Kuršių mariose žudomi paukščiai šaukiasi pagalbos
Kuršių marios yra nepaprastai svarbus vandens telkinys migruojantiems, perintiems paukščiams, migruojančioms ir čia neršiančioms žuvims. Deja, daugybė paukščių čia kol kas žudoma, jų baidymas migracijos metu yra įteisintas įstatymais, o retų žuvų nerštavietės iki šiol neapsaugotos.
Bandymai marių naudojimą padaryti vertą civilizuotos šalies vardo – vadinami „žvejų nuvarymu nuo marių“, „gyventojų genocidu“. Nors kai kurių žuvų rūšių genocidas įvykdytas su kaupu, jau senokai čia nebesugausi nė vienos eršketinėms priskiriamo žuvies – sterlės. Grobuoniški žmogaus instinktai jas išnaikino amžiams. Sakytum, tai turėtų būti pamoka ir per stebuklą išlikusios vertingos mariose neršiančios žuvies – stambios Baltijos silkės – perpelės - nerštavietės turėtų būti saugomos kaip akies vyzdys.
Deja, lengviau pakalbėti, negu padaryti, žmonės iki šiol trokšta iš marių semti tiek, kiek geidžia, o kiekvienas apribojimas yra tarsi jų asmeninis įžeidimas. Nors nei sėja, nei pjauna, mariose jie nori jausti viešpačiais. Tiesą sakant, Lietuva čia nėra jokia išimtis, žmonės visur linkę ginti savo norus, o aplinkosauga visame pasaulyje palaikoma tik valstybės įsikišimo dėka. Mat verslinė žvejyba, tėra mažos grupės interesas, o gėda, kurią tenka patirti tarptautiniuose susitikimuose dėl necivilizuoto gamtos naudojimo, – jau visų. Todėl mariose numatyta įsteigti biosferos poligoną, kuriame būtų subalansuoti tiek žmonių, tiek gamtos poreikiai. Tai vadinama tvaria plėtra, kai gamtos naudojimas jos nesunaikina, o palieka tas pačias vertybes ir ateities kartoms.
Mariose migracijų metu kai kuriose vietose susikaupia toks skaičius vandens paukščių, kad žvejų laimikis būna dėžė paukščių – dėžė žuvies. Tad regis visiškai protinga būtų tose vietose tinklų nestatyti, kai sparnuočiai susispiečia. Kai asmeniškai kalbi su žvejais, jie ir patys norėtų, kad būtų parengti žemėlapiai su tokiomis vietomis ir mielai ten tinklo nemestų. Kai reikalas paviešinamas, šaukiama – „genocidas“. Tad kartais žmogus ir nesupranti, kas tuos žmones taip piktai „mausto“ ir įtikinėja, kad mariose bus uždrausta žvejyba. Juk ilgalaikėje perspektyvoje numatyti finansiniai mechanizmai skatinti žvejus pasitraukti iš verslo zonų, kur susikaupia itin daug migruojančių sparnuočių – neturėtų būti vadinamas nuvarymu nuo marių. Kaimuose taip pat rengiamos programos, kad žmonės užsiimtų alternatyviais verslais – pynimu, vaistažolių, prieskonių auginimu. Tad skatinimas mariose užsiimti vietoj žvejybos tinklais – rekreacinės žūklės organizavimu yra normali ir įprasta praktika pasaulyje. Be abejo, modernizuotose šalyse viskas vyksta lengviau, ten žmonės labilesni ir nesilaiko drebančiomis rankomis įsikibę neperspektyvių ir sveikatą alinančių verslų. Žvejams dažnai antrina vietos žiniasklaida, spaudoje itin negatyviai nušviečiamas gamtosauginis šalies interesas, neva dėl kelių erelių, gulbių ar kažkokių ten ančių nėra ko steigti biosferos poligono ir čia vėl, aišku, „Baškytė asmeninius įgeidžius tenkina“. Na, nemanau, kad ES direktyvos, kurios tiesiog jau teisiškai mus įpareigoja įtraukti marias į Natura 2000i>, kurios įpareigoja išsaugoti migruojančius paukščius, čia perinčius itin gausiai (bet tik čia) jūrinius erelius, yra esminis argumentas. Aš asmeniškai nenoriu kęsti tos gėdos, kurią, pavyzdžiui, dėl paukščių žudymo nuolatos patiria italai. Man neatrodo, kad marios yra žvejų nuosavybė, jos lygia dalimi priklauso ir kitiems piliečiams, žvejams mėgėjams, (beje, per tinklus neturintiems kur meškerę užmesti), paukščių mylėtojams, suinteresuotiems paukščių apsauga.
