Nemuno kilpų apglėbtas Punios šilas
2007-10-30 dienraštyje 15min išspausdintas straipsnis. (Turistas.lt skiltis)
Autorius Tomas Stasiukaitis
Punios šilas apglėbtas 19 km. ilgio Nemuno kilpa. Šilas - vienas iš įdomiausių Lietuvos miškų botaniniu požiūriu, apsuptas vandens iš visų pusių.
Maždaug apie vidurupį Nemunas išplaukia iš aukštų kalvynų į lygumas, padaro sudėtingas kilpas. Daugiausia 50 kilometrų išrangydamas vagą, jis nuo Punios iki Birštono tiesiu keliu pasistumia vos nepilną dešimtį. Nemunas čia teka įvairiausiomis kilpomis, nekartą netgi pasuka atgal į pietus.
Nemuno didžiosios kilpos nuo seno žmogui buvo sunkiai įsivaizduojamos ir klaidžios. Žmogus čia patekęs, atsidurdavo tarytum upės nelaisvėje. Ilgai nežinota, nei kiek tų kilpų, nei kaip jos išsivingiuoja. Neatmegztas liko Nemuno kilpų mazgas net renesanso kartografų. To meto Lietuvos žemėlapiuose jų nėra.
Klasiškiausia iš kilpų yra Punios kilpa. Ji apsuka šilą, palikdama tik 2.2km. pločio įėjimą į upės aprėžtą pussialį. Greičiausiai Punios šilas iš viso niekad nebuvo iškirstas. Jis ir dabar negyvenamas, išskyrus pavienes sodybas, eiguvas paupyje. Tai vienas iš didesnių ir bene gražiausias botaninis-zoologinis draustinis Lietuvoje. Jau prieš daugelį dešimtmečių šilas traukė miškininkų ir gamtininkų dėmesį gausiais augalijos ištekliais ir pirmasis pateko į saugomų miškų sąrašą. Čia išsilaikė savita, nesudarkyta augalija, vieni aukščiausių Lietuvoje miško medžiai, išliko daugelis retų ir nykstančių augalų rūšių.
Aukščiausia Punios šilo pušis - tai aukščiausia Lietuvos pušis. Jos skersmuo - 63cm, aukštis - 42m. 1971m. pušis paskelbta gamtos paminklu.
Punios šilas - ypatinga gamtos dovana mūsų kraštui. Jis garsus ir istoriniu požiūriu. Šilas be ramios Nemuno tėkmės liktų eilinis miškas, o ir Nemunas be kaimyno paunksmės būtų vienišas.
Autorius Tomas Stasiukaitis
Punios šilas apglėbtas 19 km. ilgio Nemuno kilpa. Šilas - vienas iš įdomiausių Lietuvos miškų botaniniu požiūriu, apsuptas vandens iš visų pusių.
Maždaug apie vidurupį Nemunas išplaukia iš aukštų kalvynų į lygumas, padaro sudėtingas kilpas. Daugiausia 50 kilometrų išrangydamas vagą, jis nuo Punios iki Birštono tiesiu keliu pasistumia vos nepilną dešimtį. Nemunas čia teka įvairiausiomis kilpomis, nekartą netgi pasuka atgal į pietus.
Nemuno didžiosios kilpos nuo seno žmogui buvo sunkiai įsivaizduojamos ir klaidžios. Žmogus čia patekęs, atsidurdavo tarytum upės nelaisvėje. Ilgai nežinota, nei kiek tų kilpų, nei kaip jos išsivingiuoja. Neatmegztas liko Nemuno kilpų mazgas net renesanso kartografų. To meto Lietuvos žemėlapiuose jų nėra.
Tik XVIIa. buvo mėginta pavaizduoti žemėlapiuose Didžiąsias Nemuno kilpas. Penkioliktojo amžiaus lenkų istorikas J. Dlugošas apie šias kilpas, matyt, buvo girdėjęs ir dėl to visas Lietuvos upes apibūdino kaip labai vingiuotas. Anot J.Dlugošo, jos tokios vingiuotos, kad sielininkas, visą dieną plaukęs upe, vakare galėdavo nubėgti ugnies parsinešti iš vakarykštės nakvynės laužavietės.
Klasiškiausia iš kilpų yra Punios kilpa. Ji apsuka šilą, palikdama tik 2.2km. pločio įėjimą į upės aprėžtą pussialį. Greičiausiai Punios šilas iš viso niekad nebuvo iškirstas. Jis ir dabar negyvenamas, išskyrus pavienes sodybas, eiguvas paupyje. Tai vienas iš didesnių ir bene gražiausias botaninis-zoologinis draustinis Lietuvoje. Jau prieš daugelį dešimtmečių šilas traukė miškininkų ir gamtininkų dėmesį gausiais augalijos ištekliais ir pirmasis pateko į saugomų miškų sąrašą. Čia išsilaikė savita, nesudarkyta augalija, vieni aukščiausių Lietuvoje miško medžiai, išliko daugelis retų ir nykstančių augalų rūšių.
Aukščiausia Punios šilo pušis - tai aukščiausia Lietuvos pušis. Jos skersmuo - 63cm, aukštis - 42m. 1971m. pušis paskelbta gamtos paminklu.
Punios šilas - ypatinga gamtos dovana mūsų kraštui. Jis garsus ir istoriniu požiūriu. Šilas be ramios Nemuno tėkmės liktų eilinis miškas, o ir Nemunas be kaimyno paunksmės būtų vienišas.