kadaise kinų imperatorių augintų ir laisvėje jau seniai išnykusių žvėrių – du patinus ir tris pateles – A.Panitauskas pirko Taline.
Visi kiti gyvūnai – vietiniai, pirkti Lietuvoje. Iš Alytaus atvažiavo kalnų avinų – muflonų patelės, danieliai pargabenti iš Mažeikių, taurieji elniai – iš Joniškio.
Dabar žvėrys karaliauja daugiau nei aštuonių hektarų teritorijoje. Taurieji elniai nuo danielių ir Dovydo elnių atskirti – jie ganosi skirtinguose aptvaruose.
Gyvūnus Aretas šeria avižomis, kukurūzų grūdais, pameta runkelių. Kad neskurstų, papildomai duoda ir mineralų.
Tačiau dideliame plote besiganantys gyvūnai pavasarį jau sočiai turi šviežios žolės, todėl prie šeimininko atnešto pašaro galvotrūkčiais nepuola.
A.Panitauskas pasakojo, kad Dovydo elniai Taline augo anaiptol ne tokiomis geromis sąlygomis. Maždaug pusantro šimto žvėrių banda gyveno vos trijų hektarų plote. Žemė aptvare buvo nutrypta iki juodumo.
Į naują vietą atvežti elniai iš karto sulindo į aptvare esančią giraitę – nuo plikos žemės atvežti žvėrys tarsi pateko į rojų.

Žvėris stebi vakarais
Į Pavištytį parvežti danieliai ir Dovydo elniai žmonių privengia. Tačiau vakarais žvėrys susirenka prie žmonių atnešto pašaro, tuomet Panitauskai jais gali grožėtis ir iš arčiau.
Aretas juokdamasis pasakojo, kaip vieną vakarą papylus grūdų jam teko stebėti mažutės, gana smulkios muflonės ir jauno, vos ragelius daiginti pradėjusio danieliaus grumtynes. Danieliukas su savo ragų gumbeliais bandė nustumti muflonę nuo pašaro, tačiau ši „paaugliui“ niekaip nenorėjo nusileisti.
Kiek pakovojusi muflono patelė vietą prie ėdesio vis dėlto užleido gerokai už ją didesniam danieliui.
Kitame aptvare besiganantys taurieji elniai šeimininkų nebijo prisileisti net ir per dešimt–penkiolika metrų. Vis dėlto į svetimus žmones elniai žiūri ne taip patikliai.
Tuo įsitikinome, bandydami eiti artyn prie A.Panitausko atneštą pašarą rupšnojančių žvėrių. Tiek patinas, tiek patelės jau iš tolo neramiai dirsčiojo į mūsų pusę ir vos sušnekus garsiau sukosi eiti šalin.

Ketina veisti daugiau
A.Panitauskas sakė, kad savo įsigytų gyvūnų norėtų priveisti daugiau. Todėl jo aptvaruose bėgiojantys žvėrys – jauni, yra vaikingų patelių.
„Elnius galima auginti mėsai arba parduoti, bet pirmiausiai jų reikia prisiveisti. Tas žmogus, iš kurio elnius pirkau, pradėjo iškart nuo dviejų šimtų elnių patelių. Šiandien jis turi jau apie 800 elnių ir apie 400 danielių. Taigi man daug planuoti dar anksti...“ – kalbėjo A.Panitauskas.
Aretas pripažino, jog silpnybę elniams jaučia jau seniai. Važiuodamas į Latviją A.Panitauskas būtinai stabteldavo Joniškyje, kad galėtų paganyti akis į elnyną.
„Ypač įdomu stebėti aptvarą, kuriame stoviniuodavo pora šimtų raguotų patinų. Grožis – nenusakomas“, – tvirtino vyras.
Paties A.Panitausko elniai šiuo metu dailiomis ragų karūnomis didžiuotis negali. Taurusis elnias ragus maždaug prieš mėnesį numetė.
„Su ragais jis būdavo toks išdidus: galva pakelta, ausys stačios. O dabar, kai be ragų, net ausys žemyn nulėpo...“ – juokėsi šeimininkas.