Ekologijos instituto prie Vilniaus universiteto mokslininkai jau parengė detalius marių planus, kuriuose aiškiai sužymėtos jautriausios vietos, kur neverta tinklo mesti, jei nenori po to painioti šimto ančių, kur ir kokiu metu negalima to daryti, nes ten neršia perpelės.
Ne visi žino, kad perpelės dar neseniai praėjusiame dešimtmetyje buvo laikomos kone išnykusia rūšimi. Matyt, besaikis sovietinis marių nuodijimas prie to buvo prisidėjęs labiau nei žvejyba (prieškariu jomis tręšdavo laukus), o dabar mokslininkai net leido jas žvejoti. Mat anksčiau jos buvo įrašytos į Raudonąją knygą ir net atsitiktinai pakliuvusias privalėjai paleisti, išmesti. Dabar neleidžiama tik jų specializuota žūklė, norima apsaugoti jų nerštavietes. Mano nuomone, tai nėra žvejų nuvarymas nuo marių, o europietiškų kultūros normų diegimas.
Normalu, regis, aiškiai sureglamentuoti plaukiojimą mariose tiek burlentėmis, tiek kateriais. Tiesiog išskirti rekreacines zonas sporto veiklai, kad chaotiškas siautimas mariose nežudytų paukščių. Mat šaltuoju metų laiku paukščius žudo ir jų baidymas. Sparnuočiai kelis kartus pakelti netenka daug energijos, nespėja jos papildyti ir žūva. Deja, čia jau vadinama plaukiotojų „genocidu“.
O gal tiesiog kažkam labai norisi žlugdyti gamtosaugos iniciatyvas, naikinti apribojimus, parkus ir, privatizavus gražiausias pakrantes, – paversti jas savo laukinio verslo Klondaiku? Tad tuo atveju būtu aiškiau, kam naudinga žmones kiršinti prieš Aplinkos ministeriją, įteigti jiems, kad žvejai bus nuvaromi nuo marių. Tuo atveju ir į piketus, organizuojamus abejotinos reputacijos asmenų, daugiau „galvų“ susirenka. Kita vertus, tikrai apmaudu, kad marių žvejai nepriskiriami prie priekrantės žvejų, ir jiems negalima skirti solidžių ES kompensacijų už pasitraukimą iš verslo gamtosaugiškai svarbiose teritorijose. Šioje vietoje biurokratijai dar yra ką nuveikti, o socialiai ir taip pažeidžiami žmonės neturėtų kentėti.
O kas atsižvelgs į tūkstantinės žvejų mėgėjų interesus, kurie nekenkdami gamtai nori mariose leisti laisvalaikį? Negi žvejai verslininkai prieš juos turi kokį tai prigimtinį pranašumą ar prigimtinę teisę į marių lobius? Šalies ekonomikai mėgėjiška žūklė daug naudingesnė ir sukuria daugiau darbo vietų negu žvejyba tinklais. Matyt, gamtos atžvilgiu vertingiausių šalies vietovių gyventojai vis dėlto turės įsisamoninti, kad vandenys, miškai nėra vien jų asmeninė nuosavybė ir priklauso visiems šalies piliečiams. Tad derybose dėl apribojimų reikėtų vartoti ne isteriškų tonacijų argumentus „genocidas“, „nuvarymas nuo marių“, o argumentuotai dalyvauti derybose, derėtis dėl kompensacijų, ieškoti bendrų sprendimo būdų. Viskas įmanoma, kai bendraujama be priešiškumo, išankstinių nuostatų, su geranoriška kūrybiškumo dvasia.
Skaitytojus skatinu siųsti palaikančius Kuršių marių poligono steigimo idėją Seimo Gamtos apsaugos komitetui, Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai, taip prisidėsite prie migruojančių paukščių apsaugos, bei padėsite savo šaliai tapti kultūringesnei. Dabar tarsi girdimas tik vienos pusės balsas.
P.S. Apie tai, kad medžiotojai čia negalės vykdyti migruojančių skrajūnų „genocido“, manau, neverta ir rašyti, tai supranta visi bent kiek kultūros turintys žmonės.
