Turistinės kelionės (I dalis)

Birutės Malaškevičiūtės ir Giedriaus Bernatavičiaus straipsnių ciklas dalimis publikuotas Dainavos krašto laikraštyje “Dainavos žodis”.

I straipsnis publikuotas rugpjūčio 5 d. numeryje.

Kelis šeštadienius, nenutolstant nuo istorinių temų, savo rašinius skirsime aktyvaus poilsio mėgėjams: žygeiviams, dviratininkams, baidarininkams arba mėgėjams plaukti plaustu. Šį kartą - apie dviratininkus.

Kelionės kryptys
Planuojant kelionę dviračiu, reikia pastudijuoti būsimos kelionės maršrutą: nepatingėti atsiversti žemėlapį ir pažiūrėti, ar nėra lankytinų istorinių, kultūrinių, gamtinių ar kitų objektų. Kelionės tikslą galima pasiekti ir ne pačiu tiesiausiu keliu, bet, šiek kiek nukrypti į šoną, daugiau pamatyi ir sužinosi. Svarbiausia, nusiteikti kelionei dviračiu.
Nukeliauti į Simną galima mažiausiai dviem keliais. Pirmas — važiuoti plentu Alytus-Simnas, aplankant žymiąją Kurnėnų mokyklą, Balkūnuose esantį dailininko Antano Žmuidzinavičiaus muziejų, už kelių kilometrų nuo jo esantį Dapkiškės dvarą, kuriame gimė 1831 metų sukilimo dalyvis Simonas Konarskis, tada Mergalaukio link ir — į Simną. Šiuo keliu važiuojant reikia nepamiršti atsargumo — Kalvarijos kryptimi, Lenkijos pasienio link važiuoja daug krovininių automobilių. Į Simną galima vykti ir kitu keliu: pro Užubalius, Ūdriją, iš kurios kilęs žymus dailininkas Vytautas Kazimieras Jonynas (1907-1997), beveik visą gyvenimą gyvenęs JAV. Ūdrijoje dar galima pamatyti Švč. Jėzaus Širdies bažnyčią, statytą 1923-1934 metais. Važiuodami pro Krokialaukį nepatingėkite sustoti prie čia esančios Kristaus Atsimainymo bažnyčios. Ją apeikite, ir jei būsite atidūs, ant akmens prie bažnyčios pamatų rasite datą, kada sumanyta bažnyčią statyti. Ją 1899 metais konsekravo vyskupas Antanas Baranauskas, žymios poemos „Anykščių šilelis“ autorius. Toliau — į Verebiejus. Užsukant į Žuvinto biosferos rezervato administracinį pastatą, kur yra muziejus, ir pro Ąžuolinių gyvenvietę, kur pamatysite Bambininkų piliakalnį ir vienintelį Alytaus rajone išlikusį, tačiau ardomą laiko ir žmonių vėjo malūną, pasieksite Simną. Šiame maršrute vieškelio nepasitaikys — kelias bus puikus, o krovininių automobilių sutiksite mažai.
Tad, renkantis kelionės maršrutą, reikėtų savęs paklausti: ką aš noriu pamatyti, pavartyti enciklopedijas, turistinius žinynus, užsukti į turizmo informacijos centrą (TIC). Kai sukaupta pakankamai informacijos, žinomas kelionės maršrutas — galima ir vykti.

Kelionės užsienin
Į užsienį galima keliauti ir dviračiu, tačiau Lietuvoje, kitaip nei kitose Europos šalyse, tai dar nėra populiaru. Teko sutikti vokiečių turistų porą, kurie Lietuvoje keliavo dviračiu, Šeštokuose įsėdo į traukinį ir, išlipę Suvalkuose, tęsė kelionę Lenkija, kur prie jų prisijungė daugiau draugų. Lenkija tarp vokiečių turistų-dviratininkų yra tikrai populiari. Lietuviai šiuo būdu su kaimynine valstybe taip pat gali susipažinti. Toli į Lenkijos gilumą galima ir nevykti, o pakeliauti po taip vadinamas „lietuviškas žemes“: Seinus, Beržininką, Žagarius, Punską, Trakiškius, Smalėnus ir t.t. — čia tikrai yra ką pažiūrėti. Galimi bent du šios kelionės būdai. Vienas iš jų — visur vykti dviračiu, pasikliaunant tik savomis jėgomis. Kitas — dalį maršruto važiuoti traukiniu. Taip galima iš Šeštokų nuvykti į Suvalkus ar dar toliau. Aplankyti įvairias vietoves galima grįžtant į Lietuvą. Beje, traukiniu galima vežtis neišardytą dviratį. Mokestis už tai Lietuvos teritorijoje — 2 litai, o Lenkijoje iki Suvalkų teks sumokėti 4,5 zloto (apie 4 litus). Jei susigundytumėte dviračiu aplankyti kaimyninę Lenkiją ir pasinaudoti geležinkelio teikiamomomis paslaugomis, žinokite, jog iš Šeštokų į Varšuvą vasarą traukiniai kursuoja kasdien, tikslesnę informaciją sužinosite stotyje.

Vienam ar su kompanija?
Organizuojant kelionę kyla klausimas — kiek žmonių vyks. Vienas, du, trys, dešimt ar dar didesnė grupė. Nuo grupės dydžio, norų, fizinių pajėgumų priklausys kelionės tempas, atstumas, lankytini objektai. Gerai pažįstama kompanija gali įveikti didelius atstumus. Didelėje, kai jau atsiranda nuovargis, galimos trintys, kylančios dėl visai nereikšmingų priežasčių. Tai reikėtų įvertinti iš anksto, nes bus negerai, jei nesutarimai prasidės žygio įkarštyje. Geriausia, kai grupė iš anksto apsvarsto žygio maršrutą.
Galima keliauti ir vienam. Tai savotiškas savęs išbandymas. Vienas planuoji maršrutą, vienas keliauji, o jei ir sugalvojai žygio metu ką nors keisti, nereikės su niekuo derinti. Viską sprendi pats. Tai tarsi vieno žygeivio privalumas. Bet yra ir trūkumų. Nesenai per Lietuvos radiją kalbėjęs turistas, vienas dviračiu per 13 dienų apkeliavęs Lietuvą, sakė, jog pirmas dienas nėra taip ir blogai, bet vėlesnės vienišos dienos būna sunkesnės. Kad nebūtų liūdna, vieni keliaujantys turistai kalbasi ne tik su sutiktais žmonėmis, bet ir patys su savimi, dainuoja, taip gąsdindami aplinkinius.
Tačiau nesvarbu, kiek jūsų keliaus, vienas ar didesnė grupė, prieš žygį suplanuokite maršrutą, kad jis vyktų kuo sklandžiau, o baigus liktų kuo daugiau malonių atsiminimų.

Informacijos šaltinis – www.dainzodis.lt