Viešnagė Lenkijoje. Kelionė į Plocičną ir siaurojo geležinkelio muziejų Elke
Roberto Šalčiūno straipsnis su nuotraukomis publikuotas Siaurojo Lietuvos Geležinkelio Rėmėjų Sąjungos interneto svetainėje www.ngr.lt
Vasara – tai metas, kai daugelis Lietuvos žmonių, palikę visus darbus nuošaly, išsiruošia į gamtos prieglobstį atostogauti ir ilsėtis. Tačiau Lietuvos geležinkelių entuziastams vasara yra pats palankiausias metas apsilankyti ne tik savo, bet ir užsienio šalių geležinkelio stotyse, muziejuose, susipažinti su dar nematyta geležinkelio technika ir, žinoma, ją įamžinti fotonuotraukose. Taigi, labai ankstyvą 2005 metų liepos 12 dienos rytą pora geležinkelio entuziastų pajudėjo nuo Savanorių prospekto Vilniuje Lenkijos link.
Kelionėje ketinome užtrukti tik vieną dieną, tad taupydami laiką, skubėjome link pasienio, norėdami kuo daugiau pamatyti. Mūsų planuose aplankyti buvo Šeštokų geležinkelio stotį, pora siaurųjų geležinkelių kompleksų Lenkijos Šiaurės rytinėjė dalyje. Pakeliui važiuodami turėjome kirsti Lentvario – Gardino geležinkelį, tad naudodamiesi proga, pirmiausia apsilankėme Valkininkų geležinkelio stotyje. Pati stotis yra už 7 kilometrų nuo to paties pavadinimo gyvenvietės. Nors šioje linijoje traukinių eismas gana mažas, nesitikėjome čia nieko labai įdomaus pamatyti, išskyrus senovinį stoties pastatą ir vandens bokštą. Tuo metu, kai lankėmės stotyje, keleivinių traukinių tvarkaraštis nieko gero nežadėjo, tačiau šviečiantis žalias šviesoforo signalas stoties gale bylojo apie netrukus pasirodysiantį traukinį.
Po
keletos akimirkų tolumoje ėmė ryškėti tamsus traukinio siluetas. Tai buvo lokomotyvas TEM2-2955, tampiantis keletą cisternų nuo Vilniaus Varėnos link. Įamžinę keletą akimirkų Valkininkų stotyje, patraukėmė toliau.
Važiuodami automobiliu, dairėmės pro langus į vaizdingas Dzūkijos apylinkes ir net nepajutome, kai greitai atsidūrėmė ties riboženkliu ŠEŠTOKAI. Istoriniais šaltiniais remiantis, Šeštokų miestelis ėmė atgimti ir augti, kai 1898 metais čia buvo nutiestas geležinkelis, vedantis į Suvalkus (Suwalki). Dabartinė Šeštokų gyvenvietė – maža 800 žmonių bendruomenė. Šeštokų stotyje kas mėnesį perkraunama nuo 700 iki 1000 vagonų, o per metus – apie 200 tūkst. tonų krovinių. Šioje stotyje jau yra buvę net 16 užsienio valstybių vagonų: Graikijos, Ispanijos, Austrijos, Vokietijos, Prancūzijos, Estijos, Latvijos ir kitų. Stotyje išties buvo verta apsilankyti: ant stoties pastato pamatėmė paminklinę lentą, žyminčią, jog čia “1992 metų liepos 7 dieną atnaujintas susisiekimas geležinkeliu per Šeštokus su Lenkija ir kitomis Europos valstybėmis”, tolumoje, stoties gale, šmėžavo pilkų dūmų juosta, paleista is šilumvežio, stumdančio vagonus. Tai buvo “Lietuvos geležinkelių” šilumvežis “maška”, tik ne M62 serijos, o 120 su europietiškais vežimėliais ir sankaba. Stotyje sutiktas drezinos WM15 mašinistas buvo geranoriškas ir šiek tiek papasakojo apie pačią stotį, joje važinėjantį, jau matytą lokomotyvą 120-304. Pasirodo, jog šis lokomotyvas dirba tik tarpstotyje Šeštokai – Mockava ir atlieka manevravimo darbus. Mat, iš Lenkijos atvažiavęs prekinis traukinys sąstatą palieka Mockavos stotyje ir lenkiškas šilumvežis važiuoja į Šeštokus pasiimt jau iškrautus vagonus. Tuo tarpu lietuviška “maška” pasiima sąstatą iš Mockavos ir tempia vagonus iškraut į Šeštokus. Pusvalandį pasisvečiavę Šeštokų stotyje, toliau patraukėme Mockavos link pamatyti automatinį vagonų aširačių tarpuvėžio keitimo įrenginį. Keliaujant pro vaizdingas vietoves, akį traukė nematyti vaizdai, laukuose stovintys ir dar nesugriuvę karo metais pastatyti gynybiniai bunkeriai…
Mockavos geležinkelio stotis įsikūrusi toliau nuo gyvenviečių, vaizdingoje miško proskynoje. Stotyje buvo keletas lenkiškų vagonų sąstatų ir dirbanti kelio lyginimo drezina. Neįgudusios akys nepastebėjo stoties kelyne pakloto vagonų aširačių tarpuvėžio keitimo įrenginio, tad ėmėme galvoti, ar nebus jis išardytas. Stotyje paklaustas dirbantis kelininkas nurodė tikslią vietą, kur tą irenginį rasti. Šis vokiečių gamybos įrenginys, pagamintas Lenkijos “Andrzej
S.A.