Autorius Erlandas Paplauskis.
/ Informacijos šaltinis: www.aplinkosauga.lt /
Bandymai marių naudojimą padaryti vertą civilizuotos šalies vardo – vadinami „žvejų nuvarymu nuo marių“, „gyventojų genocidu“. Nors kai kurių žuvų rūšių genocidas įvykdytas su kaupu, jau senokai čia nebesugausi nė vienos eršketinėms priskiriamo žuvies – sterlės. Grobuoniški žmogaus instinktai jas išnaikino amžiams. Sakytum, tai turėtų būti pamoka ir per stebuklą išlikusios vertingos mariose neršiančios žuvies – stambios Baltijos silkės – perpelės - nerštavietės turėtų būti saugomos kaip akies vyzdys.
Deja, lengviau pakalbėti, negu padaryti, žmonės iki šiol trokšta iš marių semti tiek, kiek geidžia, o kiekvienas apribojimas yra tarsi jų asmeninis įžeidimas. Nors nei sėja, nei pjauna, mariose jie nori jausti viešpačiais. Tiesą sakant, Lietuva čia nėra jokia išimtis, žmonės visur linkę ginti savo norus, o aplinkosauga visame pasaulyje palaikoma tik valstybės įsikišimo dėka. Mat verslinė žvejyba, tėra mažos grupės interesas, o gėda, kurią tenka patirti tarptautiniuose susitikimuose dėl necivilizuoto gamtos naudojimo, – jau visų. Todėl mariose numatyta įsteigti biosferos poligoną, kuriame būtų subalansuoti tiek žmonių, tiek gamtos poreikiai. Tai vadinama tvaria plėtra, kai gamtos naudojimas jos nesunaikina, o palieka tas pačias vertybes ir ateities kartoms.
Mariose migracijų metu kai kuriose vietose susikaupia toks skaičius vandens paukščių, kad žvejų laimikis būna dėžė paukščių – dėžė žuvies. Tad regis visiškai protinga būtų tose vietose tinklų nestatyti, kai sparnuočiai susispiečia. Kai asmeniškai kalbi su žvejais, jie ir patys norėtų, kad būtų parengti žemėlapiai su tokiomis vietomis ir mielai ten tinklo nemestų. Kai reikalas paviešinamas, šaukiama – „genocidas“. Tad kartais žmogus ir nesupranti, kas tuos žmones taip piktai „mausto“ ir įtikinėja, kad mariose bus uždrausta žvejyba. Juk ilgalaikėje perspektyvoje numatyti finansiniai mechanizmai skatinti žvejus pasitraukti iš verslo zonų, kur susikaupia itin daug migruojančių sparnuočių – neturėtų būti vadinamas nuvarymu nuo marių. Kaimuose taip pat rengiamos programos, kad žmonės užsiimtų alternatyviais verslais – pynimu, vaistažolių, prieskonių auginimu. Tad skatinimas mariose užsiimti vietoj žvejybos tinklais – rekreacinės žūklės organizavimu yra normali ir įprasta praktika pasaulyje. Be abejo, modernizuotose šalyse viskas vyksta lengviau, ten žmonės labilesni ir nesilaiko drebančiomis rankomis įsikibę neperspektyvių ir sveikatą alinančių verslų. Žvejams dažnai antrina vietos žiniasklaida, spaudoje itin negatyviai nušviečiamas gamtosauginis šalies interesas, neva dėl kelių erelių, gulbių ar kažkokių ten ančių nėra ko steigti biosferos poligono ir čia vėl, aišku, „Baškytė asmeninius įgeidžius tenkina“. Na, nemanau, kad ES direktyvos, kurios tiesiog jau teisiškai mus įpareigoja įtraukti marias į Natura 2000i>, kurios įpareigoja išsaugoti migruojančius paukščius, čia perinčius itin gausiai (bet tik čia) jūrinius erelius, yra esminis argumentas. Aš asmeniškai nenoriu kęsti tos gėdos, kurią, pavyzdžiui, dėl paukščių žudymo nuolatos patiria italai. Man neatrodo, kad marios yra žvejų nuosavybė, jos lygia dalimi priklauso ir kitiems piliečiams, žvejams mėgėjams, (beje, per tinklus neturintiems kur meškerę užmesti), paukščių mylėtojams, suinteresuotiems paukščių apsauga.
