Po Sūduvą pasižvalgius (2)
Padovinys - Daukšiai
10. Padovinys įsikūręs abipus Dovinės (seniau Dievinės). Upė buvo laikoma šventa. Mirties bausme užginta į ją bristi, tik senovės lietuvių tikėjimo kunigams buvo galima joje žvejoti. Pirmą kartą paminėtas 1744 m. Kaimas buvo išsidėstęs trimis ūkių linijomis ir viena mažažemių linija, rytiniu kraštu (ganyklomis) siekė Amalviškių palias. Senųjų sodybų neišliko, jos beveik visos sunaikintos per pasaulinį karą. Tik dar atmintyje išlikę šių ūkių linijų pavadinimai, tai kairiajame Dovinės krante buvę Geldoriškiai (toje linijoje yra Padovinio kapinės), Vilkiakalnis, (senosios kapinaitės) Naujadvario ribose, Būklės. Pagal padavimus pirmasis gyventojas apsigyveno XVIIIa.
12. Varnupių piliakalnis supiltas žmonių rankomis. Manoma, kad jis buvo supiltas ant paties Amalvo ežero kranto. Kartą ūkininkas Vokietaitis, buvęs prūsų kareivis, įsigeidęs jį kasinėti, bet jam prisisapnavo perspėjimas, jei nesiliaus kasinėti, praras regėjimą. Kasinėti bandęs ir Liūliškio dvarponis Švenckis, tačiau ir šis sapne buvo įspėtas. Taigi vakarais žmonės vengdavę pro piliakalnį keliauti, keleivius baugindavusios legendos apie dvasias, apie vaikščiojančias ugneles, apie tris ponias, lošiančias kortomis prie trijų žvakių. Kiti padavimai pasakoja, kad esą ant piliakalnio stovėjo bažnyčia ar tai koplyčia, kiti šneka, kad pagonių maldykla ir degusi amžinoji ugnis. Labai galimas daiktas, kad Vincas Pietaris romane „Algimantas“ vaizduodamas Norkūno pilį turėjo galvoje Varnupių kalno vaizdą.
Aplankykite Varnupių piliakalnį rugpjūčio mėnesį, kai vyksta įspūdingos gyvosios archeologijos dienos.
13. Patkavinis akmuo. Senovėje šį akmenį vadinę Pagonių dievaičiu, jame aiškiai buvo matomas iškaltas pasagos ženklas. Reikia manyti, akmuo sietinas su pagonybės saulės kultu.
14. Plynių piliakalnis, dabar vadinamos senosiomis kapinėmis. Manoma, kad nuo čia iki Daukšių, Amalviškių buvęs kelias per pelkę (kūlgrinda), kurį žmonės vadinę polymu, pylimu, kartais akmenynu, velniakeliu, mieliena, mielienomis. Dabar kai kurios kelio vietos nugrimzdę į durpyną. Plynių kaime 1893 m. gimė Juozas Žiugžda, pedagogas, daugelio vadovėlių autorius, didelis lietuvių rusintojas, Lietuvos istorijos klastotojas.
15. Liūliškis. Čia gimė kalbininkas Vitas Labutis. Kaime išlikusi tikrai graži akmenų mūro buvusio dvaro oficina.
16. Daukšiai įsikūrę lyg Amalvos ir Žuvinto palių sąsmaukoje. J. Totoraičio teigimu, kaimas galėjo atsirasti 1559 m. Pagal padavimą pirmasis šiose vietose gyvenęs girios sargas Daukšys. Jau 1592 m. byloje tarp Birštono ir Punios seniūnų minimas Daukšių karališkojo kaimo vardas. Pirmoji bažnyčia pastatyta 1774 m. , kuri 1803 m. sudegė. Sudegė ir visi dokumentai. 1864 m. pastatė valstybės išlaikomą dabartinę Šv. Jurgio bažnyčią. Daukšiuose nebuvo nė vieno žydo. Daukšiškai yra vyskupas Vincentas Brizgys, veikėjas Vincas Ambrazevičius, poetas Ignas Naruševičius, knygų leidėjas žurnalistas Vladas Civinskas.
