Keliaukime dviračiais

Vasaros kelionės - puikus būdas įgyti naujos patirties, galimybė pažinti naujus žmones ir pamatyti vietas, apie kurias šį tą girdėjai, bet nė nenutuokei, kokios jos yra iš tikrųjų. Mes, grupelė dviratininkų iš Čiobiškio pagrindinės mokyklos, išbandėme puikų maršrutą ir siūlome jį visiems, mėgstantiems keliones dviračiais. Išvažiavome rytą iš Čiobiškio plentu į Musninkus. Ši kelio atkarpa pakankamai saugi - mus pralenke tik keletas automobilių - be to, pakeliui galima gėrėtis žydinčiom pievom, pušynais ir jaukiom pakelių sodybom. Pirmas rimtesnis poilsis - pavėsinėje netoli Musninkų. Galima tiesiog nežiūrėti į plastiko šiukšlių krūvą (tikriausiai ją paliko keliaujantys automobiliais smarkuoliai), verčiau pasidžiaugti sumaniai suręsta pastoge, įdomiu medžio trinkelių grindiniu. Ačiū Musninkų seniūnei, pasirūpinusiai, kad keliautojai turėtų kur atsipūsti. Čia pat tekanti Musė taip ir kviečia pabraidyti, o dugno žvirgždas atvėsina ir pamasažuoja pavargusias kojas. Pailsėję mynėme beveik iki Kernavės (čia plentu važiuoti daug pavojingiau, nes automobilių gausu), kol akį patraukė uzrašas "Galerija". Kokia gi kelionė be kultūrinės patirties? Tad pasukame į sodybą, kur po atviru dangumi eksponuojamos skulptūros, dekoratyviniai indai ir visokie mieli niekučiai. Rimtas ir, deja, nekalbus sodybos šeimininkas mus nuveda į savo dirbtuves ir parodo įpusėtus ar jau baigiamus darbus. Naudinga informacija: pasirodo, jei nori įsigyti meno kūrinį, nebūtinai turi važiuoti į Vilnių, tai gali padaryti ir šioje galerijoje.

Pačioje Kernavėje buvome iš anksto sutarę užsukti ir į skulptoriaus Henriko Orakausko darbų galeriją. Gaila, kad šeimininko, kurį girdėjome esant labai įdomų ir charizmatišką, tądien nebuvo namie. Galeriją mums parodė jaunas skulptoriaus giminaitis ir kaimynė ponia Aldona. Pirmas įspūdis, įėjus pro duris, kad esi ne Kernavėje, o, tarkim, Krokuvoj ar net Paryžiuj. Ekspozicija stulbina: nuostabios skulptūros ir sunkiai žodžiais nusakoma aplinkos aura… Be viso to, mūsų grupelė dar pavaišinama ledais, jaunimui parodomi kieme gyvenantys kačiukai… Fantastiška… Toliau - piliakalniai ir poilsis po šimtamečiu klevu, kai tiesiog leidi žvilgsniui iš lėto slysti slėniu iki Neries, paskui aprėpti anapus upės iškilusį peizažą. Gali tingiai stebėti vis kitas turistų grupes, jų entuziastingą bėgiojimą piliakalniais aukštyn žemyn…

Nakvynė. Apie ją tenka galvoti iki kelionės pradžios, nes kažin ar saugu nakvoti kur nors pakelėje. O mūsų laukė ypatinga vieta. Keli kilometrai greideriuoto miško keliuko - ir mes jau Joninių nakties raganų susirinkimų išgarsintame Valiukiškių kaime. Sodybos šeimininkas Arvydas Jankauskas pasiūlo apsigyventi ant scenos - mūsų gyvenimas tampa matomas iš visų pusių, bet ir mes galime žvalgytis po neįprastą teritoriją: tai indėnų vigva mus primenančios palapinės, piramidė, garsusis kaklaraiščių medis. Toji vieta keliais sakiniais neaprašoma - reikia pabūti pačiam.

Kitą rytą į Čiobiškį grįžti nutarėme palei Nerį, vadinamuoju Napoleono keliu. Tai nelengva - smėlėti miško keliukai - ne plentas. Bet yra ir privalumų - nereikia saugotis automobilių, kelias dažniausiai šešėlyje, o tai svarbu, kai karšta. Didžiausia šios kelio atkarpos staigmena - prie pakelės sodybos sutiktas veršio didumo "šunelis", nuo kurio išgelbėjo geraširdė to keturkojo šeimininkų kaimynė. Šuo, vardu Gėlytė, įvarė baimės, tačiau mūsų nepuolė. Tokio įspūdingo dydžio šuns dar neteko sutikti.

Į Čiobiškį grįžome saugiai. Buvome pavargę - tai tiesa, bet juk nuovargis praeina, o įspūdžiai lieka. Džiaugiuosi ištvermingais, kantriais ir draugiškais bendrakeleiviais: Gabriele, Kornelija, Mantu ir Aušra.

Regina Mažrimienė Čiobiškio pagrindinės mokyklos mokytoja

Straipsnis publikuotas Širvintų laikraštyje „ŠIRVINTŲ KRAŠTAS“ 2007m. birželio 20 d.

/ Informacijos šaltinis – www.sirvinta.ten.lt /