Didingasis Medvėgalis
Autorė Giedrė Staškienė
Medvėgaliu vadinamas piliakalnis ir greta esanti aukščiausia Žemaitijos kalva (234,6 m). Medvėgalis stūkso Šilalės rajone, apie 8 km į šiaurės vakarus nuo Kaltinėnų, Karūžiškės dvaro laukuose.
Nuo piliakalnio atsiveria platūs vaizdai. Sakoma, jog nuo viršūnės matyti 14 bažnyčių bokštai, begalė kalvų, net už 30 km esanti Šatrija. Anksčiau Medvėgalis buvo tankiais krūmais apžėlęs kaip tūlo žemaičio barzda, taigi prašalaičiui būdavo keista, kad, atrodo, niekuo neišsiskiriantys kalneliai pelnytai tituluojami aukščiausiais Žemaitijoje. Šiandien užkopus ant kalno, prieš akis atsiveria antroji Lietuvos Kernavė. Įdomu tik - kur anksčiau įsikūrė gyventojai.
Piliakalnio papėdėje rasta net I tūkstantmečio po Kr. gyvenvietės liekanų. Gal ir čia koks žynys bus prie šventosios ugnies aukuro vaidilutes prižiūrėjęs. Žmonės pasakoja, kad kalne esą užmūrytas žemaičių kunigaikščio draugo Danilo pagalbininkas Medvedis su savo sėbrais. Jie patekę ant piliakalnio, kurio viršuje dievams ugnį kurstė vaidilutės ir ten buvę uždrausta pasirodyti vyrams, jėga bandė išsivesti dainingiausią vaidilutę - Dainorą. Už tai buvę įvilioti į spąstus ir nubausti.
Mena Medvėgalis ne tik žemaičių narsą, bet ir jų užsispyrimą bei apsukrumą. Ant kalno stovėjusią pilį kryžiuočiai sudegino 1329 m., tačiau iki to Medvėgalio gynėjus ne kartą grasindami vertė krikštytis. Jie, aišku, davę tvirtus įžadus laikytis katalikų tikėjimo, bet kryžiuočiams pasitraukus vėl imdavo savo dievus garbinti. Į šiaurės rytus nuo piliakalnio yra pelkė su kūlgrinda, per kurią žemaičiai traukdavęsi nuo kryžiuočių. Įrengdavę ją žiemą - pelkėms, ežerams užšalus, sukraudavo ant ledo akmenis, o ledui ištirpus, akmenys nugrimzdavo į dugną. Medvėgalio vardas esą atsiradęs po to, kai viršūnėje stovinti pilis buvo apgulta priešų, kurių net narsiausi pilies gynėjai negalėję įveikti: reikėjo šauktis pagalbos iš Medininkų. Gynėjus išgelbėjo dvi mergelės, žinojusios kelią per kūlgrindą. Jos pilies valdovui pasakė: "Mudvi galiva" ir prasmuko pro priešus - jų dėka pilis buvo išvaduota. Taip pilį imta vadinti Medvėgaliu.
Kiti sako, kad pavadinimas sudarytas iš dviejų žodžių: medus ir galas. Rėvomis tekėjusi srauni skaidri upelė Medva (Meduva), kurios srovė priminė iš liepų žiedų suneštą medų.