” gamykloje, Mockavos stotyje buvo sumontuotas 1999 metais ir atiduotas eksploataciniams vagonų bandymams. Šio įrenginio pagalba būtų nereikėję keisti traukinių vagonų ratų Kuznicos stotyje (Baltarusija), o traukiniui, važiuojant per šį įrenginį, vagonų ratai automatiškai persistumtų ir užsifiksuotų nauja padėtimi. Kitaip tariant, lietuviškas vagonas galėtų važiuoti europinės vėžės geležinkeliu, nekeitęs ratų.
Tolimesnis mūsų maršrutas buvo: Valstybės siena – Suvalkai – Olekas – Elkas – Augustovas – Seinai – Valstybės siena – Alytus –
Vilnius
. Palikę Mockavos stotį, kirtome Valstybinę
sieną
ir už pusvalandžio įvažiavome į Suvalkų miestą, kur tiesiai pasukome link geležinkelio stoties. Apsilankę stoties pastate, pirmiausia patikrinome traukinių tvarkaraščius. Deja… Traukinys Suvalkų stotyje turėjo pasirodyti tik už daugiau kaip valandos laiko. Tad trumpai apžiūrėję stoties šalutiniam kelyje stovėjusį šilumvežį SM42-032 ir kitus riedmenis, patraukėme Plociczno gyvenvietės link.
Plociczno gyvenvietė yra maždaug 20-25 kilometrai į Pietus nuo Suwalkų. Šioje gyvenvietėje randasi 600 mm pločio vėžės geležinkelis, kuris dabar naudojamas turizmo tikslais. Šis “siaurukas” Plociczne buvo pradetas tiesti I pasaulinio karo metais.
Po
karo šis vokiečių statybos geležinkelis buvo daugiau nei 38 kilometrų ilgio. Po II pasaulinio karo buvo nutiesta dar viena 8 kilometrų ilgio atšaka. Tačiau vėliau, apie 1970 metus, buvo pradėtos uždarinėti kai kurios siaurojo geležinkelio dalys, o visas kompleksas uždarytas 1991 metais, bet, laimei, geležinkelis nebuvo išardytas. 2001 metais 8 kilometrų ilgio geležinkelio linija buvo atiduota eksploatuoti turistiniais sumetimais. Atvykę į Plociczną, tikėjomės pamatyti važinėjantį traukinuką su lokomotyvu, tačiau tuo metu jis su turistų grupe buvo išvykęs į ekskursiją. Belaukdami jo grįžtant, neskubėdami galėjome apžiūrėti prie depo stovinčius geležinkelio riedmenis, juos nufotografuoti. Apie 12.30 val. Lietuvos laiku į depo teritoriją pagaliau įpūškavo lauktasis traukinukas su 3 vagonais. Laukti buvo tikrai verta. Labai įdomus pasirodė šio traukinuko šilumvežis. Tai buvo 1965 metais Poznanėje pagamintas lokomotyvas WLS50, kuris savo išvaizda greičiau priminė ne šilumvežį, o mažą traktorių. Tad patenkinę savo smalsumą, kelionę tęsėme toliau.
