Poilsio dienos - lyg išbandymas

"Per šventes aš geriu, geriu, o kai prabundu - šventės jau būna pasibaigusios", - taip juokais atsakė bent keli mūsų kalbinti klaipėdiečiai. Kaip galėtume iš tikrųjų puikiai, prasmingai ir pozityviai praleisti tą penketą laisvų dienų, užuot stresavę ir svaiginęsi? Daugelis pasakytų, kad šventei nėra priežasties: kai gera, lengva ir linksma, spontaniškai ir natūraliai ji tave apglėbia. O kai mus "ištinka" valstybinės šventės ir švęsti tarsi privalu, neišvengiama, - kas būtų mums tas atsparos taškas, šventės stuburas?

Poilsio dienos - lyg išbandymas

Nejau esame tokie nihilistai, sovietmečiu įpratę tik vilkti darbų jungą ir didžiuotis stachanovietišku produktyvumu, jog be svaiginančių orgijų nesugebame atsipalaiduoti? Ir po švenčių ne vienas jaučiamės nusivylę, pasiligoję, pervargę, o gal ir susirieję su namiškiais...

"Vakarų ekspresas" savo pokalbininkų tiesiai šviesiai paklausė - kaip praleisti tas penkias šventines dienas ir kaip tai darydavo mūsų protėviai?

Nedarykim iš šventės stabo
Vidas KARVELIS, psichologas

Nevertėtų švenčių paversti stabu ir jam atnašauti. Gal pasiduokim natūraliai poreikių bei nuotaikų tėkmei ir kaitai, nes tikros šventės neužsakysi, nenusipirksi.

Nežinau, kaip švęsti. Žinau tik, kaip viskas tikriausiai bus. Bus daug veiklos - važiuosim (nervinsimės), skubėsim (keiksimės), organizuosim (pyksim), dirbsim (iki išsekimo), tvarkysimės (visus labai nervinsim)...

Bus daug bendravimo - kalbėsim apie gyvenimą, keiksim valdžią, dalinsimės naujienomis apie pažįstamus ir artimuosius (vienus apšnekėsim, kitus apšmeišim), šnekučiuosimės apie vaikus (išdėsim į šuns dienas pedagogus ir tuos pačius "mylimuosius" vaikučius).

Bus daug poilsio - valgysim, kol užteks "Mezym Forte", gersim, kol valiosim pakelt stikliuką, spoksosim televizorių, kol pultelis atlaikys... Tai aš žinau. Tik nežinau, kaip gali būt kitaip.

Sako, kad šventė turi būti džiaugsmas, o jis ateina tada, kai keliauji ir patiri malonumą, o tavo bendrakeleiviai ir sutikti žmonės - taip pat. Kai ką nuveiki ir didžiuojiesi savo nuveiktu darbu. Kai kalbiesi apie gyvenimą - ir vis labiau norisi gyventi. Kai būni su artimaisiais, ir džiaugiesi, kad tave supa tokie nuostabūs žmonės. Kai valgydamas ir gerdamas džiaugiesi kiekvienu kąsniu, kuris tave stiprina, gurkšniu, kuris atgaivina. Stebi meną ar klausaisi muzikos, ir siela maitinasi...

Ką padaryt, kad tos penkios dienos ne apiplėštų mus, o praturtintų? Ne nuvargintų, o sustiprintų tolimesniems darbams? Ne supykdytų, o sutaikytų? Ne nutolintų, o priartintų. Nežinau. Gal jūs žinote?

Atminkime, jog tobulinti šventes, kaip ir savo charakterį, galime visą gyvenimą. Pradėdami nuo savęs: kuo daugiau taikos ir ramybės, pozityvių minčių yra mūsų gyvenime, tuo daugiau jų galime skleist aplinkiniams. Tai štai kaip viskas paprasta.

Pametėme tradicijų nuoseklumą
Valerija JANKŪNAITĖ, etnologė

Kalendorines šventes, kurios kelis kartus per metus įsiterpdavo į nenutrūkstantį darbymetį, mūsų protėviai švęsdavo šventai. Nes buvo savotiški tikėjimai; jeigu tu ką padarysi ne taip, pažeisi tam tikrus dalykus, tave ištiks tas ir anas. Laimė slypėjo tame, kad žmogus išvis sulaukė tos šventės dienos. Viską žmogus turėjo pasidaryti pats - aprėpti laukus, daržus ir gyvulius, bet ir pirkti nieko nereikėjo. Darbų ritmas, kūryba ir teikė harmonijos jausmą. Tokios nuostatos, atėjusios iš labai senų laikų, streso niekam nekėlė.