17. Daukšių apylinkės garsios padavimais. Vasaros vakarą ar rytą apsigaubusios palšu rūku. Žmonės pasakoja, kad, pamatę Dovinėje skalbiančias laumes, sprukdavo nuo jų be kvapo. Vasaros vakarais taip tylu, kad net ausyse spengia, tada girdisi laumių kultuvių garsai. Laumės būdavę tokios drąsios, kad net įsismagindavo skalbti po tiltu pačiuose Daukšiuose. Palios buvo pilnos pinčiukų, kaukų, kurie mėgo pokštauti: mergas gąsdinti, girtiems eibes krėsti.
Daukšiai – Igliauka.
18. Amalviškiai. Užlipus ant kapinaičių kalnelio, atsivers prieš jūsų akis nuostabi panorama: Amalvos, o kitoje pusėje Žuvinto palių platybės, pilnos gražiausių padavimų, legendų. Tipiškas papalio kraštovaizdis ir pinčiukas, aprašyti K. Borutos „Baltaragio malūne“. Daukšių apylinkėse yra Blyno akmuo, kuris padėdavęs pinigų pasiskolinti. Ateidavo žmonės ir sakydavo: „Kaspar, Kaspar, paskolink pinigų“. Kasparas nesirodydavęs, tik pasakydavęs, kur pinigai padėti. Kartą žmogus atnešė skolą, šaukęs ir niekas neatsiliepęs. Kiek pabuvus, kitas balsas pasakęs, kad pinigus valdyti gali, nes Kasparą prie Rygos Dundulis užmušęs.
Grįždama moteriškė per pievas prie Dovinės rado mažą ėriuką. Diena buvo šalta, lijo. Pagailo moteriškei, pasiėmė jį, apgaubė skara ir glostydama nešėsi namo. Bet artėjant prie namų ėriukas pasidarė neramus, muistėsi, bandė ištrūkti. Netikėtai ėriukas prašneko. Labai moteriškė išsigando, metė jį iš rankų, o šis nė žemės nepasiekęs dingo kaip į vandenį.
19. Pakeliui iki Šlavančių jus lydės sodybos, būdingos Sūduvai. Čia nerasime kupetinių kaimų, kurie formavosi iki XVI a., nerasime ir tipiškų gatvinių rėžinių kaimų. Vyrauja gatviniai padrikieji ir linijiniai kaimai, rečiau vienkiemiai. Kūrėsi žmonės toliau nuo kelio, įvažiavimai būdavo apsodinami liepomis, beržais ar kitais lapuočiais medžiais. Kiemas uždaras. Prieš trobą aptvertas darželis ir kitame kiemo gale kluonas, tvartas ir klėtis skirtinguose kiemo kraštuose. Sūduvos kaimų formavimuisi turėjo įtakos visai kiti įstatymai: 1807 m. Napoleono kodeksas, 1815 m. Lenkijos karalystės, 1864 m. vasario 19 d. Užnemunės žemės reforma.
20. Šakališkių piliakalnis prie Šlavantos upelio savo išvaizda primena balną. Senovėje galėjo būti apsuptas vandens. Kai kas šią vietą linkę laikyti alkaviete. Netoli piliakalnio buvo rasta senosios gyvenvietės liekanų, grublėtosios ir brūkšniuotosios keramikos šukių, juostinė apyrankė ir kitų archeologinių radinių.
21. Pilotiškės – rašytojo, poeto Vinco Mykolaičio-Putino (gim. 1893 m.) gimtinė. Aplankykite ekspoziciją, Aušrakalnį, aprašytą romane „Altorių šešėly“, pasidžiaukite kačpėdėlėmis, pasigrožėkite vakarėjančia žeme.
22. Igliauka. Yglos ežere nusiplovę dienos dulkes, palikę giliuose vandenyse kelionės nuovargį, susipažinkite su Igliauka. Mykolas Butleris pradėjo statyti 1781 m. medinę bažnyčią. Čia kūrėsi marijonai. Marijonų generolas Jurgis Naruševičius 1844 m. pasirinko Igliauką savo rezidencija ir pastatė dviejų aukštų vienuolyną. Mūrinė vienabokštė gotikos stiliaus pastatyta 1882 m., konsekruota šv. Kazimiero titulu. Miestelis nukentėjo per karus, buvo susprogdintas bokštas, padegti pastatai. Per gaisrą žuvo vienuolyne buvę sukrauti Petro Kriaučiūno lituanistiniai rinkiniai, rankraščiai, retos knygos. 1905 m. vyko didelė prorusiška demonstracija su prakalbomis, vėliavomis, šaudymu, buvo išdaužyta valstybinės degtinės monopolio krautuvė, o pinigai nusavinti. Žmonės pasakoja, kad Igliaukos apylinkėse, Dambravos kaimo kapinaitėse, palaidoti lietuviai, žuvę kovose su kryžiuočiais.
