Į Panemunę vilioja mokykliniai prisiminimai

Straipsnis publikuotas savaitraštyje „Panorama“  2006 m. Rugpjūčio 5-11 d. numeryje

 
            Nuo Lietuvos pajūrio kamšačių pavargusius poilsiautojus vis dažniau vilioja Panemunė. Vingiuotas kelias, prasidedantis Kauno prieigose, veda pro vaizdingas senutėlio Nemuno pakrantes, šimtmečius menančias pilis, prašmatnius dvarelius ir santūrią ramybę saugančius parkus.

 

Sustojusi istorija

           Panemunė džiugina lėta ramybe, tarsi sustingusia istorija ir vaikystę primenančiais vaizdais. Juk būtent čia vedė daugelio mokyklinių ekskursijų keliai. Šiandien Panemunė tokia pati, kaip ir prieš daugelį metų, ir tuo pačiu – kitokia. Vaizdingos pilys, ūksmingi parkai, Nemuno terasose nusidriekę miesteliai išsaugojo laikui nepavaldų grožį ir vis labiau dabinasi , laukdami užsienio turistų ar tėviškės nebepažįstančių tautiečių. Panemunė atgimsta.

           Pasižvalgyti po vaizdingą Nemuno pakrantę išsiruošėme ir mes. Atsiprašę senutėlio Nemuno, kad šį kartą išžvalgysime tik trumpą jo pakrantės atkarpą nuo Kauno iki Jurbarko, vėlyvą rytą leidomės į kelią.

          Pirmas miestelis, pasitikęs nuostabiais vaizdais, buvo Vilkija. Šis miestukas ant stataus Nemuno kranto traukia savo jaukumu. Mediniai nameliai, lyg sutūpę apie centrinę gatvę, kviečia sustoti, atsipūsti ir bent kartelį žvilgtelėti į Nemuno vingį.

           Vilkija – ne turistinis miestukas, tačiau kiekvienas, keliaudamas dešiniuoju Nemuno krantu, stabtelėja ir čia. Todėl mažytės apžvalgos aikštelės, įrengtos šalia centrinės Vilkijos gatvės, iš kurių galima apžvelgti aukštą Nemuno krantą, nebūna tuščios. Savaitgalį norintieji pasižvalgyti iš aikštelių dažnai turi net eilėse luktelėti.

           Apsižvalgome ir mašinų stovėjimo aikštelėje: šalia garsiai čiauška lenkų šeimynėlė, tolėliau stabtelėja automobilis iš Nyderlandų, limonadą geria gausi šeima iš Vilniaus. Keliautojams Panemunė įdomi.

 
Kopimas su kliūtimi

             Neužtrukę Vilkijoje, kartu su kitais keliautojais patraukiame tolyn palei Nemuną. Kita privaloma keliaujančių Panemune stotelė - Seredžius. Mažas miestukas, įsikūręs Nemuno ir Dubysos santakoje, strategiškai patogioje vietoje, senovėje  sulaukė daugybės kryžiuočių antpuolių. Šiuos žygius mena aukštas Seredžiaus piliakalnis, kitaip vadinamas Palemono kalnu – nuo jo viršūnės matosi Nemuno vingiai.

          Turistai, stabtelėję Seredžiuje, sunkiai ropoja į Palemono kalno viršūnę, atsargesni trypčioja apačioje. Kalnas aukštas, status, laipteliai išklibę, todėl neatsargiai pastačius koją galima ir nusiristi.  Vyresnio amžiaus keliautojai vengia šios statumos, todėl tik žvilgtelėja į piliakalnį ir traukia toliau.

          Pakalbinę gausiu būriu į kalną kopiančius turistus, sužinojome, kad jie keliauja nuo Jurbarko ir tai – priešpaskutinis jų sustojimas. „Aš gimiau šiose apylinkėse, todėl man čia labai gražu. Atsivežiau draugus ir giminaičius aprodyti kraštą. Puikiai praleidome dieną“, - pasakojo pusamžis vyras, su smagia draugų kompanija besiropščiantis į Palemono kalną.

          Nusikabarojus žemyn nuotaiką sugadina šiukšlių krūva šalia informacijos stendo. Supranti, kad šio bei to mums Lietuvoje vis trūksta.

          Seredžiaus parduotuvės, stovinčios priešais Palemono kalną, darbuotojos tvirtino savaitgaliais sulaukiančios itin daug turistų. „Mokslo metų pabaigoje per dieną atvažiuodavo apie 10 moksleivių pilnų autobusų. Tiesa, jie čia neužtrukdavo, praleisdavo 15-20 minučių ir traukdavo toliau“, - tikino pardavėja Daiva.

 
Belvederis turistus baugina

          Traukiame ir mes. Vos už pusės kilometro stūkso Belvederio dvaras. Šį italų architekto kūrinį daugelis turistų aplenkia, nes dvaras apleistas, žioji langų ir durų kiaurymės. Dvarą juosiantis parkas išgyvena kur kas geresnius laikus nei įstabūs rūmai. Popietės atokaitoje tingiai besišildantys katinai ir žolę rupšnojančios ožkos išduoda, kad parkas gyvas.