Dabar tos penkios švenčių dienos, mano manymu, šiuolaikinį bėgantį žmogų, ypač miestietį, labai išmuša ir vėžių. Visur turi būti saikas ir tvarka, o ta tvarka turi būt suplanuota.

Per penkias dienas mes galime susitaikyti su artimaisiais, kalbėtis ne telefonu ir gal atlikti žadėtus darbus. Rasti petį, ant kurio išsiverktume. Mes labai nutolę, ir vis dėlto aš galvoju, kad didžioji šventės paslaptis glūdi šeimoje; nesvarbu, ar ji didelė, ar tik iš dviejų žmonių. Jeigu išmintingai suplanuosime laiką, būsime kartu, įmanoma sukurti šventę, nelaukiant, kol ją surengs kiti. Pažvelkime į savo vidų: kažko seniai nemačiau, neiškalbėjau, ir kuo daugiau savųjų susitiksi, tuo didesnį palaikymą jausi. Jeigu žmogus sako, kad nenori, jog kas peržengtų jo "asmeninę ribą", draustinį, problema glūdi jame. Būkime kantrūs, atlaidūs suklupusiam, nesmerkime, skleiskime santarvę, ir pasijusime ne vieni šiam pasauly.

"Kas nemoka švęsti, tiems šventės prailgs"

Pasmalsavome, ką klaipėdiečiai veiks ilgąjį savaitgalį.

Vasilijus
Aš visą švenčių laiką dirbsiu, nes ir taip uždirbu be galo mažai. Man kol kas materialinės aplinkybės neleistų ilsėtis ir pramogauti. Tikiuosi, nepalūšiu. Šiaip manau, kad tokie ilgi laisvadieniai būtų puiku, jeigu Lietuvoje žmonės gerai uždirbtų, o aš taip jau nusiteikiau, kad man darbas - šventė.

Martynas
Dvyliktokams tokių švenčių tikrai nereikia, nes jų gi laukia egzaminai. Tai jos tik kelia įtampą, įvaro stresą, nes visgi mokslus krimsti geriau mokykloje, mokytojams padedant. Aš tai sportuoju, taigi eisiu žaisti krepšinį. Mama tą švenčių maratoną įveiks darydama tvarką namuose. Tėtis - dirbs. Gal ir rasim laiko pabūti kartu, bet anokios čia šventės...

Stasys
Žmonėms patinka šventės, bet darbdaviams - nelabai. Būna didelis krūvis, žmonės verčiami dirbti viršvalandžius prieš šventes. O kadangi mūsų valstybė dar nėra tokia turtinga, tai tos šventės - nuostolis ir jai. Tik svaigalų prekeiviams jos yra išganymas. Aš tai normaliai švęsiu: su žmona porai dienų išvažiuosiu į kaimą už 100 kilometrų, babūnėles aplankysim, susirinks visa giminė, bus smagu.

Edita
Aš dirbsiu per visas šventes, nes mūsų darbovietėje yra slankusis grafikas. O ar reikia tiek poilsio dienų, aš nežinau. Kitiems gal ir reikia - tiems, kurie gali sau leisti nuskrist į svečią šalį pasižvalgyt, patirt nebūtų įspūdžių, apsipirkti. O kiti triūs arba gal važiuos mamytes pasveikint, na, o dauguma - uliavos...

Dangutė
Mes tai vyksim į kaimą aplankyti giminaičių, paskui namuose būsim. Aš dirbu butų ūkyje, mes valom miestą, tai man klius tik keturios poilsio dienos. Švenčių, aišku, nebus per daug. Ko gero, parduotuvės dirbs, tik ne visi turės pinigėlių pasotinti dykaduoniaujančių per šventes ir dažniau šaldytuvą varstančių šeimynykščių. Kas nori, tas moka sau šventę pasidaryt ir praleist gerai laiką, o kas nemoka, tas neras, ką veikti, jeigu ir nebus tų išeiginių. Darys tai, ką įpratę daryt ir eilinę dieną - lėbaus ar nuobodžiaus.

Jevgenija
Aš dabar esu motinystės atostogose, tai man vis vien. Jeigu bus geras oras, tai su vyru ir draugais gal važiuosim kur į kaimą, sodybas. Kitą kartą tų švenčių būna per daug. Ir pinigų trūksta, ir entuziazmas išsenka. Juk per šventes žmonės stengiasi namuose pasitvarkyti, galima daug darbų nuveikti, tai ir pavargsta. O jeigu oras geras, tai nieko nėra geriau, kaip ištrūkti į gamtą.

Autorė Ivona Žiemytė. Publikuota laikraštyje Vakarų ekspresas 2008.05.

/ Informacijos šaltinis: www.ve.lt /