Igliauka – Marijampolė
23. Zomšinė – Poeto Anzelmo Matučio gimtinė. Išlikusi graži prižiūrima sodyba. Yra poetui skirta ekspozicija. Plenero metu sukurtos skulptūros eksponuojamos parke, esančiame greta sodybos.
24. Pamargiai – tai akmenoriaus Juozo Adomaičio (gim. 1905 m.) sodyba. Savamokslis akmens skulptorius meniškai apdirbdavo akmenį – tai labai retas liaudies kūrybos reiškinys. Susipažinkite su jo darbais ir sukaupta etnografine kolekcija. J. Adomaitis buvo aistringas senienų rinkėjas. Ekspoziciją saugo dukra Joana.
25. Neprivažiavę Igliškėlių stabtelėkite pakelėje, jei bus geras oras – kairėje pusėje atsivers platus horizontas, galėsite pamatyti ne tik Amalvos pelkės platybes su tyvuliuojančiu Amalvo ežeru, bet ir Žuvinto palių juostą.
26. Igliškėliai anksčiau buvo Javaravo dvaro centras. Ponas buvęs labai žiaurus, jei kurią dieną nenuplakdavęs nė vieno baudžiauninko, tai apsirgdavęs. Pokario metu aktyviai veikė lietuviai partizanai (jų kovas aprašė Juozas Lukša – Daumantas), todėl čia buvo svarbus stribų punktas. Pradžios mokykla čia veikė jau 1871 m., ją baigė ir prelatas Mykolas Krupavičius.
Literatūra:
1. Akiras-Biržys, Marijampolės apskritis, K., 1937
2. Jonas Totoraitis, Sūduvos Suvalkijos istorija, K., 1938
3. Bronius Kviklys, Mūsų Lietuva, V., 1991
Autorė: Marija Žvinakevičienė. Nuotrauka D.Klimavičienės. Varnupių piliakalnis.
/ Informacijos šaltinis: www.suduvosgidas.lt /
10. Padovinys įsikūręs abipus Dovinės (seniau Dievinės). Upė buvo laikoma šventa. Mirties bausme užginta į ją bristi, tik senovės lietuvių tikėjimo kunigams buvo galima joje žvejoti. Pirmą kartą paminėtas 1744 m. Kaimas buvo išsidėstęs trimis ūkių linijomis ir viena mažažemių linija, rytiniu kraštu (ganyklomis) siekė Amalviškių palias. Senųjų sodybų neišliko, jos beveik visos sunaikintos per pasaulinį karą. Tik dar atmintyje išlikę šių ūkių linijų pavadinimai, tai kairiajame Dovinės krante buvę Geldoriškiai (toje linijoje yra Padovinio kapinės), Vilkiakalnis, (senosios kapinaitės) Naujadvario ribose, Būklės. Pagal padavimus pirmasis gyventojas apsigyveno XVIIIa.
12. Varnupių piliakalnis supiltas žmonių rankomis. Manoma, kad jis buvo supiltas ant paties Amalvo ežero kranto. Kartą ūkininkas Vokietaitis, buvęs prūsų kareivis, įsigeidęs jį kasinėti, bet jam prisisapnavo perspėjimas, jei nesiliaus kasinėti, praras regėjimą. Kasinėti bandęs ir Liūliškio dvarponis Švenckis, tačiau ir šis sapne buvo įspėtas. Taigi vakarais žmonės vengdavę pro piliakalnį keliauti, keleivius baugindavusios legendos apie dvasias, apie vaikščiojančias ugneles, apie tris ponias, lošiančias kortomis prie trijų žvakių. Kiti padavimai pasakoja, kad esą ant piliakalnio stovėjo bažnyčia ar tai koplyčia, kiti šneka, kad pagonių maldykla ir degusi amžinoji ugnis. Labai galimas daiktas, kad Vincas Pietaris romane „Algimantas“ vaizduodamas Norkūno pilį turėjo galvoje Varnupių kalno vaizdą.
Aplankykite Varnupių piliakalnį rugpjūčio mėnesį, kai vyksta įspūdingos gyvosios archeologijos dienos.