Ekologijos instituto prie Vilniaus universiteto mokslininkai jau parengė detalius marių planus, kuriuose aiškiai sužymėtos jautriausios vietos, kur neverta tinklo mesti, jei nenori po to painioti šimto ančių, kur ir kokiu metu negalima to daryti, nes ten neršia perpelės.
Ne visi žino, kad perpelės dar neseniai praėjusiame dešimtmetyje buvo laikomos kone išnykusia rūšimi. Matyt, besaikis sovietinis marių nuodijimas prie to buvo prisidėjęs labiau nei žvejyba (prieškariu jomis tręšdavo laukus), o dabar mokslininkai net leido jas žvejoti. Mat anksčiau jos buvo įrašytos į Raudonąją knygą ir net atsitiktinai pakliuvusias privalėjai paleisti, išmesti. Dabar neleidžiama tik jų specializuota žūklė, norima apsaugoti jų nerštavietes. Mano nuomone, tai nėra žvejų nuvarymas nuo marių, o europietiškų kultūros normų diegimas.
Normalu, regis, aiškiai sureglamentuoti plaukiojimą mariose tiek burlentėmis, tiek kateriais. Tiesiog išskirti rekreacines zonas sporto veiklai, kad chaotiškas siautimas mariose nežudytų paukščių. Mat šaltuoju metų laiku paukščius žudo ir jų baidymas. Sparnuočiai kelis kartus pakelti netenka daug energijos, nespėja jos papildyti ir žūva. Deja, čia jau vadinama plaukiotojų „genocidu“.
O gal tiesiog kažkam labai norisi žlugdyti gamtosaugos iniciatyvas, naikinti apribojimus, parkus ir, privatizavus gražiausias pakrantes, – paversti jas savo laukinio verslo Klondaiku? Tad tuo atveju būtu aiškiau, kam naudinga žmones kiršinti prieš Aplinkos ministeriją, įteigti jiems, kad žvejai bus nuvaromi nuo marių. Tuo atveju ir į piketus, organizuojamus abejotinos reputacijos asmenų, daugiau „galvų“ susirenka. Kita vertus, tikrai apmaudu, kad marių žvejai nepriskiriami prie priekrantės žvejų, ir jiems negalima skirti solidžių ES kompensacijų už pasitraukimą iš verslo gamtosaugiškai svarbiose teritorijose. Šioje vietoje biurokratijai dar yra ką nuveikti, o socialiai ir taip pažeidžiami žmonės neturėtų kentėti.
O kas atsižvelgs į tūkstantinės žvejų mėgėjų interesus, kurie nekenkdami gamtai nori mariose leisti laisvalaikį? Negi žvejai verslininkai prieš juos turi kokį tai prigimtinį pranašumą ar prigimtinę teisę į marių lobius? Šalies ekonomikai mėgėjiška žūklė daug naudingesnė ir sukuria daugiau darbo vietų negu žvejyba tinklais. Matyt, gamtos atžvilgiu vertingiausių šalies vietovių gyventojai vis dėlto turės įsisamoninti, kad vandenys, miškai nėra vien jų asmeninė nuosavybė ir priklauso visiems šalies piliečiams. Tad derybose dėl apribojimų reikėtų vartoti ne isteriškų tonacijų argumentus „genocidas“, „nuvarymas nuo marių“, o argumentuotai dalyvauti derybose, derėtis dėl kompensacijų, ieškoti bendrų sprendimo būdų. Viskas įmanoma, kai bendraujama be priešiškumo, išankstinių nuostatų, su geranoriška kūrybiškumo dvasia.
Skaitytojus skatinu siųsti palaikančius Kuršių marių poligono steigimo idėją Seimo Gamtos apsaugos komitetui, Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai, taip prisidėsite prie migruojančių paukščių apsaugos, bei padėsite savo šaliai tapti kultūringesnei. Dabar tarsi girdimas tik vienos pusės balsas.
P.S. Apie tai, kad medžiotojai čia negalės vykdyti migruojančių skrajūnų „genocido“, manau, neverta ir rašyti, tai supranta visi bent kiek kultūros turintys žmonės.
Autorius Erlandas Paplauskis.
/ Informacijos šaltinis: www.aplinkosauga.lt /