         Šalia rūmų prisiglaudęs ūkinis pastatas skamba nuo balsų. Čia gyvena net kelios šeimos. Dvaro gyventojai tvirtino, kad turistų     užsuka kasdien, tačiau nusivylę istorinio paminklo išvaizda net neišlipa iš automobilių. „Turistus vilioja informaciniai lankstinukai, kuriuose labai gražiai aprašyta dvaro sodyba. Iš tikrųjų ji atrodo niūriai, todėl dažnas keliautojas net nesivargina išlipti iš automobilio“, - dalijosi mintimis dvaro senbuvis Algimantas.

          Palikę savininkų neprižiūrimą Belvederio dvarą, už kelių minučių jau vaikštinėjome Veliuonoje. Šis miestelis pretenduoja pelnyti gražiausio Panemunės miestuko vardą. Aukštame Nemuno krante stūksantis miestelis didžiuojasi piliakalniais, Vytauto laikus menančia bažnyčia ir unikaliu mediniu dvareliu. Veliuonoje namai stovi dviem pakopomis: vieni – ant aukšto skardžio, kiti – apačioje šalia kelio.

         Apie garsią Veliuonos praeitį byloja aukšti piliakalniai. Nemuno ir Veliuonėlės santakoje vienas šalia kito dunkso Gedimino kapo ir Pilies kalnai. Tikima, kad Gedimino kapo kalne palaidotas pats didysis kunigaikštis, kritęs kovoje su kryžiuočiais prie Nemuno.

           Aplankę unikalų medinį dvarelį, pasijuntame lyg senuose romanuose: dvaras, parkas, saulės atokaita ir sustingęs laikas. Ramybės ieškantys gyventojai drąsiai gali traukti čia.

            Ramybe alsuoja ne tik parkai, bet ir niekur neskubantys Veliuonos gyventojai. Gatvėje keliautojus sustabdęs Veliuonos bažnyčios prižiūrėtojas draugiškai kviečia ekskursijon į bažnyčios bokštą. Pasak jo, nuo bokšto matosi visa Lietuva.

           Veliuonoje sutikti keliautojai tvirtino važiuojantys šiuo keliu, nes trokšta prisiminti vaikystės įspūdžius ir jau savo vaikams parodyti Panemunės grožį. „Keliaujame iš Vilniaus, važiuosime iki pat Rusnės. Ši kelio atkarpa labai graži. Vaikams įdomu pamatyti pilis, mums smagu prisiminti mokyklines keliones“, - atviravo trijų vaikų tėvas Rimantas.

            

Nenušlifuotos istorijos mėgėjams.

           Vos už kelių  kilometrų nuo Veliuonos boluoja Raudonės pilies mūrai. Renesansinės pilies bokštai iš tolo moja keliautojams, kviesdami stabtelėti ir pasigrožėti retai Lietuvoje pasitaikančiu vaizdu. Dabar Raudonės pilyje įsikūrusi mokykla. Gal būt todėl pilis itin gražiai sutvarkyta, kruopščiai sutvarkytas parkas. Pilies bokštas atviras turistams, vasarą jis sulaukia didelio susidomėjimo.

         Mokyklos darbuotoja, pardavinėjanti 50 centų kainuojančius bilietėlius į bokštą, prasitarė, kad daugiausia lankytojų sulaukia pavasarį. Tuomet nusidriekia moksleivių, norinčių patekti į bokštą, eilė.

         Paskutinis ir bene įspūdingiausias mūsų kelionės taškas – Panemunės pilis, dar vadinama Gelgaudų, Vytėnų pilimi. Šiek tiek apirusi, tačiau didingus bokštus išsaugojusi XVI amžių menanti pilis it magnetas traukia turistus. Panemunės pilis, šiuo metu priklausanti Vilniaus dailės akademijai, po savo skliautais glaudžia studentų bei akademijos dėstytojų darbus.

          Apgriuvę pilies mūrai, paslaptingi skliautai ir nuteistųjų kančias menantis karcerio rūsys vilioja keliauninkus, nemėgstančius išpuoselėtos istorijos. „Žavimės pilimi, parku. Patinka, kad ši pilis dar nerestauruota, juntama dvasia, autentika“, - įspūdžiais dalijosi Jurgita ir Darius, atkeliavę iš Utenos.

       „Pilis po truputį atgimsta. Šiais metais pradėjome leisti turistus į bokštą, rengti parodas. Vėliau planuojama Panemunės pilį restauruoti, įrengti viešbutį, restoraną“, - sakė pilį prižiūrinti moteris.

         Kelionė po Panemunės pilis truko visą dieną, įspūdžių užteks visam mėnesiui. Vis dėlto važiuodami pasigedome daugiau informacijos apie istorinius objektus, gąsdino šiukšlių krūvos, trūko kavinių, kuriose būtų galima sustoti, atsipūsti, ilgėliau pasigėrėti puikiais vaizdais. 

-------------------------

Jūratė Važgauskaitė

/Informacijos šaltinis savaitraštis „Panorama“/