Gamtos kampelis Šiaulių centre
2008.10.14 dienraštyje 15min išspausdintas straipsnis (Turistas.lt skiltis)
Autorė Giedrė Staškienė
Nedaug Lietuvos miestų gyventojų gali pasigirti galimybe vasarą pasipliuškenti gaiviame ežero vandenyje, o žiemą su vėjeliu pračiuožti lygiu it stiklas paviršiumi net neišvažiuodami iš miesto centro. Čia pasisekė Šiauliams. Daug metų šiauliečiai, prijaučiantys stovyklavimui gamtoje, liūdėjo, kad 1 km nuo miesto centro telkšantis 56,2 ha ploto Talšos ežeras tarp Šaulių kalnelio ir Lepšių kalvos viliojo ne smėlėtais krantais ir skaidriu vandeniu, bet meldais apaugusiomis pakrantėmis ir toli gražu ne pačiu skaniausiu aromatu sklindančiu dar per kilometrą nuo ežero. Reikia tik dėkoti iniciatoriams, kurie ryžosi šią gamtos dovaną išgelbėti ir išsaugoti ateities kartoms.
Įdomi ir vingiuota šio ežero istorija. Jis nuo seno buvo vadinamas Talšos vardu nuo žodžio telžti (liet. sroventi, šlapinti), o ne nuo telkšoti. Matyt dėl to, kad maždaug iki 1780 m. Talšos, Ginkūnų ir jau užžėlęs Vinkšnos ežeras sudarė vieną masyvą, kurį vandenimis maitino iš Rėkyvos ežero ištekanti Kulpė ir iš Verdulių pelkių plūstanti Rūdė.
Ežeras ilgą laiką atliko svarbią gynybinę funkciją. Kovų su kalavijuočiais laikais per jį iš Šaulių kalnelio buvo nutiesta kūlgrinda į rytinį krantą. XVII a. švedų kareiviai apiplėšė ir padegė Šiaulių bažnyčią. Prisiplėšę bažnyčios turto jie patraukė ledu per Talšos ežerą. Ledas neatlaikė - įlūžo. Tada, pasak legendos, čia nuskendo šešiolika švedų armotų. Kita legenda byloja, kad Talšos ežere švedai paskandino dvi statines aukso.
Buvimas miesto centre savo laiku Talšos ežerui daugiau pakenkė nei padėjo. XVIII a. Šiauliuose sparčiai ėmus vystytis pramonei, užtvenkus Kulpės upelį buvo pastatytas vandens malūnas ir manufaktūra, Gubernijos alaus darykla ir dvaras. Po 30 m. vandens malūno užtvankai, matyt, suirus, ežerai pradėjo sekti. Nutiesus plentą Ryga-Tilžė nuo masyvo buvo atskirtas Talšos brolis – Vinkšnos ežeras, o nauja geležinkelio linija perkirto natūralias Kulpės ir Rūdės vagas. XIX a. pab. prie Talšos įsikūrė Ch. Frenkelio odų fabrikas, o į Talšą sutekėdavo ne tik odos gamybos ir greta esančio Kalniuko rajono atliekos, bet ir nevalyta Šiaulių miesto lietaus kanalizacija. Nenuostabu, kad dar 1976m. gamtos įvairove prilygęs rezervato statusą turinčiam Žuvinto ežerui, kur buvo galima stebėti 44 paukščių rūšis, su mintimi steigti Ginkūnų ornitologinį draustinį, Talša greitai buvo suspausta miesto gniaužtų ir antrą kartą atgimė tik po beveik 30 metų, kad ir vėl džiugintų aplinkinius.
Šiandien aplinkinius jau džiugina sutvarkytos ežero pakrantės, kuriose tiek šiltuoju, tiek šaltuoju metu laiku galima sutikti ir seną, ir jauną. Ežeras valytas ir tam, kad pritaikyti jį tarptautinio lygio irklavimo varžybų rengimui.