13. Patkavinis akmuo. Senovėje šį akmenį vadinę Pagonių dievaičiu, jame aiškiai buvo matomas iškaltas pasagos ženklas. Reikia manyti, akmuo sietinas su pagonybės saulės kultu.
14. Plynių piliakalnis, dabar vadinamos senosiomis kapinėmis. Manoma, kad nuo čia iki Daukšių, Amalviškių buvęs kelias per pelkę (kūlgrinda), kurį žmonės vadinę polymu, pylimu, kartais akmenynu, velniakeliu, mieliena, mielienomis. Dabar kai kurios kelio vietos nugrimzdę į durpyną. Plynių kaime 1893 m. gimė Juozas Žiugžda, pedagogas, daugelio vadovėlių autorius, didelis lietuvių rusintojas, Lietuvos istorijos klastotojas.
15. Liūliškis. Čia gimė kalbininkas Vitas Labutis. Kaime išlikusi tikrai graži akmenų mūro buvusio dvaro oficina.
16. Daukšiai įsikūrę lyg Amalvos ir Žuvinto palių sąsmaukoje. J. Totoraičio teigimu, kaimas galėjo atsirasti 1559 m. Pagal padavimą pirmasis šiose vietose gyvenęs girios sargas Daukšys. Jau 1592 m. byloje tarp Birštono ir Punios seniūnų minimas Daukšių karališkojo kaimo vardas. Pirmoji bažnyčia pastatyta 1774 m. , kuri 1803 m. sudegė. Sudegė ir visi dokumentai. 1864 m. pastatė valstybės išlaikomą dabartinę Šv. Jurgio bažnyčią. Daukšiuose nebuvo nė vieno žydo. Daukšiškai yra vyskupas Vincentas Brizgys, veikėjas Vincas Ambrazevičius, poetas Ignas Naruševičius, knygų leidėjas žurnalistas Vladas Civinskas.
17. Daukšių apylinkės garsios padavimais. Vasaros vakarą ar rytą apsigaubusios palšu rūku. Žmonės pasakoja, kad, pamatę Dovinėje skalbiančias laumes, sprukdavo nuo jų be kvapo. Vasaros vakarais taip tylu, kad net ausyse spengia, tada girdisi laumių kultuvių garsai. Laumės būdavę tokios drąsios, kad net įsismagindavo skalbti po tiltu pačiuose Daukšiuose. Palios buvo pilnos pinčiukų, kaukų, kurie mėgo pokštauti: mergas gąsdinti, girtiems eibes krėsti.
Daukšiai – Igliauka.
18. Amalviškiai. Užlipus ant kapinaičių kalnelio, atsivers prieš jūsų akis nuostabi panorama: Amalvos, o kitoje pusėje Žuvinto palių platybės, pilnos gražiausių padavimų, legendų. Tipiškas papalio kraštovaizdis ir pinčiukas, aprašyti K. Borutos „Baltaragio malūne“. Daukšių apylinkėse yra Blyno akmuo, kuris padėdavęs pinigų pasiskolinti. Ateidavo žmonės ir sakydavo: „Kaspar, Kaspar, paskolink pinigų“. Kasparas nesirodydavęs, tik pasakydavęs, kur pinigai padėti. Kartą žmogus atnešė skolą, šaukęs ir niekas neatsiliepęs. Kiek pabuvus, kitas balsas pasakęs, kad pinigus valdyti gali, nes Kasparą prie Rygos Dundulis užmušęs.
Grįždama moteriškė per pievas prie Dovinės rado mažą ėriuką. Diena buvo šalta, lijo. Pagailo moteriškei, pasiėmė jį, apgaubė skara ir glostydama nešėsi namo. Bet artėjant prie namų ėriukas pasidarė neramus, muistėsi, bandė ištrūkti. Netikėtai ėriukas prašneko. Labai moteriškė išsigando, metė jį iš rankų, o šis nė žemės nepasiekęs dingo kaip į vandenį.