Rudi – nuo medžio
Tačiau tris pateles prižiūrintis taurusis elnias jau augina naujus ragus. Kol kas mažučiai, pantais vadinami odele aptraukti striuki ragiukai iki rugpjūčio vidurio išaugs į gražią karūną.
A.Panitauskas pasakojo, jog plikoje vietoje, aptvare, gyvenančio elnio ragai būna baltos spalvos.
Kai Aretas iš žvėryno parsivežė taurųjį elnią, jo ragai buvo baltutėliai. Vieno rago galą gyvūnas buvo nusilaužęs dar elnyne – tą galą elnių pardavėjas atidavė parsivežti.
Maždaug tris mėnesius praleidęs Pavištytyje, elnias numetė ragus: tuomet jie jau buvo gražios, įprastos medžio žievės rudumo spalvos. Prie jų pridėjus anksčiau nulūžusį baltą galą net nesitiki, kad tai – to paties žvėries ragas.
A.Panitauskas tvirtino, jog ta ruda spalva ir atsiranda elniams trinant ragus į medžių žievę.
Aretas turi sukaupęs nemažą elnių ragų kolekciją. Vyras sakė anksčiau dažnai jų ieškodavęs vaikščiodamas po miškus. „1986 metais gegužės 13 dieną radau šešetą ragų, – visiškai tikslią datą prisiminė A.Panitauskas. – Draugas tą dieną rado tik vienus. O ieškojome gal pusdienį. Iš viso ragų esu radęs per trisdešimt.“
Nei šernas, nei kiaulė
Priminsime, jog pirmieji Panitauskų ūkyje prieš keletą metų apsigyvenę miško žvėrys buvo šernai. Jie sodyboje atsidūrė visai atsitiktinai. Du dryžuotus mažylius Panitauskams davė eigulys, radęs šerniukus miške, šalia negyvos motinos.
Tada A.Panitauskui kilo mintis auginti ir daugiau šernų.
Šiuo metu aptvaruose jų bėgioja trylika. Tačiau be tikrų šernų aptvaruose laksto dar ir... šernakiaulių.
Šernakiaulė – labai įdomus sutvėrimas. Šis išvestinis šerno ir lietuvių baltosios kiaulės mišrūnas yra „šviesiaodis“ kaip kiaulė, bet jo šeriai – ilgi kaip šerno. Šernakiaulės geriausiai jaučiasi garduose lauke, puikiai pakelia bet kokias oro sąlygas. Šie gyvūnai dėl puikios, iš šernų paveldėtos virškinimo sistemos labai gerai pasisavina pašarus, todėl mažai teršia.
Šernakiaulių mėsa yra geras atradimas ir šeimininkėms, mat ją apdorojant patiriama tik apie 15 proc. svorio nuostolio, o ruošiant kiaulieną netenkama iki 45 proc. mėsos. Beje, šernakiaulių mėsoje cholesterolio mažiau nei vištienoje, o kiaulieną hibrido mėsa lenkia baltymų kiekiu.
Kai mes lankėmės, viena šernakiaulė neseniai buvo atsivedusi palikuonių. Po gardą paskui motiną skuodė du dryžuoti ir trys rausvašoniai mažyliai.
Kitame aptvare bėginėjo ir pati pirmoji šio ūkio gyventoja, jauki ir lipšni Panitauskų numylėtinė šernė Saulytė. Čia pat lapnojo ir visų per ketverius metus atvestų šerniukų tėvas – stambus kuilys įspūdingomis iltimis.
Šernams, priešingai nei baikštiems elniams, nebuvo labai svarbu, svetimi ar savi atėjo į svečius. Riestasnukiai lakstė iš vieno gardo galo į kitą paskui žmones, tikėdamiesi, kad jiems kas nors įvers bulvių, o gal net ir pakasys šeriuotą šoną...


Autorius: Eglė Mičiulienė. Nuotrauka: Romo Čėplos. Publikuota laikraštyje "Santaka" 2008.04.29