Raganų burtai Šatrijos papėdėje
2007-11-20 dienraštyje 15min išspausdintas straipsnis. (Turistas.lt skiltis)
Autorė Giedrė Staškienė
Šatrijos piliakalnis - viena aukščiausių Žemaitijos kalvų, išsidėsčiusi už kelių kilometrų į pietryčius nuo Luokės. Kalno aukštis – 228 m. virš jūros lygio.
Žmonės pasakoja, kad jau nuo senų laikų ant Šatrijos renkasi visos Žemaitijos raganos. Nenustebkite jei kurią naktį ant kalno išvysite didžiulį liepsnojantį laužą ir aplink jį šokančias raganaites. Net pati Šatrija atsiradusi ne be jų pagalbos.
Esą jos kažkada net apipylusios žemėmis kalno vietoje stovėjusią bažnyčią. Taip atsiradęs kalnas, o bažnyčiai ėmus pūti, jo viršus įlinkęs. Įdomu, kiek padavimai apie raganaites yra tikri, tačiau kalno papėdėje ir iki šiol auga daug įvairių vaistingų žolynų, kuriuos nuo ligų kaimo žiniuonės ruošdavo.
Poetas E.Mieželaitis sakęs, kad Šatrija - „ne pats aukščiausias žemėje – yra ir aukštesnių, bet nuo šito kalno gali apžvelgti labai tolimus mūsų pačių gintarinius akiračius“. Nuo Šatrijos net plika akimi įžiūrimas Medvėgalis, kiek arčiau esantys kiti Žemaitijos milžinai: Girgždūtė, Moteraitis, Sprūdė. Taip pat matyti balti Telšių katedros, buvusios kunigų seminarijos bokštai. Įkvėpti Šatrijos grožio, savo kūrybą jai skyrė ir kiti lietuvių menininkai - A. Žmuidzinavičius, Maironis, K. Bradūnas, M. K. Čiurlionis. Rašytoja M. Pečkauskaitė net pasirinko Šatrijos Raganos slapyvardį.
Šatrija apipinta padavimais, sena kaip Žemaičių žemė. Vietiniai pasakoja, kad kažkada per kalvotąją Žemaitiją pėdinęs milžinas prisipylęs pilnas kišenes žemių. Pavargęs prigulė pailsėti ir užmigo. Kur buvusios kur nebuvusius prisistačiusios pelės, kurios sermėgos kišenes pragraužė beieškodamos skanėstų. Prabudęs milžinas įsiutęs ir sušukęs: ,,Ak jūs nenaudėlės, kaip duosiu su šatra!". Bet pelių jau nė kvapo. Tačiau Šatrijos pavadinimas taip ir prilipęs.
Šatrija turtinga ir istoriniu - archeologiniu paveldu. Apie tai liudija archeologiniai radiniai: degintiniai kapai, laidojimo urnos, ašariniai puodeliai, dubeniuoti akmenys, gintaro ir stiklo papuošalai, akmens kirvukai. Esą kalvos viršuje yra stovėjusi medinė pilis, o pašlaitėje žmonės gyveno jau nuo II a. pr.Kr. Manoma, čia buvus vieno svarbiausių senojo lietuvių tikėjimo centrų, sunaikintų įvedus Žemaitijoje krikščionybę. Šiandien ant kalno stovintis didelis medinis kryžius, siunčia Dievo palaiminimą aplinkinių kaimų - Luokės, Viekšnalių, Upynos, Gaulėnų, Užvenčio gyventojams. Tačiau iki šiol Šatrija skleidžia nesuprantamai keistą gyvybinę energiją, o jos viršūnėje tyliai plevena pagoniška dvasia.
Autorė Giedrė Staškienė
Šatrijos piliakalnis - viena aukščiausių Žemaitijos kalvų, išsidėsčiusi už kelių kilometrų į pietryčius nuo Luokės. Kalno aukštis – 228 m. virš jūros lygio.
Žmonės pasakoja, kad jau nuo senų laikų ant Šatrijos renkasi visos Žemaitijos raganos. Nenustebkite jei kurią naktį ant kalno išvysite didžiulį liepsnojantį laužą ir aplink jį šokančias raganaites. Net pati Šatrija atsiradusi ne be jų pagalbos.
Esą jos kažkada net apipylusios žemėmis kalno vietoje stovėjusią bažnyčią. Taip atsiradęs kalnas, o bažnyčiai ėmus pūti, jo viršus įlinkęs. Įdomu, kiek padavimai apie raganaites yra tikri, tačiau kalno papėdėje ir iki šiol auga daug įvairių vaistingų žolynų, kuriuos nuo ligų kaimo žiniuonės ruošdavo.
Poetas E.Mieželaitis sakęs, kad Šatrija - „ne pats aukščiausias žemėje – yra ir aukštesnių, bet nuo šito kalno gali apžvelgti labai tolimus mūsų pačių gintarinius akiračius“. Nuo Šatrijos net plika akimi įžiūrimas Medvėgalis, kiek arčiau esantys kiti Žemaitijos milžinai: Girgždūtė, Moteraitis, Sprūdė. Taip pat matyti balti Telšių katedros, buvusios kunigų seminarijos bokštai. Įkvėpti Šatrijos grožio, savo kūrybą jai skyrė ir kiti lietuvių menininkai - A. Žmuidzinavičius, Maironis, K. Bradūnas, M. K. Čiurlionis. Rašytoja M. Pečkauskaitė net pasirinko Šatrijos Raganos slapyvardį.
Šatrija apipinta padavimais, sena kaip Žemaičių žemė. Vietiniai pasakoja, kad kažkada per kalvotąją Žemaitiją pėdinęs milžinas prisipylęs pilnas kišenes žemių. Pavargęs prigulė pailsėti ir užmigo. Kur buvusios kur nebuvusius prisistačiusios pelės, kurios sermėgos kišenes pragraužė beieškodamos skanėstų. Prabudęs milžinas įsiutęs ir sušukęs: ,,Ak jūs nenaudėlės, kaip duosiu su šatra!". Bet pelių jau nė kvapo. Tačiau Šatrijos pavadinimas taip ir prilipęs.
Šatrija turtinga ir istoriniu - archeologiniu paveldu. Apie tai liudija archeologiniai radiniai: degintiniai kapai, laidojimo urnos, ašariniai puodeliai, dubeniuoti akmenys, gintaro ir stiklo papuošalai, akmens kirvukai. Esą kalvos viršuje yra stovėjusi medinė pilis, o pašlaitėje žmonės gyveno jau nuo II a. pr.Kr. Manoma, čia buvus vieno svarbiausių senojo lietuvių tikėjimo centrų, sunaikintų įvedus Žemaitijoje krikščionybę. Šiandien ant kalno stovintis didelis medinis kryžius, siunčia Dievo palaiminimą aplinkinių kaimų - Luokės, Viekšnalių, Upynos, Gaulėnų, Užvenčio gyventojams. Tačiau iki šiol Šatrija skleidžia nesuprantamai keistą gyvybinę energiją, o jos viršūnėje tyliai plevena pagoniška dvasia.