19. Pakeliui iki Šlavančių jus lydės sodybos, būdingos Sūduvai. Čia nerasime kupetinių kaimų, kurie formavosi iki XVI a., nerasime ir tipiškų gatvinių rėžinių kaimų. Vyrauja gatviniai padrikieji ir linijiniai kaimai, rečiau vienkiemiai. Kūrėsi žmonės toliau nuo kelio, įvažiavimai būdavo apsodinami liepomis, beržais ar kitais lapuočiais medžiais. Kiemas uždaras. Prieš trobą aptvertas darželis ir kitame kiemo gale kluonas, tvartas ir klėtis skirtinguose kiemo kraštuose. Sūduvos kaimų formavimuisi turėjo įtakos visai kiti įstatymai: 1807 m. Napoleono kodeksas, 1815 m. Lenkijos karalystės, 1864 m. vasario 19 d. Užnemunės žemės reforma.
20. Šakališkių piliakalnis prie Šlavantos upelio savo išvaizda primena balną. Senovėje galėjo būti apsuptas vandens. Kai kas šią vietą linkę laikyti alkaviete. Netoli piliakalnio buvo rasta senosios gyvenvietės liekanų, grublėtosios ir brūkšniuotosios keramikos šukių, juostinė apyrankė ir kitų archeologinių radinių.
21. Pilotiškės – rašytojo, poeto Vinco Mykolaičio-Putino (gim. 1893 m.) gimtinė. Aplankykite ekspoziciją, Aušrakalnį, aprašytą romane „Altorių šešėly“, pasidžiaukite kačpėdėlėmis, pasigrožėkite vakarėjančia žeme.
22. Igliauka. Yglos ežere nusiplovę dienos dulkes, palikę giliuose vandenyse kelionės nuovargį, susipažinkite su Igliauka. Mykolas Butleris pradėjo statyti 1781 m. medinę bažnyčią. Čia kūrėsi marijonai. Marijonų generolas Jurgis Naruševičius 1844 m. pasirinko Igliauką savo rezidencija ir pastatė dviejų aukštų vienuolyną. Mūrinė vienabokštė gotikos stiliaus pastatyta 1882 m., konsekruota šv. Kazimiero titulu. Miestelis nukentėjo per karus, buvo susprogdintas bokštas, padegti pastatai. Per gaisrą žuvo vienuolyne buvę sukrauti Petro Kriaučiūno lituanistiniai rinkiniai, rankraščiai, retos knygos. 1905 m. vyko didelė prorusiška demonstracija su prakalbomis, vėliavomis, šaudymu, buvo išdaužyta valstybinės degtinės monopolio krautuvė, o pinigai nusavinti. Žmonės pasakoja, kad Igliaukos apylinkėse, Dambravos kaimo kapinaitėse, palaidoti lietuviai, žuvę kovose su kryžiuočiais.
Igliauka – Marijampolė
23. Zomšinė – Poeto Anzelmo Matučio gimtinė. Išlikusi graži prižiūrima sodyba. Yra poetui skirta ekspozicija. Plenero metu sukurtos skulptūros eksponuojamos parke, esančiame greta sodybos.
24. Pamargiai – tai akmenoriaus Juozo Adomaičio (gim. 1905 m.) sodyba. Savamokslis akmens skulptorius meniškai apdirbdavo akmenį – tai labai retas liaudies kūrybos reiškinys. Susipažinkite su jo darbais ir sukaupta etnografine kolekcija. J. Adomaitis buvo aistringas senienų rinkėjas. Ekspoziciją saugo dukra Joana.
25. Neprivažiavę Igliškėlių stabtelėkite pakelėje, jei bus geras oras – kairėje pusėje atsivers platus horizontas, galėsite pamatyti ne tik Amalvos pelkės platybes su tyvuliuojančiu Amalvo ežeru, bet ir Žuvinto palių juostą.
26. Igliškėliai anksčiau buvo Javaravo dvaro centras. Ponas buvęs labai žiaurus, jei kurią dieną nenuplakdavęs nė vieno baudžiauninko, tai apsirgdavęs. Pokario metu aktyviai veikė lietuviai partizanai (jų kovas aprašė Juozas Lukša – Daumantas), todėl čia buvo svarbus stribų punktas. Pradžios mokykla čia veikė jau 1871 m., ją baigė ir prelatas Mykolas Krupavičius.
Literatūra:
1. Akiras-Biržys, Marijampolės apskritis, K., 1937
2. Jonas Totoraitis, Sūduvos Suvalkijos istorija, K., 1938
3. Bronius Kviklys, Mūsų Lietuva, V., 1991
Autorė: Marija Žvinakevičienė. Nuotrauka D.Klimavičienės. Varnupių piliakalnis.
/ Informacijos šaltinis: www.suduvosgidas.lt /