Maždaug už pusantros valandos kelio tolumoje vis labiau ėmė ryškėti Elko miesto gamyklų kaminai, norėjosi kuo greičiau nukakti į geležinkelio stotį, tuo labiau įsitikinti, ar Elke yra elektrifikuotų geležinkelių. Dar keletas akimirkų ir mes jau buvome prie stoties. Praėję ilgu požeminiu pėsčiųjų tuneliu po stotimi, atsidūrėme Elko siaurojo geležinkelio po atviru dangumi teritorijoje. Tiesiog malonu buvo stebėti, kiek daug įvairių ir įdomių eksponatų išdėstyta kieme. Pagal istorinius šaltinius 1906 metais vokiečių kompanija “Lycker Kleinbahn Aktiengesellschaft” buvo pasiruošusi Elko mieste nutiesti siaurąjį 750 mm vėžės geležinkelį. Geležinkelio statybos darbai vyko nuo 1910 iki 1913 metų, o pirmas oficialus traukinys linija Elk - Laski - Borzymy and Laski – Zawady Tworki pravažiavo 1913 metų spalio 23 dieną. Kita geležinkelio linija Borzym – Turowo buvo atidaryta traukinių eismui 1915 metų gruodžio 1 dieną. Tačiau prasidėjęs I pasaulinis karas neaplenkė šio geležinkelio – jį sunaikino rusų kareiviai, o geležinkelis iš naujo sutvarkytas ir atidarytas tik 1918 metų spalio 5 dieną. Tačiau karo žalą Elko “siaurukas” vėl patyrė 1945 metais, kuomet po karo iš Lenkijos besitraukdami rusų armijos daliniai jį vėl sunaikino.
Nors ir praėjo du siaubingi pasauliniai karai, “siaurukui” išnykti nebuvo lemta. Iki 1951 metų geležinkelis buvo 1000 mm pločio vėžės ir tik vėliau perkaltas į 750 mm vėžės geležinkelį. Pirmasis šilumvežis (Lyd1) Elko siauruoju geležinkeliu pravažiavo 1968 metais. Veliau Elko “siaurukas” neteko ypatingos reikšmės ekonominiame gyvenime, krovinių ir keleivių gabenimas nešė nuostolius, tad 2001 metais “Lenkijos geležinkeliai” (PKP) priėmė sprendimą išardyti geležinkelį. Laimei, Elko vietos valdžia nutarė pasiimti siaurąjį geležinkelį savo žinion ir dabar pusę lėšų geležinkelis gauna iš savivaldybės, kitą pusę uždirba pats muziejus. Dabartinis Elko siaurojo geležinkelio muziejus buvo įkurtas dviejų brolių Adamo ir Miroslawo Sawczynski, kurie savo pastangomis surinko eksponatus ir juos pritaikė muziejaus reikmėms. Ypač esame dėkingi, vienam iš brolių – Miroslawui. Jis ne tik viską papasakojo, kas mus domino, bet ir aprodė depo patalpas, leido užlipti į veikiančio, ka tik iš kelionės grįžusio garvežiuko kabiną. Pasak muziejaus vadovo, pas juos dabar dirba keli etatiniai darbuotojai, tačiau taip pat dirbti kviečia paskutinių kursų geležinkelio specialybių studentus, atlikti kursinį ar diplominį darbą.
Diena ėjo pabaigon, o dangus pamažu niaukėsi ir temo. Paskutinį sykį tądien pamatyti lenkišką lokomotyvą keliaudami namo tikėjomės Augustowe. Perone susirinkęs gausus būrys žmonių leido mums suprasti apie netrukus pasirodysiantį keleivinį traukinį. Už keletos akimirkų nuo Suwalkų pusės lėtai ėmė šmėžuoti traukinio siluetas. Tai buvo traukinys Suwalki – Warszawa su šilumvežiu SU45-045, kurio variklio garsas labiau priminė “lietuviško” dyzelinio traukinio DR1A variklio garsą.
Apie 12 val. nakties mūsų kelinonė į Lenkiją buvo baigta Vilniuje. Nors keliavome tik vieną dieną, tačiau jos užteko pamatyti daug įdomios technikos mūsų kaimyninėje šalyje: parsivežėme neišdildomų įspūdžių ir įkvėpimo keliaut bei pažint kuo daugiau šalių geležinkelio technikos.
Robertas Šalčiūnas 2005/08/09
/Informacijos šaltinis - www.ngr.lt/